Tag Archives: fakultetas

Interviu su doktorante Vita Deimantaite „Medievistika padeda išsiugdyti kantrybę ir kruopštumą“

Esate istorikė-medievistė. Ar atėjote į Istorijos fakultetą jau žinodama, kad gilinsitės į Viduramžius? O gal pasirinkimo metu kilo šiokių tokių dvejonių?

Ne, aš atėjau žinodama, kad rinksiuosi LDK istoriją. Jeigu egzistuotų atskira LDK istorijos programa, aš būčiau įstojusi į LDK istoriją atskirai (juokiasi).

Medievistiką pasirenka mažesnis studentų skaičius, nei naujaamžistiką. Kai kurie sako, kad gal ir norėtų gilintis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bet bijo senųjų kalbų. Kaip manote, ar ši baimė yra pagrįsta? Ar su kalbomis, esant norui, galima susidoroti?

Ši baimė yra visiškai nepagrįsta. Čia yra sukurtas mitas, kad atėjęs tu jau turi mokėti rusų arba lenkų. Pasirinkęs medievistiką, tu gali absoliučiai nuo nulio (net nemokėdamas kirilinės abėcėlės) pramokti rusėnų, lotynų, lenkų kalbas. Galų gale, kalbų mokymasis – tai tam tikras savo charakterio, įgūdžių ugdymas. Manau, kad kuo daugiau iš savęs reikalauji, tuo daugiau pasieksi. Nesakau, kad naujaamžistikoje yra labai paprasta ir lengva, bet nesirinkti medievistikos vien dėl kalbų nemokėjimo yra nesąmonė. Pasirinkti reikia atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra įdomesnis ir į kokias tematikas norima gilintis, o ne remtis kalbų mokėjimu.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Kokie yra pagrindiniai medievistikos privalumai?

Turbūt būtent kalbos, nes bent jau aš pastebėjau, kad dabar ne taip baisu pradėti mokytis naujos šiuolaikinės kalbos, kurios aš nemoku. Nebėra baisu pasiimti žodyną, mėginti skaityti ir bent jau bandyti pagauti prasmę. Be to, aš buvau ne viename darbo pokalbyje ir būtent pasakymas, kad tu medievistas, rodo, kad nebijai iššūkių. Baigus medievistiką žymiai lengviau susirasti darbą, nes išugdyti įgūdžiai bei kalbų mokėjimas darbdaviams yra patrauklesni negu vienos užsienio kalbos (dažniausiai anglų) mokėjimas. Pavyzdžiui, dvi medievistės dirba Vilniaus KGB muziejuje, o viena mano kursiokė buvo priimta į darbą su medievistikos bakalauru, nors kartu su ja pokalbyje dėl šios vietos konkuravo dvi magistrės. Rusėnų paleografijos mokytis galima tik Vilniaus universitete – tai reta galimybė. Medievistikoje galima gauti unikalias žinias, sužinoti, kaip žmonės mąstė ankščiau, koks buvo jų mentalitetas. O apie tam tikras naaujamžistikos temas mums gali papasakoti ir močiutė, o kartais netgi ir tėvai (juokiasi).

Rusėnų kalbos, rusėniškų rankraščių skaitymas ir nagrinėjimas reikalauja nepaprasto stropumo bei kantrybės. Kas padeda Jums juos įveikti? Ar turite kažkokią metodiką?

Turiu keletą skaitymo metodikų. Kai trečiame kurse pradėjau studijuoti medievistiką, paleografiją, aš visiškai neturėjau kantrybės ir kruopštumo. Būtent paleografija man padėjo išsiugdyti šias savybes. Išmokau sėdėti prie rankraščių iki tol, kol pavyksta juos įskaityti. Man yra azartas įskaityti kuo sudėtingesnį rankraštį ir aš negaliu pakilti, kol jo neperskaitau. Ir jausmas, kuomet jį perskaitai yra daug vertas.

Kas, Jūsų manymu, nagrinėjant ir skaitant rusėniškus rankraščius, yra sunkiausia?

Sunkiausia, turbūt, yra skaityti XVII a. II pusės tekstus, kur atsiranda lotyniškų raidžių rusėniškuose žodžiuose. Bandai suprasti, ir vienaip ir kitaip skaityti. Tai užima žymiai daugiau laiko. Sunkus yra pats raštas, žodžiai. Kai kurie turi tam tikras prasmes, kurias tu ne visada žinai.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Jūsų bakalauro ir magistro baigiamieji darbai buvo susieti su rusėnų kalba. Kodėl nusprendėte gilintis į šią kalbą?

Mano bakalauro darbas buvo susietas su rusėnų kalba, o magistro darbas buvo apie kanceliarijos struktūrą ir veiklą – ten jau buvo visos LDK kalbos. Aišku, kad rusėnų kalba išliko pagrindu. Rusėnų kalba man visada atrodė prosta mowa (aut. paprasta kalba): lengva, paprasta šiuolaikine prasme ir man žymiai sudėtingiau buvo mokytis lotynų kalbos. Galbūt įtakos tam turėjo faktas, kad šeimoje girdėdavau truputėlį rusų kalbos, dėl to paprasčiau buvo išmokti rusėnų. Nors ir dabar nedrįsčiau pasakyti, kad ją moku. Nusprendžiau gilintis į šią kalbą dar ir dėl to, kad norėjosi nagrinėti ir rašyti darbą reta tema.

Šiuo metu apie LDK kanceliarijos struktūrą ir veiklą rašote disertaciją. Ar atradote kažkokių, visiškai naujų faktų, kurie Jus nustebino, įsiminė?

Aš radau daug įdomių dalykų, tačiau nežinau, ar visiems jie yra aktualūs ir įdomūs. Pati kanceliarijos struktūra buvo palyginus aiški ir tai buvo vieta, kur nuo žemiausios grandies vidutinis bajoras galėjo pakilti į aukščiausią lygmenį, pavyzdžiui Eustachijus Valavičius nuo rašovo iki LDK kanclerio. Vėliau panašiai pakilo ir L.Sapiega. Dar atrandu tokias smulkmenas, kurios rodo, kokia buvo materialinė kanceliarijos padėtis: kur raštininkai turėjo savo namus kaip dijokai, (aut. raštininkų padėjėjai) miegodavo ant suolo kanceliarijoje arba kaip kažkoks iždininko raštininkas turėjo miegoti kaip sako šaltiniai, „ant iždo“, t.y. kažkur šalia jo. Svarbu paminėti, jog, pavyzdžiui, norint tapti iždininku, dažniausiai prieš tai reikėdavo pabūti raštininku.

Esate Vilniaus miesto gidė. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad gidas – viena romantiškiausių profesijų?

Ne. Tai yra puikus užsiėmimas, turint laisvo laiko, kuomet tu studijuoji, tiesiog užsidirbti. Galų gale papasakoti, ką tu žinai. Iš kitos pusės aš į tai žiūriu, kaip į visuomenės švietimą, nes kai tu išeini iš akademinės aplinkos į gatvę kalbėti su žmonėmis, kurie neturi tokio istorinio pasiruošimo, matai didžiulį atotrūkį tarp to, ką žino mūsų istorikai ir to, ką žino visuomenė. Man dėl šito yra labai liūdna ir aš visą laiką stengiuosi papasakoti kaip įmanoma daugiau. Pavyzdžiui, kad Bona Sforca nenuodijo Barboros Radvilaitės arba, kad Barbora nekalbėjo lietuviškai. Tai, kad gido profesija yra romantiška yra absoliutus mitas, nes, nepaisant to, kad tu daug keliauji, vaikštai, sutinki labai daug žmonių, esi atsakingas už tai, ką pasakai: kartais turi išklausyti tai, ko nenori girdėti. Visada sakoma, kad turizmo klientai yra patys kiečiausi, jie nori labai pigiai ir labai gerai (juokiasi). Taigi, netgi menkiausias pasakymas arba kažkoks kitoks požiūris gali supykdyti turistą ir tu gali labai lengvai įsivelti į konfliktus. Man tai tikrai nėra kažkas romantiška – tai yra tiesiog būdas išsikalbėti, papasakoti tai, ką tu perskaitei, pasidalinti su kitais ir pasistengti, kad visuomenė daugiau sužinotų. Labai norisi, kad istorikai būtų arčiau visuomenės. Mano patirtis rodo, kad žmonės domisi istorija, bet ne visada žino kur ieškoti informacijos, ne visada turi laiko istorinių knygų skaitymui. Norisi, kad istorikai atrastų daugiau būdų kaip kalbėti.

Ar norėtumėte tapti dėstytoja?

Taip.

Parengė Alina Borzenkaitė

Advertisements
Tagged , , , , , , , ,

Įspūdžiai iš akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ Rugpjūčio 19-26 d.

 

Paskutinį vakarą sėdėdami bendrame rate dalinomės savo įspūdžiais ir mintimis. Savaitė Balandiškyje prabėgo išties greitai. Kiekvienas dalyvis iš jos pasiėmė naujos ir įdomios patirties: kai kurie pirmą kartą žygiavo žygyje, kai kurie pirmą kartą sekė partizanų pėdsakais pasitelkę metalo detektorius, kai kurie pirmą kartą užmigo po žvaigždėtu dangumi. Todėl tą vakarą visi sutarėme, jog stovykla padovanojo daug naujų įspūdžių, žinių ir potyrių.

Kuo Balandiškis ir jo apylinkės yra svarbūs ir įdomūs? Balandiškis – kaimas Radviliškio rajone, keletą dešimtmečių saugojęs Lietuvos istorijos paslaptį. Balandiškyje esančioje Sajų sodyboje 1949 m. žiemą susitiko partizanų vadai bei jiems pritariantieji ir ėmėsi svarbiausio tikslo – pakloti „pamatus” teisiniam Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Partizanai keletą dienų čia pasidarbavę  dėl saugumo persikėlė į už kelių kilometrų esantį Minaičių kaimą, kuriame pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Prieš keletą metų iniciatyvių ir istoriniu paveldu besirūpinančių žmonių dėka buvo atkreiptas dėmesys į Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodybą (be kita ko, Sajai buvo partizanų rėmėjai. Jų kieme taip pat buvo įrengtas bunkeris). Tokiu būdu prieš penkerius metus pradėta rengti akademinio jaunimo stovykla Balandiškyje. Stovyklos organizatoriai: prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, dokt. Aistė Petrauskienė, dokt. Gediminas Petrauskas, dr. Salvijus Kulevičius ir dalyviai ėmėsi tvarkyti bei tyrinėti partizanų rėmėjų sodybą bei jos aplinką. Taip prasidėjo gilesnis susipažinimas ne tik su Balandiškiu, bet ir su juo susijusia partizanų istorija.

Penktą kartą rengtoje stovykloje dalyvavo daugiau nei 30 dalyvių: istorijos ir ne tik studentai, vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovai, partizaninio karo tyrėjai bei stovyklos patriarchai. Per savaitę išklausėme 10 paskaitų nuo Pašušvio istorijos XVI amžiuje iki  rezultatų aptarimo, ką pavyko pasiekti per ketverius metus. Viena įsimintiniausių dienų tapo žvalgymų diena Praviršulės pelkėje. 8 valandas praleidome pelkėje ir miškingesnėse salelėse ieškodami partizanų stovyklos pėdsakų. Jei pradžioje tik kas antras buvo prisėmęs vandens į botus, tai po žygio praktiškai nebuvo nė vieno dalyvio sausomis kojomis. Visgi, tai nuotaikos nesugadino, netgi virto maža atrakcija – pažiūrėti kas prisėmė daugiau vandens arba stebėti kuris bendražygis papildys šlapiakojų gretas. Kelyje pasitaikė ir trys gilesni kanalai, kuriuos drąsiai įveikėme. Nebuvo nė vieno įkritusio! Kiek džiaugsmo buvo, kai pagaliau pasiekėme sausą žemę.

Didžiausių atradimų vieta tapo Užpelkių miškas. Po tris metus trukusių paieškų šiame miške atrasta 1949 m. rugpjūčio 13 d. kautynių ir signatarų P. Bartkaus, B. Liesio bei su jais buvusių partizanų žūties vieta. Radom daug mirtį ne tik partizanams, bet ir priešams nešusių kulkų taip pat tūtelių, nematytų sagų… ir žiedą! Nuostabų žiedą, pragulėjusį po žeme 67 metus. Kiek laimės, džiaugsmo ašarų ir juoko suteikė šio radinio radimas.

Stovyklos metu ne kartą sustojome ir susimąstėme apie laiką, aplinką, kuri mus supa ir, kurioje gyvename dabar. Aplinką, kurioje apstu praeities pėdsakų. Man ši savaitė davė daug. Pati stovyklos aplinka ir programa skatina ne tik istorijos, paveldosaugos, archeologijos pažinimą, bet ir Lietuvos. Pabuvojome vietose, į kurias paprastai nenuvažiuosi. Išgirdome įkvepiančių, kartais širdį veriančių istorijų. Iš arčiau pažinome partizanų istoriją ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Gavome daug vertingų pilietiškumo pamokų ir patriotiškumo pavyzdžių: šių buvo galima pasisemti iš stovyklos herojų: Petro Bartkaus, Juozo Paliūno, Povilo Morkūno ir Leonardo Grigonio gyvenimų. Skirtingi žmonės, skirtingi likimai. Nė vienas iš jų neišgyveno. Visgi, jie neišsigando grasinančio priešo, gyvenimą paženklinančio partizano vardo ir narsiai stojo ginti Lietuvos. Linksmos ir saldžios akimirkos taip pat buvo neatsiejama stovyklos dalis: dainos, skambančios žygyje, kryžkelėje ar prie laužo. Smagurių akimirkos, kurios atgaivindavo jėgas ir padėdavo pasiekti tikslą. Taigi, stovykla (kaip ne kartą jau minėjau) davė išties daug. Džiaugiuosi savaitę praleidusi linksmų ir įdomių žmonių būryje!

Ačiū organizatoriams: prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, dokt. Aistei Petrauskienei, dokt. Gediminui Petrauskui ir dr. Salvijui Kulevičiui.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , ,

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pristatytas „Lietuvos dokumentinio kino antologijos“ DVD

Ketvirtadienį knygyne „Mint Vinetu“ mūsų fakulteto dėstytoja dr. Lina Kaminskaitė – Jančorienė, atstovaujanti „Meno avilį“, kino entuziastų organizaciją, pristatė pirmąją lietuviškos dokumentikos sintezę. Į ją sudėti darbai, sukurti nuo 1960 – ųjų iki pirmų atgautos nepriklausomybės dešimtmečių.

Žvelgiant į galutinį rezultatą – gražų kompaktinį diską – sunku patikėti, kiek darbo įdėta, kad jis atsirastų. Visų pirma filmai privalėjo būti suskaitm eninti. Jų net nebuvo įmanoma parodyti kino teatre, nes jų kopijos buvo analoginėse juostose, kurių Lietuvos kino teatruose demonstruoti neįmanoma. Be to, internetinės filmų versijos buvo nekokybiškos, neatitiko pirminių meninių idėjų. Skaitmenininti pradėta prieš 3 metus, ir pirmasis modernesnę formą įgijęs filmas buvo Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Lietuvoje nėra įrangos, galinčios skaitmeninti, tad tai daryti vykta į Varšuvą, kur dirbta kartu su filmo kūrybine grupe. Iš viso „Meno avilys“ suskaitmenino jau 16 filmų. Rinkinyje yra 13 jų. Juos nuspręsta išleisti tam, kad būtų prieinami kiekvienam kino mėgėjui, jo asmeniniam naudojimui.

Renginio metu pademonstruoti du į rinkinį įtraukti dokumentiniai filmai. Pirmasis – V. Starošo filmas „Nenusimink, Virginijau“ (1962, 21 min.). Pasak „Meno avilio“ atstovės, šis kūrinys rodo liberalėjimo procesus kine, nešančiame ideologizuotą žinią. Jame svarbiausias vaidmuo suteiktas vaikui, ir jam suteikta teisė kalbėti savo balsu. Vis dėlto, filmas net ir tais laikais traktuotas kaip pernelyg propagandinis, keliantis ironišką šypseną, klausantis skambių lozungų ir matant piešiamą idealią sovietinę visuomenę. Filmas nebuvo užsakytas, jame veikė paties autoriaus režisūriniai sprendimai, nulemti įskiepytos autocenzūros.

Antrasis parodytas R. Verbos filmas „Senis ir žemė“ (1965, 18 min.) – jau kitoks, nors jį nuo Starošo filmo sukūrimo skiria vos 3 metai. Svarbu, kad Verba pradėjo formuoti vaizdinį, jog dokumentiniame kine gali būti panaudojama meninė raiška, tai pat pasirinko įtraukti į kiną marginalizuotus herojus, kurių kalba laužo nusistovėjusias struktūras. „Senis ir žemė“ po kelių metų buvo uždraustas, nes vienas žmogus iš filme vaizduojamo kaimo pasiskundė A. Sniečkui, esą kūrinyje juodinama sovietinė tikrovė, o filmo herojus Anupras ir jo sūnūs dalyvavo partizaniniame pasipriešinime. Į skundą nesureaguota, ir tas pats žmogus parašė laišką jau pačiam Leonidui Brežnevui. Taip skundas sugrįžo į Lietuvos kino studiją, ir ji ėmėsi aiškintis veikėjų biografijas. Neaišku, kuo ši istorija baigėsi filme vaizduojamai šeimai, bet filmo Lietuvoje nebeleista rodyti, nors jis ir buvo populiarus visoje SSRS.

„Lietuvos dokumentinio kino antologija“ – pirmas bandymas susisteminti Lietuvos dokumentiką ir kalbėti apie ją suteikiant platesnį kontekstą. Šis DVD reprezentuoja lietuviško dokumentinio kino raidą. Siekiant įveikti sovietmečio sukurtus stereotipus apie dokumentiką, į rinkinį įtraukti marginalizuoti ir mažiau žinomi filmai. L. Kaminskaitė – Jančorienė užsiminė apie įvykį, kad net Jonas Mekas minėtą R. Verbos filmą pamatė tik neseniai, Niujorke. „Meno avilys“ siekia gilinti tyrimus kino sferoje ir dirbti su archyvine medžiaga. Deja, bet ikisovietinis Lietuvos kinas yra dingęs (tarpukariu egzistavo lietuviškas nebylus kinas). Per pirmąją sovietų okupaciją visa filmuota medžiaga išvežta į Rusiją, kur galimai dabar išsaugotos lietuviškos juostos. Galbūt ateityje dar išgirsime apie sensacingus Lietuvos kultūros paveldo radinius?

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Pirmakursės įspūdžiai

11960015_1130922610269085_612683222868003411_n

Sveiki, esu istorijos pirmo kurso studentė Austėja. Noriu jums papasakoti savo pirmuosius, pačius šviežiausius studijų įspūdžius, nuslūgusius neramumus širdyje ir visiškai iš naujo atrastą istoriko portretą. Taigi dabar, jau praėjus mano pirmajam studijų mėnesiui, galiu šiek tiek  daugiau papasakoti apie istorijos studijas ir atsakyti į klausimus, kurie man pačiai prieš gerus pusę metų nedavė ramybės. Visgi, koks yra Istorijos fakultetas?

Iš pradžių pasidžiaugsiu, kad bauginančiai atrodžiusi valanda su puse prieš mokyklines 45 minutes nėra tokia baisi ir nesibaigianti, kaip atrodė rugsėjo pradžioje. O ir skambučio nebuvimas yra neapsakomas jausmas! Neslėpsiu, jog aš, kaip ir didžioji dalis dabar jau mano draugų istorikų, žengdami pro universiteto duris jautėme didelį nerimą širdyje. Kai kurie iš mūsų buvo atvykę iš kitų Lietuvos miestų, tad nepažinojo Vilniaus, o ką jau kalbėti apie fakultetą, kuris atrodė klaidus net vilniečiams… Už begalinį rūpestį ir globą pirmosiomis studentiško gyvenimo dienomis dėkojame mūsų energingiesiems kuratoriams! Būtent jie mums aprodė būsimus antrus namus – fakultetą, padėjo artimiau susipažinti tarpusavyje bei dalijosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, kaip atvykti iki susitikimo vietų. Galiausiai, negaliu nepaminėti itin dėmesio verto studentiško renginio, palikusio nesuskaičiuojamus įspūdžius – pirmakursių stovyklos. Be galo smagu, kai atvykęs į Rugsėjo pirmosios šventę regi jau pažįstamus veidus ir gali drąsiai prieiti pasisveikinti su bendrakursiais. Po stovyklos jautėmės netgi maža dalele jau įsilieję į būsimą universitetinį gyvenimą.

Čia, Istorijos fakultete, atradau žmonių, su kurias bendrauti gera, kurie užkrečia savo trykštančia energija ir noru mokytis bei viską žinoti. Taigi, kokie mano akyse dabar atrodo istorikai? Be jokių išimčių visada su šypsena, vieningi, paslaugūs, ne tik protingi, bet ir labai sportiški! Tad mielieji, nebijokite visuomenėje vyraujančio nuobodaus istoriko vardo. Patikėkit, čia labai gera ir smagu!

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Fuksų stovykla „LDK žaidynės“

stovkė

Rūgpjūčio 25-27 dienomis Kiškių kaime, Ignalinos rajone, vyko VU SA IF organizuota fuksų stovykla „LDK žaidynės“. Jau pats pavadinimas sakė, jog būsimų pirmakursių laukia trys įtraukiančios, veiklos ir įspūdžių kupinos dienos.

Karštą rugpjūčio 25-osios rytą visi pirmą kartą susitikome Vilniaus traukinių stotyje. Trumpai pabendravę ir susipažinę ne tik su būsimais bendrakursiais, bet ir su savo kuratoriais, sėdome į traukinį ir patraukėme Ignalinos link. Po linksmos kelionės traukiniu atvykome į stovyklavietę, kur buvome suskirstyti į komandas, t.y. kiekvienas tapo tam tikros LDK didikų giminės – Radvilų, Chodkevičių, Vazų, Sapiegų ar Tiškevičių – nariu.  Kiekvienai komandai teko užduotis apginti savo giminės garbę bei orumą LDK žaidynėse. Visų pirma sveikinimo žodį kaip giminių vadas tarė karalius Mykolas ir LDK žaidynės prasidėjo. Kartu su savo giminaičiais rungėmės estafečių varžybose, ruošėmės ir pristatinėjom savo gimines susipažinimo vakare. Žaidynių akcentu ir užbaigimu tapo naktinės orientacinės varžybos.

Be linksmųjų žaidynių netrūko kitos įdomios ir naudingos veiklos. Naudingi buvo dekano Rimvydo Petrausko, archeologijos katedros vedėjo Albino Kuncevičiaus ir lektorės Justinos Poškienės  patarimai ir studijų įvado pradžiamokslis. Išties įdomu buvo pasiklausyti VU SA, korporacijos „Korp!Tilia“, VU SA IF prisistatymų bei raginimų prisijungti prie jų veiklos. Taip pat turėjome galimybę dalyvauti susitikime su studentais „veteranais“, kurie pasidalino savo nuomone apie fakultetą, studijas bei įgytą patirtį studijuojant.

Šios trys vasaros dienos prabėgo akimirksniu. Mums buvo suteikta visa pirmakursiui aktuali informacija. Džiaugiamės dar iki studijų pradžios susipažinę su Istorijos fakulteto bendruomenės nariais: dėstytojais, vyresniais bendrakursiais, taip pat pažinę savo būsimus bendrakursius – žmones, su kuriais ateinančius ketverius metus bendrausime, dalinsimės patarimais, studijuosime ir studentausime.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pirmieji fukso archeologo įspūdžiai

Akimirka iš Rugsėjo 1-osios eisenos

Akimirka iš Rugsėjo 1-osios eisenos

Pirmas susitikimas su savo kursiokais pavyko puikiai ir įdomiai. Aš, būdamas archeologu, stebėjausi, kiek mūsų mažai – 25, kol istorikų yra 70, o kultūros istorikų – 40. Mūsų kuratoriai labai stengėsi, kad mes susipažintume vieni su kitais, fakultetu bei tokiais artėjančiais ivykiais kaip fuksų stovykla ir taip toliau.

 

Išgirdęs apie stovyklą, nedelsdamas į ją užsirašiau. Atėjus laikui, visi kartu nuvažiavome į Ignaliną, netoli kurios ir buvo mūsų stovyklavietė. Džiugino puikus oras, gera kompanija ir įdomi veikla. Pastebėjau, kad 80% pirmakursių yra iš skirtingų miestų, tad tarp mūsų susipina skirtingi mąstymai, papročiai ir šnektos. Kiekvienas žmogus buvo savaime įdomus ir nuobodu ten, aišku, nebuvo: pavyzdžiui, vyko socialiniai vakarai, kurių metu visi daug šoko ir bendravo. Apibendrindamas sakau, kad stovyklą vertinu 9 balais iš 10.

 

Po rugsėjo 1-osios prasidėjus mokslams, pagaliau susipažinau su visais savo kursiokais ir dėstytojais. Pastaruosius vertinu taip pat gerai. Jų dėstomus dalykus sunkiau įsisavinti nei mokytojų suteikiamas žinias mokykloje, tačiau manau, kad ilgainiui su tuo susidorosime.

 

Mūsų fakultetas – taip pat nuostabus, tik gaila, kad su labai mažu kiemeliu, nors ir turi gražią liepą. Fakulteto auditorijos – itin jaukios. Užėjęs į dekanatą dėl informacijos, labai nustebau pamatęs, jog jis su medinėmis lubomis, autentiškomis freskomis ant sienų. Apsilankęs fakulteto kavinėje, nesupratau, kodėl ji vadinama kavine, o ne restoranu – jos tokia graži aplinka. Dabar aišku, kur senamiestyje galima skaniai, bet ir pigiai pavalgyti. Vienintelis man nepatikęs dalykas tas, jog mūsų fakulteto studentų atstovybė naudojasi kiek per mažomis patalpomis, manau, tokiai organizacijai reiktų didesnio ploto.

 

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad praėjus tiek mažai laiko jau turime labai daug įspūdžių. Tikiuosi, kad jų vis gausės.

 

Pavel Puzyna

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,