Category Archives: Straipsniai

Susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės meru Remigijumi Šimašiumi

Jau tampa tradicija  Istorijos fakultete kiekvieną mėnesį susitikti su  visuomenėje žinomu politiku, ekonomistu, architektu ar žurnalistu  ir kartu bandyti ieškoti atsakymų  visuomenei aktualiomis temomis. Prieš dvi savaites Istorijos fakultete buvo surengtas Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ sutiktuvės, o jau kovo 30 dieną  fakultete svečiavosi Vilniaus miesto savivaldybės meras Remigijus Šimašius. Istorikai pakvietė merą apžvelgti  ką jam pavyko nuveikti praėjus pusei kadencijos ir kokie planai sostinės dar laukia ateityje. Pokalbį moderavo Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas. Pokalbio įvadinį  ir sveikinimo žodį tarė Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas. Dekanas pabrėžė, kad istorikams vis svarbiau yra reaguoti į šių dienų įvykius ir išreikšti savo  nuomonę.

Pirmiausiai aiškintasi dėl Gedimino kalno situacijos.  Politiko nuomone, šios kalno problemos nėra tik pastarųjų metų skaudulys. R. Šimašius pusiau juokaudamas sako,  kad ir XVII amžiuje buvo pastebėta, kad kalnas po truputį slenka, bet ir tada buvo imamasi atitinkamų  gelbėjimo priemonių. Visgi politikas pripažino, kad tam tikrą atsakomybę turi prisiimti ir visas biurokratinis aparatas dėl laiku nepradėtos spręsti miesto simbolio problemos. Verta pažymėti, kad  meras nevengė išreikšti ir asmeninę savo poziciją dėl Lukiškių aikštės planų. Aikštė,  politiko nuomone, turėtų būti pritaikyta ir miesto gyventojams, ir atlikti reprezentacinę funkciją. Tiesa, dėl Vyčio paminklo R. Šimašius buvo kritiškas: kol kas siūlomi variantai mero netenkina ir jis nemano, kad paminklas turėtų būti pastatytas būtent 2018 metais minint Lietuvos šimtmetį. Taip pat politikas gana skeptiškai reagavo į siūlymus atstatyti Aukštutinę pilį. Diskusijoje taip pat buvo paliestos ir istorinės atminties temos. R. Šimašiaus teigimu Vilniuje turėtų iškilti muziejus skirtas Lietuvos žydų  istorijai įprasminti.  Muziejus planuojamas statyti tarp  buvusių Sporto ir  koncertų rūmų.

Pokalbio pabaigoje sulaukta nemažai klausimų iš auditorijos. Auditoriją domino klausimai apie miesto urbanistiką, artimiausius planus  Vilniuje. Pabaigoje R. Šimašius palinkėjo istorikams tapti aktyviems viešosios nuomonės formuotojais ir dažniau išsakyti nuomonę sostinei svarbiais klausimais. Taip pat džiaugiamės, kad Vilniaus meras puikiai išmano Lietuvos ir sostinės istoriją.

Kitas renginys bus balandžio 27 dieną vykstanti „Trakinių partizanų“ akademinė diena, kuri šiais metais žada ne vieną prasmingą diskusiją!

Parengė Rūta Matimaitytė

Advertisements
Tagged , , , ,

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Tagged , , , , , , ,

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , , , , ,

Ar tikrai pilietis – stipriausias karys?

Kiekvienas iš mūsų apmąstome ką reiškią būti savo valstybės piliečiu, kokias pareigas turime ar net privalome atlikti.  Kad pilietiškumo tema  tikrai yra aktuali, įrodė spalio 12 dieną vykusi konferencija. Idėjos įgyvendinomo ėmėsi   VU Istorijos fakultetas, „Pažink laisvę“ idėjos  bendraautorė Luka Lesauskaitė ir  Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Savo idėjomis ir įžvalgomis sutiko pasidalinti VU IF doktorantas Kęstutis Kilinskas, taip pat Naujosios istorijos katedros dėstytojas dr. Dainius Noreika Taip pat pasidalinti įžvalgomis apie šiuolaikinį pilietiškumą ir diskusijos dalyviai: 15 min.lt žurnalistas Dovydas Pancerovas, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, „Blue Yelow“ organizacijos savanorė Kotryna Stašinskaitė ir kariškis Arūnas Valinskas.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Su mokslininkų teorinėmis koncepcijomis supažindino doktoranta Kęstutis Kilinskas, jis skaitė pranešimą tema „Pilietis, partizanas, karys: ar įmanomas skirtys?“.  Doktorantas remdamasis istoriniais pavyzdžiais pristatė Lietuvos piliečių santykį su valstybės gynyba tarpukaryje ir  vykstant pokario partizanų kovoms. Partizanų temą ir jos santykį su pilietiškumu išsamiai pristatė dr. Dainius Noreika pranešime „ Pilietiškumo anatomija: Lietuvos partizanų karo (1944-1953) atvejis“. Istoriko teigimu, kalbėdami apie partizaninio karo laikotarpį turime nepamiršti to meto istorinio klimato ir sąlygų. Dr. D. Noreiku teigimu, dabartinė pilietiškumo sąvoka yra pakitusi, ir jos negalime taikyti kalbant apie to meto pokario visuomenę.

Antroji konferencijos dalyje pašnekovai leidosi į diskusiją, kurią moderavo dokt. Kęstutis Kilinskas ir Luka Lesauskaitė. Diskusijos dalyviai į pilietiškumą stengėsi pažiūrėti per karo patirtį. Buvo prisimintas Ukrainos ir Rusijos karo atvejis, taip pat Gruzijos įvykiai. Prelegentai beveik vienbalsiai sutiko, kad karas keičia individo santykį su valstybe.  Gabrielius Liaudanskas Svaras pripažino, kad  Gruzijos karas buvo lūžis apmąstyti ką reiškią būti šalies piliečiu ir kokias pareigas jis privalo atlikti.. Ukrainos karo patirtimi pasidalino ir žurnalistas Dovydas Pancerovas, kuris nuo pradžių sekė įvykius šalyje. Ukrainos atvejis, pasak žurnalisto – unikalus. Šalis, kurioje ilgą laiką klestėjo korupcija, piliečio ir valstybės santykis atrodo vertas detalesnės mokslininkų, antropologų tyrimų. Noras kovoti ir ginti šalį iš pilietiškumo paskatų, ar stiprios emocinės karo patirties, parodo tiesioginį karo ir individo santykį su šalies gynyba, teigia žurnalistas. Taip pat diskusijos dalyviai, beveik vienbalsiai nusprendė, kad masinės ir populiarios pilietiškumo apraiškos nėra blogai, nes tai piliečiui kaip tik gali padėti atrasti individualų santykį su tėvyne.

Nuotr. Rūtos Matimaitytės

Nuotr. Rūtos Matimaitytės

Tad tiek konferencijos dalyviai, tiek diskusijos prelegentai sutiko, kad santykio tarp piliečio ir valstybės reikia ieškoti čia ir dabar. Tokį teiginį tik patvirtino istorikai, įrodydami, kad nesukūrus pilietinės visuomenės šalis yra lengvas grobis kitoms valstybės. O   stipriausias karys yra kiekvienas save laikantis tokiu ir galintis ginti šalį žmogus.

Parengė Rūta Matimaitytė

 

 

Tagged , , , , ,

Įspūdžiai iš akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ Rugpjūčio 19-26 d.

 

Paskutinį vakarą sėdėdami bendrame rate dalinomės savo įspūdžiais ir mintimis. Savaitė Balandiškyje prabėgo išties greitai. Kiekvienas dalyvis iš jos pasiėmė naujos ir įdomios patirties: kai kurie pirmą kartą žygiavo žygyje, kai kurie pirmą kartą sekė partizanų pėdsakais pasitelkę metalo detektorius, kai kurie pirmą kartą užmigo po žvaigždėtu dangumi. Todėl tą vakarą visi sutarėme, jog stovykla padovanojo daug naujų įspūdžių, žinių ir potyrių.

Kuo Balandiškis ir jo apylinkės yra svarbūs ir įdomūs? Balandiškis – kaimas Radviliškio rajone, keletą dešimtmečių saugojęs Lietuvos istorijos paslaptį. Balandiškyje esančioje Sajų sodyboje 1949 m. žiemą susitiko partizanų vadai bei jiems pritariantieji ir ėmėsi svarbiausio tikslo – pakloti „pamatus” teisiniam Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Partizanai keletą dienų čia pasidarbavę  dėl saugumo persikėlė į už kelių kilometrų esantį Minaičių kaimą, kuriame pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Prieš keletą metų iniciatyvių ir istoriniu paveldu besirūpinančių žmonių dėka buvo atkreiptas dėmesys į Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodybą (be kita ko, Sajai buvo partizanų rėmėjai. Jų kieme taip pat buvo įrengtas bunkeris). Tokiu būdu prieš penkerius metus pradėta rengti akademinio jaunimo stovykla Balandiškyje. Stovyklos organizatoriai: prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, dokt. Aistė Petrauskienė, dokt. Gediminas Petrauskas, dr. Salvijus Kulevičius ir dalyviai ėmėsi tvarkyti bei tyrinėti partizanų rėmėjų sodybą bei jos aplinką. Taip prasidėjo gilesnis susipažinimas ne tik su Balandiškiu, bet ir su juo susijusia partizanų istorija.

Penktą kartą rengtoje stovykloje dalyvavo daugiau nei 30 dalyvių: istorijos ir ne tik studentai, vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovai, partizaninio karo tyrėjai bei stovyklos patriarchai. Per savaitę išklausėme 10 paskaitų nuo Pašušvio istorijos XVI amžiuje iki  rezultatų aptarimo, ką pavyko pasiekti per ketverius metus. Viena įsimintiniausių dienų tapo žvalgymų diena Praviršulės pelkėje. 8 valandas praleidome pelkėje ir miškingesnėse salelėse ieškodami partizanų stovyklos pėdsakų. Jei pradžioje tik kas antras buvo prisėmęs vandens į botus, tai po žygio praktiškai nebuvo nė vieno dalyvio sausomis kojomis. Visgi, tai nuotaikos nesugadino, netgi virto maža atrakcija – pažiūrėti kas prisėmė daugiau vandens arba stebėti kuris bendražygis papildys šlapiakojų gretas. Kelyje pasitaikė ir trys gilesni kanalai, kuriuos drąsiai įveikėme. Nebuvo nė vieno įkritusio! Kiek džiaugsmo buvo, kai pagaliau pasiekėme sausą žemę.

Didžiausių atradimų vieta tapo Užpelkių miškas. Po tris metus trukusių paieškų šiame miške atrasta 1949 m. rugpjūčio 13 d. kautynių ir signatarų P. Bartkaus, B. Liesio bei su jais buvusių partizanų žūties vieta. Radom daug mirtį ne tik partizanams, bet ir priešams nešusių kulkų taip pat tūtelių, nematytų sagų… ir žiedą! Nuostabų žiedą, pragulėjusį po žeme 67 metus. Kiek laimės, džiaugsmo ašarų ir juoko suteikė šio radinio radimas.

