Tag Archives: Gabrielius Landsbergis

Interviu su Gabrieliumi Landsbergiu: „Pasirinkau studijas, kurios suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį “

Ar nuo pat vaikystės svajojote tapti politiku?

Mano svajonės apie karjerą pirmiausia buvo susijusios su istorija. Nuo pat mokyklos mėgau istorijos mokslą, nors niekas nesuprato, kodėl gali būti įdomu mokytis datas ir faktus. Man buvo įdomu skaityti ir istorines knygas, ir įvairius laikraščius. Seniau profesinio parengimo ir diskusijų apie tai, ką tu nori veikti gyvenime, nelabai būdavo, ir tuo reikdavo rūpintis pačiam. Aš tai dariau 10 klasėje: atsisėdau pasiėmęs savo pažymių knygelę ir sprendžiau, kas man gyvenime yra įdomu. Mano pažymių knygelė rodė, kad man geriausiai sekasi istorija ir užsienio kalbos. Pagalvojau: kuo užsiima žmonės, kuriems tai patinka? Turbūt tai yra diplomatija arba politika.

Daugelio žmonių, įstojusių į Istorijos fakultetą po 1990 metų, pasirinkimui įtakos turėjo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimas. Kokie motyvai jus atvedė į šį fakultetą?

Mes buvome ta nepriklausomybės karta. Tuo metu mes dar tik mokėmės rinktis, nes nežinojome, ką tai reiškia. Kai kurie žmonės stojo į universitetus arba tam tikras specialybes vien dėl to, kad ten buvo didžiausias konkursas. Tokiu būdu jie jautėsi galintys kažką įrodyti sau ir aplinkiniams. Aš tiesiog buvau susidomėjęs istorija. Tai yra sritis, kuri atskleidžia žmogų, praturtina gebėjimą mąstyti, suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį. Turbūt galime diskutuoti apie tai, ar literatūros mokslas, ar politologija, ar istorija suteikia daugiau, bet po istorijos studijų nebežiūri  į faktą kaip į izoliuotą įvykį. Kasdien žiūrėdamas žinias, skaitydamas naujienas iš Ukrainos, iš Rusijos, matai kontekstą – didžiulę dėlionę, milžinišką žemėlapį ant sienos su šimtmečiais, žmonėmis, asmenybėmis, karais, kovomis, sienų kitimu. Istorijoje iš tikrųjų tiek daug slepiasi,  platesnio išsilavinimo turbūt nėra. Mane tai visada žavėjo.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Kokie prisiminimai Jums iškyla prisiminus studijas Istorijos fakultete?

Pirmas prisiminimas yra toks: iš nedidelės klasės mokykloje (mūsų buvo 20-24) atėjau į kursą, kur buvo 100 žmonių. Pirma paskaita vyko pas Lidiją Šabajevaitę. Auditorija pilna, žmonės sėdi ant palangių, ant žemės – atrodo, kaip įmanoma kažką mokytis? Dėstytoja buvo griežta ir autoritetinga, sugebėdavo suvaldyti tokią masę.

Gyvendamas Vilniuje, tu turi savo pažįstamų ratą, žmones, kurių interesai panašūs, ir staiga  įkrenti į būrį žmonių, kuriame vienas – olimpiadų laimėtojas, kitas – istorikas, ginantis savo interesus, trečias – buvęs mokinių prezidentas. Kitas man įsiminęs dalykas – liepa, prie kurios vykdavo debatai. Ypač smagu, kad dalis žmonių, įstojusių į istoriją, labai mėgo patį mokslą. Mano gyvenime  tai buvo aštriausios diskusijos, kai išeidavome po paskaitos su priešinga nuomone nei išdėstyta dėstytojų, ir su kursiokais tęsdavome paskaitą. Tai buvo nepaprastai smagus etapas.

 

Kokios istorijos temos, laikotarpiai jus labiausiai domino?

Įvairūs etapai. Jeigu reikėtų išskirti vieną, patį įdomiausią, turbūt tai būtų Šaltasis karas. Po antrojo kurso aš pasirinkau Naujųjų laikų specializaciją. Mano bakalaurinio darbo tema susijusi su Lietuvos nepriklausomybe, jos pripažinimu iš užsienio perspektyvos, kaip Vakarai matė mus, ir Šaltuoju karu. Iš to laikmečio mane domina tokie įvykiai: Berlyno blokada, Kubos krizė, atominio karo pavojus. Taip pat jie yra geriausia viso to, kas vyksta dabar, paralelė. Kalbu apie  Rusijos agresiją Ukrainoje. Kyla klausimas, ar karo Ukrainoje kūrėjai yra viena ir ta pati valstybė. Juk dar Sovietų sąjungos tikslas buvo okupuoti visą Ukrainą. Tai itin siejasi su mano darbu. Šiandien daugiausia tuo ir domiuosi.

 

Turite kokį nors istorinį veikėją, kuris jums suteikia drąsos ir jus įkvepia?

Banalus, bet dėl to tikras ir minimas Vinstonas Čerčilis – dėl savo politinės drąsos ir įžvalgų. Jis buvo ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, ir sėdėjo prie Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų stalo. Kartu tai labai dramatiška asmenybė kaip žmogus, politikas, turėjęs perbristi demokratinį kelią. Vien ką reiškia pralaimėti rinkimus pro laimėto karo. Prisideda ir Nobelio premija, laimėta ne už taiką, o už literatūrą. Dar buvo dailininkas, kuris visai neblogai tapė. Beje, rašė knygas apie tapybą. Iš tikrųjų nėra tokios asmenybės, kuri man būtų idealas vien politikos srityje.

 

Kai įgijote istorijos bakalaurą, jūs jau turėjote konkretų planą, ką norite veikti toliau?

Taip. Į šį klausimą labai paprasta atsakyti. Užsienio reikalų ministerijoje jau nuo trečio kurso dirbau pagal tam tikrą programą, kuri leido dirbti dar neturint aukštojo išsilavinimo. Baigęs istoriją galėjau kandidatuoti į diplomatinę tarnybą.

 

Kodėl, jūsų nuomone, humanitariniai mokslai nuvertinami?

Aš nemanau, kad humanitariniai mokslai yra nuvertinami. Galima plačiai diskutuoti, ar istorija yra humanitarinis mokslas. Mano nuomone, istorija yra ir labai stiprus socialinis mokslas. Istorinį įvykį mes matome per žmogaus, kuris jį mato, vertina, prizmę. Labai retai mes turime istoriją, kuri būtų visiškai objektyvi. Kas yra objektyvu? Objektyvus yra dokumentų vertinimas. Istorija bet kuriuo atveju yra kažkur tarp humanitarinio ir socialinio elemento. Ar jie yra nuvertinti, kas juos nuvertina? Galbūt klausiama, ar valdžia juos nuvertina. Aš į tai nenorėčiau veltis. Manau, vertėtų klausti, kodėl žmonės nesirenka humanitarinių mokslų. Aš atsimenu, kad mano studijų laikais buvo tam tikra problema: ką veikti baigus mokslus. Tų žmonių, kurie ruošiasi tapti istorikais tikrąją to žodžio prasme – tyrinėti dokumentus, rašyti mokslinius veikalus, nėra daug. Klausimas, ar tai yra nuvertinimas, ar ne, ir ko mes siekiame. Tol, kol mes turėsime kokybišką aukštąjį mokslą ir kai bus žmonių, jį besirenkančių, aš nemanau, kad jis bus nuvertinamas. Svarbiausia kiekvienam skaitytojui, kuris skaitys mūsų interviu, užduoti klausimą: ko aš siekiu su savo mokslu ir ar mano pasirinkimas rinktis specialybę kažką nuvertina, ar ne. Jeigu jūs norite įgyti techninę specialybę, geriau rinktis kitą specialybę, kitas studijas, bet jeigu jūs norite būti mokytoju, diplomatu, politiku, istorijos studijos jus praturtins. Aš nemanau, kad tai yra nuvertinimas.

 

Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atliko senelis?

Pirmiausia, profesorius Landsbergis atliko tą patį vaidmenį, kokį ir kiekvieno kito žmogaus senelis atlieka šeimoje (šypsosi). Kai reikia, jis padeda ir yra parama tavo gyvenime. Tai yra artimas tavo žmogus. Kalbant rimčiau, tai aš jaučiau jo paramą ir rinkdamasis studijų kelią. Jis pats yra žmogus, besidomintis istorija. Reikia pamatyti jo biblioteką, tikrai įspūdingas istorinių veikalų rinkinys. Taip pat jis  yra istorinė figūra, tam tikra istorijos dalis. Jis labai džiaugdavosi mūsų labai geromis diskusijomis istoriniais klausimais. Tokio nukreipimo galbūt aš neįvardinčiau tiesiogiai, bet būtų naivu neigti, kad jis nepadarė man įtakos. Būnant šalia žmogaus, kuriuo didžiuojasi kiti ir kurio darbas yra įdomus, atrodo natūralu rinktis diplomatijos, politikos, istorijos kryptį.

 

Sakoma, Historia est magistra vitae (Istorija yra gyvenimo mokytoja). Kokios mintys jums kyla išgirdus šią sentenciją? Ar pritariate šiai minčiai?

Taip. Perfrazuojant tezę, istorija suteikia šios dienos įvykiams kontekstą, nes mes nesame nuotrauka istorijoje. Mūsų realybė yra kažkas, kas prasidėjo labai seniai ir truks kurį laiką. Būtent istorijos suvokimas parodo tą perspektyvą, iš nuotraukos padaro filmą. Mes matome įvykių pradžią, jų tėkmę, matome viso to kaitą: kodėl mes esame čia, kodėl mes esame Europos sąjungoje, NATO, kodėl mes jaučiamės saugūs arba ne. Mano nuomone, pagal šiandienos portretą mes negalėtume prognozuoti to, kas mūsų laukia ateityje, o to turbūt siekia kiekvienas žmogus ir asmeniniame, ir valstybės gyvenime. Svarbiausia žinoti, kas mūsų laukia rytoj. Kodėl Lietuva gina Ukrainą, kodėl nesijaučia saugi? Pirmiausia, dėl istorinės patirties. Todėl, kad mes ten buvom. Dažnas klausimas Europos parlamente yra toks: kodėl mes esame tokie emocingi,  pasiruošę atstovauti laisvės klausimą ir ginti laisvą nuomonę? Todėl, kad mes ten buvom. Mes tai suprantame. Būtent todėl tas istorijos suvokimas yra toks svarbus.

 

Kaip manote, jei politikai geriau žinotų istoriją, galbūt išvengtume įvairių politinių klaidų?

Kartais tenka pripažinti, kad tam tikri žmonės mėgsta užmiršti istoriją. Aš nežinau, ar jie tai užmiršta dėl išsilavinimo spragų, ar tai daro sąmoningai, apsimesdami, kad neatsimena. Dėl to įvyksta nepaprastai skaudūs dalykai. Klausantis diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, apima jausmas, kad neva jos atsidūrė ten tik šiandien, kad žmonės, kurie kalba apie jas, nesupranta, iš kur ateina politinių kalinių skausmas ir jų pozicija.

Pačiame Europos parlamente dažnai pasigirsta balsai – pamirškite tas skulptūras. Tačiau kai kurie dalykai nepamirštami, tremtys ir laisvės kovos yra mūsų istorijos dalis – tai, kas mus sudaro. Aš labai linkėčiau tiems, kurie atsimena ir apsimeta, ne apsimesti, o padaryti istorinę atmintį savo dalimi. Buvo toks vienas lietuvis politikas, kuris apsimetė, kad nesupranta, kas tokie buvo lietuviai, gelbėję žydus. Dar tremtiniams yra labai skaudu, kad jų atmintis yra nepuoselėjama, kad jų skausmas nėra vertinamas, o okupacijos simboliai tebesaugomi.

 

Kokiomis vertybėmis stengiatės vadovautis gyvenime ir ką stengiatės įdiegti savo vaikams?

Laikytis duoto žodžio. Tai ypač svarbu politikoje. Sakoma, labai sudėtinga būti politiku, kuris kelia sau tokį reikalavimą, bet man atrodo, kad viskas nuo to ir prasideda. Kalbant apie vaikus, aš labiausiai stengiuosi įdiegti atsakomybę. Visi esame atsakinga bendruomenės dalis: esame atsakingi už valstybę, už šeimą, už namus, už savo gatves. Pamatęs, pakelk šiukšlę nuo kelio, paskambink į policiją, jei matai vykstant kažką blogo, stabdyk patyčias mokykloje. Be atsakomybės, be šito ryšio mes – plytos, padrikai sukrautos į krūvą. Su tuo bendrystės saitu mes  esame tvirtas statinys. Kitas dalykas: svarbu vaikams, taip pat bet kuriems jauniems žmonėms atskleisti, ką reiškia mūsų laisvė. Mes turime laisvę pasirinkti, tad turime tuo džiaugtis ir didžiuotis. Taip pat reikia gerbti kitus, jų laisvę pasirinkti. Tų dviejų dalykų dermė yra esminė priežastis, kodėl mes esame laisva valstybė, Vakarų civilizacijos dalis, kuo aš labiausiai džiaugiuosi. Tai vis primenu ir sau pačiam, ir tuo pačiu mokau to vaikus.

 

Ko palinkėtumėte istorikų bendruomenei?

Būti tais, kurie plės mūsų visų suvokimą apie tai, kodėl mes esame būtent čia ir kas mes esame. Būti žmonėmis, kurie nenustos domėtis ir skaityti, pasakoti. Šiandien jūsų kurse yra 70 žmonių – tai nėra daug. Jūsų žinios, kurias jūs turėsite po 4, 6 ar 10 metų, ir jūsų užsidegimas pasakoti apie tai, ką žinote, iš esmės padės visuomenei suprasti, kas mes esame. Jūs esate švietėjai ir įgyvendinantys mokymosi visą gyvenimą programą. Jūs turėsite galimybę nešti žinojimo šviesą, žiburį žmonėms, kurie yra toliau nuo istorijos mokslo.

Parengė: Rūta Matimaitytė

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , ,