Tag Archives: Alfredas Bumblauskas

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Advertisements
Tagged , , , , , , ,

Profesoriaus A. Bumblausko kvietimas į diskusiją Gegužės 3-iosios tema

Kas yra Gegužės 3-osios Konstitucija? Kokios jos priėmimo priežastys ir aplinkybės?
Pagrindinės priežastys – tuo metu gyvavusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) siekis sustiprinti savo valstybę bei atsisakyti pasenusių valdymo formų. Tai reiškia, jog reikėjo atsisakyti liberum veto teisės, įvesti karaliaus renkamumo principą, reformuoti seimo rinkimus, suteikti miestiečiams teises patekti į seimą, toliau ginti valstiečių teises dvaruose. Tai yra gan ankstyvas konstitucinės monarchijos atvejis. Šiuo klausimu mus pralenkė tik Anglija, nors formaliai pagal rašytinės konstitucijos principą mes kartu su lenkais esame pirmi Europoje. Kaip kartais stalo teniso varžybose žaidžia tarptautinės poros, mes poroje su lenkais esame Europos čempionai. Tuo reikia didžiuotis. Lenkijos istorikai seniai yra pagrindę mintį, kad ši Konstitucija yra vienas reikšmingiausių to meto pasaulio dokumentų. Lenkų istorikas H. Samsonovičius  lenkų-lietuvių Konstituciją (1791 m. gegužės 3 d.) lygina su JAV Konstitucija (1787 m.) ir prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.).

 

Kaip manote, ar visuomenė buvo subrendusi Gegužės 3 dienos Konstitucijai ir jos diktuojamoms naujoms  gyvenimo sąlygoms, o gal tai tebuvo bajorų užgaida?

Jei visuomenė būtų visai tam nesubrendusi, Konstitucija būtų nepasirodžiusi. Buvo Konstitucijos šalininkų būrys, bet buvo ir labai daug besipriešinančių. Galite įsivaizduoti: staiga naikinama santvarka, kurią bent jau Lietuvoje apibrėžė Lietuvos Statutai. Tai – didelis smūgis, nes Lietuvos Statutai yra lietuviškosios tapatybės pamatas. Galiausiai priešininkai laimėjo, bet su Rusijos pagalba.

 

Galbūt valdantieji bandė žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu? Juk 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija, kaip Jūs minėjote, buvo pirma Europoje ir antra pasaulyje. Kas labiau skatino veikti bajorus: noras būti pirmiems, Apšvietos idėjos ar baimė prarasti ATR valstybės valstybingumą?
Turbūt viskas: noras eiti koja kojon kartu su pasauliu, orientuotis į pažangiausias idėjas. Karalius Stanislovas Augustas rašė prancūzų parlamentui, generaliniams luomams, kad yra dar viena tauta Europoje. Jis lyginosi su Prancūzija. Tuo metu visa aplinka buvo autokratinė. Absoliutizmas klestėjo Prūsijoje, Austrijoje, Rusijoje. ATR buvo demokratijos sala. Tokia santvarka yra orientuota į ateitį, tai – siekis sustiprinti valstybę.

 

Kokia Jūsų nuomonė Konstitucijos priėmimo klausimu? Ar būtumėte balsavęs už Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimą?
Aš būčiau elgęsis taip, kaip visi Lietuvos miesteliai: jie entuziastingai balsavo „už“.

 

Ar galima manyti, jog būtent Konstitucijos priėmimas paskatino ATR valstybės išnykimą iš žemėlapio? Juk žinome, kad 1792 m. Targovicos konfederatai (reformų priešininkai) panaikino Konstituciją. Netrukus sekė antrasis ATR padalijimas (1793 m.), Tado Kosciuškos vadovaujamas Konstitucijos šalininkų sukilimas (1794 m.) ir trečiasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas. Taip per kelerius metus nebeliko ne tik Gegužės 3-osios Konstitucijos, bet ir valstybės, kuriai ji buvo sukurta.
Dėl to kaltinti Gegužės 3-iosios Konstituciją – tas pats, kas kaltinti Vasario 16-ąją, kad po 20 metų Lietuvoje vėl neliko nepriklausomybės. Konstitucijos santvarka šiek tiek galiojo. Jos trumpumą lėmė tai, jog buvo pralaimėtas ne konkretus karas tarp Lenkijos, Lietuvos ir  Rusijos. 1792 m. vasarą septyniais balsais prieš penkis buvo priimta Jekaterinos nota. Penki balsai siūlė priešintis, nepriimti notos, ginti Varšuvą. Jeigu Varšuva būtų buvusi ginama, tai neaišku, kaip istorija būtų pasisukusi. Tai vienas iš šansų, kurį Lietuva ir Lenkija praleido, pražiopsojo. Man atrodo, kad nuo to daug kas priklausė. Jeigu būtų Lenkijos-Lietuvos valstybė gyvavusi net su Konstitucija, gal Lietuva būtų judėjusi airišku keliu. Turiu galvoje, kad lenkų kalba būtų labiau plėtojusis negu lietuvių. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo verčiama į lietuvių kalbą, pirmasis politinis dokumentas. Iki tol verstos tik maldaknygės.  Jeigu Lietuva būtų priėmusi Konstituciją ir judėjusi toliau, apsigynusi nuo Rusijos, Lietuvos-Lenkijos valstybė būtų išlikusi ir Lietuva būtų išlaikiusi tą dualizmą, kokį turėjo, būdama kartu su Lenkija. Tada nebūtų iškilęs Vilniaus klausimas XX a. pr. ir istorija būtų pasisukusi kita linkme.

 

Ar toks istorinis likimas, kuris ištiko ATR, buvo geresnis scenarijus Lietuvai? Ar yra tikimybė, jog jei ATR nebūtų žlugusi, šiandien mes šnekėtume lenkiškai?  

Prisiminkime, kad Stalinas turėjo tokį planą: Lietuva graži be lietuvių, o lietuvių kalba turi būti Sibire. Visi, kurie nori naudotis lietuvių kalbos korta, dažnai prieštarauja Konstitucijai. Sako, kad Konstitucija būtų sunaikinusi lietuvių kalbą. Ji kaip tik buvo verčiama į lietuvių kalbą. O kas buvo Targovicos konfederatų pusėje? Koks lietuviškas dokumentas? Tegul man atsako didieji patriotai. Su Konstitucija atėjo demokratizacija, nes miesteliai įgijo galios, vadinasi, ir lietuvakalbė Lietuva. Sakyti, kad jeigu ATR būtų išlikusi, nebūtų likę lietuvių kalbos, yra neteisinga. Gegužės 3-iosios Konstitucija davė alternatyvą.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kodėl Lenkijoje ši Konstitucijos priėmimo diena minima kaip nacionalinė šventė, o Lietuvoje –ne?

Lietuviai nesidomi istorija po Birutės ir Kęstučio. Jie net vieną batalioną vadina Birutės vardu. Daugiau jokių karvedžių jie nežino. Jeigu nežino XVI a. istorijos, tai nežinos ir XVIII a. Visuomenė mažai kuo domisi, nes visuomenės istorinis išsilavinimas geriausiu atveju yra paremtas sovietinės Lietuvos vadovėliais. Juose nebuvo įveiktas istorinis naratyvas, kad buvo Vytautas Didysis, po to paniręs į vandenį arba užmigęs ir tik prie J. Basanavičiaus atsibudęs. Kol mes miegojom ar buvom panirę po vandeniu, kas pastatė Vilnių? Jeigu atsako, kad lenkai, tai mes geriausiu atveju paklausiam: kas jų prašė?

 

Galbūt šią situaciją galima sieti su tarpukario istorija? Šiuo laikotarpiu buvo iškeliama LDK, o ATR tarsi nuskandinama, o viso to viena iš priežasčių – Vilniaus krašto praradimas.

Be abejo, Vilniaus prizmė padarė tai, kad mes iš esmės atmetėme viską, kas yra susiję su lenkiškumu. Tik dabar atrandame, kad Radvilų Lietuva yra Radziwilų Lietuva su „w“. Būtent Radvilos, kuriuos lietuviai taip myli, sakė: nors mes esame lietuviai ir jais mirsime, bet savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą. Tai ką tada daryti? Turbūt Radvilas iš naujo kasti iš karstų ir karti. Svarbiausia, kad „w“ yra ir Vytauto varde. Na, štai, problema.

 

Gegužės 3 d. IFDi (VU Istorijos fakulteto dienų) metu bus rengiama diskusija Gegužės 3-iosios Konstitucijos tema. Jūs būsite šios diskusijos moderatoriumi. Kokius klausimus ir problemas bandysite apžvelgti, svarstyti diskusijoje?

Aš norėčiau supriešinti oponentus, net jeigu jie nėra tikri oponentai. Mes turėsime kalbėti apie tai, kaip ginčijama Gegužės 3-iosios prasmė. Manau, jog ir siūlysiu diskusijos organizatoriams parinkti tezių, kurios sako, kad reikia Gegužės 3-iąją naikinti. Gegužės 3-ioji yra „Lietuvos valstybingumo kapai“, kaip sakė Romualdas Ozolas. Tai štai, iškelsime tokias tezes ir bandysime svarstyti, kodėl  jos yra nekorektiškos, nepriimtinos, neteisingos.

Ateikite į diskusiją, jei jums įdomi ši tema ir XVIII a. Lietuva apskritai. Smetonos Lietuva šitos istorijos nežinojo, tad ir 1940 m. birželio 15-ąją nesipriešino, priėmė notą.  Tai padarė lygiai taip pat, kaip 1792 m. liepos 23 d. Dėl to reikia domėtis istorija.

 

Diskusija vyks gegužės 3 d. 15 val. VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7). Daugiau informacijos: https://lt-lt.facebook.com/istorijosfakultetodienos ir  https://vuifdi.wordpress.com/

 

Parengė E. Jasiulevičiūtė

 

Tagged , , , , , ,

Interviu su B. Gailiumi: apie partizanų karo atmintį, Džeimsą Bondą ir studijas

Nuotr. V. Daškevičiūtės

Kaip vystėsi Jūsų akademinis kelias?

Reikia pradėti nuo to, kad aš – netikras istorikas. Pirmiausia baigiau teisę Vilniaus universitete, įgijau magistro diplomą. Į istoriją aš patekau ir sau pačiam netikėtai, kai maždaug trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Daugiausia dirbau ties partizaninio karo ir teisiniais klausimais, nes ten buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo tam reikalingų žinių. Taip išėjo, kad paliekant šį darbą man pasidarė labai gaila viso to, kas ten buvo mano apmąstyta ir surinkta, ir tada (2006 m.) parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“.

Po to įstojau į doktorantūrą. Tai padaryti mane įkalbėjo draugai ir pažįstami. Aš iš pradžių labai griežtai atsisakiau, nes man mokslų jau buvo gana. Vis dėlto jie mane įtikino, dabar manau, kad teisingai padarė. Doktorantūroje pasirinkau tirti visai kitą temą, bet vieną dieną kiemelyje sutikau profesorių A. Bumblauską, ir jis savo tokiu jam būdingu stiliumi dūrė į mane pirštu ir pasakė: „Tu parašei knygą!” Sakau, taip, parašiau: „Tai ką tu čia dabar veiki, tai ir rašyk disertaciją ta tema!“ O aš net nežinojau, jog taip galima. Tada pakeičiau disertacijos temą į partizanų karo atmintį. Taip čia ir pasilikau.

Kokie buvo jums svarbiausi, įsimintiniausi dėstytojai?

Iš Teisės fakulteto man labiausiai patikęs ir didžiausią įspūdį palikęs dėstytojas buvo Armanas Abramavičius. Vienu metu jis buvo Konstitucinio teismo teisėjas. Tuo metu, kai man dėstė, turbūt dar buvo prezidento patarėjas. Labai geras baudžiamosios teisės specialistas ir dėstytojas. Aš iš jo paskaitų labai gerai atsimenu epizodą, kai studentas jo paklausė kažkokio sudėtingo klausimo, į kurį jis net negalėjo iš karto atsakyti. Kai po pertraukos mes visi susirinkom, jis į tą studentą pasižiūrėjo ir sako: „Žinot, aš valgydamas truputį pagalvojau, ir yra viskas taip:…“ Man nuo tada įstrigo, kad jei žmogus net pietaudamas galvoja apie studentų klausimus, reiškia, jam studentai tikrai svarbūs. Tą dėstytoją labai šiltai prisimenu.

Kalbant apie Istorijos fakultetą, labai gerbiu Nerijų Šepetį, kuris buvo ir tebėra mano draugas bei vienas iš žmonių, kurie mane įkalbinėjo rašyti disertaciją. Aišku, atsimenu profesorių Bumblauską, kuris buvo mano darbo vadovas. Doktorantūra jau yra visai kitas dalykas, čia su dėstytojais susiduri visai kitaip. Jie taip nebeįsirėžia į atmintį visiems laikams, kaip anksčiau.

Jums artima partizanų tema pastaraisiais metais išgyvena tam tikrą atgimimą, apie tai pasidarė populiaru kalbėti. Kaip manote, kodėl?

Galbūt yra ne visai taip. Tai, ką jūs apibūdinote kaip pakilimą, yra didesnį intensyvumą įgavusios partizanų karo istorijos studijos. Su tuo aš sutinku. Visuomenėje, viešojoje erdvėje greičiau yra ne pakilimas, o kaip tik – nuosmukis. Šia tema jau seniai tiek nebekalbama, kiek žmonės kalbėdavo 1995 ar 1992 metais, tai nebe taip visiems įdomu. Turbūt pergyvenamas normalus poslinkis nuo buvimo politiniu klausimu prie buvimo istoriniu klausimu, nes yra vis mažiau žmonių, kurie su tuo susidūrė tiesiogiai. Susiskaldymas, kurį partizanų karas Lietuvoje paliko tikrai ilgam, dabar jau nebėra toks aktualus. Lietuvos visuomenė, mano nuomone, jau nebėra posovietinė, tai jau irgi praeityje. Dabar vyksta tai, kas ir turėtų įvykti: partizanų karas virsta labai svarbia Lietuvos istorijos tema, nes ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinės valstybės ištakomis.

Pernai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė J. Ohman filmas „Nematomas frontas“, paskui vyko žaliosios juostelės akcija. Šie reiškiniai iš kai kurių žmonių susilaukė didelės kritikos, kad tai skirta masinei auditorijai, kad filmas yra popsistinis. Ar pritartumėt tam?
Ar jūs jaučiate, kad diskusija yra visiškai pasikeitusi? Nebėra taip, kad kas nors sakytų „oi, jūs užsirišot žalias juosteles, o iš tikro tai žudikų reklama užsiimat“. Jau yra visiškai kitas požiūris. Aišku, istorikams profesionalams visa tai atrodo nerimta, bet istorikams išvis niekad niekas, kas vyksta jų laikais, neatrodo rimta. Jiems rimta yra tik tai, ką gali iš esmės išnagrinėti, kas jau yra praėję. Tada, kai jau šaukštai po pietų, tu kaip istorikas esi labai gudrus pasakyti, kad visi viską neteisingai padarė, ir išaiškinti, kas būtų buvę teisinga, ir kaip tu pats būtum daręs, jei būtum tada gyvenęs. Kaip gaila, kad negyvenai! Nepalaikau šitos istorikų mados, stengiuosi pats taip niekada nedaryti. Net ir būdami istorikais mes gyvename savo laiku ir turime aiškiai suprasti, kas vyksta mūsų pačių visuomenėje.

Paradoksaliai galima pasakyti, kad tos žalios juostelės labai mažai ką bendro turi su partizanų karu ir jo atmintimi. Tai daug labiau susiję su visuomenės išgyvenimais, tam tikru laikotarpiu, kurį žmonės supranta kaip krizę. Iš tikrųjų tai gi labiausiai buvo susiję su Ukraina ir su Lietuvos baime ja virsti. Galima diskutuoti apie tai, kiek ta baimė buvo pagrįsta, bet faktas, kad taip buvo. Ši akcija buvo tų visuomenės jausmų išraiška. Labai gerai, kad žmonės turi intuityvų pojūtį, kad Lietuvos valstybė iš dalies laikosi ant partizanų karo atminties. Tai, kad visuomenė adekvačiai įvertina savo ištakas ir padėtį, jau yra labai daug. Dėl to reikia džiaugtis, o ne kabinėtis, kad žmonės ne visas knygas perskaitė.

Pavasarį dalyvavote Trakinių partizanų akademinėje dienoje. Ten buvo kalbama apie 1939-1940 metų Lietuvą, ir jūs sakėt, kad Lietuva išnaudojo tik pusę savo galimybių iš turėtų trijų. Ką turėjote omenyje?

Pirma, Lietuva neišnaudojo galimybės pasipriešinti, kai buvo iš tikrųjų galima tai padaryti, t.y. 1939 metų rudenį. Neišnaudojo ne tik Lietuva, o ir kitos tuo metu SSRS terorizuotos valstybės. To nepadarius, 1940 metais jau buvo per vėlu, sovietų kariuomenė jau buvo Lietuvoje. Pralaimėjimas buvo akivaizdus. Tai būtų buvęs ne pasipriešinimas, o savižudybė. Politikai būtų neatsakingi pradėti karą, kurio negali laimėti, tai beveik nusikaltimas. Nejaučiu gėdos dėl to vadinamojo „neiššauto šūvio“, greičiau priešingai. Bet tuo metu, 1940 metų birželį, kai vyko vyriausybės posėdis, mano supratimu, daug svarbesnis buvo kitas klausimas, t.y. buvo pareikalauta suimti du vyriausybės narius. Juos gi buvo galima išgelbėti. Net ir krizės ištikta, net ir labai mažos valstybės vyriausybė gali išgelbėti du žmones nuo kitos valstybės, jeigu turi dar nors kiek galimybių veikti, bet apie tai išvis niekas nekalbėjo. Vadovautasi logika, kad jei jau priimi vieną ultimatumo punktą, tai priimi visus savaime. Yra neapsakomai gėdinga, kad Povilaitį suėmė policija, kuriai jis pats vadovavo.

Vienintelis teisingas dalykas, kuris tuomet buvo padarytas, ir vienintelis dalykas, už kurį mes pykstam ant Smetonos – kad jis pabėgo. Kai taip įvyko, tapo sunkiau parodyti, kad Paleckio vyriausybė viską daro teisėtai, o sovietai to labai norėjo. Manau, kad Smetonos pasitraukimas buvo išmintingas žingsnis, nes pagal tai, kas atsitiko latvių ir estų prezidentams, labai aiškiai galima įsivaizduoti, kas būtų atsitikę ir jam. Kodėl žmogus turi to norėti ir pasilikti viso to laukti? Man atrodo, kad jis suprato, ką daro. Manau, kad tai buvo vienintelė išnaudota galimybė iš visų, bet tai labai mažai. Iš to meto politikos reiktų mokytis visai ne to, ar reikia priešintis, ar ne. Reikia mokytis, kaip pamatyti tikruosius savo pasirinkimus ir kaip adekvačiai įvertinti savo padėtį įvairiose situacijose. Ar mes turėtumėm pasipriešinti, ar pasiduoti? Svarbiausia žinoti, kada ką pasirinkti.

Kokia yra ir turėtų būti istoriko darbo prasmė?

Mokslininkai viską daro tik dėl to, kad jiems smalsu. Paskui pasakoja, kad viską padarė tam, kad visuomenė būtų geresnė, apsišvietusi, kad kai segasi žalias juosteles, žinotų, ką tai reiškia, bet gi visa tai yra išvedžiojimai. Kažką darai dėl to, kad gimsta sumanymai, kuriuos norisi įgyvendinti. Norisi kažką sužinoti ir paskui papasakoti kitiems. Senamadiškai manau, kad istorikas beveik neišvengiamai yra rašytojas. Gali būti kino kūrėjas, kas gal dar yra nepakankamai išnaudojamas pasakojimo būdas. Kartais ateina įkvėpimas, kuriam negali atsispirti, ir kai dirbi, tu savęs neklausi apie to darbo prasmę. Ją išgalvoji tada, kai žmonės priešais tave atsisėda ir paklausia. O kokia prasmė to, ką jūs darot? Tokia pati.

Kaip jūsų akiratyje atsirado Džeimso Bondo tema?

Man buvo turbūt 14-15 metų. Tais laikais buvo leidžiamas labai įspūdingas detektyvų žurnalas „Rankas auštyn!“. Vienas numeris buvo skirtas vien pirmam Flemingo romanui apie Džeimsą Bondą – „Rojalio kazino“, kuriame jis buvo išverstas ir išspausdintas. Šis žurnalo numeris man visiškai atsitiktinai pateko į rankas ir aš jį perskaičiau.

Kažkada vienam pažįstamui prisipažinau, kad turbūt tą knygą perskaičiau per anksti, nes kai jau daug vėliau skaičiau Džeimso Bondo knygas, visai kitką ten atradau. Tada man paaiškino, kad čia yra ne visai taip, nes būna atvejų, kai knyga perskaito tave. Ko gero, taip ir įvyko – knyga perskaitė mane, nes kaip tik tuo metu,  kai daug domėjausi kinu ir dažnai vaikščiojau į kino teatrą, prasidėjo Bondo filmų atgimimas, o nepaprastai žavingu Džeimsu Bondu tapo P. Brosnanas. Tarp kitko, pastebėjau, kad kiekvienam žmogui įsimena tas Bondas, kuris vaidino jo jaunystėje ar paauglystėje. Vien tik pagal tai žmonės nusprendžia, kuris aktorius yra geriausias. Man geriausias, aišku, yra P. Brosnanas.

Po 10-15 metų iš naujo sugrįžau prie šios veiklos ir tada jau perskaičiau visus Flemingo romanus. Kažkas tada, matyt, įvyko, tas pasaulis įtraukė, užbūrė. Praėjus dar kokiems penkiems metams galiausiai supratau, kad toje temoje yra daugiau, nei žmonėms atrodo. Pradėjau domėtis, kas parašyta apie Džeimsą Bondą, o parašyta labai daug kultūrinės kritikos. Supratau, kad dar ne viskas pasakyta ir kad galiu pridėti kai ką naujo. Tokiai drąsiai minčiai atėjus, pradedi  po truputį veikti. Dabar aš jau esu įpusėjęs kažkada būsimą knygą. Ji iš dalies pati save diktuoja ir vis keičia savo pavidalą.

Kokias knygas mėgstate skaityti laisvalaikiu?
Labai mėgstu trilerius, ypač mėgau anksčiau, kai turėjau tam daugiau laiko. Galiu išskirti F. Forsaitą, J. Grishamą, teisinių trilerių rašytoją. Šiaip dabar jau darosi sunku suprasti, kokias knygas mėgstu skaityti, nes daug skaitau dėl to, kad manau, jog reikia perskaityti, nors tai tik vidutiniškai įdomu, pvz., Makiavelio „Valdovas“. Įdomi knyga, kai jau perskaitęs apie ją galvoji, bet skaitydamas to nepasakysi, nes ji parašyta visai ne tau, o XVI a. skaitytojui, kuris visiškai kitaip mąstė ir dėl to visai kitu būdu skaitė. Negaliu pasakyti, kad visos knygos, kurias skaitau, yra vienas malonumas. Tikrasis malonumas yra skaityti/žiūrėti trilerį.

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,