Tag Archives: Emilija Jasiulevičiūtė

„Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir patiri istoriją”

Pokalbis su Simonu Teškevičiumi nuo jo studijų VU Istorijos fakultete iki magistro studijų Lenkijos ir Čekijos universitetuose; nuo sėkmės kartu su prof. A. Bumblausku dalyvauti Nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ iki jo kelionių po visą pasaulį.

Istorijos studijų programą žmonės pasirenka vedini įvairių priežasčių. Koks buvo Jūsų pradinis planas: norėjote įgyti išsilavinimą ir smagiai praleisti studentavimo metus ar žengti gilesniu istorijos pažinimo keliu?

Į istoriją įstojau ne iš karto. Pusę metų studijavau TSPMI, kai mečiau šias studijas, tada jau tikrai žinojau, jog noriu studijuoti istoriją. Mano draugai studijavo istoriją, todėl aš mačiau kokia gera atmosfera fakultete, kaip visi gerai sutaria. Kita vertus, man visada patiko istorija. Studijos TSPMI padėjo apsispręsti, kad aš tikrai noriu studijuoti istoriją, o ne politologiją.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bakalauro studijas baigėte VU IF, o magistro? Ar galite papasakoti apie Erasmus studijas: Serbijoje, Lenkijoje, Čekijoje?

Serbija susijusi su bakalauro studijomis. Gal mes buvome pirmieji su kursioke Aušra, kurie iš istorikų važiavo su Erasmus programa į Balkanus. Mes pasirinkome Serbiją. Norėjome iš studijų išspausti maksimumą ir, manau, kad pavyko – šiandien tuo džiaugiamės.

Serbija gana netradicinis pasirinkimas.

Mes rinkomės netgi ne Belgradą, o Novi Sadą, antrą pagal dydį miestą. Atrodė nuvažiuosi į kaimą ir sėdėsi (juokiasi), bet buvo priešingai. Sužavėjo gatvės kultūra, taip pat ten daug galimybių pakeliauti po Balkanus: važiavome į Kosovą, apkeliavome Bosniją ir Hercogoviną. Tai praplėtė istoriko akiratį. Aš manau, kad reikia važiuoti į tokias šalis: kuo mažiau populiari, tuo bus įdomiau.

Vėliau išsiaiškinau, jog yra Erasmus Mundus magistrų programa. Pagal šią programą kiekvienas semestras yra skirtingoje šalyje. Kai pamačiau tokią galimybę, buvo pasibaigę terminai teikti paraiškas. O kadangi aš nežinojau, ar ten įstosiu, tai pasirinkau tęsti magistro studijas čia. Kitais metais pabandžiau įstoti į „Euroculture“ (studijos Krokuvoje ir Olomauce) ir man pavyko . Norėjau mesti studijas Lietuvoje, galvojau, jog nepajėgsiu studijuoti dviejų magistrų skirtingose šalyse, tačiau mane  dr. L. Skurvydaitė įkalbėjo pasilikti ir pažiūrėti kaip seksis. Trečiąjį semestrą Lietuvoje man dar pavyko pabaigti, tačiau magistrinį darbą parašyti buvo be šansų. Tai taip gavosi, jog Vilniaus universitete susistabdžiau studijas, dabar esu jas atsinaujinęs, bet nežinau ar baigsiu.

Galėtumėte palyginti studijas, jų kokybę, studentų, dėstytojų bendravimą ir pan. Lietuvoje ir užsienyje? Ką studentas gali gauti Lietuvoje ir neras užsienyje (ir atvirkščiai)? Kas Jus nustebino, nuvylė, nudžiugino?

Man sunku lyginti, nes nuo mano studijų Lietuvoje jau prabėgo keli metai. Per tuos metus pasikeitė studijų programos. Tačiau studijuodamas magistrą pagal Erasmus Mundus programą jaučiau labai didelį skirtumą: paskaitose buvo 6-7 žmonės – jau vien tai reiškia kitokią kokybę. Teko labai daug dirbti, tikrai nesitikėjau tokių krūvių. Pirmą mėnesį galvojau: „O, Dieve, čia be šansų, be šansų išlikti“, bet paskui pripratau ir dabar džiaugiuosi rezultatu. Didelis krūvis, kuris iš pradžių labai nervina, paskui daug gero duoda. Taip pat ten buvo labai daug seminarų, paskaitų turėjome nedaug. Manau, jog pas mus irgi taip yra arba prie to eina. Aš nebūčiau linkęs menkinti mūsų studijų, manau, jog viskas gerėja.

Skaitytojams geriausiai esate žinomas iš televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Dėl ko labiausiai vertinate galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje?

Dėl patirties.  Kadangi jau antrą kartą plaukėme, tai žinojau ko tikėtis. Kai pirmą kartą plaukėme buvo kažkoks kosmosas. Nelabai supratome kaip mes čia per stebuklą atsidūrėme. Aišku, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, su žinomais veidais. Taip pat dėl istorinių atradimų. Aš studijavau naujaamžistiką, tai viduramžių istoriją buvau primiršęs. Vis tik ruošimasis buvo labai įdomus, ekspedicija man parodė medievistikos džiaugsmą. Jeigu būčiau plaukęs antrame kurse, kai reikėtų rinktis studijų kryptį, tai aš 100% rinkčiausi medievistiką. Buvo įdomu pamatyti Baltarusijos pilis, prisilieti prie istorijos. Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir pajauti istoriją. Kitiems gal tai nėra atradimai, bet man tai asmeniniai atradimai. Atrodo 6 metus mokeisi, ką tu čia atrasi? Bet nuvažiuoji ir pamatai, kad dar yra ką atrasti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Minėjote, kad į ekspediciją papuolėte per stebuklą. Ne paslaptis, jog į prof. A. Bumblausko komandą patenka ne kiekvienas. Galbūt galėtumėte išduoti savo sėkmės paslaptį?

Tikrai neįsivaizduoju, kodėl pakvietė. Mes turėdavome pas prof. A. Bumblauską magistrinį seminarą, tai ir buvo vienintelė vieta, kur jis mus pastebėjo. Tikriausiai jam reikėjo kažką paimti, tai jis pakvietė Aušrą, Akvilę ir mane. Nežinau savo sėkmės priežasties. Tikriausiai patikome.

Jei pasuktume istorijos ratą vėl, į ką labiausiai telktumėte žvilgsnį savo studijų metais?

Dabar, po ekspedicijos, galiu pasakyti, kad į realų istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, turėjome vieną projektą su lenkais. Jau tuo metu man patiko, kad mes ėjome į Rasų kapines ir konkrečiai ieškojom kapų, tada domėjomės ten palaidotų žmonių istorijomis. Dabar grįžęs į studijas aš dar daugiau eičiau realiai apčiuopti istoriją. Lietuvoje yra ką atrasti.

Facebook paskyroje nuolatos dalinatės įspūdžiais iš įvairių kelionių. Neseniai ir pats su bendraminčių komanda įkūrėte kelionių organizavimo įmonę „Kur toliau?“. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

Šią veiklą tik neseniai pradėjome, nors keliones aš organizuoju daugiau kaip 7 metus, bet anksčiau tai buvo toks bendraminčių klubas. Kilo idėja, kodėl gi savo hobio nepavertus pagrindine veikla? Taip ir gimė „Kur toliau?“.  Aišku reikėjo susirasti ir žmonių, ir investuotojų. Tikiuosi, jog dabar keliausime dar daugiau (juokiasi). Kelionėse orientuojuosi į patyrimą ir pajautimą vietinės kultūros. Mes skiriamės nuo kitų organizatorių, tuo, kad iš esmės daugiau rizikuojame, nevažiuojame tais pačiais keliais. Aš važiuoju – aš rizikuoju. Visą laiką norisi būti kuo arčiau vietinio žmogaus, kuris tau suteikia geresnę galimybę pažinti vietinę kultūrą.

Dar buvo kelionės su Istorijos fakulteto vėliava –  vis į kokio kalno viršūnę užnešdavau ją. Šita idėja gimė jau seniai, bet vis aplinkybės sukrisdavo taip, kad negaudavau vėliavos. Galų gale pats pasidariau vėliavą, kurią iki šiol turiu. Aišku, po everestus nelaipioju, bet smagu matyti fakulteto vėliavą, keliaujančią po pasaulį.

O kaip gimė idėja keliauti su Istorijos fakulteto vėliava?

Man atrodo, aš važiavau į Kilimandžarą lipti ir pagalvojau, kodėl gi čia neužnešus fakulteto vėliavos. Man atrodo, faina, kai kiti mato, kad istoriją studijuojantys žmonės nėra užsidarę, keliauja, pažįsta pasaulį ir pan. Pagalvojau, kad tai gera idėja ir reikėtų tęsti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jūs griaunate istorikų stereotipą, kad jie sėdi bibliotekose apsikrovę knygomis.

Tai, kad tokių nėra. Ar yra? Manau, kad istorikas turi eiti, pažinti ir realiai apčiuopti dalykus, kad vėliau galėtų apie juos kalbėti. Pavyzdžiui, aš seniai turiu idėją parašyti straipsnį apie Himalajų mažesnes tauteles: Butaną, Nepalą, Mustangą – tarp Indijos ir Kinijos ir pažiūrėti koks jų likimas. Norisi aprašyti ne tik savo patirtį, bet kartu pateikti istoriją. Kai ten pabūni, supranti, kad tautų istoriją lemia Indijos bei Kinijos geopolitiniai žaidimai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip istoriko išsilavinimas gali padėti suprasti ir perteikti patirtis.

Kuri kelionė Jums įsimintiniausia?

Į Senegalą ir Gambiją. Labiausiai gaila dėl to, kad būdamas Gambijoje nepasidomėjau daugiau apie laikotarpį, kai Gambijos įlanka priklausė Kuršo kolonijai. (Kuršas tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir turėjo koloniją Gambijoje). Tik grįžęs apie tai sužinojau. Netgi nuvažiavęs į Afriką gali rasti ženklų, susijusių su Lietuvos istorija. O Senegalas buvo įdomus tuo, kad ten nėra išplėtotas turizmas. Ten pamatėme tikrąją juodąją Afriką. Buvo labai įdomu.

Kas Jus įkvepia naujiems darbams?

Patyrimo, pajautimo džiaugsmas. Darbas yra malonus, nes tu kiekvieną kartą važiuodamas vis ką nors naujo patiri, pamatai, sužinai. Kartais pagalvoju, kad galėčiau nevažiuoti, bet čia tik laikinos mintys. Mane veža darbas.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , ,

Dr. G. Sviderskytė: istoriją atradau per tiriamąją žurnalistiką

Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo Dariaus ir Girėno mito ir pradėti mokslinį tyrimą?

Nebuvau suaugusi su mitu apie S. Darių ir S. Girėną, todėl neteko atsiriboti. Nebuvau herojų fanė. Iš vaikystės prisimenu, kad dėdės bute ant sienos kabėjo ikoninė nuotrauka: žiūrėdavau į juos, ir jie man atrodydavo tokie nelietuviški lietuviai. Tai – viskas, visų asmeninių ryšių ar privačių interesų deklaracija. Pirminė priežastis veikiau buvo viešas, visuomenės interesas: juk tai – viešojoje erdvėje ryškiai besireiškiantis kolektyvinės atminties fenomenas. Man jis atrodė šiek tiek įtartinas, pasidomėjau ir įsitikinau, kad loginę tvarką jaukia – ir kartu savitą darną išlaiko – būtent mitas. Sukilo nuostaba, smalsumas, atsirado asmeninis interesas, ir prasidėjo tyrimas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dariumi ir Girėnu prieš doktorantūros  studijas ir dabar?

Iki doktorantūros studijų tas santykis buvo kaip daugumos: įvairiomis progomis, minėjimų metu apie juos išgirsdavau, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Po doktorantūros studijų santykis tapo individualus ar net intymus: atsirado jausmas, tik nebūtinai artumas, gali būti atstūmimas. Blankūs istoriniai vardai įgyja asmenų pavidalą, tarsi regi juos prieš akis, ir ne tik juos, bet ir visą panoramą, kas dėjosi iki ir po jų žūties. Kai tai nutinka, nebegali šiaip sau stryktelėjęs padeklamuoti populiaraus eilėraštuko apie Darių ir Girėną, darosi sunku net klausytis tokių dalykų. Žodžiu, įvyko tokia didelė santykio komplikacija.

Nuot. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Vieniems mokslininkams gilinantis į jų temas, praplečiant jų tyrimo lauką tenka papildomai mokytis naujų užsienio kalbų. Jūsų tyrimo atveju teko gilintis į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Ar tai netapo Jūsų antromis studijomis?

Ne, jokiu būdu. Nepuoselėju iliuzijos tapti žmogumi-orkestru ir groti visais instrumentais vienodai gerai. Pagaliau, tai trukdytų gerai atlikti kūrinį: įsivaizduokime muzikantą, kuris nuo arfos puldinėja prie metalofono. Visa laimė yra sutikti žmones ir užkrėsti juos savo idėja, įkalbėti dirbti kartu. Tarpdalykiniai tyrimai yra pats puikiausias bendradarbiavimas, jungiant skirtingas žinias atsiranda ir gausa, ir kokybė. Šiuo atveju visas triukas buvo apčiuopti ir išgryninti problemą bei uždavinius, toliau pakako tik nutuokti apie kitų žinias ir jas įdarbinti. Pavyzdžiui, iki bendradarbiavimo su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkais net nežinojau, kad jie turi savo archyvus, didžiules duomenų bazes. Tačiau pastebėjau, kad istoriografiniu ir šaltinotyriniu tyrimu nebeišeinu iš uždaro rato. Buvo du galimi sprendimai: pasilikti duomenų rate arba pabandyti įsileisti naujų. Pasitaikius progai išdėsčiau profesoriui Egidijui Rimkui, ką atradau ir ką dar noriu patikslinti. Įdomūs uždaviniai specialistus paprastai intriguoja, taip nutiko ir tąkart. Bendrai siekiau išspausti iš sukaupto duomenyno tai, kas geriausia, ir taikyti – kad ir eksperimentiškai – mokslinių tyrimų lauke. Nebūtinai veiki visiškai vienas. Bet procesą tik pats kontroliuoji: valdai informaciją, sistemini, integruoji. Projektinė veikla, bendradarbiavimo galimybės man yra vienas pačių patraukliausių dalykų šiuolaikiniame moksle. Nors disertacijai pakanka siaurų tyrimo rėmų, laikiau privalumu juos praplėsti arba bent atverti plėtros kryptis. Atidėlioti negalėjau, nes juk ne paslaptis, kad doktorantūrai pasibaigus papildomi tyrimai neretai komplikuojasi ar net tampa neįmanomi.

Tarp humanitarinių ir kitų mokslo šakų yra plona riba, kurią nesunku peržengti. Pavyzdžiui, istorikams vis dažniau priekaištaujama, kad istorija kaip mokslas  praranda  savo žodyną. Tuo pačiu metu artėjama prie socialinių mokslų. Jums rašant disertaciją neiškilo tokia problema?

Man neiškilo tokia problema. Arba kitaip tariant, ji buvo visą laiką J Aišku, kad esu atėjusi iš socialinių mokslų srities; disertacijos įvade ir išvadose akcentuoju, dėstyme daug kur analizuoju teisės ir politikos aspektus. Bet taip pat aišku, kad jei neleistinai peržengčiau ribas, būčiau sudrausminta. Istorijos fakultete kolegiškai bendradarbiavome, žvilgsnį iš šalies jaučiau nuolatos. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad netikėtai, jau gynimosi etape vienam tarybos nariui kilo klausimas dėl disertacijos tekste dažno termino „katastrofa“. Terminą vartojau remdamasi teisės aktais, o istorikas kryptelėjo labiau į filosofijos lauką ir mane klaidingai suprato, o gal tiesiog iš smalsumo provokavo. Nepasidaviau, mano argumentus priėmė, ir pastaba tapo ne kliūtimi, o proga pagyvinti diskusiją.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Tad ar Jus pasekė istorija, ar Jūs istoriją? Koks buvo pirmas Jūsų prisilietimas prie istorijos ir kada jis įvyko?

Būna du variantai: kai tau žinias patiekia ir nori nenori sumaitina, ir kai pats jų ieškai, esi lyg išbadėjęs, tiesi į jas rankas. Mane ištiko pastarasis. Mokykloje istorijos pamokas prisimenu nykiai: būtent abi istorijos mokytojos buvo stiprios ideologės – ir iki Sąjūdžio, ir po jo. Jos tiesiog akyse keitėsi ir prisitaikė. Kaip galėjau žavėtis jų dėstomu dalyku?.. Sava valia istorija susidomėjau, ją atrasti pradėjau per tiriamąją žurnalistiką, kai su kurso draugais kūriau „Lietuvos ryto televiziją“ (iš pradžių atsirado tokia publicistinė laida, o TV kanalas – gerokai vėliau). Devyniasdešimtųjų pabaigoje dar buvo galimybių praktiškai plėtoti tiriamąją žurnalistiką: dar egzistavo toks bendras sutarimas, buvo gyvybinga spauda, mes ieškodavome temų kartu su spaudos žurnalistais, kartu su jais arba vieni kurdavome reportažus. Kaip anekdotą menu, kaip su filmavimo grupe sekiau Tado Blindos keliais. Senoliai žemaičiai man pripasakojo gyvo velnio, visai ne taip kaip populiariame televizijos seriale. Parklydusi iš Žemaitijos laukų ir girių, laimei, Vilniuje radau Rimą Praspaliauskienę, kuri kaip tik tada ruošė disertaciją apie marginalines visuomenės grupes XVIII-XIX a. Lietuvoje ir išpainiojo pasakojimų raizgalynę. Tas žaismingas epizodas buvo pati pradžia. Vėliau, nuo 2001 m. imdavausi sudėtingesnių uždavinių ir aiškiai supratau, kur prasideda ir kur baigiasi tiriamoji žurnalistika ir istorinis tyrimas. Pirmas vertesnis savarankiškas darbas truko dvejus metus: tai buvo biografinis tyrimas apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų. Būtų puiku vėl išleisti tą savo pirmą knygą, „Uragano“ kapitoną“: be jokios pagalbos atlikau didelį darbą, surinkau daug puikių šaltinių, man net stulbinamai sekėsi, bet vis dėlto dar ėjau pradžiamokslį, dabar rašyčiau kitaip. Po to buvo istorijos dokumentika, savarankiški tyrimai ir bendradarbiavimas su istorikais. Vykau į tiriamąsias išvykas su Arvydu Anušausku, nagrinėjau šaltinius su Šarūnu Liekiu, Nerijumi Šepečiu, užsienio istorikais (dabar sakyčiau – va, čia tai bent seminarai). Kelias buvo ilgas ir ne rožėm klotas. Patyriau, kad drąsesni užmojai baisiai brangiai kainuoja visomis prasmėmis: reikia daug pinigų, laiko, jėgų, sveikatos. Dėl to pradėdama tyrimą apie S. Darių ir S. Girėną dvejojau. Pajudėjau tuomet, kai galutinai įsitikinau, kad projektas realus, pasiekiamas, žinau, ką, kaip daryti, ir niekas kitas to nesiims, nei žurnalistai, nei istorikai.

Kuo Jus patraukė istorinių dokumentinių filmų žanras?

Bet juk manęs iš viso joks televizijos žanras nebuvo sužavėjęs! Televizija yra klaiki žiniasklaidos priemonė, kūryba joje nežmoniškai brangi ir trumpalaikė. Dirbome kiek galėjome, o vaizdas ėmė ir paseno, nuo to nepabėgsi. Patikėkite, tai – toli iki žavesio. Dokumentika turi kalbėti vaizdais, nes dėl smegenų veiklos specifikos žiūrėdami televiziją priimame daugiau vaizdinės, o ne žodinės informacijos. Dokumentika tradiciškai turi gerą vardą: esą jei šiaip žiūri televiziją – esi lūzeris, o jei žiūri dokumentiką – dar turi kažkiek smegenų. Bet aš vis laukiu, kada dokumentika nukris nuo pjedestalo. Juk vaizdinė raiška be jokių išlygų ir dokumentikos kūrėjui uždeda apynasrį, kuris bent mane labai erzina. Esi suvaržytas, negali pateikti išsamios analizės, atskleisti įvairiapusės problematikos. Man televizijos dokumentika yra išskirtinis kalbėjimo būdas, net menas kalbėti ir tuo pat metu – kalbėjimo negalia, prakeikimas.

Istorikas dokumentinių filmų procese yra įpareigotas atskleisti tam tikrą to meto tikrovę. Kiek vietos jam lieka atsiskleisti kaip meniniam kūrėjui?

Istorikas ir yra kūrėjas, tad lai sau skleidžiasi į valias, kaip mano esą teisingiau. Vietos viskam visada yra, tik ne visiems jos, tiesą sakant, reikia. Na, netikiu aš tokiais savotiškais suokalbiais, kolektyviniais įsivaizdavimais, besąlygiškais ir tuo pat metu beprasmiškais: čia to negalima, ano nevalia. Aš tikiu, kad kūryba visų pirma yra asmeninis reikalas, subjektyvi valia. Nesvarbu, kas esi: istorikas, operatorius, prodiuseris… Net vairuotojas vairuotojui nelygu: būdavo, vienas per naktį nė pusės Lenkijos nepervažiuos, o kitas kone dvi naktis užsispyręs vairuos, kad tik spėtume atlikti, ką užsibrėžę. Jokių ribų nėra, arba kitaip tariant, visos ribos – galvose: vienam kažkas įdomu ir kažko būtinai reikia, o kitam – vienodai šviečia. Dokumentikoje pateikimo problemas išspręsi režisūros sprendimais. Techninių vaizdo fiksavimo būdų tik daugėja. Istorijos populiarinimo galimybės anaiptol nemąžta, jei nori – gali ir turi tai daryti. Bet kaip minėjau, dokumentikoje išlieka vaizdo pirmenybė: kaip juokaujama, niekas neklauso, ką kalbi per televiziją, visi žiūri, kaip kalbi ir atrodai arba ką rodai. Be to, susidūręs su masine auditorija istorikas neišvengia vadinamos žinojimo atskirties: pasižmonėja, vieną kitą faktą praneša ir gal išgarsina (arba pats pagarsėja), bet galop lieka vienas su savo žinių bagažu, nes šis netelpa ekrane, tribūnoje, skaidrėse ar dokumentiniame filme.

Kaip Jūs pati žiūrite filmus istorine tematika (nebūtinai dokumentinius). Ar neįsijungia „istorikas“ ir nepradedate matyti kitų filmų kūrėjų istorinių klaidų?

Jei dabar kas nors sukurtų filmą apie S. Darių ir S. Girėną, turbūt pasistengčiau jo nematyti. Bet kalbant rimtai, tai juk atsakant į jūsų klausimą vertėtų paklausti: tarkime, ar vadinami istoriniai Holivudo filmai privalo būti istoriški? Manau, kad ne. Filmo pradžios titruose frazė „Paremta tikrais faktais“ nuteikia ypatingai, bet iš tikrųjų ji yra visiškai beprasmė: neaišku, ką šiuo atveju reiškia „paremta“, „tikra“ ir „faktas“. Gal scenarijaus pagrindas yra fundamentalus tyrimas? O gal pasakojamos atminties epizodas įplieskė režisieriaus vaizduotę, sužadino aktorių kuriamų personažų bruožus? Autoriai nepasako ir neprivalo aiškintis, kiek procentų kokios tikrovės parodė. Tik visai išprotėję kritikai žaidžia savo žaidimus ir kartais iš tikrųjų bando procentais reikšti istorijos ir fantazijos santykį. Būtų smalsu paskaityti mokslinių darbų šia tema, tačiau galvoju, kad į ekraną perkeliama dokumentali tikrovė net ir baisingai besistengiant visiškai sumąžta. Pavyzdžiui, britai serialui „Karūna“ dabar išleidžia šimtą milijonų svarų sterlingų: bene taip pavyks nusipirkti 99 procentus tikroviškos praeities? Net jei tas serialas būtų sumontuotas iš tūkstančio slaptų kamerų audiovizualinių įrašų, vis tiek tai būtų menas, o ne mokslas. Aukščiausi kostiuminės dramos standartai, elitiniai konsultantai dar nereiškia, kad žiūrėdama serialą Elžbieta II susitapatins su pagrindine heroje, jos sutuoktiniu ir antraplaniais „istoriniais“ veikėjais.

Dažnai sakoma, jog geriausi dalykai nutinka tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Kur Jums kaip dokumentikos autorei ir istorikei šis išėjimas prasideda?

Nežinau, kur jis prasidėjo, bet vis nesibaigia. Galėjau likti spalvotoje dėžutėje, tai yra, televizijos Žinių studijoje, ir gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Bet keliavau į stažuotes, trankiausi po Discovery Campus seminarus, įstrigau Istorijos fakultete. Nenorėjau būti savamokslė, ieškojau mokytojų. Ir ko išmokau? To paties: nelaukti malonių, biudžeto, nušvitimo ar kitos manos iš dangaus, imti ir daryti. Nėra įkvėpimo – susikurk. Neturi šaltinių – ieškok. Trūksta lėšų – apeik kliūtį iš kitos pusės, rask kitų būdų. Sunku – pakentėk. Lengva tai sakyti, o daryti velniškai sunku, tenka rizikuoti, gal išsiskirti, likti nesuprastam. Kai keli nepatogumų sau, suklūsta, deja, ir kiti: kaip jiems tai atsilieps? Būna visaip, svaigu ar skaudu. Bet verčiau nesustingti.

Parengė Rūta Matimaitytė ir Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , ,

Viena galimybė tapo gyvenimo profesiniu keliu

1) Kas sieja istoriją ir diplomatiją?

Klausimas, kurį užduoda labai dažnai, nes Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje dirba daug istorikų. Istorijos fakultetas pirmiausia suteikia ne tiek žinias, kurių gali ir nesuteikti, jeigu mes patys to nenorėsime, o išmoko kritinio mąstymo, kuris gyvenime yra labai naudingas dalykas. Išmoko nebūti visišku idiotu ir tikėti viskuo kas ką aplinkui sako ar rašo. Informacijos yra tiek daug, kad pagrindinis dalykas yra ją atsirinkti ir kritiškai pasvarstyti. Mano karjeroje labai padėjo šaltinio analizė. Aš rašiau diplominį darbą apie Napoleono žygį į Rusiją. Naudojausi ne pirminiais istoriniais šaltiniais, bet amžininkų atsiminimais, o atsiminimas iš principo yra labai blogas šaltinis, bet šaltinis. Tai tas pats ir diplomatijoje. Aš visuomet, nors jau dirbu 26-erius metus, tikrinu informaciją. Vieno šaltinio neužtenka, nesvarbu koks patikimas jis būtų. Pavyzdžiui, atrodo, jog diplomatui patikimiausias šaltinis yra kokios nors šalies įstatymas. Netiesa. Aš nežinau nė vieno  įstatymo nė vienoje šalyje, kuris neturėtų poįstatyminių aktų, o poįstatyminiai aktai nebūtų išskaidyti į daugybę ministerinių, žinybinių įsakymų ar potvarkių.

Valstybei tapus nepriklausomai, istorikus ėmė gaudyti į ministerijas, įvairias žinybas, nes paprastai, tai mąstantys ir raštingi žmonės. Mane pakvietė  dirbti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją: „ateik, pasikalbėti į Užsienio reikalų ministeriją. Ieškome Rusijos ekspertų.“ Ir aš ėjau pas ministrą studentiškai pasipuošęs: su ilgu megztiniu ir nunešiotomis kelnėmis. Tuo metu tai nebuvo populiari tarnyba, o istorikai visur galėjo darbo gauti. Tarp mano kursiokų yra politologų asociacijos prezidentas A. Lukošaitis. Jis ne tik mano kursiokas, bet ir sugulovas kaip aš sakau (juokiasi): 4-5 metus gyvenome viename kambaryje. Taip pat A. Račas – garsus blogeris, D. Varnaitė – Kultūros paveldo departamento direktorė. Visur aš sutinku kolegų. Taigi Istorijos fakultetas yra labai gera vieta humanitarui, išmokanti  racionaliai ir kritiškai mąstyti (diplomatui tai būtina). Kartais kritinis mąstymas su amžiumi pereina į cinizmą, bet sveiko proto pakanka išlaikyti tą balansą.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

2) Ar patyrėte vidinį lūžį, kai įstojote studijuoti istoriją sovietmečiu, o baigėte nepriklausomoje Lietuvoje?

Mes patyrėme daug lūžių ir patys daug ką sulaužėme, nes nesusitaikėme su ta sistema, kuri buvo. Aš atsimenu koks buvo didžiulis smūgis, kai gatvėje, kurioje verda gyvenimas tu girdi viena, o ateini į paskaitą, kurioje profesorė tau pasakoja apie Lenino kaklaraiščio taškiukų kiekį. Natūralu, jog mes, jauni žmonės, iš karto pradėjome kelti revoliucijas, pavyzdžiui,  buvo pakeistas fakulteto dekanas, juo tapo profesorius A. Bumblauskas. 1989 m. mes jau klausėmės gerų paskaitų. Tiesa, ne iš vadovėlių, nes vadovėlių nebuvo, bet dėstytojai: A. Bumblauskas, Z. Butkus ir kiti, kuo puikiausiai išmanė Lietuvos istoriją. Iš  tikrųjų nejaučiu, jog mes pradėjome sovietinę mokyklą. Pavyzdžiui, mano pirmas kursinis darbas buvo „Kastinė visuomenė Indijoje“. Nepaisant to, jog tu rašai nuo marksizmo, leninizmo nutolusį dalyką, vis tiek kursiniame darbe turėjai panaudoti vieną, dvi citatas iš Lenino arba Markso raštų. Ir surasti ką jie bent panašaus galėjo sakyti apie tą visuomenę, problemą, dažnai užimdavo daugiau laiko nei parašyti patį darbą. Be to, mūsų fakultete buvo daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip žinojo Lietuvos istoriją iš savo asmeninių patirčių, tremčių. Šeimoje už uždarų langinių seneliai viską papasakodavo. Mes gyvenome gerų pokyčių laikais, tai buvo romantinis periodas. Ten buvo gerai, mielai prisimenu fakultetą.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

3) Kaip pats, kaip istorijos studentas vertinote/stebėjote nepriklausomybės priešaušrį ir pačią nepriklausomybę?

Neįmanoma papasakoti. Aš galvoju, kad 2/3 visuomenės tai buvo atgavimas to kas ir turėjo būti. Aš nuo kokios 2 klasės žinojau, jog Lietuva buvo nepriklausoma. Sužinojau ne mokykloje, o iš  tėvelių. Taip pat daug reiškė katalikiškos šventės. Nepaisant to, jog buvo šnipų provincijoje, bet vis tiek visi švęsdavo, juk niekas nepanaikino švenčių. Prisimenu pas močiutę susitikdavome, užtraukdavom užuolaidas ir švęsdavom Šv. Velykas, Šv.Kalėdas. Daug sužinodavome ir iš knygų, pavyzdžiui, iš Šapokos istorijos. Šapoka – istorikas romantikas, tais laikais ta knyga buvo nuskaityta, suplyšusi. Didžioji dalis, tie 2/3 visuomenės visada tikėjo, jog Lietuva kada nors bus laisva. O likusiam trečdaliui Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje buvo natūralus ir naudingas. Manau, jog mes ir po 26 metų turim vienos ir kitos dalies atstovų. Ir čia mes grįžtame į kritinį mąstymą: jeigu žmogus pagalvotų, kad šalis, (pasaulyje nėra nė vieno regiono arba nė vienos valstybės, jeigu nekalbėsime apie Latviją, Estiją) per 25 metus sugebėjo iš vienos ekonominės-politinės sistemos pereiti į kitą tokiu tempu ir taip sėkmingai. Apie mus po 100 metų rašys kaip apie absoliučios sėkmės variantą. Pasižiūrėkite, aš esu gyvas liudininkas diplomatijoje. Mes viską pradėjome nuo nulio. 1991 m. negalvojome apie Europos Sąjungą, tai buvo svajonė. Tais laikais galvojome, kad galbūt būsime asocijuota Europos Sąjungos narė. Apie NATO net nekalbu. O tada mes net kariuomenės neturėjome. Nepamirškite, kad 1991 m. Šiaurės miestelyje stovėjo karinis dalinys su tankais. Kai pradėjome derybas dėl kariuomenės išvedimo negalvojome, kad mums taip greitai pasiseks (kariuomenė išvesta 1993 m.). Mes sunkiai dėl to dirbome. Tik mes visiškai nevertiname to ką turime šiandien.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

4) Kokius jausmus, mintis kėlė dalyvavimas Lietuvai svarbiose derybose dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos ir derybose su Rusija ir Baltarusija  dėl sienos delimitavimo ir demarkavimo?

Prisiminkite vieną S. Lozoraičio pasakytą mintį: “Saugokite valstybės sienas”. Mums, jauniems diplomatams, ši frazė buvo įkalta iš pat pradžių. Lietuva neturėjo savo sienų. Ką reiškia neturėti savo sienų juridiškai ir faktiškai? Pažiūrėkite dabar Doneckas, Donbaso regionas – jie neturėjo juridinės sienos su Rusija, todėl pasakyti pasauliui, jog jie kirto mūsų sieną – kokią tavo sieną? Kur yra tavo siena? Vienas iš svarbiausių darbų atkūrus nepriklausomybę buvo išvesti sovietų kariuomenę (Lietuvoje ji išvesta anksčiau nei Vokietijoje) ir siekti valstybės sienų pripažinimo. Pasirašytos bazinės sutartys su kaimynėmis. Jos buvo esminis valstybingumo įtvirtinimas. 1991 m. liepos 29 d. rusai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir sienas. Tai taip pat yra kertinis elementas. Mes turime užfiksuotą pokario valstybę

5) Ar sutinkate, kad Jūsų atveju istorija yra ne profesija, o išsilavinimas?

Besimokydamas mokykloje aš norėjau būti teisininku. Kodėl įstojau į istoriją, o ne į teisę? Todėl, kad kai kažkas traukia paaiškinti yra labai sudėtinga. Galvojau kur stoti, ruošiausi stojimams ir mąsčau: teisė ar istorija, istorija ar teisė? Važiuojant iš Kauno į Vilnių, ėjau priduoti dokumentų ir.. (spragteli pirštais) padaviau į istoriją. Ir nė kiek nesigailiu, nes ji man davė labai gerą pagrindą. Ar aš galėčiau dirbti istoriku? Taip, aš dėsčiau mokykloje ir man patiko. Ir iki šiol skaitau istorines knygas. Labai mėgstu prof. habil. dr. E. Gudavičiaus knygas, bet kiti jo negali skaityti, nes iš tikrųjų jis labai klampiai, sodriai rašantis. O man kaip tik patinka toks barokinis klampumas: faktai, datos, sąsajos. Yra kiti istorikai, kurie lengvesni: prof. dr. A. Bumblauskas, mano nuomone, yra viduramžiškos retorikos pavyzdys kaip galima skirtingus dalykus paprastai, gražiai, vaizdžiai papasakoti. Taip, iš principo galiu sutikti su jūsų užduotu klausimu. Nors šį klausimą reikėtų plėsti ir individualizuoti. Man dar užduoda klausimą:“Kaip galvoji, ar diplomatija yra tavo?” Tai aš pirmą karą susimąsčiau, ar iš tikrųjų diplomatija yra mano. Negalėčiau pasakyti, tikriausiai taip. Nors galėčiau dirbti daug visokių darbų.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

6) Gyvenote, dirbote įvairiose užsienio valstybėse. Ar galėtumėte palyginti jų ir lietuvių istorinį sąmoningumą? Kaip žvelgiama į savo šalies praeitį ir tos praeities pasekmes šiandien?

Lyginant tas šalis, požiūrį į praeitį dažnu atveju suponuoja dabartinis gyvenimas šalyje. Tuo metu, kai gyvenau Rusijoje, tai buvo atšilimo, demokratizacijos procesas. Tada jie bandė tyrinėti gana giliai ir objektyviai savo šalies istoriją. Jelcino vyriausybė, jo režimas leido klestėti istorijos mokslui. To ko dabar  nėra visai. Dabar imami naudingi dabartinei idealogijai istoriniai faktai. Tuo tarpu Švedijoje, išsivysčiusioje visuomenėje, istorija kaip mokslas nedominuoja. Pagrindinis mąstymo vektorius Švedijoje yra nukreiptas į ateitį. Italijoje yra visko, bet Italijos istorija yra tokia daugiasluoksnė. Tai yra laisvo pasaulio istorija, kurioje persipynusi praeitis, dabartis, tiesa, apie ateitį jie kalba mažiau nei švedai. Bendra visuomenės mintis yra arčiau rusiškos. Jie istoriją naudoja naudingai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

7) Kiek Jums kaip asmenybei įtakos turėjo istorijos išsilavinimas?

Iš tikrųjų, bet kuris humanitarinis išsilavinimas asmenybei vystytis yra būtinas dalykas. Mano gilų įsitikinimą patvirtina ir sūnaus pavyzdys. Jis Niujorko universitete studijuoja programavimą. Ką programavimas turi bendro su pasaulio literatūra? Jiems yra privalomi keturi dalykai. Tu gali pasirinkti tris dalykus iš tų keturių, o ketvirtasis – pasaulio literatūros kursas yra privalomas. Kam jam to reikia? Pasirodo reikia. Reikia ne tik senojoje Europoje, bet ir naujajame pasaulyje. Istorija, mano nuomone, yra be galo yra racionalus humanitarinis išsilavinimas. Be to, dabar tiek galimybių istorikams važinėti po pasaulį, susipažinti. Būtų galima, pavyzdžiui, su Egipto archeologais užmegzti kontaktus ir turėti praktiką prie piramidžių. Pirmame ir antrame kurse mes mokėmės Romos ir Graikijos istoriją. Istoriją tų šalių, kur mes tikriausiai niekada nenuvažiuosim (pašnekovas kalba apie studijas sovietmečiu – red.past).  Ir, kai tu po kurio laiko išvažiuoji dirbti į Italiją ir supranti, jog dalykai, kurie atrodė nepasiekiami, visai staiga tapo realybe. Dievai gerai parėdė, kad mes tapome nepriklausomi.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

 

Tagged , , , , , ,

Įspūdžiai iš akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ Rugpjūčio 19-26 d.

 

Paskutinį vakarą sėdėdami bendrame rate dalinomės savo įspūdžiais ir mintimis. Savaitė Balandiškyje prabėgo išties greitai. Kiekvienas dalyvis iš jos pasiėmė naujos ir įdomios patirties: kai kurie pirmą kartą žygiavo žygyje, kai kurie pirmą kartą sekė partizanų pėdsakais pasitelkę metalo detektorius, kai kurie pirmą kartą užmigo po žvaigždėtu dangumi. Todėl tą vakarą visi sutarėme, jog stovykla padovanojo daug naujų įspūdžių, žinių ir potyrių.

Kuo Balandiškis ir jo apylinkės yra svarbūs ir įdomūs? Balandiškis – kaimas Radviliškio rajone, keletą dešimtmečių saugojęs Lietuvos istorijos paslaptį. Balandiškyje esančioje Sajų sodyboje 1949 m. žiemą susitiko partizanų vadai bei jiems pritariantieji ir ėmėsi svarbiausio tikslo – pakloti „pamatus” teisiniam Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Partizanai keletą dienų čia pasidarbavę  dėl saugumo persikėlė į už kelių kilometrų esantį Minaičių kaimą, kuriame pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Prieš keletą metų iniciatyvių ir istoriniu paveldu besirūpinančių žmonių dėka buvo atkreiptas dėmesys į Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodybą (be kita ko, Sajai buvo partizanų rėmėjai. Jų kieme taip pat buvo įrengtas bunkeris). Tokiu būdu prieš penkerius metus pradėta rengti akademinio jaunimo stovykla Balandiškyje. Stovyklos organizatoriai: prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, dokt. Aistė Petrauskienė, dokt. Gediminas Petrauskas, dr. Salvijus Kulevičius ir dalyviai ėmėsi tvarkyti bei tyrinėti partizanų rėmėjų sodybą bei jos aplinką. Taip prasidėjo gilesnis susipažinimas ne tik su Balandiškiu, bet ir su juo susijusia partizanų istorija.

Penktą kartą rengtoje stovykloje dalyvavo daugiau nei 30 dalyvių: istorijos ir ne tik studentai, vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovai, partizaninio karo tyrėjai bei stovyklos patriarchai. Per savaitę išklausėme 10 paskaitų nuo Pašušvio istorijos XVI amžiuje iki  rezultatų aptarimo, ką pavyko pasiekti per ketverius metus. Viena įsimintiniausių dienų tapo žvalgymų diena Praviršulės pelkėje. 8 valandas praleidome pelkėje ir miškingesnėse salelėse ieškodami partizanų stovyklos pėdsakų. Jei pradžioje tik kas antras buvo prisėmęs vandens į botus, tai po žygio praktiškai nebuvo nė vieno dalyvio sausomis kojomis. Visgi, tai nuotaikos nesugadino, netgi virto maža atrakcija – pažiūrėti kas prisėmė daugiau vandens arba stebėti kuris bendražygis papildys šlapiakojų gretas. Kelyje pasitaikė ir trys gilesni kanalai, kuriuos drąsiai įveikėme. Nebuvo nė vieno įkritusio! Kiek džiaugsmo buvo, kai pagaliau pasiekėme sausą žemę.

Didžiausių atradimų vieta tapo Užpelkių miškas. Po tris metus trukusių paieškų šiame miške atrasta 1949 m. rugpjūčio 13 d. kautynių ir signatarų P. Bartkaus, B. Liesio bei su jais buvusių partizanų žūties vieta. Radom daug mirtį ne tik partizanams, bet ir priešams nešusių kulkų taip pat tūtelių, nematytų sagų… ir žiedą! Nuostabų žiedą, pragulėjusį po žeme 67 metus. Kiek laimės, džiaugsmo ašarų ir juoko suteikė šio radinio radimas.

Stovyklos metu ne kartą sustojome ir susimąstėme apie laiką, aplinką, kuri mus supa ir, kurioje gyvename dabar. Aplinką, kurioje apstu praeities pėdsakų. Man ši savaitė davė daug. Pati stovyklos aplinka ir programa skatina ne tik istorijos, paveldosaugos, archeologijos pažinimą, bet ir Lietuvos. Pabuvojome vietose, į kurias paprastai nenuvažiuosi. Išgirdome įkvepiančių, kartais širdį veriančių istorijų. Iš arčiau pažinome partizanų istoriją ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Gavome daug vertingų pilietiškumo pamokų ir patriotiškumo pavyzdžių: šių buvo galima pasisemti iš stovyklos herojų: Petro Bartkaus, Juozo Paliūno, Povilo Morkūno ir Leonardo Grigonio gyvenimų. Skirtingi žmonės, skirtingi likimai. Nė vienas iš jų neišgyveno. Visgi, jie neišsigando grasinančio priešo, gyvenimą paženklinančio partizano vardo ir narsiai stojo ginti Lietuvos. Linksmos ir saldžios akimirkos taip pat buvo neatsiejama stovyklos dalis: dainos, skambančios žygyje, kryžkelėje ar prie laužo. Smagurių akimirkos, kurios atgaivindavo jėgas ir padėdavo pasiekti tikslą. Taigi, stovykla (kaip ne kartą jau minėjau) davė išties daug. Džiaugiuosi savaitę praleidusi linksmų ir įdomių žmonių būryje!

Ačiū organizatoriams: prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, dokt. Aistei Petrauskienei, dokt. Gediminui Petrauskui ir dr. Salvijui Kulevičiui.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , ,

R. Petrausko knygos „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ pristatymas

 

Vasario 28 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta R. Petrausko knyga,  apimanti 16 tekstų apie Lietuvos didikų gimines. Sekmadienio rytą pristatyta knyga sulaukė nemažo skaitytojų dėmesio. Į knygos pristatymą atėjo ne tik istorikai, istorijos studentai, bet ir kiti žmonės, besidomintys LDK istorija.

Pristatymo metu netrūko gražių ir pagiriančių žodžių autoriui už skaitytojui suteiktą galimybę patyrinėti LDK kitu kampu. „Šią knygą turi turėti kiekvienas lietuvis. Nesvarbu, kaip jis žiūri į LDK ar Lietuvos Respubliką“, – teigė prof.  A. Jokubaitis, vienas iš knygos pristatymo dalyvių. Visgi kelti ir provokuojantys klausimai, pavyzdžiui, kas yra didikas?  A. Jokubaitis kartu su kitais prelegentais (pats autorius, doc. dr. Vytautas Ališauskas, diskusijos moderatorius dr. Artūras Vasiliauskas) netrukus leidosi į vietomis net aštroką diskusiją. Galiausiai prieita prie išvados, jog atsakyti į šį klausimą yra būsimųjų istorikų uždavinys, nes R. Petrauskas jau padėjo pagrindus žymiausių LDK giminių studijoms.

Du pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo pasirinktos aprašomos giminės, atsispindi ir knygos pavadinime: galia ir tradicija. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, steigė bažnyčias, kūrė naujus miestelius, užsakinėjo meno kūrinius. Taip pat vis svarbesnę vietą giminių (tuo pačiu ir kiekvieno giminės nario) gyvenime užėmė giminės tęstinumo, istorijos klausimas. Ieškota  genealoginių ryšių: surašytų kronikose, pavaizduotų paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose. Būtent dėl šių priežasčių knygoje nėra aprašyta vėlesniais amžiais iškilusi Oginskių giminė. Knygos autorius – istorikas medievistas, todėl atrinkdamas gimines dėmesį kreipė į viduramžišką jų kilmę (ypač XIV – XV a.).

Vienas knygos  pristatymo dalyvių šmaikščiai pastebėjo, jog giminės knygoje varžėsi taip pat kaip istorijoje. Patys didikai nebūtų galėję parašyti tokios knygos: jie mieliau rinktųsi gražius, didvyriškus, juos išaukštinančius aprašymus. Tačiau dabar, kai į LDK gimines žvelgiama iš laiko perspektyvos, viską galima vertinti objektyviau. Knygoje „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ norėta parodyti, kuo kiekviena giminė buvo kitokia, išsiskyrė iš kitų LDK gyvenusių didikų giminių.

Daugiau apie knygą ir jos ištrauką rasite: https://www.if.vu.lt/naujienos/leidziami-mokslo-darbai/781-prof-r-petrauskas-galia-ir-tradicija

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , ,

Interviu su Dr. N. Černiausku: apie studijas, studentavimą ir istoriko reikšmę visuomenės gyvenime

Pradėkime nuo beveik tradicija tapusio klausimo: kodėl pasirinkote studijuoti istoriją? Galbūt kas nors paskatino ją rinktis, arba atvirkščiai – atkalbinėjo?

Vienos konkrečios akimirkos neprisimenu, tiesiog nuo 5-6 klasės žinojau, jog studijuosiu būtent tai, ir dėl to nekilo jokių klausimų. Kurį laiką dar turėjau idėjų rinktis geografiją ar karo akademiją, bet tik kokį pusmetį. Taip tiesiog susiklostė, kitaip ir negalėjo būti.

Ko labiausiai gailitės ir kuo džiaugiatės iš studijų metų? Daugiau studijavote ar studentavote?

Tiesą sakant, išlaikiau balansą. Baisiausia ne tada, kai studentai arba tik studentauja, ar tik studijuoja, bet kai tinginiauja. Studentavimas tam tikra prasme irgi yra veikla, ne tik linksmybės. Labiausiai gailiuosi, kad pirmus du kursus nesilankiau bibliotekoje, nes galvojau, kad viską žinau, tačiau antro kurso metu supratau, kad taip nėra, ir pradėjau bibliotekoje lankytis dažnai. Be to, aš visiškai kitaip įsivaizdavau, kas yra istorija. Galvojau, kad čia studijuodamas užpildysiu žinių apie datas, įvykius, tolimas šalis ir kitokias spragas, bet paskui supratau, kad ne čia istorijos studijų esmė.

Galbūt kažką galėtumėte patarti dabartiniams istorijos studentams?

Ne užsidaryti tik istorijos studijose, bet žvelgti plačiai ir gyventi viskuo, kas vyksta aplinkui. Čia tarpsta labai platus kultūrinis gyvenimas: paveldas, spektakliai, kinas, žygiai – įvairi veikla. Istorikas nėra kažkoks (pagal paplitusius stereotipus visuomenėje) senukas, kuris ateina įsimintinų datų, minėjimų proga ir iš lapų paskaito neįdomų pranešimą. Reikia paneigti šį stereotipą ir istorikui eiti į žmones, į platesnį kultūrinį lauką. Tuo užsiimti studentams linkiu nuo pat pirmų kursų. Kaip mano vienas kolega, Vytautas Volungevičius, sako: „Istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“.

Tęsiant temą apie stereotipus, kaip manote, kuris stereotipas apie istoriją ir istorikus yra plačiausiai paplitęs visuomenėje?

Kaip jau minėjau, manoma, kad istorikai – neįdomūs, užsidarę žmonės, kurie knaisiojasi archyvuose arba neišeina iš bibliotekų. Tyrinėja tai, kas jiems vieniems įdomu, o kai skaito pranešimus, klausytojai iš nuobodulio užmiega. Na, tokie naftalininiai žmonės, nemokantys naudotis technologijomis, daugiau niekuo nesidomintys.

Per IFDi’ 37 buvote išrinktas metų dėstytoju. Kaip apsisprendėte tapti dėstytoju? Kuo jus sužavėjo ši profesija?

Tiesą sakant, noras tapti dėstytoju atėjo natūraliai, kaip ir rinktis istoriją. Po pirmų sesijų, kai pamačiau, kad visai neblogai sekasi studijuoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, dar reikėjo pabaigti bakalauro ir magistro studijas. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir pagalvojau: ,dabar aš noriu būti dėstytoju. Šiaip nežinau, ar aš save laikau dėstytoju. Reikia dar daug ką išmokti, daug dalykų pažinti.

 

Kas lėmė, jog domėtis ėmėte būtent XX amžiumi (XX a. I pusės socioekonominėmis permainimis, partizaniniu karu Lietuvoje, lietuvių politiniu ir kultūriniu gyvenimu išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo)?

Kai trečiame kurse atsirado pasirenkamieji dalykai, aš dvi savaites buvau medievistas, tačiau paskui pasirinkau kitą kryptį. Taip nutiko ne dėl to, kad medievistika man pasirodė neįdomi ar sunki. Man įdomiausias yra XVIII a., bet tikriausiai dažnai taip būna, kad žmogus nepasirenka to, kas jam labausiai patinka, nes po to jis negali atsiriboti nuo temos ir parašyti gerą tekstą, viską apmąstyti. Aš pats tyrimo lauke neapsiriboju viena tema, stengiuosi apmąstyti daug aspektų. Dabar domiuosi tarpukario Lietuvos socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Partizanai man yra savotiškas akademinis hobis, išeivija – taip pat. Galbūt po metų, dvejų kas nors pasikeis.

Esate visuomeniškas ir veiklus žmogus: dalyvavote „Misija Sibiras’10”, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuojate „Trakinių partizanus”. Ar taip stengiatės visuomenei diegti istorinį sąmoningumą bei išsaugoti istorinius paminklus?

Sąmoningumas neateina per dirbtinį diegimą. Sąmoningumas turi ir ateiti sąmoningai. Pilietišką veiklą aš sieju su noru ją vykdyti. Kaip jau minėjau, istorikas neturi užsidaryti tarp istorikų ir universiteto sienų. Jis turi visą laiką būti tarp žmonių, kad jaustų jų nuotaikas, aktualijas, supratimą apie istoriją, politiką ir kaip įmanoma daugiau prisidėtų, kad žmogus taptų kritiškesnis, subtilesnis ir pan.

Vis dėlto neseniai startavo jūsų organizuojamas konkursas ,,Praeities stiprybė – dabarčiai”, ar taip nebandote ugdyti artimesnio mokinių ir istorijos ryšio?

Teisingai pastebėjote. Reikia ugdyti kritiškesnį požiūrį į praeitį ir mus supančią aplinką. Yra vis dar daug įvairių gajų mitų, stereotipų, kurie paremti neteisingais istorijos faktais, teorijomis. Sąmoningumas ir kritiškumas yra pagrindiniai dalykai, kuriuos moksleiviai turi atsinešti į universitetą. Taip pat svarbu skatinti moksleivius visoje Lietuvoje kuo geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, kuri pilna turtingų kultūrinių klodų (jų yra ne tik Vilniuje ir Kaune). Žmogus, kuris pažįsta savo gyvenamąją aplinką, tampa išsilavinusia, kultūringa asmenybe.

Ar dabarties visuomenė vis dar gali mokytis iš praeities? O gal XXI a. žmogui to jau nebereikia?

Egzistuoja požiūris, kad istorikai, humanitarai yra nelabai reikalingi. Istoriją kaip mokslą išplėtojo būtent modernus žmogus. Matyt, jam to reikia, nes žmogus nebūtų modernus, jei nesuprastų savo kultūrinės aplinkos. Manau, kad problema yra ne ta, kad visuomenei istorijos nereikia, bet kad istorikai kartais nesugeba ar nenori keistis pagal esamas tendencijas.

Galbūt pačiam istorikui reikėtų būti šiek tiek aktyvesniu visuomenininku?

Taip, istorikai Lietuvoje per mažai rodosi viešumoje, domisi realijomis, per dažnai užsidaro akademiniame lauke ir tyrinėja tai, kas jiems labai svarbu, bet reikėtų savo tyrimus sieti su aktualiais dalykais. Aš nesakau, kad viskas, ką parašai, turi visiems būti įdomu, nes taip niekada nebus, bet reikėtų bent šiek tiek į tai atkreipti dėmesį.

Galbūt tikroji istorija yra per žiauri, todėl daugelis žmonių linkę ja nesidomėti ir pamiršti? Juk Rudyardas Kiplingas yra pasakęs: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta”.

Istoriją dėstyti kaip pasaką – gera idėja. Ne, aš nemanau, kad istorija per žiauri. Tai paties istoriko problema: jei istorikas nuobodus, tai ir jo istorija bus nuobodi. Todėl linkiu visiems studentams stengtis nebūti nuobodžiais nuo kiekvieno pasisakymo seminaro metu iki kiekvieno rašto darbo. Stenkitės būti originaliais, drąsiai kelti idėjas, bandyti jas pagrįsti. Galbūt pirmąsyk neišeis, bet antrą kartą tikrai pavyks.

Jeigu turėtumėte galimybę, su kuria istorine asmenybe norėtumėte susipažinti? Kodėl?

Negaliu išskirti vienos konkrečios asmenybės. Norėčiau pabendrauti su 1919 m. savanoriu, su naujakuriu ūkininku iš Suvalkijos arba su 1938 m. Kauno pramonės darbininku, įsikėlusiu į naują butą. Su tokiomis asmenybėmis kaip A. Smetona ar Vytautas Didysis susitikti kaip tik nenorėčiau. Nemanau, kad grįžęs kelis šimtus metų atgal apskritai su kažkuo susikalbėtum, ne dėl kalbos barjero, bet dėl mentaliteto skirtumų. Be to, viena mūsų istorijos problemų yra ta, kad mes ją lipdome nuo didžiųjų, nepasižiūrėdami į savanorį, ūkininką ar darbininką.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Fuksų stovykla „LDK žaidynės“

stovkė

Rūgpjūčio 25-27 dienomis Kiškių kaime, Ignalinos rajone, vyko VU SA IF organizuota fuksų stovykla „LDK žaidynės“. Jau pats pavadinimas sakė, jog būsimų pirmakursių laukia trys įtraukiančios, veiklos ir įspūdžių kupinos dienos.

Karštą rugpjūčio 25-osios rytą visi pirmą kartą susitikome Vilniaus traukinių stotyje. Trumpai pabendravę ir susipažinę ne tik su būsimais bendrakursiais, bet ir su savo kuratoriais, sėdome į traukinį ir patraukėme Ignalinos link. Po linksmos kelionės traukiniu atvykome į stovyklavietę, kur buvome suskirstyti į komandas, t.y. kiekvienas tapo tam tikros LDK didikų giminės – Radvilų, Chodkevičių, Vazų, Sapiegų ar Tiškevičių – nariu.  Kiekvienai komandai teko užduotis apginti savo giminės garbę bei orumą LDK žaidynėse. Visų pirma sveikinimo žodį kaip giminių vadas tarė karalius Mykolas ir LDK žaidynės prasidėjo. Kartu su savo giminaičiais rungėmės estafečių varžybose, ruošėmės ir pristatinėjom savo gimines susipažinimo vakare. Žaidynių akcentu ir užbaigimu tapo naktinės orientacinės varžybos.

Be linksmųjų žaidynių netrūko kitos įdomios ir naudingos veiklos. Naudingi buvo dekano Rimvydo Petrausko, archeologijos katedros vedėjo Albino Kuncevičiaus ir lektorės Justinos Poškienės  patarimai ir studijų įvado pradžiamokslis. Išties įdomu buvo pasiklausyti VU SA, korporacijos „Korp!Tilia“, VU SA IF prisistatymų bei raginimų prisijungti prie jų veiklos. Taip pat turėjome galimybę dalyvauti susitikime su studentais „veteranais“, kurie pasidalino savo nuomone apie fakultetą, studijas bei įgytą patirtį studijuojant.

Šios trys vasaros dienos prabėgo akimirksniu. Mums buvo suteikta visa pirmakursiui aktuali informacija. Džiaugiamės dar iki studijų pradžios susipažinę su Istorijos fakulteto bendruomenės nariais: dėstytojais, vyresniais bendrakursiais, taip pat pažinę savo būsimus bendrakursius – žmones, su kuriais ateinančius ketverius metus bendrausime, dalinsimės patarimais, studijuosime ir studentausime.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,