Tag Archives: doktorantūra

Dr. G. Sviderskytė: istoriją atradau per tiriamąją žurnalistiką

Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo Dariaus ir Girėno mito ir pradėti mokslinį tyrimą?

Nebuvau suaugusi su mitu apie S. Darių ir S. Girėną, todėl neteko atsiriboti. Nebuvau herojų fanė. Iš vaikystės prisimenu, kad dėdės bute ant sienos kabėjo ikoninė nuotrauka: žiūrėdavau į juos, ir jie man atrodydavo tokie nelietuviški lietuviai. Tai – viskas, visų asmeninių ryšių ar privačių interesų deklaracija. Pirminė priežastis veikiau buvo viešas, visuomenės interesas: juk tai – viešojoje erdvėje ryškiai besireiškiantis kolektyvinės atminties fenomenas. Man jis atrodė šiek tiek įtartinas, pasidomėjau ir įsitikinau, kad loginę tvarką jaukia – ir kartu savitą darną išlaiko – būtent mitas. Sukilo nuostaba, smalsumas, atsirado asmeninis interesas, ir prasidėjo tyrimas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dariumi ir Girėnu prieš doktorantūros  studijas ir dabar?

Iki doktorantūros studijų tas santykis buvo kaip daugumos: įvairiomis progomis, minėjimų metu apie juos išgirsdavau, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Po doktorantūros studijų santykis tapo individualus ar net intymus: atsirado jausmas, tik nebūtinai artumas, gali būti atstūmimas. Blankūs istoriniai vardai įgyja asmenų pavidalą, tarsi regi juos prieš akis, ir ne tik juos, bet ir visą panoramą, kas dėjosi iki ir po jų žūties. Kai tai nutinka, nebegali šiaip sau stryktelėjęs padeklamuoti populiaraus eilėraštuko apie Darių ir Girėną, darosi sunku net klausytis tokių dalykų. Žodžiu, įvyko tokia didelė santykio komplikacija.

Nuot. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Vieniems mokslininkams gilinantis į jų temas, praplečiant jų tyrimo lauką tenka papildomai mokytis naujų užsienio kalbų. Jūsų tyrimo atveju teko gilintis į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Ar tai netapo Jūsų antromis studijomis?

Ne, jokiu būdu. Nepuoselėju iliuzijos tapti žmogumi-orkestru ir groti visais instrumentais vienodai gerai. Pagaliau, tai trukdytų gerai atlikti kūrinį: įsivaizduokime muzikantą, kuris nuo arfos puldinėja prie metalofono. Visa laimė yra sutikti žmones ir užkrėsti juos savo idėja, įkalbėti dirbti kartu. Tarpdalykiniai tyrimai yra pats puikiausias bendradarbiavimas, jungiant skirtingas žinias atsiranda ir gausa, ir kokybė. Šiuo atveju visas triukas buvo apčiuopti ir išgryninti problemą bei uždavinius, toliau pakako tik nutuokti apie kitų žinias ir jas įdarbinti. Pavyzdžiui, iki bendradarbiavimo su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkais net nežinojau, kad jie turi savo archyvus, didžiules duomenų bazes. Tačiau pastebėjau, kad istoriografiniu ir šaltinotyriniu tyrimu nebeišeinu iš uždaro rato. Buvo du galimi sprendimai: pasilikti duomenų rate arba pabandyti įsileisti naujų. Pasitaikius progai išdėsčiau profesoriui Egidijui Rimkui, ką atradau ir ką dar noriu patikslinti. Įdomūs uždaviniai specialistus paprastai intriguoja, taip nutiko ir tąkart. Bendrai siekiau išspausti iš sukaupto duomenyno tai, kas geriausia, ir taikyti – kad ir eksperimentiškai – mokslinių tyrimų lauke. Nebūtinai veiki visiškai vienas. Bet procesą tik pats kontroliuoji: valdai informaciją, sistemini, integruoji. Projektinė veikla, bendradarbiavimo galimybės man yra vienas pačių patraukliausių dalykų šiuolaikiniame moksle. Nors disertacijai pakanka siaurų tyrimo rėmų, laikiau privalumu juos praplėsti arba bent atverti plėtros kryptis. Atidėlioti negalėjau, nes juk ne paslaptis, kad doktorantūrai pasibaigus papildomi tyrimai neretai komplikuojasi ar net tampa neįmanomi.

Tarp humanitarinių ir kitų mokslo šakų yra plona riba, kurią nesunku peržengti. Pavyzdžiui, istorikams vis dažniau priekaištaujama, kad istorija kaip mokslas  praranda  savo žodyną. Tuo pačiu metu artėjama prie socialinių mokslų. Jums rašant disertaciją neiškilo tokia problema?

Man neiškilo tokia problema. Arba kitaip tariant, ji buvo visą laiką J Aišku, kad esu atėjusi iš socialinių mokslų srities; disertacijos įvade ir išvadose akcentuoju, dėstyme daug kur analizuoju teisės ir politikos aspektus. Bet taip pat aišku, kad jei neleistinai peržengčiau ribas, būčiau sudrausminta. Istorijos fakultete kolegiškai bendradarbiavome, žvilgsnį iš šalies jaučiau nuolatos. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad netikėtai, jau gynimosi etape vienam tarybos nariui kilo klausimas dėl disertacijos tekste dažno termino „katastrofa“. Terminą vartojau remdamasi teisės aktais, o istorikas kryptelėjo labiau į filosofijos lauką ir mane klaidingai suprato, o gal tiesiog iš smalsumo provokavo. Nepasidaviau, mano argumentus priėmė, ir pastaba tapo ne kliūtimi, o proga pagyvinti diskusiją.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Tad ar Jus pasekė istorija, ar Jūs istoriją? Koks buvo pirmas Jūsų prisilietimas prie istorijos ir kada jis įvyko?

Būna du variantai: kai tau žinias patiekia ir nori nenori sumaitina, ir kai pats jų ieškai, esi lyg išbadėjęs, tiesi į jas rankas. Mane ištiko pastarasis. Mokykloje istorijos pamokas prisimenu nykiai: būtent abi istorijos mokytojos buvo stiprios ideologės – ir iki Sąjūdžio, ir po jo. Jos tiesiog akyse keitėsi ir prisitaikė. Kaip galėjau žavėtis jų dėstomu dalyku?.. Sava valia istorija susidomėjau, ją atrasti pradėjau per tiriamąją žurnalistiką, kai su kurso draugais kūriau „Lietuvos ryto televiziją“ (iš pradžių atsirado tokia publicistinė laida, o TV kanalas – gerokai vėliau). Devyniasdešimtųjų pabaigoje dar buvo galimybių praktiškai plėtoti tiriamąją žurnalistiką: dar egzistavo toks bendras sutarimas, buvo gyvybinga spauda, mes ieškodavome temų kartu su spaudos žurnalistais, kartu su jais arba vieni kurdavome reportažus. Kaip anekdotą menu, kaip su filmavimo grupe sekiau Tado Blindos keliais. Senoliai žemaičiai man pripasakojo gyvo velnio, visai ne taip kaip populiariame televizijos seriale. Parklydusi iš Žemaitijos laukų ir girių, laimei, Vilniuje radau Rimą Praspaliauskienę, kuri kaip tik tada ruošė disertaciją apie marginalines visuomenės grupes XVIII-XIX a. Lietuvoje ir išpainiojo pasakojimų raizgalynę. Tas žaismingas epizodas buvo pati pradžia. Vėliau, nuo 2001 m. imdavausi sudėtingesnių uždavinių ir aiškiai supratau, kur prasideda ir kur baigiasi tiriamoji žurnalistika ir istorinis tyrimas. Pirmas vertesnis savarankiškas darbas truko dvejus metus: tai buvo biografinis tyrimas apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų. Būtų puiku vėl išleisti tą savo pirmą knygą, „Uragano“ kapitoną“: be jokios pagalbos atlikau didelį darbą, surinkau daug puikių šaltinių, man net stulbinamai sekėsi, bet vis dėlto dar ėjau pradžiamokslį, dabar rašyčiau kitaip. Po to buvo istorijos dokumentika, savarankiški tyrimai ir bendradarbiavimas su istorikais. Vykau į tiriamąsias išvykas su Arvydu Anušausku, nagrinėjau šaltinius su Šarūnu Liekiu, Nerijumi Šepečiu, užsienio istorikais (dabar sakyčiau – va, čia tai bent seminarai). Kelias buvo ilgas ir ne rožėm klotas. Patyriau, kad drąsesni užmojai baisiai brangiai kainuoja visomis prasmėmis: reikia daug pinigų, laiko, jėgų, sveikatos. Dėl to pradėdama tyrimą apie S. Darių ir S. Girėną dvejojau. Pajudėjau tuomet, kai galutinai įsitikinau, kad projektas realus, pasiekiamas, žinau, ką, kaip daryti, ir niekas kitas to nesiims, nei žurnalistai, nei istorikai.

Kuo Jus patraukė istorinių dokumentinių filmų žanras?

Bet juk manęs iš viso joks televizijos žanras nebuvo sužavėjęs! Televizija yra klaiki žiniasklaidos priemonė, kūryba joje nežmoniškai brangi ir trumpalaikė. Dirbome kiek galėjome, o vaizdas ėmė ir paseno, nuo to nepabėgsi. Patikėkite, tai – toli iki žavesio. Dokumentika turi kalbėti vaizdais, nes dėl smegenų veiklos specifikos žiūrėdami televiziją priimame daugiau vaizdinės, o ne žodinės informacijos. Dokumentika tradiciškai turi gerą vardą: esą jei šiaip žiūri televiziją – esi lūzeris, o jei žiūri dokumentiką – dar turi kažkiek smegenų. Bet aš vis laukiu, kada dokumentika nukris nuo pjedestalo. Juk vaizdinė raiška be jokių išlygų ir dokumentikos kūrėjui uždeda apynasrį, kuris bent mane labai erzina. Esi suvaržytas, negali pateikti išsamios analizės, atskleisti įvairiapusės problematikos. Man televizijos dokumentika yra išskirtinis kalbėjimo būdas, net menas kalbėti ir tuo pat metu – kalbėjimo negalia, prakeikimas.

Istorikas dokumentinių filmų procese yra įpareigotas atskleisti tam tikrą to meto tikrovę. Kiek vietos jam lieka atsiskleisti kaip meniniam kūrėjui?

Istorikas ir yra kūrėjas, tad lai sau skleidžiasi į valias, kaip mano esą teisingiau. Vietos viskam visada yra, tik ne visiems jos, tiesą sakant, reikia. Na, netikiu aš tokiais savotiškais suokalbiais, kolektyviniais įsivaizdavimais, besąlygiškais ir tuo pat metu beprasmiškais: čia to negalima, ano nevalia. Aš tikiu, kad kūryba visų pirma yra asmeninis reikalas, subjektyvi valia. Nesvarbu, kas esi: istorikas, operatorius, prodiuseris… Net vairuotojas vairuotojui nelygu: būdavo, vienas per naktį nė pusės Lenkijos nepervažiuos, o kitas kone dvi naktis užsispyręs vairuos, kad tik spėtume atlikti, ką užsibrėžę. Jokių ribų nėra, arba kitaip tariant, visos ribos – galvose: vienam kažkas įdomu ir kažko būtinai reikia, o kitam – vienodai šviečia. Dokumentikoje pateikimo problemas išspręsi režisūros sprendimais. Techninių vaizdo fiksavimo būdų tik daugėja. Istorijos populiarinimo galimybės anaiptol nemąžta, jei nori – gali ir turi tai daryti. Bet kaip minėjau, dokumentikoje išlieka vaizdo pirmenybė: kaip juokaujama, niekas neklauso, ką kalbi per televiziją, visi žiūri, kaip kalbi ir atrodai arba ką rodai. Be to, susidūręs su masine auditorija istorikas neišvengia vadinamos žinojimo atskirties: pasižmonėja, vieną kitą faktą praneša ir gal išgarsina (arba pats pagarsėja), bet galop lieka vienas su savo žinių bagažu, nes šis netelpa ekrane, tribūnoje, skaidrėse ar dokumentiniame filme.

Kaip Jūs pati žiūrite filmus istorine tematika (nebūtinai dokumentinius). Ar neįsijungia „istorikas“ ir nepradedate matyti kitų filmų kūrėjų istorinių klaidų?

Jei dabar kas nors sukurtų filmą apie S. Darių ir S. Girėną, turbūt pasistengčiau jo nematyti. Bet kalbant rimtai, tai juk atsakant į jūsų klausimą vertėtų paklausti: tarkime, ar vadinami istoriniai Holivudo filmai privalo būti istoriški? Manau, kad ne. Filmo pradžios titruose frazė „Paremta tikrais faktais“ nuteikia ypatingai, bet iš tikrųjų ji yra visiškai beprasmė: neaišku, ką šiuo atveju reiškia „paremta“, „tikra“ ir „faktas“. Gal scenarijaus pagrindas yra fundamentalus tyrimas? O gal pasakojamos atminties epizodas įplieskė režisieriaus vaizduotę, sužadino aktorių kuriamų personažų bruožus? Autoriai nepasako ir neprivalo aiškintis, kiek procentų kokios tikrovės parodė. Tik visai išprotėję kritikai žaidžia savo žaidimus ir kartais iš tikrųjų bando procentais reikšti istorijos ir fantazijos santykį. Būtų smalsu paskaityti mokslinių darbų šia tema, tačiau galvoju, kad į ekraną perkeliama dokumentali tikrovė net ir baisingai besistengiant visiškai sumąžta. Pavyzdžiui, britai serialui „Karūna“ dabar išleidžia šimtą milijonų svarų sterlingų: bene taip pavyks nusipirkti 99 procentus tikroviškos praeities? Net jei tas serialas būtų sumontuotas iš tūkstančio slaptų kamerų audiovizualinių įrašų, vis tiek tai būtų menas, o ne mokslas. Aukščiausi kostiuminės dramos standartai, elitiniai konsultantai dar nereiškia, kad žiūrėdama serialą Elžbieta II susitapatins su pagrindine heroje, jos sutuoktiniu ir antraplaniais „istoriniais“ veikėjais.

Dažnai sakoma, jog geriausi dalykai nutinka tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Kur Jums kaip dokumentikos autorei ir istorikei šis išėjimas prasideda?

Nežinau, kur jis prasidėjo, bet vis nesibaigia. Galėjau likti spalvotoje dėžutėje, tai yra, televizijos Žinių studijoje, ir gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Bet keliavau į stažuotes, trankiausi po Discovery Campus seminarus, įstrigau Istorijos fakultete. Nenorėjau būti savamokslė, ieškojau mokytojų. Ir ko išmokau? To paties: nelaukti malonių, biudžeto, nušvitimo ar kitos manos iš dangaus, imti ir daryti. Nėra įkvėpimo – susikurk. Neturi šaltinių – ieškok. Trūksta lėšų – apeik kliūtį iš kitos pusės, rask kitų būdų. Sunku – pakentėk. Lengva tai sakyti, o daryti velniškai sunku, tenka rizikuoti, gal išsiskirti, likti nesuprastam. Kai keli nepatogumų sau, suklūsta, deja, ir kiti: kaip jiems tai atsilieps? Būna visaip, svaigu ar skaudu. Bet verčiau nesustingti.

Parengė Rūta Matimaitytė ir Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , ,

Interviu su doktorante Vita Deimantaite „Medievistika padeda išsiugdyti kantrybę ir kruopštumą“

Esate istorikė-medievistė. Ar atėjote į Istorijos fakultetą jau žinodama, kad gilinsitės į Viduramžius? O gal pasirinkimo metu kilo šiokių tokių dvejonių?

Ne, aš atėjau žinodama, kad rinksiuosi LDK istoriją. Jeigu egzistuotų atskira LDK istorijos programa, aš būčiau įstojusi į LDK istoriją atskirai (juokiasi).

Medievistiką pasirenka mažesnis studentų skaičius, nei naujaamžistiką. Kai kurie sako, kad gal ir norėtų gilintis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bet bijo senųjų kalbų. Kaip manote, ar ši baimė yra pagrįsta? Ar su kalbomis, esant norui, galima susidoroti?

Ši baimė yra visiškai nepagrįsta. Čia yra sukurtas mitas, kad atėjęs tu jau turi mokėti rusų arba lenkų. Pasirinkęs medievistiką, tu gali absoliučiai nuo nulio (net nemokėdamas kirilinės abėcėlės) pramokti rusėnų, lotynų, lenkų kalbas. Galų gale, kalbų mokymasis – tai tam tikras savo charakterio, įgūdžių ugdymas. Manau, kad kuo daugiau iš savęs reikalauji, tuo daugiau pasieksi. Nesakau, kad naujaamžistikoje yra labai paprasta ir lengva, bet nesirinkti medievistikos vien dėl kalbų nemokėjimo yra nesąmonė. Pasirinkti reikia atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra įdomesnis ir į kokias tematikas norima gilintis, o ne remtis kalbų mokėjimu.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Kokie yra pagrindiniai medievistikos privalumai?

Turbūt būtent kalbos, nes bent jau aš pastebėjau, kad dabar ne taip baisu pradėti mokytis naujos šiuolaikinės kalbos, kurios aš nemoku. Nebėra baisu pasiimti žodyną, mėginti skaityti ir bent jau bandyti pagauti prasmę. Be to, aš buvau ne viename darbo pokalbyje ir būtent pasakymas, kad tu medievistas, rodo, kad nebijai iššūkių. Baigus medievistiką žymiai lengviau susirasti darbą, nes išugdyti įgūdžiai bei kalbų mokėjimas darbdaviams yra patrauklesni negu vienos užsienio kalbos (dažniausiai anglų) mokėjimas. Pavyzdžiui, dvi medievistės dirba Vilniaus KGB muziejuje, o viena mano kursiokė buvo priimta į darbą su medievistikos bakalauru, nors kartu su ja pokalbyje dėl šios vietos konkuravo dvi magistrės. Rusėnų paleografijos mokytis galima tik Vilniaus universitete – tai reta galimybė. Medievistikoje galima gauti unikalias žinias, sužinoti, kaip žmonės mąstė ankščiau, koks buvo jų mentalitetas. O apie tam tikras naaujamžistikos temas mums gali papasakoti ir močiutė, o kartais netgi ir tėvai (juokiasi).

Rusėnų kalbos, rusėniškų rankraščių skaitymas ir nagrinėjimas reikalauja nepaprasto stropumo bei kantrybės. Kas padeda Jums juos įveikti? Ar turite kažkokią metodiką?

Turiu keletą skaitymo metodikų. Kai trečiame kurse pradėjau studijuoti medievistiką, paleografiją, aš visiškai neturėjau kantrybės ir kruopštumo. Būtent paleografija man padėjo išsiugdyti šias savybes. Išmokau sėdėti prie rankraščių iki tol, kol pavyksta juos įskaityti. Man yra azartas įskaityti kuo sudėtingesnį rankraštį ir aš negaliu pakilti, kol jo neperskaitau. Ir jausmas, kuomet jį perskaitai yra daug vertas.

Kas, Jūsų manymu, nagrinėjant ir skaitant rusėniškus rankraščius, yra sunkiausia?

Sunkiausia, turbūt, yra skaityti XVII a. II pusės tekstus, kur atsiranda lotyniškų raidžių rusėniškuose žodžiuose. Bandai suprasti, ir vienaip ir kitaip skaityti. Tai užima žymiai daugiau laiko. Sunkus yra pats raštas, žodžiai. Kai kurie turi tam tikras prasmes, kurias tu ne visada žinai.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Jūsų bakalauro ir magistro baigiamieji darbai buvo susieti su rusėnų kalba. Kodėl nusprendėte gilintis į šią kalbą?

Mano bakalauro darbas buvo susietas su rusėnų kalba, o magistro darbas buvo apie kanceliarijos struktūrą ir veiklą – ten jau buvo visos LDK kalbos. Aišku, kad rusėnų kalba išliko pagrindu. Rusėnų kalba man visada atrodė prosta mowa (aut. paprasta kalba): lengva, paprasta šiuolaikine prasme ir man žymiai sudėtingiau buvo mokytis lotynų kalbos. Galbūt įtakos tam turėjo faktas, kad šeimoje girdėdavau truputėlį rusų kalbos, dėl to paprasčiau buvo išmokti rusėnų. Nors ir dabar nedrįsčiau pasakyti, kad ją moku. Nusprendžiau gilintis į šią kalbą dar ir dėl to, kad norėjosi nagrinėti ir rašyti darbą reta tema.

Šiuo metu apie LDK kanceliarijos struktūrą ir veiklą rašote disertaciją. Ar atradote kažkokių, visiškai naujų faktų, kurie Jus nustebino, įsiminė?

Aš radau daug įdomių dalykų, tačiau nežinau, ar visiems jie yra aktualūs ir įdomūs. Pati kanceliarijos struktūra buvo palyginus aiški ir tai buvo vieta, kur nuo žemiausios grandies vidutinis bajoras galėjo pakilti į aukščiausią lygmenį, pavyzdžiui Eustachijus Valavičius nuo rašovo iki LDK kanclerio. Vėliau panašiai pakilo ir L.Sapiega. Dar atrandu tokias smulkmenas, kurios rodo, kokia buvo materialinė kanceliarijos padėtis: kur raštininkai turėjo savo namus kaip dijokai, (aut. raštininkų padėjėjai) miegodavo ant suolo kanceliarijoje arba kaip kažkoks iždininko raštininkas turėjo miegoti kaip sako šaltiniai, „ant iždo“, t.y. kažkur šalia jo. Svarbu paminėti, jog, pavyzdžiui, norint tapti iždininku, dažniausiai prieš tai reikėdavo pabūti raštininku.

Esate Vilniaus miesto gidė. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad gidas – viena romantiškiausių profesijų?

Ne. Tai yra puikus užsiėmimas, turint laisvo laiko, kuomet tu studijuoji, tiesiog užsidirbti. Galų gale papasakoti, ką tu žinai. Iš kitos pusės aš į tai žiūriu, kaip į visuomenės švietimą, nes kai tu išeini iš akademinės aplinkos į gatvę kalbėti su žmonėmis, kurie neturi tokio istorinio pasiruošimo, matai didžiulį atotrūkį tarp to, ką žino mūsų istorikai ir to, ką žino visuomenė. Man dėl šito yra labai liūdna ir aš visą laiką stengiuosi papasakoti kaip įmanoma daugiau. Pavyzdžiui, kad Bona Sforca nenuodijo Barboros Radvilaitės arba, kad Barbora nekalbėjo lietuviškai. Tai, kad gido profesija yra romantiška yra absoliutus mitas, nes, nepaisant to, kad tu daug keliauji, vaikštai, sutinki labai daug žmonių, esi atsakingas už tai, ką pasakai: kartais turi išklausyti tai, ko nenori girdėti. Visada sakoma, kad turizmo klientai yra patys kiečiausi, jie nori labai pigiai ir labai gerai (juokiasi). Taigi, netgi menkiausias pasakymas arba kažkoks kitoks požiūris gali supykdyti turistą ir tu gali labai lengvai įsivelti į konfliktus. Man tai tikrai nėra kažkas romantiška – tai yra tiesiog būdas išsikalbėti, papasakoti tai, ką tu perskaitei, pasidalinti su kitais ir pasistengti, kad visuomenė daugiau sužinotų. Labai norisi, kad istorikai būtų arčiau visuomenės. Mano patirtis rodo, kad žmonės domisi istorija, bet ne visada žino kur ieškoti informacijos, ne visada turi laiko istorinių knygų skaitymui. Norisi, kad istorikai atrastų daugiau būdų kaip kalbėti.

Ar norėtumėte tapti dėstytoja?

Taip.

Parengė Alina Borzenkaitė

Tagged , , , , , , , ,