Stovyklos metu ne kartą sustojome ir susimąstėme apie laiką, aplinką, kuri mus supa ir, kurioje gyvename dabar. Aplinką, kurioje apstu praeities pėdsakų. Man ši savaitė davė daug. Pati stovyklos aplinka ir programa skatina ne tik istorijos, paveldosaugos, archeologijos pažinimą, bet ir Lietuvos. Pabuvojome vietose, į kurias paprastai nenuvažiuosi. Išgirdome įkvepiančių, kartais širdį veriančių istorijų. Iš arčiau pažinome partizanų istoriją ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Gavome daug vertingų pilietiškumo pamokų ir patriotiškumo pavyzdžių: šių buvo galima pasisemti iš stovyklos herojų: Petro Bartkaus, Juozo Paliūno, Povilo Morkūno ir Leonardo Grigonio gyvenimų. Skirtingi žmonės, skirtingi likimai. Nė vienas iš jų neišgyveno. Visgi, jie neišsigando grasinančio priešo, gyvenimą paženklinančio partizano vardo ir narsiai stojo ginti Lietuvos. Linksmos ir saldžios akimirkos taip pat buvo neatsiejama stovyklos dalis: dainos, skambančios žygyje, kryžkelėje ar prie laužo. Smagurių akimirkos, kurios atgaivindavo jėgas ir padėdavo pasiekti tikslą. Taigi, stovykla (kaip ne kartą jau minėjau) davė išties daug. Džiaugiuosi savaitę praleidusi linksmų ir įdomių žmonių būryje!

Ačiū organizatoriams: prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, dokt. Aistei Petrauskienei, dokt. Gediminui Petrauskui ir dr. Salvijui Kulevičiui.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , ,

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Neformali paskaita su dipuku Leonu Narbučiu: „Aš visą laiką gyvenau Lietuvoje“

 

Vasario 17 dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas transnacionalinės ir lyginamosios istorijos modulio studentams surengė susitikimą su dipuku (aut. past. displaced persons – DP) Leonu Narbučiu. Studentai turėjo galimybę išgirsti „gyvų“ pasakojimų iš žmogaus, kuriam su šeima teko išgyventi priverstinę emigraciją. Kartu buvo atidaryta paroda „Lietuviais esame mes gimę“, skirta užsienio lietuvių veiklai. Pasak svečio, parodos tikslas – pabandyti parodyti, kaip užsienyje gyvenantys lietuviai siekė išlaikyti ir puoselėti lietuvybę bei nepriklausomos šalies vaizdinį.

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Pats Leonas Narbutis save apibūdino, kaip politinį emigrantą, ne kaip išeivį. Jo gyvenimo istorija, kaip ir daugumos politinių emigrantų, tragiška. Pirmuosius savo gyvenimus metus jis praleido Kaune, vėliau metus  Klaipėdoje, kol galiausiai dėl nacistinės Vokietijos okupacijos 1941 metais persikraustė į Kybartus, tačiau grįžus Raudonajai armijai, Narbučių šeimai teko trauktis iš Tėvynės. Šeima traukiniu keliavo iki Vokietijos DP stovyklos. Šių stovyklų kasdienybė daugumą studentų nustebino, nes stovyklose veikė lietuvių ansambliai, teatrai, mokyklos, gimnazijos ir pan. Tai galime paaiškinti tuo, kad dauguma žmonių, pasitraukusių į Vakarus, buvo menininkai, visuomenininkai, inteligentai ir kt. Taip pat daugumai studentų buvo naujas faktas, kad išeiviams išvykti į JAV padėjo organizacija „United Nations Relief and Rehabilitation Administration“, besirūpinusi atvykėlių įsikūrimu ir darbo paieškomis.

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Pasak dipuko, atvykę į Čikagą, lietuviai ir joje atrado Lietuvą. Apie 1950 metus Čikagoje egzistavo 13 lietuviškų parapijų, veikė vienuolės kazimierietės, kurios dėstė savo įkurtose lietuviškose mokyklose. Didžiausią nuostabą atvykus į JAV Leonui Narbučiui sukėlė gegužinės tradicijos, puoselėjamos anksčiau emigravusių lietuvių: žmonės puošėsi baltomis kojinėmis ir šviesiais batais bei šiaudinėmis skrybelėmis. Taip pat svečias papasakojo apie savo veiklą Santaros-Šviesos federacijoje, darbą radijo stotyse „Margutis“ ir „Amerikos balsas“. Gyvendamas išeivijoje, L. Narbutis susipažino su poetu A. Mackumi ir V. Adamkumi. O vėliau, V. Adamkų išrinkus Prezidentu, tapo jo ekselencijos visuomeniniu patarėju išeivijos klausimais.

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Paklaustas, ką reiškia būti amerikiečiu, L. Narbutis atsakė taip: „Būti amerikiečiu dar nereiškia atsisakyti savo vidinių įsitikinimų. Aš save įvardinti prašydavau kaip žmogų, kuriam teko ilgesnį laiką gyventi Čikagoje, nors visą laiką jaučiausi taip, lyg gyvenčiau Lietuvoje.“

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Visa paskaita ir parodos atidarymas su dipuku Leonu Narbučiu praėjo nuoširdžiai ir betarpiškai bendraujant. Kai kurie studentai savo užrašuose pasižymėjo žodį “MES”, kurį Leonas Narbutis vartojo ne sykį, kalbėdamas apie šiandieninės Lietuvos problemas, parodydamas, kad nors JAV praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, bet neprarado jausmo, jog Jo šalis yra Lietuva. Iš paskaitos studentai išsinešė pilietiškumo pamoką ir eilinio žmogaus patirtį, kas yra karas ir emigracija.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Knygos „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai” pristatymas

 

Ketvirtadienį, vasario 4 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Annos Mikonis-Railienės bei Linos Kaminskaitės-Jančorienės knygos apie kiną sovietų Lietuvoje pristatymas. Renginyje taip pat dalyvavo kino kritikė Živilė Pipinytė, knygos recenzentė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, o dalyvių diskusiją moderavo filosofas Nerijus Milerius.

Pristatytoje knygoje pirmą kartą bandoma aprašyti labai komplikuotą, sudėtingą ir kinui, ir kūrėjams laikotarpį. Tikimasi, kad tai padės ne tik pakeisti nuomonę apie kiną sovietmečiu, bet ir kitaip vertinti šio laikotarpio kūrybą. Istorija atliko labai svarbų vaidmenį monografijoje, nes buvo bandoma suvokti, kas kino kūrėjų buvo neįgyvendinta, nepasakyta bei kodėl taip nutiko. Pasak Annos Mikonis-Railienės, knyga padės geriau suprasti sunkų bei prieštaringai vertinamą Lietuvos kino istorijos etapą, kuriame, kaip ir galime nuspėti iš knygos pavadinimo, viskas priklausydavo nuo sistemos.

 

Marija Drėmaitė pastebėjo, kad architektūra ir kinas sovietų Lietuvoje buvo nepaprastai tampriai susįję su valstybine infrastruktūra. Nei oficialus kinas, nei architektūra nebūtų galėję egzistuoti be valstybinės paramos. Kitaip nei rašytojas, kuris galėjo kurti į stalčių, ar dailininkas, kuris savo darbus galėdavo laikyti dirbtuvėse, kino autorius turi gauti juostą, kino studiją, komandą, techniką, todėl M. Drėmaitę knygoje labiausiai sudomino pirmasis paantraštės žodis – sistema. Žvelgiant iš kultūros istorijos pusės, tai vienas pirmųjų darbų, kuriame sistemai skiriama tiek daug demėsio: kaip filmas yra sukuriamas, kada kyla autorinis kinas.

Monografija sudaryta remiantis Lietuvos ir Rusijos archyvo dokumentais, atsiminimais. Pristatyme taip pat buvo užsiminta, jog knygoje naudojamas interviu metodas, kuris, Linos Kaminskaitės-Jančorienės žodžiais, labai įkvepia. Vis dėlto kai kurie asmenys nesutiko kalbėti, išsakyti savo pozicijos bei nenorėjo, kad pokalbiai būtų įrašomi.

 

Pasak Živilės Pipinytės, žvelgiant į knygą, galima matyti, kiek daug valandų praleista archyve, nors šiais laikais daugumai būtų sunku taip įdėmiai sėdėti, skaityti bei sudėti fundamentalius akcentus Lietuvos kino istorijoje. Kino kritikės nuomone, knyga yra tarpdisciplininio pobūdžio, sudėta iš įvairių elementų ir tai leidžia į filmą pažvelgti įvairiais aspektais.

Tuo tarpu Nerijus Milerius pasidžiaugė, kad vienas vertingiausių dalykų knygoje yra tai, kad galime išgirsti kelias vieno filmo versijas, nes kino istorija susideda ne tik iš to, kas buvo sukurta, bet ir iš to, kas niekada nebuvo parodyta.

 

Knygos pristatyme taip pat buvo pademonstruoti dviejų filmų fragmentai, kurie žiūrovams leido išvysti tam tikros kontrolės pavyzdžius sovietų Lietuvoje. Pirmosios ištraukos buvo iš V. Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika”, kuris buvo kritikuojamas už sudėtingą, nesuprantamą siužetą, tragiškumą bei perdėtą pesimistiškumą, todėl vėliau žiūrovai išvydo filmą su keliais permontuotais filmo fragmentais bei trimis naujomis scenomis. Antrojo filmo fragmentai buvo iš pirmosios nepastatytos lietuviškos komedijos “Oi, jūs grybai, grybai” (rež. Romualdas Juknevičius, Natanas Liubočisas). Ištraukoje buvo matoma sunki vaidybinio filmo pradžia, politiškai teisingi pokalbiai bei perdėta aktorių vaidyba.

Knyga „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai” skaitytoją sudomins pažvelgti ne tik į to meto filmus, bet ir į režisierius, aktorių asmenybes, kūrybos kontrolę bei cenzūrą, kino kalbos bruožus. Knygoje atskleidžiama, jog filmas gali būti patrauklus ir įvykiais už ekrano ribų – nuo filmo paraiškos iki filmo recepcijos.

 

Parengė Rugilė Stroputė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Krikštynos iš fuxės pozicijos

Tikrose krikštynose, kur kartais suspiegia vaikas, aplaistytas šventu vandieniu, man teko pabuvoti vieną kartą. Iš šio didžio įvykio labiausiai įsiminiau tai, kad skaniai prisivalgiau ir, lyg pačiai pačiai būtų vos keli mėnesiai, visa išsiterliojau kažkokiomis salotomis. Galiu neabejodama pasakyti – universiteto krikštynų meniu taip pat neužmiršiu.

Simonos Radvilaitės / Justinos Simanonytės nuotr.

Manau, dauguma žino tą jausmą, kai apima aštrus jaudulys, prieš laikant egzaminą. Panašaus pobūdžio jaudulys prieš einant į Istorijos fakulteto krikštynas manęs vos nepribaigė. Vilniui esant nedideliam miestui, kiekvienas gandas nesunkiai pasiekia tavo ausis,tuo labiau, susijęs su studentavimu. Savo nelaimei buvau prisiklausiusi istorijų apie kitų universitetų organizuojamas  krikštynas. Taigi, ėjau pasiruošusi būti… prilupta?

Simonos Radvilaitės ir Justinos Simanonytės nuotrauka

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Vis dėlto buvau maloniai nustebinta. Taip, kiaušinių buvo. Skaičiuojant matematiškai – vienas. Ir sudužęs. Į mano grupės narės galvą. Tačiau labai pradžiugino tai, kad krikštynos nebuvo bukos. Jos turėjo temą ir, beje, glaudžiai susijusią su istorija. Turėdami įvykdyti septynis Antikos žygdarbius, išmaišėme visą miestą – nuo Barbakano iki Trijų Kryžių kalno. Užuominos kievienai užduočiai buvo originalios bei įdomios. Kalbant apie jau minėtąjį valgiaraštį, labai skaniai degustavome svogūną – buvo sultingas,o viena komandos narė paskanavo cinamono.

Vėliau ridenome Sizifo akmenį. Žinoma, prieš tai mus suklijavo lipnia juosta bei turėjome dainuoti. To pageidavo Sizifo žmona, kuri kalbėjo senąją graikų dievų kalba. Prokrusto lovoje išmatavo mūsų ūgį. Anksčiau, norėdama kompensuoti savo trumpas kojas, nešiodavau aukštakulnius. Gaila, bet man net į galvą nebuvo atėję, kad šią problemą galima spręsti naudojant bulves. Tiesiog prisiklijavus jas prie batų tampi beveik kaip Claudia Schiffer.Praktiška, pigu ir tobulai Prokrusto lovos išmatavimų reikalavimus atitinki. Jei per aukštas – kurią nors kūno dalį reikės paaukoti ir bėgti ieškoti nuotykių su prie nugaros priklijuota ranka.

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Pasakojant apie penktąjį žygį, kur nors fone turėtų suskambėti fanfaros. Tai buvo įspūdinga. Nusigavę iki Trijų Kryžių kalno turėjome ropoti, kol tuo metu ant mūsų pylė kažkokį skystį ir su silke plekšnojo per veidą. Mano nuomone, be tokių užduočių krikštynos netektų prasmės. Liaudies išmintis byloja – jei iš universiteto krikštynų grįžti nesmirdantis, tu vis dar fux‘as. Tiesą pasakius, gerai, kad nežinojau, ką mes ten gėrėm. Nelabai ir dabar noriu žinoti.

Šeštojoje užduotyje lyg Prometėjas iš dievų vogėme ugnį. Ant jos turėjome išsikepti zefyrą. Visi valgė neiškeptus. Tikriausiai ugnis užgeso nuo silkės tvaiko. Septintojoje užduotyje keliavome per keturis metų laikus romatiškai sningant miltais. Bėgdami atgal į universitetą linksminome praeivius. Pamačius jų ironiškas šypsenas labai knietėdavo juos apkabinti. Savo krikštynų džiaugsmus ir vargus baigėme bučiuodami kiaulės galvą, kuriai buvo atliktas profesionalus makiažas.

Reziumė: buvo nuostabu. Važiuodama viešuoju transportu linksminau keleivius ir lyg pabėgusi iš malūno palikau paskui save paslaptingus miltų pėdsakus. Nežinau, ar kas nors paskui šiuos pėdsakus bandė sekti ( tiesą pasakius, galėjo sekti ir pagal kvapą – kvepėjau kaip silkės delikatesas), tačiau pati, vis dar kartais palto kišenėje rasdama šiek tiek užsilikusių miltų, nuoširdžiai nusišypsau.

Parengė Indrė Novopašinaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Pristatytas „Lietuvos dokumentinio kino antologijos“ DVD

Ketvirtadienį knygyne „Mint Vinetu“ mūsų fakulteto dėstytoja dr. Lina Kaminskaitė – Jančorienė, atstovaujanti „Meno avilį“, kino entuziastų organizaciją, pristatė pirmąją lietuviškos dokumentikos sintezę. Į ją sudėti darbai, sukurti nuo 1960 – ųjų iki pirmų atgautos nepriklausomybės dešimtmečių.

Žvelgiant į galutinį rezultatą – gražų kompaktinį diską – sunku patikėti, kiek darbo įdėta, kad jis atsirastų. Visų pirma filmai privalėjo būti suskaitm eninti. Jų net nebuvo įmanoma parodyti kino teatre, nes jų kopijos buvo analoginėse juostose, kurių Lietuvos kino teatruose demonstruoti neįmanoma. Be to, internetinės filmų versijos buvo nekokybiškos, neatitiko pirminių meninių idėjų. Skaitmenininti pradėta prieš 3 metus, ir pirmasis modernesnę formą įgijęs filmas buvo Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Lietuvoje nėra įrangos, galinčios skaitmeninti, tad tai daryti vykta į Varšuvą, kur dirbta kartu su filmo kūrybine grupe. Iš viso „Meno avilys“ suskaitmenino jau 16 filmų. Rinkinyje yra 13 jų. Juos nuspręsta išleisti tam, kad būtų prieinami kiekvienam kino mėgėjui, jo asmeniniam naudojimui.

Renginio metu pademonstruoti du į rinkinį įtraukti dokumentiniai filmai. Pirmasis – V. Starošo filmas „Nenusimink, Virginijau“ (1962, 21 min.). Pasak „Meno avilio“ atstovės, šis kūrinys rodo liberalėjimo procesus kine, nešančiame ideologizuotą žinią. Jame svarbiausias vaidmuo suteiktas vaikui, ir jam suteikta teisė kalbėti savo balsu. Vis dėlto, filmas net ir tais laikais traktuotas kaip pernelyg propagandinis, keliantis ironišką šypseną, klausantis skambių lozungų ir matant piešiamą idealią sovietinę visuomenę. Filmas nebuvo užsakytas, jame veikė paties autoriaus režisūriniai sprendimai, nulemti įskiepytos autocenzūros.

Antrasis parodytas R. Verbos filmas „Senis ir žemė“ (1965, 18 min.) – jau kitoks, nors jį nuo Starošo filmo sukūrimo skiria vos 3 metai. Svarbu, kad Verba pradėjo formuoti vaizdinį, jog dokumentiniame kine gali būti panaudojama meninė raiška, tai pat pasirinko įtraukti į kiną marginalizuotus herojus, kurių kalba laužo nusistovėjusias struktūras. „Senis ir žemė“ po kelių metų buvo uždraustas, nes vienas žmogus iš filme vaizduojamo kaimo pasiskundė A. Sniečkui, esą kūrinyje juodinama sovietinė tikrovė, o filmo herojus Anupras ir jo sūnūs dalyvavo partizaniniame pasipriešinime. Į skundą nesureaguota, ir tas pats žmogus parašė laišką jau pačiam Leonidui Brežnevui. Taip skundas sugrįžo į Lietuvos kino studiją, ir ji ėmėsi aiškintis veikėjų biografijas. Neaišku, kuo ši istorija baigėsi filme vaizduojamai šeimai, bet filmo Lietuvoje nebeleista rodyti, nors jis ir buvo populiarus visoje SSRS.

„Lietuvos dokumentinio kino antologija“ – pirmas bandymas susisteminti Lietuvos dokumentiką ir kalbėti apie ją suteikiant platesnį kontekstą. Šis DVD reprezentuoja lietuviško dokumentinio kino raidą. Siekiant įveikti sovietmečio sukurtus stereotipus apie dokumentiką, į rinkinį įtraukti marginalizuoti ir mažiau žinomi filmai. L. Kaminskaitė – Jančorienė užsiminė apie įvykį, kad net Jonas Mekas minėtą R. Verbos filmą pamatė tik neseniai, Niujorke. „Meno avilys“ siekia gilinti tyrimus kino sferoje ir dirbti su archyvine medžiaga. Deja, bet ikisovietinis Lietuvos kinas yra dingęs (tarpukariu egzistavo lietuviškas nebylus kinas). Per pirmąją sovietų okupaciją visa filmuota medžiaga išvežta į Rusiją, kur galimai dabar išsaugotos lietuviškos juostos. Galbūt ateityje dar išgirsime apie sensacingus Lietuvos kultūros paveldo radinius?

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , ,