Category Archives: Renginiai

Susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės meru Remigijumi Šimašiumi

Jau tampa tradicija  Istorijos fakultete kiekvieną mėnesį susitikti su  visuomenėje žinomu politiku, ekonomistu, architektu ar žurnalistu  ir kartu bandyti ieškoti atsakymų  visuomenei aktualiomis temomis. Prieš dvi savaites Istorijos fakultete buvo surengtas Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ sutiktuvės, o jau kovo 30 dieną  fakultete svečiavosi Vilniaus miesto savivaldybės meras Remigijus Šimašius. Istorikai pakvietė merą apžvelgti  ką jam pavyko nuveikti praėjus pusei kadencijos ir kokie planai sostinės dar laukia ateityje. Pokalbį moderavo Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas. Pokalbio įvadinį  ir sveikinimo žodį tarė Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas. Dekanas pabrėžė, kad istorikams vis svarbiau yra reaguoti į šių dienų įvykius ir išreikšti savo  nuomonę.

Pirmiausiai aiškintasi dėl Gedimino kalno situacijos.  Politiko nuomone, šios kalno problemos nėra tik pastarųjų metų skaudulys. R. Šimašius pusiau juokaudamas sako,  kad ir XVII amžiuje buvo pastebėta, kad kalnas po truputį slenka, bet ir tada buvo imamasi atitinkamų  gelbėjimo priemonių. Visgi politikas pripažino, kad tam tikrą atsakomybę turi prisiimti ir visas biurokratinis aparatas dėl laiku nepradėtos spręsti miesto simbolio problemos. Verta pažymėti, kad  meras nevengė išreikšti ir asmeninę savo poziciją dėl Lukiškių aikštės planų. Aikštė,  politiko nuomone, turėtų būti pritaikyta ir miesto gyventojams, ir atlikti reprezentacinę funkciją. Tiesa, dėl Vyčio paminklo R. Šimašius buvo kritiškas: kol kas siūlomi variantai mero netenkina ir jis nemano, kad paminklas turėtų būti pastatytas būtent 2018 metais minint Lietuvos šimtmetį. Taip pat politikas gana skeptiškai reagavo į siūlymus atstatyti Aukštutinę pilį. Diskusijoje taip pat buvo paliestos ir istorinės atminties temos. R. Šimašiaus teigimu Vilniuje turėtų iškilti muziejus skirtas Lietuvos žydų  istorijai įprasminti.  Muziejus planuojamas statyti tarp  buvusių Sporto ir  koncertų rūmų.

Pokalbio pabaigoje sulaukta nemažai klausimų iš auditorijos. Auditoriją domino klausimai apie miesto urbanistiką, artimiausius planus  Vilniuje. Pabaigoje R. Šimašius palinkėjo istorikams tapti aktyviems viešosios nuomonės formuotojais ir dažniau išsakyti nuomonę sostinei svarbiais klausimais. Taip pat džiaugiamės, kad Vilniaus meras puikiai išmano Lietuvos ir sostinės istoriją.

Kitas renginys bus balandžio 27 dieną vykstanti „Trakinių partizanų“ akademinė diena, kuri šiais metais žada ne vieną prasmingą diskusiją!

Parengė Rūta Matimaitytė

Advertisements
Tagged , , , ,

A. Švedo knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugė – tai tarsi dar vienerios Kalėdos knygų mylėtojams. Šiais metais, vasario 23-26 dienomis, vykusioje mugėje apsilankė apie 63 tūkst. lankytojų. Begalės knygų surado savo skaitytojus ir buvo papuoštos autorių autografais. Taip pat vyko diskusijos, susitikimai su rašytojais bei knygų pristatymai.

Nuotr. E. Miltinytės

Nuotr. E. Miltinytės

Vienas iš jų – tai istoriko, VU IF dėstytojo, doc. dr. Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatymas. Knyga sulaukė gana didelio susidomėjimo, todėl pristatyme, kurį filmavo ir LRT televizija, susirinko nemažas būrys žmonių. Pokalbyje dalyvavo pats autorius, I. Veisaitė, T. Venclova ir R. Rimickaitė. Galiu drąsiai teigti, jog tai buvo vienas iš šilčiausių ir nuoširdžiausių mano matytų knygos pristatymų. Nebuvo jokios vaidybos, dirbtinių šypsenų ar pritemptų pasakojimų norint išryškinti vieną ar kitą aspektą. Nuoširdumas, atvirumas ir įdomios mintys, privertė susimąstyti ne vieną iš besiklausančių. Buvo verta klausytis kiekvieno iš pašnekovų pasakojimų, tačiau esminiai žodžiai nuskambėjo iš A. Švedo lūpų atsakant į R. Rimickaitės klausimą „Ką davė ši knyga Jums kaip istorikui?“: „Irena su tokia išraiškinga, gilia, įvairiapuse asmenine istorija man buvo kaip asmeninis atradimas, – teigė A. Švedas, – ji buvo tas žmogus, kuri savo gyvenimu „sulipdo“ tą XX amžių, į kurį žiūrėdami istorikai, tiesą sakant, nelabai žino ką daryti. Kaip sujungti tarpukarį su sovietmečiu, kokį santykį žvelgiant iš XXI amžiaus perspektyvos sukurti su 1982 metais? Intelektualiai galima sukurti tam tikras schemas. Jos kartais veikia, kartais neveikia. Tačiau, kartais galima eiti tuo keliu, kuriuo bandžiau eiti aš. Klausti žmonių, kurie yra tikrieji tos vienos ar kitos epochos liudininkai, klausytis jų liudijimų ir kažkuria prasme aš kalbėdamasis su Irena, visų pirma, daug gavau kaip žmogus.“. A. Švedas savo pokalbių knygą įvardijo ne kaip atsiminimų, pokalbių apie praeitį knygą, o jo ir ponios Irenos bandymą sukurti santykį su praeitimi, kaip sakė jis pats : „Bandėme ieškoti žmogaus gyvenimo ir likimo prasmės amžiuje, kuris nesigaili žmogaus, kuris blaško žmogų kaip laivelį okeane“.

Pristatyme nuskambėjo daug padėkos žodžių žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų išleista, draugams, kurie pastūmėjo rašyti ir papasakoti šią galbūt nutylėtą, bet vertą kiekvieno skaitytojo akies istoriją. Kiekvienas iš ten buvusių išsinešėme daug minčių apmąstymams.

Parengė Emilija Miltinytė

 

Tagged , , , , , ,

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Tagged , , , , , , ,

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , , , , ,

Istorija, prabilusi kino salėje: “81-asis smūgis”

Nuo 2007 m. Lietuvoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis kiekvienais metais pritraukia kitokio kino mėgėjus. Šiais metais spalio 13 d. – lapkričio 8 d. vykęs renginys pateikė gausų asortimentą dokumentinių filmų, kurių nagrinėjamos problemos buvo pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki holokausto, nuo žmogaus teisių problemos tolimuosiuose rytuose iki dokumentinių filmų vaikams. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti filmą pagal savo skonį. Keletą radau ir aš, tačiau didžiausią įspūdį paliko režisierių David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch ir Zvi Shner filmas ,,81 – asis smūgis‘‘.

Filmas prasideda apdainuojama berniuko Michaelo Goldmann – Gilado iš Pšemyslio geto Lenkijoje pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės. Toliau dainuojama:

,,Vieną dieną Michaelis papasakojo savo istoriją
Buvo manoma, kad jis išsigalvojo ją.
Bet tai yra tiesa, – sakė jis.
Sunku patikėti, – atsakė jam.
Ir tai jam buvo dar vienas smūgis
81 – asis smūgis‘‘

 Surinkti archyviniai kadrai chronologiškai parodo Antrojo pasaulinio karo įvykius – Hitlerio atėjimą į valdžią ir tuo pat metu triumfuojančias ir siautėjančias vokiečių minias. Taip pat pirmąsias žydų diskriminacijos dienas, kurios vėliau išaugo į getus ir koncentracijos stovyklas. Visus šiuos skaudžius istorinius įvykius įgarsina išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimai. Sujungtos nuotraukos, vaizdinė medžiaga ir žmonių liudijimai suteikia mums progą giliau pažvelgti į nacistinės Vokietijos sukeltą košmarą, kurį išgyveno nekalti žmonės.

Šis filmas neparodo šiandienos aktualijų, problemų, tačiau jis žiūrovui pasakoja istoriją, kurios nereiktų kartoti ateityje. Juk praeitis yra neatsiejama dabarties dalis. Turbūt nė vienas populiarus komercinis filmas neprivers taip susimąstyti ir pajausti tų žmonių patirto siaubo. Sėdėdama kino salėje ir matydama tuos šiurpius vaizdus užduodavau sau klausimus: kas galėjo filmuoti mušamą moterį gatvėje ir jai nepadėti? Kas galėjo filmuoti skriaudžiamą, alkaną žmogų koncentracijos stovykloje ir nejausti gailesčio? Kas būtų, jeigu visa tai man būtų reikėję patirti? Nors praėjo ne viena ir ne dvi dienos po peržiūros, bet vis dar ieškau atsakymo į sau užduotus klausimus, kurie iš tiesų privertė susimąstyti.

Parengė Emilija Lipskytė

Tagged , , , , , ,

Ar tikrai pilietis – stipriausias karys?

Kiekvienas iš mūsų apmąstome ką reiškią būti savo valstybės piliečiu, kokias pareigas turime ar net privalome atlikti.  Kad pilietiškumo tema  tikrai yra aktuali, įrodė spalio 12 dieną vykusi konferencija. Idėjos įgyvendinomo ėmėsi   VU Istorijos fakultetas, „Pažink laisvę“ idėjos  bendraautorė Luka Lesauskaitė ir  Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Savo idėjomis ir įžvalgomis sutiko pasidalinti VU IF doktorantas Kęstutis Kilinskas, taip pat Naujosios istorijos katedros dėstytojas dr. Dainius Noreika Taip pat pasidalinti įžvalgomis apie šiuolaikinį pilietiškumą ir diskusijos dalyviai: 15 min.lt žurnalistas Dovydas Pancerovas, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, „Blue Yelow“ organizacijos savanorė Kotryna Stašinskaitė ir kariškis Arūnas Valinskas.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Su mokslininkų teorinėmis koncepcijomis supažindino doktoranta Kęstutis Kilinskas, jis skaitė pranešimą tema „Pilietis, partizanas, karys: ar įmanomas skirtys?“.  Doktorantas remdamasis istoriniais pavyzdžiais pristatė Lietuvos piliečių santykį su valstybės gynyba tarpukaryje ir  vykstant pokario partizanų kovoms. Partizanų temą ir jos santykį su pilietiškumu išsamiai pristatė dr. Dainius Noreika pranešime „ Pilietiškumo anatomija: Lietuvos partizanų karo (1944-1953) atvejis“. Istoriko teigimu, kalbėdami apie partizaninio karo laikotarpį turime nepamiršti to meto istorinio klimato ir sąlygų. Dr. D. Noreiku teigimu, dabartinė pilietiškumo sąvoka yra pakitusi, ir jos negalime taikyti kalbant apie to meto pokario visuomenę.

Antroji konferencijos dalyje pašnekovai leidosi į diskusiją, kurią moderavo dokt. Kęstutis Kilinskas ir Luka Lesauskaitė. Diskusijos dalyviai į pilietiškumą stengėsi pažiūrėti per karo patirtį. Buvo prisimintas Ukrainos ir Rusijos karo atvejis, taip pat Gruzijos įvykiai. Prelegentai beveik vienbalsiai sutiko, kad karas keičia individo santykį su valstybe.  Gabrielius Liaudanskas Svaras pripažino, kad  Gruzijos karas buvo lūžis apmąstyti ką reiškią būti šalies piliečiu ir kokias pareigas jis privalo atlikti.. Ukrainos karo patirtimi pasidalino ir žurnalistas Dovydas Pancerovas, kuris nuo pradžių sekė įvykius šalyje. Ukrainos atvejis, pasak žurnalisto – unikalus. Šalis, kurioje ilgą laiką klestėjo korupcija, piliečio ir valstybės santykis atrodo vertas detalesnės mokslininkų, antropologų tyrimų. Noras kovoti ir ginti šalį iš pilietiškumo paskatų, ar stiprios emocinės karo patirties, parodo tiesioginį karo ir individo santykį su šalies gynyba, teigia žurnalistas. Taip pat diskusijos dalyviai, beveik vienbalsiai nusprendė, kad masinės ir populiarios pilietiškumo apraiškos nėra blogai, nes tai piliečiui kaip tik gali padėti atrasti individualų santykį su tėvyne.

Nuotr. Rūtos Matimaitytės

Nuotr. Rūtos Matimaitytės

Tad tiek konferencijos dalyviai, tiek diskusijos prelegentai sutiko, kad santykio tarp piliečio ir valstybės reikia ieškoti čia ir dabar. Tokį teiginį tik patvirtino istorikai, įrodydami, kad nesukūrus pilietinės visuomenės šalis yra lengvas grobis kitoms valstybės. O   stipriausias karys yra kiekvienas save laikantis tokiu ir galintis ginti šalį žmogus.

Parengė Rūta Matimaitytė

 

 

Tagged , , , , ,

Įspūdžiai iš akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ Rugpjūčio 19-26 d.

 

Paskutinį vakarą sėdėdami bendrame rate dalinomės savo įspūdžiais ir mintimis. Savaitė Balandiškyje prabėgo išties greitai. Kiekvienas dalyvis iš jos pasiėmė naujos ir įdomios patirties: kai kurie pirmą kartą žygiavo žygyje, kai kurie pirmą kartą sekė partizanų pėdsakais pasitelkę metalo detektorius, kai kurie pirmą kartą užmigo po žvaigždėtu dangumi. Todėl tą vakarą visi sutarėme, jog stovykla padovanojo daug naujų įspūdžių, žinių ir potyrių.

Kuo Balandiškis ir jo apylinkės yra svarbūs ir įdomūs? Balandiškis – kaimas Radviliškio rajone, keletą dešimtmečių saugojęs Lietuvos istorijos paslaptį. Balandiškyje esančioje Sajų sodyboje 1949 m. žiemą susitiko partizanų vadai bei jiems pritariantieji ir ėmėsi svarbiausio tikslo – pakloti „pamatus” teisiniam Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Partizanai keletą dienų čia pasidarbavę  dėl saugumo persikėlė į už kelių kilometrų esantį Minaičių kaimą, kuriame pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Prieš keletą metų iniciatyvių ir istoriniu paveldu besirūpinančių žmonių dėka buvo atkreiptas dėmesys į Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodybą (be kita ko, Sajai buvo partizanų rėmėjai. Jų kieme taip pat buvo įrengtas bunkeris). Tokiu būdu prieš penkerius metus pradėta rengti akademinio jaunimo stovykla Balandiškyje. Stovyklos organizatoriai: prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, dokt. Aistė Petrauskienė, dokt. Gediminas Petrauskas, dr. Salvijus Kulevičius ir dalyviai ėmėsi tvarkyti bei tyrinėti partizanų rėmėjų sodybą bei jos aplinką. Taip prasidėjo gilesnis susipažinimas ne tik su Balandiškiu, bet ir su juo susijusia partizanų istorija.

Penktą kartą rengtoje stovykloje dalyvavo daugiau nei 30 dalyvių: istorijos ir ne tik studentai, vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovai, partizaninio karo tyrėjai bei stovyklos patriarchai. Per savaitę išklausėme 10 paskaitų nuo Pašušvio istorijos XVI amžiuje iki  rezultatų aptarimo, ką pavyko pasiekti per ketverius metus. Viena įsimintiniausių dienų tapo žvalgymų diena Praviršulės pelkėje. 8 valandas praleidome pelkėje ir miškingesnėse salelėse ieškodami partizanų stovyklos pėdsakų. Jei pradžioje tik kas antras buvo prisėmęs vandens į botus, tai po žygio praktiškai nebuvo nė vieno dalyvio sausomis kojomis. Visgi, tai nuotaikos nesugadino, netgi virto maža atrakcija – pažiūrėti kas prisėmė daugiau vandens arba stebėti kuris bendražygis papildys šlapiakojų gretas. Kelyje pasitaikė ir trys gilesni kanalai, kuriuos drąsiai įveikėme. Nebuvo nė vieno įkritusio! Kiek džiaugsmo buvo, kai pagaliau pasiekėme sausą žemę.

Didžiausių atradimų vieta tapo Užpelkių miškas. Po tris metus trukusių paieškų šiame miške atrasta 1949 m. rugpjūčio 13 d. kautynių ir signatarų P. Bartkaus, B. Liesio bei su jais buvusių partizanų žūties vieta. Radom daug mirtį ne tik partizanams, bet ir priešams nešusių kulkų taip pat tūtelių, nematytų sagų… ir žiedą! Nuostabų žiedą, pragulėjusį po žeme 67 metus. Kiek laimės, džiaugsmo ašarų ir juoko suteikė šio radinio radimas.

Stovyklos metu ne kartą sustojome ir susimąstėme apie laiką, aplinką, kuri mus supa ir, kurioje gyvename dabar. Aplinką, kurioje apstu praeities pėdsakų. Man ši savaitė davė daug. Pati stovyklos aplinka ir programa skatina ne tik istorijos, paveldosaugos, archeologijos pažinimą, bet ir Lietuvos. Pabuvojome vietose, į kurias paprastai nenuvažiuosi. Išgirdome įkvepiančių, kartais širdį veriančių istorijų. Iš arčiau pažinome partizanų istoriją ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Gavome daug vertingų pilietiškumo pamokų ir patriotiškumo pavyzdžių: šių buvo galima pasisemti iš stovyklos herojų: Petro Bartkaus, Juozo Paliūno, Povilo Morkūno ir Leonardo Grigonio gyvenimų. Skirtingi žmonės, skirtingi likimai. Nė vienas iš jų neišgyveno. Visgi, jie neišsigando grasinančio priešo, gyvenimą paženklinančio partizano vardo ir narsiai stojo ginti Lietuvos. Linksmos ir saldžios akimirkos taip pat buvo neatsiejama stovyklos dalis: dainos, skambančios žygyje, kryžkelėje ar prie laužo. Smagurių akimirkos, kurios atgaivindavo jėgas ir padėdavo pasiekti tikslą. Taigi, stovykla (kaip ne kartą jau minėjau) davė išties daug. Džiaugiuosi savaitę praleidusi linksmų ir įdomių žmonių būryje!

Ačiū organizatoriams: prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, dokt. Aistei Petrauskienei, dokt. Gediminui Petrauskui ir dr. Salvijui Kulevičiui.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , ,

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Profesoriaus A. Bumblausko kvietimas į diskusiją Gegužės 3-iosios tema

Kas yra Gegužės 3-osios Konstitucija? Kokios jos priėmimo priežastys ir aplinkybės?
Pagrindinės priežastys – tuo metu gyvavusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) siekis sustiprinti savo valstybę bei atsisakyti pasenusių valdymo formų. Tai reiškia, jog reikėjo atsisakyti liberum veto teisės, įvesti karaliaus renkamumo principą, reformuoti seimo rinkimus, suteikti miestiečiams teises patekti į seimą, toliau ginti valstiečių teises dvaruose. Tai yra gan ankstyvas konstitucinės monarchijos atvejis. Šiuo klausimu mus pralenkė tik Anglija, nors formaliai pagal rašytinės konstitucijos principą mes kartu su lenkais esame pirmi Europoje. Kaip kartais stalo teniso varžybose žaidžia tarptautinės poros, mes poroje su lenkais esame Europos čempionai. Tuo reikia didžiuotis. Lenkijos istorikai seniai yra pagrindę mintį, kad ši Konstitucija yra vienas reikšmingiausių to meto pasaulio dokumentų. Lenkų istorikas H. Samsonovičius  lenkų-lietuvių Konstituciją (1791 m. gegužės 3 d.) lygina su JAV Konstitucija (1787 m.) ir prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.).

 

Kaip manote, ar visuomenė buvo subrendusi Gegužės 3 dienos Konstitucijai ir jos diktuojamoms naujoms  gyvenimo sąlygoms, o gal tai tebuvo bajorų užgaida?

Jei visuomenė būtų visai tam nesubrendusi, Konstitucija būtų nepasirodžiusi. Buvo Konstitucijos šalininkų būrys, bet buvo ir labai daug besipriešinančių. Galite įsivaizduoti: staiga naikinama santvarka, kurią bent jau Lietuvoje apibrėžė Lietuvos Statutai. Tai – didelis smūgis, nes Lietuvos Statutai yra lietuviškosios tapatybės pamatas. Galiausiai priešininkai laimėjo, bet su Rusijos pagalba.

 

Galbūt valdantieji bandė žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu? Juk 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija, kaip Jūs minėjote, buvo pirma Europoje ir antra pasaulyje. Kas labiau skatino veikti bajorus: noras būti pirmiems, Apšvietos idėjos ar baimė prarasti ATR valstybės valstybingumą?
Turbūt viskas: noras eiti koja kojon kartu su pasauliu, orientuotis į pažangiausias idėjas. Karalius Stanislovas Augustas rašė prancūzų parlamentui, generaliniams luomams, kad yra dar viena tauta Europoje. Jis lyginosi su Prancūzija. Tuo metu visa aplinka buvo autokratinė. Absoliutizmas klestėjo Prūsijoje, Austrijoje, Rusijoje. ATR buvo demokratijos sala. Tokia santvarka yra orientuota į ateitį, tai – siekis sustiprinti valstybę.

 

Kokia Jūsų nuomonė Konstitucijos priėmimo klausimu? Ar būtumėte balsavęs už Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimą?
Aš būčiau elgęsis taip, kaip visi Lietuvos miesteliai: jie entuziastingai balsavo „už“.

 

Ar galima manyti, jog būtent Konstitucijos priėmimas paskatino ATR valstybės išnykimą iš žemėlapio? Juk žinome, kad 1792 m. Targovicos konfederatai (reformų priešininkai) panaikino Konstituciją. Netrukus sekė antrasis ATR padalijimas (1793 m.), Tado Kosciuškos vadovaujamas Konstitucijos šalininkų sukilimas (1794 m.) ir trečiasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas. Taip per kelerius metus nebeliko ne tik Gegužės 3-osios Konstitucijos, bet ir valstybės, kuriai ji buvo sukurta.
Dėl to kaltinti Gegužės 3-iosios Konstituciją – tas pats, kas kaltinti Vasario 16-ąją, kad po 20 metų Lietuvoje vėl neliko nepriklausomybės. Konstitucijos santvarka šiek tiek galiojo. Jos trumpumą lėmė tai, jog buvo pralaimėtas ne konkretus karas tarp Lenkijos, Lietuvos ir  Rusijos. 1792 m. vasarą septyniais balsais prieš penkis buvo priimta Jekaterinos nota. Penki balsai siūlė priešintis, nepriimti notos, ginti Varšuvą. Jeigu Varšuva būtų buvusi ginama, tai neaišku, kaip istorija būtų pasisukusi. Tai vienas iš šansų, kurį Lietuva ir Lenkija praleido, pražiopsojo. Man atrodo, kad nuo to daug kas priklausė. Jeigu būtų Lenkijos-Lietuvos valstybė gyvavusi net su Konstitucija, gal Lietuva būtų judėjusi airišku keliu. Turiu galvoje, kad lenkų kalba būtų labiau plėtojusis negu lietuvių. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo verčiama į lietuvių kalbą, pirmasis politinis dokumentas. Iki tol verstos tik maldaknygės.  Jeigu Lietuva būtų priėmusi Konstituciją ir judėjusi toliau, apsigynusi nuo Rusijos, Lietuvos-Lenkijos valstybė būtų išlikusi ir Lietuva būtų išlaikiusi tą dualizmą, kokį turėjo, būdama kartu su Lenkija. Tada nebūtų iškilęs Vilniaus klausimas XX a. pr. ir istorija būtų pasisukusi kita linkme.

 

Ar toks istorinis likimas, kuris ištiko ATR, buvo geresnis scenarijus Lietuvai? Ar yra tikimybė, jog jei ATR nebūtų žlugusi, šiandien mes šnekėtume lenkiškai?  

Prisiminkime, kad Stalinas turėjo tokį planą: Lietuva graži be lietuvių, o lietuvių kalba turi būti Sibire. Visi, kurie nori naudotis lietuvių kalbos korta, dažnai prieštarauja Konstitucijai. Sako, kad Konstitucija būtų sunaikinusi lietuvių kalbą. Ji kaip tik buvo verčiama į lietuvių kalbą. O kas buvo Targovicos konfederatų pusėje? Koks lietuviškas dokumentas? Tegul man atsako didieji patriotai. Su Konstitucija atėjo demokratizacija, nes miesteliai įgijo galios, vadinasi, ir lietuvakalbė Lietuva. Sakyti, kad jeigu ATR būtų išlikusi, nebūtų likę lietuvių kalbos, yra neteisinga. Gegužės 3-iosios Konstitucija davė alternatyvą.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kodėl Lenkijoje ši Konstitucijos priėmimo diena minima kaip nacionalinė šventė, o Lietuvoje –ne?

Lietuviai nesidomi istorija po Birutės ir Kęstučio. Jie net vieną batalioną vadina Birutės vardu. Daugiau jokių karvedžių jie nežino. Jeigu nežino XVI a. istorijos, tai nežinos ir XVIII a. Visuomenė mažai kuo domisi, nes visuomenės istorinis išsilavinimas geriausiu atveju yra paremtas sovietinės Lietuvos vadovėliais. Juose nebuvo įveiktas istorinis naratyvas, kad buvo Vytautas Didysis, po to paniręs į vandenį arba užmigęs ir tik prie J. Basanavičiaus atsibudęs. Kol mes miegojom ar buvom panirę po vandeniu, kas pastatė Vilnių? Jeigu atsako, kad lenkai, tai mes geriausiu atveju paklausiam: kas jų prašė?

 

Galbūt šią situaciją galima sieti su tarpukario istorija? Šiuo laikotarpiu buvo iškeliama LDK, o ATR tarsi nuskandinama, o viso to viena iš priežasčių – Vilniaus krašto praradimas.

Be abejo, Vilniaus prizmė padarė tai, kad mes iš esmės atmetėme viską, kas yra susiję su lenkiškumu. Tik dabar atrandame, kad Radvilų Lietuva yra Radziwilų Lietuva su „w“. Būtent Radvilos, kuriuos lietuviai taip myli, sakė: nors mes esame lietuviai ir jais mirsime, bet savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą. Tai ką tada daryti? Turbūt Radvilas iš naujo kasti iš karstų ir karti. Svarbiausia, kad „w“ yra ir Vytauto varde. Na, štai, problema.

 

Gegužės 3 d. IFDi (VU Istorijos fakulteto dienų) metu bus rengiama diskusija Gegužės 3-iosios Konstitucijos tema. Jūs būsite šios diskusijos moderatoriumi. Kokius klausimus ir problemas bandysite apžvelgti, svarstyti diskusijoje?

Aš norėčiau supriešinti oponentus, net jeigu jie nėra tikri oponentai. Mes turėsime kalbėti apie tai, kaip ginčijama Gegužės 3-iosios prasmė. Manau, jog ir siūlysiu diskusijos organizatoriams parinkti tezių, kurios sako, kad reikia Gegužės 3-iąją naikinti. Gegužės 3-ioji yra „Lietuvos valstybingumo kapai“, kaip sakė Romualdas Ozolas. Tai štai, iškelsime tokias tezes ir bandysime svarstyti, kodėl  jos yra nekorektiškos, nepriimtinos, neteisingos.

Ateikite į diskusiją, jei jums įdomi ši tema ir XVIII a. Lietuva apskritai. Smetonos Lietuva šitos istorijos nežinojo, tad ir 1940 m. birželio 15-ąją nesipriešino, priėmė notą.  Tai padarė lygiai taip pat, kaip 1792 m. liepos 23 d. Dėl to reikia domėtis istorija.

 

Diskusija vyks gegužės 3 d. 15 val. VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7). Daugiau informacijos: https://lt-lt.facebook.com/istorijosfakultetodienos ir  https://vuifdi.wordpress.com/

 

Parengė E. Jasiulevičiūtė

 

Tagged , , , , , ,

R. Petrausko knygos „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ pristatymas

 

Vasario 28 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta R. Petrausko knyga,  apimanti 16 tekstų apie Lietuvos didikų gimines. Sekmadienio rytą pristatyta knyga sulaukė nemažo skaitytojų dėmesio. Į knygos pristatymą atėjo ne tik istorikai, istorijos studentai, bet ir kiti žmonės, besidomintys LDK istorija.

Pristatymo metu netrūko gražių ir pagiriančių žodžių autoriui už skaitytojui suteiktą galimybę patyrinėti LDK kitu kampu. „Šią knygą turi turėti kiekvienas lietuvis. Nesvarbu, kaip jis žiūri į LDK ar Lietuvos Respubliką“, – teigė prof.  A. Jokubaitis, vienas iš knygos pristatymo dalyvių. Visgi kelti ir provokuojantys klausimai, pavyzdžiui, kas yra didikas?  A. Jokubaitis kartu su kitais prelegentais (pats autorius, doc. dr. Vytautas Ališauskas, diskusijos moderatorius dr. Artūras Vasiliauskas) netrukus leidosi į vietomis net aštroką diskusiją. Galiausiai prieita prie išvados, jog atsakyti į šį klausimą yra būsimųjų istorikų uždavinys, nes R. Petrauskas jau padėjo pagrindus žymiausių LDK giminių studijoms.

Du pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo pasirinktos aprašomos giminės, atsispindi ir knygos pavadinime: galia ir tradicija. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, steigė bažnyčias, kūrė naujus miestelius, užsakinėjo meno kūrinius. Taip pat vis svarbesnę vietą giminių (tuo pačiu ir kiekvieno giminės nario) gyvenime užėmė giminės tęstinumo, istorijos klausimas. Ieškota  genealoginių ryšių: surašytų kronikose, pavaizduotų paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose. Būtent dėl šių priežasčių knygoje nėra aprašyta vėlesniais amžiais iškilusi Oginskių giminė. Knygos autorius – istorikas medievistas, todėl atrinkdamas gimines dėmesį kreipė į viduramžišką jų kilmę (ypač XIV – XV a.).

Vienas knygos  pristatymo dalyvių šmaikščiai pastebėjo, jog giminės knygoje varžėsi taip pat kaip istorijoje. Patys didikai nebūtų galėję parašyti tokios knygos: jie mieliau rinktųsi gražius, didvyriškus, juos išaukštinančius aprašymus. Tačiau dabar, kai į LDK gimines žvelgiama iš laiko perspektyvos, viską galima vertinti objektyviau. Knygoje „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ norėta parodyti, kuo kiekviena giminė buvo kitokia, išsiskyrė iš kitų LDK gyvenusių didikų giminių.

Daugiau apie knygą ir jos ištrauką rasite: https://www.if.vu.lt/naujienos/leidziami-mokslo-darbai/781-prof-r-petrauskas-galia-ir-tradicija

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , ,