Tag Archives: Erasmus Mundus

„Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir patiri istoriją”

Pokalbis su Simonu Teškevičiumi nuo jo studijų VU Istorijos fakultete iki magistro studijų Lenkijos ir Čekijos universitetuose; nuo sėkmės kartu su prof. A. Bumblausku dalyvauti Nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ iki jo kelionių po visą pasaulį.

Istorijos studijų programą žmonės pasirenka vedini įvairių priežasčių. Koks buvo Jūsų pradinis planas: norėjote įgyti išsilavinimą ir smagiai praleisti studentavimo metus ar žengti gilesniu istorijos pažinimo keliu?

Į istoriją įstojau ne iš karto. Pusę metų studijavau TSPMI, kai mečiau šias studijas, tada jau tikrai žinojau, jog noriu studijuoti istoriją. Mano draugai studijavo istoriją, todėl aš mačiau kokia gera atmosfera fakultete, kaip visi gerai sutaria. Kita vertus, man visada patiko istorija. Studijos TSPMI padėjo apsispręsti, kad aš tikrai noriu studijuoti istoriją, o ne politologiją.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bakalauro studijas baigėte VU IF, o magistro? Ar galite papasakoti apie Erasmus studijas: Serbijoje, Lenkijoje, Čekijoje?

Serbija susijusi su bakalauro studijomis. Gal mes buvome pirmieji su kursioke Aušra, kurie iš istorikų važiavo su Erasmus programa į Balkanus. Mes pasirinkome Serbiją. Norėjome iš studijų išspausti maksimumą ir, manau, kad pavyko – šiandien tuo džiaugiamės.

Serbija gana netradicinis pasirinkimas.

Mes rinkomės netgi ne Belgradą, o Novi Sadą, antrą pagal dydį miestą. Atrodė nuvažiuosi į kaimą ir sėdėsi (juokiasi), bet buvo priešingai. Sužavėjo gatvės kultūra, taip pat ten daug galimybių pakeliauti po Balkanus: važiavome į Kosovą, apkeliavome Bosniją ir Hercogoviną. Tai praplėtė istoriko akiratį. Aš manau, kad reikia važiuoti į tokias šalis: kuo mažiau populiari, tuo bus įdomiau.

Vėliau išsiaiškinau, jog yra Erasmus Mundus magistrų programa. Pagal šią programą kiekvienas semestras yra skirtingoje šalyje. Kai pamačiau tokią galimybę, buvo pasibaigę terminai teikti paraiškas. O kadangi aš nežinojau, ar ten įstosiu, tai pasirinkau tęsti magistro studijas čia. Kitais metais pabandžiau įstoti į „Euroculture“ (studijos Krokuvoje ir Olomauce) ir man pavyko . Norėjau mesti studijas Lietuvoje, galvojau, jog nepajėgsiu studijuoti dviejų magistrų skirtingose šalyse, tačiau mane  dr. L. Skurvydaitė įkalbėjo pasilikti ir pažiūrėti kaip seksis. Trečiąjį semestrą Lietuvoje man dar pavyko pabaigti, tačiau magistrinį darbą parašyti buvo be šansų. Tai taip gavosi, jog Vilniaus universitete susistabdžiau studijas, dabar esu jas atsinaujinęs, bet nežinau ar baigsiu.

Galėtumėte palyginti studijas, jų kokybę, studentų, dėstytojų bendravimą ir pan. Lietuvoje ir užsienyje? Ką studentas gali gauti Lietuvoje ir neras užsienyje (ir atvirkščiai)? Kas Jus nustebino, nuvylė, nudžiugino?

Man sunku lyginti, nes nuo mano studijų Lietuvoje jau prabėgo keli metai. Per tuos metus pasikeitė studijų programos. Tačiau studijuodamas magistrą pagal Erasmus Mundus programą jaučiau labai didelį skirtumą: paskaitose buvo 6-7 žmonės – jau vien tai reiškia kitokią kokybę. Teko labai daug dirbti, tikrai nesitikėjau tokių krūvių. Pirmą mėnesį galvojau: „O, Dieve, čia be šansų, be šansų išlikti“, bet paskui pripratau ir dabar džiaugiuosi rezultatu. Didelis krūvis, kuris iš pradžių labai nervina, paskui daug gero duoda. Taip pat ten buvo labai daug seminarų, paskaitų turėjome nedaug. Manau, jog pas mus irgi taip yra arba prie to eina. Aš nebūčiau linkęs menkinti mūsų studijų, manau, jog viskas gerėja.

Skaitytojams geriausiai esate žinomas iš televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Dėl ko labiausiai vertinate galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje?

Dėl patirties.  Kadangi jau antrą kartą plaukėme, tai žinojau ko tikėtis. Kai pirmą kartą plaukėme buvo kažkoks kosmosas. Nelabai supratome kaip mes čia per stebuklą atsidūrėme. Aišku, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, su žinomais veidais. Taip pat dėl istorinių atradimų. Aš studijavau naujaamžistiką, tai viduramžių istoriją buvau primiršęs. Vis tik ruošimasis buvo labai įdomus, ekspedicija man parodė medievistikos džiaugsmą. Jeigu būčiau plaukęs antrame kurse, kai reikėtų rinktis studijų kryptį, tai aš 100% rinkčiausi medievistiką. Buvo įdomu pamatyti Baltarusijos pilis, prisilieti prie istorijos. Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir pajauti istoriją. Kitiems gal tai nėra atradimai, bet man tai asmeniniai atradimai. Atrodo 6 metus mokeisi, ką tu čia atrasi? Bet nuvažiuoji ir pamatai, kad dar yra ką atrasti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Minėjote, kad į ekspediciją papuolėte per stebuklą. Ne paslaptis, jog į prof. A. Bumblausko komandą patenka ne kiekvienas. Galbūt galėtumėte išduoti savo sėkmės paslaptį?

Tikrai neįsivaizduoju, kodėl pakvietė. Mes turėdavome pas prof. A. Bumblauską magistrinį seminarą, tai ir buvo vienintelė vieta, kur jis mus pastebėjo. Tikriausiai jam reikėjo kažką paimti, tai jis pakvietė Aušrą, Akvilę ir mane. Nežinau savo sėkmės priežasties. Tikriausiai patikome.

Jei pasuktume istorijos ratą vėl, į ką labiausiai telktumėte žvilgsnį savo studijų metais?

Dabar, po ekspedicijos, galiu pasakyti, kad į realų istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, turėjome vieną projektą su lenkais. Jau tuo metu man patiko, kad mes ėjome į Rasų kapines ir konkrečiai ieškojom kapų, tada domėjomės ten palaidotų žmonių istorijomis. Dabar grįžęs į studijas aš dar daugiau eičiau realiai apčiuopti istoriją. Lietuvoje yra ką atrasti.

Facebook paskyroje nuolatos dalinatės įspūdžiais iš įvairių kelionių. Neseniai ir pats su bendraminčių komanda įkūrėte kelionių organizavimo įmonę „Kur toliau?“. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

Šią veiklą tik neseniai pradėjome, nors keliones aš organizuoju daugiau kaip 7 metus, bet anksčiau tai buvo toks bendraminčių klubas. Kilo idėja, kodėl gi savo hobio nepavertus pagrindine veikla? Taip ir gimė „Kur toliau?“.  Aišku reikėjo susirasti ir žmonių, ir investuotojų. Tikiuosi, jog dabar keliausime dar daugiau (juokiasi). Kelionėse orientuojuosi į patyrimą ir pajautimą vietinės kultūros. Mes skiriamės nuo kitų organizatorių, tuo, kad iš esmės daugiau rizikuojame, nevažiuojame tais pačiais keliais. Aš važiuoju – aš rizikuoju. Visą laiką norisi būti kuo arčiau vietinio žmogaus, kuris tau suteikia geresnę galimybę pažinti vietinę kultūrą.

Dar buvo kelionės su Istorijos fakulteto vėliava –  vis į kokio kalno viršūnę užnešdavau ją. Šita idėja gimė jau seniai, bet vis aplinkybės sukrisdavo taip, kad negaudavau vėliavos. Galų gale pats pasidariau vėliavą, kurią iki šiol turiu. Aišku, po everestus nelaipioju, bet smagu matyti fakulteto vėliavą, keliaujančią po pasaulį.

O kaip gimė idėja keliauti su Istorijos fakulteto vėliava?

Man atrodo, aš važiavau į Kilimandžarą lipti ir pagalvojau, kodėl gi čia neužnešus fakulteto vėliavos. Man atrodo, faina, kai kiti mato, kad istoriją studijuojantys žmonės nėra užsidarę, keliauja, pažįsta pasaulį ir pan. Pagalvojau, kad tai gera idėja ir reikėtų tęsti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jūs griaunate istorikų stereotipą, kad jie sėdi bibliotekose apsikrovę knygomis.

Tai, kad tokių nėra. Ar yra? Manau, kad istorikas turi eiti, pažinti ir realiai apčiuopti dalykus, kad vėliau galėtų apie juos kalbėti. Pavyzdžiui, aš seniai turiu idėją parašyti straipsnį apie Himalajų mažesnes tauteles: Butaną, Nepalą, Mustangą – tarp Indijos ir Kinijos ir pažiūrėti koks jų likimas. Norisi aprašyti ne tik savo patirtį, bet kartu pateikti istoriją. Kai ten pabūni, supranti, kad tautų istoriją lemia Indijos bei Kinijos geopolitiniai žaidimai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip istoriko išsilavinimas gali padėti suprasti ir perteikti patirtis.

Kuri kelionė Jums įsimintiniausia?

Į Senegalą ir Gambiją. Labiausiai gaila dėl to, kad būdamas Gambijoje nepasidomėjau daugiau apie laikotarpį, kai Gambijos įlanka priklausė Kuršo kolonijai. (Kuršas tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir turėjo koloniją Gambijoje). Tik grįžęs apie tai sužinojau. Netgi nuvažiavęs į Afriką gali rasti ženklų, susijusių su Lietuvos istorija. O Senegalas buvo įdomus tuo, kad ten nėra išplėtotas turizmas. Ten pamatėme tikrąją juodąją Afriką. Buvo labai įdomu.

Kas Jus įkvepia naujiems darbams?

Patyrimo, pajautimo džiaugsmas. Darbas yra malonus, nes tu kiekvieną kartą važiuodamas vis ką nors naujo patiri, pamatai, sužinai. Kartais pagalvoju, kad galėčiau nevažiuoti, bet čia tik laikinos mintys. Mane veža darbas.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Advertisements
Tagged , , , , , ,