Tag Archives: Interviu

Dr. Rūta Kačkutė: apie studijas, projektus ir savanorystę „ Visuomeninė veikla man padeda pažinti valstybę ir jos žmones“

 

Dr. Rūta Kačkutė yra Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto alumni, 2015 metais apsigynė disertaciją „Romėniškojo geležies amžiaus visuomenių socialinė analizė Baltijos jūros regione”. Šiuo metu  yra Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja, taip pat įvairių kultūrinių renginių ir iniciatyvų dalyvė ir organizatorė.

Esame Valstybės pažinimo centre, todėl  mano pirmas klausimas ir būtų, kas Jums padeda pažinti valstybę? Ir kokias įvardintumėte svarbiausias valstybės datas arba valstybės lūžius padėjusius susiformuoti valstybei?

Norėčiau pradėti nuo antros klausimo dalies. Man atrodo, jeigu mes kalbame apie modernią valstybę, o ir esame valstybės pažinimo centre, manau, kad visas šimtmetis, kuris prasideda ne tik vasario 16, bet ir anksčiau, visos ištakos nuo XIX amžiaus pabaigos- raida, kuri atvedė iki nepriklausomybės paskelbimo- mums kaip valstybei, svarbu suvokti kokioje terpėje ir kaip nelengvai gimė mūsų valstybė. Iš tikrųjų labai svarbu suprasti modernios valstybės ištakas ir žinoma, tokius  įvykius kaip Kovo 11. Manyčiau pačios  to lūžio datos yra svarbios, bet tam, kad suvoktum, kaip ta valstybė dabar funkcionuoja ir kodėl turi vienokių ar kitokių problemų, yra labai svarbu žinoti  ir valstybės ištakas, ir tai kas mus atvedė iki valstybingumo. Ir galbūt kaip tik ten ir yra  tam tikros  mūsų stiprybės, kurių mes galime ieškoti.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Pavyzdžiui, kokių stiprybių galėtume ieškoti praeityje?

Maža tauta labai greitai gali susivienyti – ir grynai pilietiško veikimo būdu ateiti iki nepriklausomybės, turiu omenyje Sąjūdžio situaciją ir atėjimą iki Kovo 11 dienos. Iš tikrųjų, tai yra neįtikėtinas žmonių susitelkimas ir neįtikėtinas meno žmonių, intelektualų, kurie sugebėjo sutelkti tautą ir atvesti ją į nepriklausomybę poveikisTai yra mūsų stiprybė, kurią dabar šiek tiek primiršome.

Grįžtant prie pirmos klausimo dalies: kas Jums kaip valstybės tarnautojai, mokslininkei ir pilietei padeda pažinti valstybę?

Man asmeniškai valstybę pažinti padeda, turbūt, mano kaip istorikės ir archeologės studijos, gal labiau istorikės, kartu ir darbas valstybės tarnyboje. Aš daug metų dirbu valstybės tarnyboje, nuo 2000 metų, bet taip pat prisideda ir mano visuomeninė veikla: aktyvus dalyvavimas valstybės gyvenime įvairiomis formomis. Aš turiu daug  veiklų. Tai man padeda pažinti valstybę ir jos žmones, ne tik  darbas valstybės tarnyboje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Galėtumėte įvardinti kokios  tai veiklos?

Pirmiausia savanorystė įvairiose kultūriniuose renginiuose – tai Kauno džiazo festivalis, įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos, kuriomis užsiimu nuo 2005 metų, na tokios kaip Metų knygos rinkimai, Knygų mugė. Daug įvairiausių. Pavyzdžiui, viena iš iniciatyvų – „Žymūs žmonės skaito“ knygų mugėje. Dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Migruojantys paukščiai“. Man tai tikrai atvėrė akis, leido pažinti kitus žmones, kurie gyvena ne Lietuvoje, jų santykį su valstybe. Tai plečia akiratį. Kiekvieną kartą, kai sutinki naujus žmones.

 Man būnant savanore įvairiuose projektuose susiduriu tuo, kad jame savanoriauja dažniausiai studentai, moksleiviai, ar nemanote, kad  Lietuvoje savanoriauja tik jauni žmonės, kai tuo tarpu užsienyje savanoriauja įvairaus amžiaus piliečiai?

Tikrai ne. Tie, kurie pradeda savanoriauti jaunystėje, jie ir ateityje greičiausiai bus savanoriai. Tik tiek, kad savanorystė kinta. Vienais dalykais domiesi, kai esi jaunas, tada ir savanoriauji vienose organizacijose, paskui su amžiumi keiti ir organizacijas. Pirmiausia tai – laimė dovanoti kitiems, bet iš tiesų savanorystė visomis prasmėmis tobulina tave kaip žmogų, specialistą ir asmenybę. Iš savanorystės  daugiau  gauni negu atiduodi, nes tikrai ne pinigais viskas – gyvenime matuojama. Savanoriaudamas gauni  tokias patirtis, kad nebūdamas savanoriu niekada jų negautum. Ir man atrodo, kad patirtys – pats  didžiausias ir svarbiausias turtas, o be to dar ir gerą darbą darai. Aš manau, kad savanorystė tinka ne tik jaunimui, bet  žinoma yra gerai pradėti savanoriauti jauname amžiuje, kol neturi didelių įsipareigojimų, turi daugiau laisvo laiko, gali sau tai leisti o paskui tai tampa įpročiu, be kurio nebegali gyventi.

Man kaip istorijos studijų programos studentei, įdomu kaip jūsų pasirinkime atsirado Istorijos fakultetas ir Jūsų atveju archeologija?

Aš į universitetą įstojau 1988 metais, iki 1987 metų sakiau, kad noriu būti mokytoja, nesusimąstydama nei kokios srities, nei ką aš  iš tiesų noriu daryti -1987 metais pradėjau daug skaityti apie Vilniaus  katedrą, apie jos tyrinėjimus. Taip ir  susidomomėjau archeologija. Atsimenu, kai sužinojau, kad  Katedros skulptūros buvo nuverstos ir sunaikintos, kilo noras kažką daryti, kad jos būtų restauruotos ar atstatytos. Ir tas susidomėjimas Katedra ir jos tyrinėjimais atvedė mane į archeologiją. Kai stojau į universitetą jau žinojau, kad noriu būti archeologė,  o ne istorikė.

Jūs  įstojote 1988 metais dar sovietmečiu, bet priklausėte tai kartai kuri baigė universitetą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kas per tą laiką keitėsi universitete, visuomenėje?

Patys įdomiausi metai buvo mano pirmas kursas, nes 1988/1989 metais vyko labai daug lūžių. Pirmame kurse 1988 metų rugsėjį vos  ne rugsėjo 3 dieną, išvežė rinkti bulvių, nes dar buvo Sovietų Sąjunga, tai buvo privaloma rudeninė praktika. Renkam mes ten bulves ir sužinom, kad žalieji rengia akciją, „Apjuoskite Ignalinos elektrinę“. Akcija nukreipta prieš atominę elektrinę. Šeštadienį ir sekmadienį mums būdavo laisva diena ir mes vadovui pareiškėme, kad važiuojame apjuosti elektrinės. O mums pasakė:„ jeigu išvažiuosit, grįžę nebebūsit studentais“. Bet mes  vis tiek išvažiavome dalyvauti akcijoje ir niekas mūsų už tai nenubaudė. Arba pavyzdžiui, mes visi atsisakėme karinių mokymų. Tuo metu  merginoms buvo privalomi kariniai medicininiai mokymai, o tuo tarpu vaikinus mokė karinio parengimo.  Mes mokymų atsisakėme, mums grąsino, tačiau iš studentų sąrašų neišbraukė. Tie nepriklausomybės pokyčiai buvo tokie greiti ir neįtikėtini! Buvo labai daug laisvės, labai greitai keitėsi mokymosi programos. 1988 metais pradėjom studijuoti TSKP istoriją, o jau 1989 m.,pavasario sesijoje  skaitėme rusišką knygą apie – Lenino ir  Stalino nusikaltimus. Apie Stalino nusikaltimus buvome girdėję, bet apie Lenino masinius naikinimus skaityti buvo visiška naujiena. Studijuoti buvo be galo įdomu per metus atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmą pusmetį  mes buvome maitinami viena informacija, o antrą pusmetį staiga  jau skaitėme visai  kitą literatūrą ir gaudavome informaciją. Tikrai  buvo labai įdomūs metai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Taigi, darbas mokykloje buvo kaip  tolimesnis karjeros sprendimas?

Studijuojant dažnai ieškoma įvairiausių galimybių užsidirbti. Mano močiutė buvo mokytoja, mama yra dėstytoja.Šeimoje natūraliai įgijau pedagoginiam darbui reikalingų  įgūdžių. Aš visada galvojau, kad sugebėčiau tiek mokyti, tiek dėstyti ir man pasitaikė tokia galimybė. Pradžioje mažus vaikus mokiau anglų kalbos, vėliau pasitaikė galimybė dirbti anglų kalbos mokyklėlėje. Tai buvo pradžių pradžia. Nebuvo jokios metodikos, kaip mokyti mažą vaiką užsienio kalbos,viską  reikėjo pačiam kurti. Kaip ir sakiau, mano močiutė anglų kalbos mokytoja, ji visą gyvenimą pati kūrė metodikas kaip dirbti su vaikais. Vaikystėje atsimenu mes su ja labai daug žaisdavome, buvo daug žaidimų, kuriais ji mane mokė anglų kalbos. Man tai pasirodė be galo smagus ir prasmingas užsiėmimas, kai žaisdamas su  vaiku gali jį dar kažko išmokyti.

Esate archeologijos mokslų daktarė, kas paskatino jus neapsiriboti vien bakalauro ir magistro studijomis ir siekti daktarės laipsnio?

Man visada buvo įdomu sužinoti daugiau. Būti mokslininke mane skatino interesas sužinoti daugiau. Gyvenime paprastai  nelieka pakankamai laiko, ramiai studijuoti ir gilintis į vieną ar kitą temą. Jeigu nori į kažkokią temą gilintis, turi sau sudaryti sąlygas. Tokios sąlygos yra sudaromos doktorantūros studijų metu. Man gyvenime pasisekė, kad aš tik pabaigus universitetą išvažiavau į užsienį. Išvažiavau studijuoti į Daniją, gerai pažininau Danijos ir skandinavų archeologiją. Todėl  man buvo įdomu rašyti disertaciją ir lyginti visuomenes, bendruomenes gyvenusias abiejose Baltijos jūros pusėse prieš pora tūkstančių metų. Atrodė, kad tuo metu gyvenę žmonės, turi daugiau panašumų negu skirtumų. Viena iš mano disertacijos išvadų ir yra ta, kad dalis bendruomenių gyveno labai panašiai.

Būdama Danijoje nusprendėte studijuoti ir baigti tolimesnes archeologijos studijas?

Danijoje nestudijavau, kaip paprasta studentė, bet aš porą metų buvau vadinamas studentas svečias, dabar vadinamasis laisvasis klausytojas, kur  galėjau lankytis tas paskaitas, kurios man buvo įdomios. Visą laiką turėjau vadovą, o paskui pradėjau rinkti medžiagą disertacijai, pradėjau važinėti po muziejus. Mane visą laiką globojo Orhuso universitetas. Disertaciją apsigyniau Vilniaus universitete. Kai grįžau iš Danijos, aš ją buvau pabaigus,  gintis turėjau Danijoje. Bet grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti Seime patarėja kultūrai. Taigi buvo tikrai daug darbo, mažas vaikas, nenuvažiavau ir nesigyniau. Paskui nusprendžiau, kad noriu disertaciją tobulinti, nes praėjo 10 metų, tai visą medžiagą reikėjo atnaujinti, nes moksle 10 metų daug reiškia. Aš naudojau savo surinktus duomenis, bet disertaciją parašiau antrą kartą ir  manau, kad nuo to ji tik pagerėjo. Ateina tam tikra branda ir dalykus pradedi kitaip vertinti.

Kodėl iš šiaurės šalių pasirinkote Daniją, tai buvo Jūsų profesinis sprendimas, ar žavėjimasis šia šalimi?

Aš pirmą kartą Danijoje buvau 1992 metais visiškai atsitiktinai. Pas mus namuose lankėsi danas iš Viborgo miesto, kuris bendravo su muziejuje dirbančiu archeologu.Pasikalbėjom ir jis man pasiūlė atvažiuoti atlikti  praktiką Viborgo muziejuje. Taigi, aš tokiu būdu atsidūriau pirmą kartą Danijoje. Pasirodė, kad archeologas dirba  ir Orhuso universitete. Po pokalbio jis pasiūlė atvažiuoti laisvu  klausytoju, jei gausiu ieškoti stipendija. Man pasisekė ir aš stipendiją gavau ir taip atvažiavau į Daniją. Paskui  buvau priversta išmokti danų kalbą, nes studijos buvo daniškai,daug svarbios literatūros tik daniškai. Kai išmoksti vieną  skandinavų kalbą, nesunku išmokti ir kitas šios grupės kalbas.

Taigi, Jums kaip humanitarinių mokslų atstovei kalbos tikrai ypač svarbios. Taigi, mano pirštai užlenkė netgi šešias kalbas!

Danų kalbą moku puikiai, skaitau norvegiškai ir švediškai, laisvai kalbu anglų, rusų kalbomis, lenkų galiu tik skaityti.

Skaitant Jūsų biografiją man užkliuvo faktas, kad esate studijavusi teisę. Ar susidūrėte su problemomis ir kliūtimis, nes visgi esate atėjusi iš humanitarinių mokslų?

Aš nestudijavau tikrosios teisės, studijavau Europos Sąjungos teisę ir adminstravimą, tai yra šiek tiek paprasčiau. Man nebuvo sunku, nes tuo metu jau kelis metus dirbau Seime. Seime dirbant, nuolat susiduri su teisės aktais. Praktiškai viską išmokau, bet man trūko -teorinių žinių.Studijuoti buvo be galo įdomu. Rašiau magistrinį darbą iš Europos struktūrinių fondų panaudojimo kultūrai, o kadangi aš dirbu kultūros srityje, man buvo smalsu pasižiūrėti,kaip kitos šalys sugeba struktūrinius fondus panaudoti kultūrai ir kaip juos panaudojame Lietuvoje. Įdomu  daryti tai, kuo tuo momentu gyveni ir darbe, ir studijose.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar vis dar esate susijusi su archeologijos mokslu? Galbūt vis dar leidžiatės į ekspedicijas, kasinėjimus?

Su archeologija esu susijusi tiek, kiek dėstau Vilniaus universitete. Ir  vis dar turiu tokį planą, ambiciją, išleisti savo disertaciją kaip monografiją, tik noriu ją papildyti.Bet kol kas nerandu tam laiko. O archeologiniai kasinėjimai – liūdnoji dalis, nes aš tikrai labai mėgstu būti ekspedicijose, bet deja, visiškai nerandu tam laiko. Kiekvieną vasarą  sau žadu, kad šiemet važiuosiu, bet geriausiai kas pavyskta, tai vienos dienos apsilankymas ekspedicijoje.Tuo metu, kai gyvenau ir studijavau Danijoje, atvažiuodavau kasinėti į Kernavę ir į Dauglaukį. Tačiau, kai pradėjau dirbti iš pradžių Seime, o vėliau Prezidentūroje, laiko tiesiog pradėjo trūkti ir apsilankydavau vis rečiau.

Kaip jūsų įgytas išsilavinimas jums padeda švietimo, kultūros klausimais?

Aš manyčiau, istoriko išsilavinimas –  dėkingas, tuo, kad atveria platų akiratį, leidžia pažinti įvairių dalykų  ir jeigu  paskui gyvenime tave domina viena ar kita tema jau žinai, kur ieškoti informacijos, kaip gilintis. Istoriko arba plačiąja prasme humanitaro išsilavinimas yra tikrai geras  ir platus. Svarbiausia, kad studijuojant istoriją pradedi  galvoti, kaip susieti dalykus, sužinai, kaip jie yra susiję istorijoje ir dabartyje ir tai atveda prie sąsąjų ieškojimo kituose dalykuose. Manau, istoriko išsilavinimas labai vertingas kaip pagrindas, na o teisė, administravimas, Europos sąjungos studijos ir kitos žinios padeda kasdieniame darbe. Galiu pasakyti tik tiek, kad savęs lavinimas domintis  kultūra ir jos procesais,man taip pat padeda.

Parengė Rūta Matimaitytė

Advertisements
Tagged , , , , , , , ,

Dr. G. Sviderskytė: istoriją atradau per tiriamąją žurnalistiką

Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo Dariaus ir Girėno mito ir pradėti mokslinį tyrimą?

Nebuvau suaugusi su mitu apie S. Darių ir S. Girėną, todėl neteko atsiriboti. Nebuvau herojų fanė. Iš vaikystės prisimenu, kad dėdės bute ant sienos kabėjo ikoninė nuotrauka: žiūrėdavau į juos, ir jie man atrodydavo tokie nelietuviški lietuviai. Tai – viskas, visų asmeninių ryšių ar privačių interesų deklaracija. Pirminė priežastis veikiau buvo viešas, visuomenės interesas: juk tai – viešojoje erdvėje ryškiai besireiškiantis kolektyvinės atminties fenomenas. Man jis atrodė šiek tiek įtartinas, pasidomėjau ir įsitikinau, kad loginę tvarką jaukia – ir kartu savitą darną išlaiko – būtent mitas. Sukilo nuostaba, smalsumas, atsirado asmeninis interesas, ir prasidėjo tyrimas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dariumi ir Girėnu prieš doktorantūros  studijas ir dabar?

Iki doktorantūros studijų tas santykis buvo kaip daugumos: įvairiomis progomis, minėjimų metu apie juos išgirsdavau, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Po doktorantūros studijų santykis tapo individualus ar net intymus: atsirado jausmas, tik nebūtinai artumas, gali būti atstūmimas. Blankūs istoriniai vardai įgyja asmenų pavidalą, tarsi regi juos prieš akis, ir ne tik juos, bet ir visą panoramą, kas dėjosi iki ir po jų žūties. Kai tai nutinka, nebegali šiaip sau stryktelėjęs padeklamuoti populiaraus eilėraštuko apie Darių ir Girėną, darosi sunku net klausytis tokių dalykų. Žodžiu, įvyko tokia didelė santykio komplikacija.

Nuot. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Vieniems mokslininkams gilinantis į jų temas, praplečiant jų tyrimo lauką tenka papildomai mokytis naujų užsienio kalbų. Jūsų tyrimo atveju teko gilintis į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Ar tai netapo Jūsų antromis studijomis?

Ne, jokiu būdu. Nepuoselėju iliuzijos tapti žmogumi-orkestru ir groti visais instrumentais vienodai gerai. Pagaliau, tai trukdytų gerai atlikti kūrinį: įsivaizduokime muzikantą, kuris nuo arfos puldinėja prie metalofono. Visa laimė yra sutikti žmones ir užkrėsti juos savo idėja, įkalbėti dirbti kartu. Tarpdalykiniai tyrimai yra pats puikiausias bendradarbiavimas, jungiant skirtingas žinias atsiranda ir gausa, ir kokybė. Šiuo atveju visas triukas buvo apčiuopti ir išgryninti problemą bei uždavinius, toliau pakako tik nutuokti apie kitų žinias ir jas įdarbinti. Pavyzdžiui, iki bendradarbiavimo su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkais net nežinojau, kad jie turi savo archyvus, didžiules duomenų bazes. Tačiau pastebėjau, kad istoriografiniu ir šaltinotyriniu tyrimu nebeišeinu iš uždaro rato. Buvo du galimi sprendimai: pasilikti duomenų rate arba pabandyti įsileisti naujų. Pasitaikius progai išdėsčiau profesoriui Egidijui Rimkui, ką atradau ir ką dar noriu patikslinti. Įdomūs uždaviniai specialistus paprastai intriguoja, taip nutiko ir tąkart. Bendrai siekiau išspausti iš sukaupto duomenyno tai, kas geriausia, ir taikyti – kad ir eksperimentiškai – mokslinių tyrimų lauke. Nebūtinai veiki visiškai vienas. Bet procesą tik pats kontroliuoji: valdai informaciją, sistemini, integruoji. Projektinė veikla, bendradarbiavimo galimybės man yra vienas pačių patraukliausių dalykų šiuolaikiniame moksle. Nors disertacijai pakanka siaurų tyrimo rėmų, laikiau privalumu juos praplėsti arba bent atverti plėtros kryptis. Atidėlioti negalėjau, nes juk ne paslaptis, kad doktorantūrai pasibaigus papildomi tyrimai neretai komplikuojasi ar net tampa neįmanomi.

Tarp humanitarinių ir kitų mokslo šakų yra plona riba, kurią nesunku peržengti. Pavyzdžiui, istorikams vis dažniau priekaištaujama, kad istorija kaip mokslas  praranda  savo žodyną. Tuo pačiu metu artėjama prie socialinių mokslų. Jums rašant disertaciją neiškilo tokia problema?

Man neiškilo tokia problema. Arba kitaip tariant, ji buvo visą laiką J Aišku, kad esu atėjusi iš socialinių mokslų srities; disertacijos įvade ir išvadose akcentuoju, dėstyme daug kur analizuoju teisės ir politikos aspektus. Bet taip pat aišku, kad jei neleistinai peržengčiau ribas, būčiau sudrausminta. Istorijos fakultete kolegiškai bendradarbiavome, žvilgsnį iš šalies jaučiau nuolatos. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad netikėtai, jau gynimosi etape vienam tarybos nariui kilo klausimas dėl disertacijos tekste dažno termino „katastrofa“. Terminą vartojau remdamasi teisės aktais, o istorikas kryptelėjo labiau į filosofijos lauką ir mane klaidingai suprato, o gal tiesiog iš smalsumo provokavo. Nepasidaviau, mano argumentus priėmė, ir pastaba tapo ne kliūtimi, o proga pagyvinti diskusiją.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Tad ar Jus pasekė istorija, ar Jūs istoriją? Koks buvo pirmas Jūsų prisilietimas prie istorijos ir kada jis įvyko?

Būna du variantai: kai tau žinias patiekia ir nori nenori sumaitina, ir kai pats jų ieškai, esi lyg išbadėjęs, tiesi į jas rankas. Mane ištiko pastarasis. Mokykloje istorijos pamokas prisimenu nykiai: būtent abi istorijos mokytojos buvo stiprios ideologės – ir iki Sąjūdžio, ir po jo. Jos tiesiog akyse keitėsi ir prisitaikė. Kaip galėjau žavėtis jų dėstomu dalyku?.. Sava valia istorija susidomėjau, ją atrasti pradėjau per tiriamąją žurnalistiką, kai su kurso draugais kūriau „Lietuvos ryto televiziją“ (iš pradžių atsirado tokia publicistinė laida, o TV kanalas – gerokai vėliau). Devyniasdešimtųjų pabaigoje dar buvo galimybių praktiškai plėtoti tiriamąją žurnalistiką: dar egzistavo toks bendras sutarimas, buvo gyvybinga spauda, mes ieškodavome temų kartu su spaudos žurnalistais, kartu su jais arba vieni kurdavome reportažus. Kaip anekdotą menu, kaip su filmavimo grupe sekiau Tado Blindos keliais. Senoliai žemaičiai man pripasakojo gyvo velnio, visai ne taip kaip populiariame televizijos seriale. Parklydusi iš Žemaitijos laukų ir girių, laimei, Vilniuje radau Rimą Praspaliauskienę, kuri kaip tik tada ruošė disertaciją apie marginalines visuomenės grupes XVIII-XIX a. Lietuvoje ir išpainiojo pasakojimų raizgalynę. Tas žaismingas epizodas buvo pati pradžia. Vėliau, nuo 2001 m. imdavausi sudėtingesnių uždavinių ir aiškiai supratau, kur prasideda ir kur baigiasi tiriamoji žurnalistika ir istorinis tyrimas. Pirmas vertesnis savarankiškas darbas truko dvejus metus: tai buvo biografinis tyrimas apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų. Būtų puiku vėl išleisti tą savo pirmą knygą, „Uragano“ kapitoną“: be jokios pagalbos atlikau didelį darbą, surinkau daug puikių šaltinių, man net stulbinamai sekėsi, bet vis dėlto dar ėjau pradžiamokslį, dabar rašyčiau kitaip. Po to buvo istorijos dokumentika, savarankiški tyrimai ir bendradarbiavimas su istorikais. Vykau į tiriamąsias išvykas su Arvydu Anušausku, nagrinėjau šaltinius su Šarūnu Liekiu, Nerijumi Šepečiu, užsienio istorikais (dabar sakyčiau – va, čia tai bent seminarai). Kelias buvo ilgas ir ne rožėm klotas. Patyriau, kad drąsesni užmojai baisiai brangiai kainuoja visomis prasmėmis: reikia daug pinigų, laiko, jėgų, sveikatos. Dėl to pradėdama tyrimą apie S. Darių ir S. Girėną dvejojau. Pajudėjau tuomet, kai galutinai įsitikinau, kad projektas realus, pasiekiamas, žinau, ką, kaip daryti, ir niekas kitas to nesiims, nei žurnalistai, nei istorikai.

Kuo Jus patraukė istorinių dokumentinių filmų žanras?

Bet juk manęs iš viso joks televizijos žanras nebuvo sužavėjęs! Televizija yra klaiki žiniasklaidos priemonė, kūryba joje nežmoniškai brangi ir trumpalaikė. Dirbome kiek galėjome, o vaizdas ėmė ir paseno, nuo to nepabėgsi. Patikėkite, tai – toli iki žavesio. Dokumentika turi kalbėti vaizdais, nes dėl smegenų veiklos specifikos žiūrėdami televiziją priimame daugiau vaizdinės, o ne žodinės informacijos. Dokumentika tradiciškai turi gerą vardą: esą jei šiaip žiūri televiziją – esi lūzeris, o jei žiūri dokumentiką – dar turi kažkiek smegenų. Bet aš vis laukiu, kada dokumentika nukris nuo pjedestalo. Juk vaizdinė raiška be jokių išlygų ir dokumentikos kūrėjui uždeda apynasrį, kuris bent mane labai erzina. Esi suvaržytas, negali pateikti išsamios analizės, atskleisti įvairiapusės problematikos. Man televizijos dokumentika yra išskirtinis kalbėjimo būdas, net menas kalbėti ir tuo pat metu – kalbėjimo negalia, prakeikimas.

Istorikas dokumentinių filmų procese yra įpareigotas atskleisti tam tikrą to meto tikrovę. Kiek vietos jam lieka atsiskleisti kaip meniniam kūrėjui?

Istorikas ir yra kūrėjas, tad lai sau skleidžiasi į valias, kaip mano esą teisingiau. Vietos viskam visada yra, tik ne visiems jos, tiesą sakant, reikia. Na, netikiu aš tokiais savotiškais suokalbiais, kolektyviniais įsivaizdavimais, besąlygiškais ir tuo pat metu beprasmiškais: čia to negalima, ano nevalia. Aš tikiu, kad kūryba visų pirma yra asmeninis reikalas, subjektyvi valia. Nesvarbu, kas esi: istorikas, operatorius, prodiuseris… Net vairuotojas vairuotojui nelygu: būdavo, vienas per naktį nė pusės Lenkijos nepervažiuos, o kitas kone dvi naktis užsispyręs vairuos, kad tik spėtume atlikti, ką užsibrėžę. Jokių ribų nėra, arba kitaip tariant, visos ribos – galvose: vienam kažkas įdomu ir kažko būtinai reikia, o kitam – vienodai šviečia. Dokumentikoje pateikimo problemas išspręsi režisūros sprendimais. Techninių vaizdo fiksavimo būdų tik daugėja. Istorijos populiarinimo galimybės anaiptol nemąžta, jei nori – gali ir turi tai daryti. Bet kaip minėjau, dokumentikoje išlieka vaizdo pirmenybė: kaip juokaujama, niekas neklauso, ką kalbi per televiziją, visi žiūri, kaip kalbi ir atrodai arba ką rodai. Be to, susidūręs su masine auditorija istorikas neišvengia vadinamos žinojimo atskirties: pasižmonėja, vieną kitą faktą praneša ir gal išgarsina (arba pats pagarsėja), bet galop lieka vienas su savo žinių bagažu, nes šis netelpa ekrane, tribūnoje, skaidrėse ar dokumentiniame filme.

Kaip Jūs pati žiūrite filmus istorine tematika (nebūtinai dokumentinius). Ar neįsijungia „istorikas“ ir nepradedate matyti kitų filmų kūrėjų istorinių klaidų?

Jei dabar kas nors sukurtų filmą apie S. Darių ir S. Girėną, turbūt pasistengčiau jo nematyti. Bet kalbant rimtai, tai juk atsakant į jūsų klausimą vertėtų paklausti: tarkime, ar vadinami istoriniai Holivudo filmai privalo būti istoriški? Manau, kad ne. Filmo pradžios titruose frazė „Paremta tikrais faktais“ nuteikia ypatingai, bet iš tikrųjų ji yra visiškai beprasmė: neaišku, ką šiuo atveju reiškia „paremta“, „tikra“ ir „faktas“. Gal scenarijaus pagrindas yra fundamentalus tyrimas? O gal pasakojamos atminties epizodas įplieskė režisieriaus vaizduotę, sužadino aktorių kuriamų personažų bruožus? Autoriai nepasako ir neprivalo aiškintis, kiek procentų kokios tikrovės parodė. Tik visai išprotėję kritikai žaidžia savo žaidimus ir kartais iš tikrųjų bando procentais reikšti istorijos ir fantazijos santykį. Būtų smalsu paskaityti mokslinių darbų šia tema, tačiau galvoju, kad į ekraną perkeliama dokumentali tikrovė net ir baisingai besistengiant visiškai sumąžta. Pavyzdžiui, britai serialui „Karūna“ dabar išleidžia šimtą milijonų svarų sterlingų: bene taip pavyks nusipirkti 99 procentus tikroviškos praeities? Net jei tas serialas būtų sumontuotas iš tūkstančio slaptų kamerų audiovizualinių įrašų, vis tiek tai būtų menas, o ne mokslas. Aukščiausi kostiuminės dramos standartai, elitiniai konsultantai dar nereiškia, kad žiūrėdama serialą Elžbieta II susitapatins su pagrindine heroje, jos sutuoktiniu ir antraplaniais „istoriniais“ veikėjais.

Dažnai sakoma, jog geriausi dalykai nutinka tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Kur Jums kaip dokumentikos autorei ir istorikei šis išėjimas prasideda?

Nežinau, kur jis prasidėjo, bet vis nesibaigia. Galėjau likti spalvotoje dėžutėje, tai yra, televizijos Žinių studijoje, ir gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Bet keliavau į stažuotes, trankiausi po Discovery Campus seminarus, įstrigau Istorijos fakultete. Nenorėjau būti savamokslė, ieškojau mokytojų. Ir ko išmokau? To paties: nelaukti malonių, biudžeto, nušvitimo ar kitos manos iš dangaus, imti ir daryti. Nėra įkvėpimo – susikurk. Neturi šaltinių – ieškok. Trūksta lėšų – apeik kliūtį iš kitos pusės, rask kitų būdų. Sunku – pakentėk. Lengva tai sakyti, o daryti velniškai sunku, tenka rizikuoti, gal išsiskirti, likti nesuprastam. Kai keli nepatogumų sau, suklūsta, deja, ir kiti: kaip jiems tai atsilieps? Būna visaip, svaigu ar skaudu. Bet verčiau nesustingti.

Parengė Rūta Matimaitytė ir Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , ,

Interviu su doktorante Vita Deimantaite „Medievistika padeda išsiugdyti kantrybę ir kruopštumą“

Esate istorikė-medievistė. Ar atėjote į Istorijos fakultetą jau žinodama, kad gilinsitės į Viduramžius? O gal pasirinkimo metu kilo šiokių tokių dvejonių?

Ne, aš atėjau žinodama, kad rinksiuosi LDK istoriją. Jeigu egzistuotų atskira LDK istorijos programa, aš būčiau įstojusi į LDK istoriją atskirai (juokiasi).

Medievistiką pasirenka mažesnis studentų skaičius, nei naujaamžistiką. Kai kurie sako, kad gal ir norėtų gilintis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bet bijo senųjų kalbų. Kaip manote, ar ši baimė yra pagrįsta? Ar su kalbomis, esant norui, galima susidoroti?

Ši baimė yra visiškai nepagrįsta. Čia yra sukurtas mitas, kad atėjęs tu jau turi mokėti rusų arba lenkų. Pasirinkęs medievistiką, tu gali absoliučiai nuo nulio (net nemokėdamas kirilinės abėcėlės) pramokti rusėnų, lotynų, lenkų kalbas. Galų gale, kalbų mokymasis – tai tam tikras savo charakterio, įgūdžių ugdymas. Manau, kad kuo daugiau iš savęs reikalauji, tuo daugiau pasieksi. Nesakau, kad naujaamžistikoje yra labai paprasta ir lengva, bet nesirinkti medievistikos vien dėl kalbų nemokėjimo yra nesąmonė. Pasirinkti reikia atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra įdomesnis ir į kokias tematikas norima gilintis, o ne remtis kalbų mokėjimu.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Kokie yra pagrindiniai medievistikos privalumai?

Turbūt būtent kalbos, nes bent jau aš pastebėjau, kad dabar ne taip baisu pradėti mokytis naujos šiuolaikinės kalbos, kurios aš nemoku. Nebėra baisu pasiimti žodyną, mėginti skaityti ir bent jau bandyti pagauti prasmę. Be to, aš buvau ne viename darbo pokalbyje ir būtent pasakymas, kad tu medievistas, rodo, kad nebijai iššūkių. Baigus medievistiką žymiai lengviau susirasti darbą, nes išugdyti įgūdžiai bei kalbų mokėjimas darbdaviams yra patrauklesni negu vienos užsienio kalbos (dažniausiai anglų) mokėjimas. Pavyzdžiui, dvi medievistės dirba Vilniaus KGB muziejuje, o viena mano kursiokė buvo priimta į darbą su medievistikos bakalauru, nors kartu su ja pokalbyje dėl šios vietos konkuravo dvi magistrės. Rusėnų paleografijos mokytis galima tik Vilniaus universitete – tai reta galimybė. Medievistikoje galima gauti unikalias žinias, sužinoti, kaip žmonės mąstė ankščiau, koks buvo jų mentalitetas. O apie tam tikras naaujamžistikos temas mums gali papasakoti ir močiutė, o kartais netgi ir tėvai (juokiasi).

Rusėnų kalbos, rusėniškų rankraščių skaitymas ir nagrinėjimas reikalauja nepaprasto stropumo bei kantrybės. Kas padeda Jums juos įveikti? Ar turite kažkokią metodiką?

Turiu keletą skaitymo metodikų. Kai trečiame kurse pradėjau studijuoti medievistiką, paleografiją, aš visiškai neturėjau kantrybės ir kruopštumo. Būtent paleografija man padėjo išsiugdyti šias savybes. Išmokau sėdėti prie rankraščių iki tol, kol pavyksta juos įskaityti. Man yra azartas įskaityti kuo sudėtingesnį rankraštį ir aš negaliu pakilti, kol jo neperskaitau. Ir jausmas, kuomet jį perskaitai yra daug vertas.

Kas, Jūsų manymu, nagrinėjant ir skaitant rusėniškus rankraščius, yra sunkiausia?

Sunkiausia, turbūt, yra skaityti XVII a. II pusės tekstus, kur atsiranda lotyniškų raidžių rusėniškuose žodžiuose. Bandai suprasti, ir vienaip ir kitaip skaityti. Tai užima žymiai daugiau laiko. Sunkus yra pats raštas, žodžiai. Kai kurie turi tam tikras prasmes, kurias tu ne visada žinai.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Jūsų bakalauro ir magistro baigiamieji darbai buvo susieti su rusėnų kalba. Kodėl nusprendėte gilintis į šią kalbą?

Mano bakalauro darbas buvo susietas su rusėnų kalba, o magistro darbas buvo apie kanceliarijos struktūrą ir veiklą – ten jau buvo visos LDK kalbos. Aišku, kad rusėnų kalba išliko pagrindu. Rusėnų kalba man visada atrodė prosta mowa (aut. paprasta kalba): lengva, paprasta šiuolaikine prasme ir man žymiai sudėtingiau buvo mokytis lotynų kalbos. Galbūt įtakos tam turėjo faktas, kad šeimoje girdėdavau truputėlį rusų kalbos, dėl to paprasčiau buvo išmokti rusėnų. Nors ir dabar nedrįsčiau pasakyti, kad ją moku. Nusprendžiau gilintis į šią kalbą dar ir dėl to, kad norėjosi nagrinėti ir rašyti darbą reta tema.

Šiuo metu apie LDK kanceliarijos struktūrą ir veiklą rašote disertaciją. Ar atradote kažkokių, visiškai naujų faktų, kurie Jus nustebino, įsiminė?

Aš radau daug įdomių dalykų, tačiau nežinau, ar visiems jie yra aktualūs ir įdomūs. Pati kanceliarijos struktūra buvo palyginus aiški ir tai buvo vieta, kur nuo žemiausios grandies vidutinis bajoras galėjo pakilti į aukščiausią lygmenį, pavyzdžiui Eustachijus Valavičius nuo rašovo iki LDK kanclerio. Vėliau panašiai pakilo ir L.Sapiega. Dar atrandu tokias smulkmenas, kurios rodo, kokia buvo materialinė kanceliarijos padėtis: kur raštininkai turėjo savo namus kaip dijokai, (aut. raštininkų padėjėjai) miegodavo ant suolo kanceliarijoje arba kaip kažkoks iždininko raštininkas turėjo miegoti kaip sako šaltiniai, „ant iždo“, t.y. kažkur šalia jo. Svarbu paminėti, jog, pavyzdžiui, norint tapti iždininku, dažniausiai prieš tai reikėdavo pabūti raštininku.

Esate Vilniaus miesto gidė. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad gidas – viena romantiškiausių profesijų?

Ne. Tai yra puikus užsiėmimas, turint laisvo laiko, kuomet tu studijuoji, tiesiog užsidirbti. Galų gale papasakoti, ką tu žinai. Iš kitos pusės aš į tai žiūriu, kaip į visuomenės švietimą, nes kai tu išeini iš akademinės aplinkos į gatvę kalbėti su žmonėmis, kurie neturi tokio istorinio pasiruošimo, matai didžiulį atotrūkį tarp to, ką žino mūsų istorikai ir to, ką žino visuomenė. Man dėl šito yra labai liūdna ir aš visą laiką stengiuosi papasakoti kaip įmanoma daugiau. Pavyzdžiui, kad Bona Sforca nenuodijo Barboros Radvilaitės arba, kad Barbora nekalbėjo lietuviškai. Tai, kad gido profesija yra romantiška yra absoliutus mitas, nes, nepaisant to, kad tu daug keliauji, vaikštai, sutinki labai daug žmonių, esi atsakingas už tai, ką pasakai: kartais turi išklausyti tai, ko nenori girdėti. Visada sakoma, kad turizmo klientai yra patys kiečiausi, jie nori labai pigiai ir labai gerai (juokiasi). Taigi, netgi menkiausias pasakymas arba kažkoks kitoks požiūris gali supykdyti turistą ir tu gali labai lengvai įsivelti į konfliktus. Man tai tikrai nėra kažkas romantiška – tai yra tiesiog būdas išsikalbėti, papasakoti tai, ką tu perskaitei, pasidalinti su kitais ir pasistengti, kad visuomenė daugiau sužinotų. Labai norisi, kad istorikai būtų arčiau visuomenės. Mano patirtis rodo, kad žmonės domisi istorija, bet ne visada žino kur ieškoti informacijos, ne visada turi laiko istorinių knygų skaitymui. Norisi, kad istorikai atrastų daugiau būdų kaip kalbėti.

Ar norėtumėte tapti dėstytoja?

Taip.

Parengė Alina Borzenkaitė

Tagged , , , , , , , ,

Černobylis – griūvančios Sovietų Sąjungos šešėlio nustelbta katastrofa

Jau praėjo trisdešimt metų po Černobylio avarijos. Ar Jūs atsimenate tą dieną, kai  įvyko avarija Černobylio elektrinėje?

Tai yra tragiškas jubiliejus. Avarija įvyko balandžio 26 dieną. Tiktai balandžio 28 dieną Sovietų Sąjungos Telegrafų agentūra padarė oficialų vieno ar dviejų sakinių pareiškimą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Iš esmės nieko ir nežinojome, kas įvyko. Žmonės, kurie klausė užsienio balsų, galėjo sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, švedai vieni pirmųjų pareiškė, kad kažkur įvyko katastrofa, nes radiacinis fonas yra padidėjęs. Tuo metu sklido gandas, kad jei vartoji alkoholį, jis apsaugo nuo radiacijos. Galiu pasakyti, jog būtent tą vakarą šventėm  profesoriaus Antano Kulakausko gimtadienį. Juokavom, kad mes tos dozės ir negavom. Vis dėlto 1986 metai buvo tik Perestroikos pradžia Sovietų Sąjungoje – viešumo lyg ir yra, bet realiai pasakyti apie įvykį buvo neįmanoma. Ankščiau egzistavo nuostata, kad tik užsienio šalyse įvyksta nelaimės, o Sovietų Sąjungoje niekados neįvykdavo nelaimingi atsitikimai, kadangi tai tiesiog nebuvo skelbiama. Vien tai, kad įvykis buvo paskelbtas, rodo naujo laikotarpio pradžią.

Kokia buvo Lietuvos visuomenės nuomonę apie šį įvykį po Sovietų Sjungos žlugimo?

Apie katastrofą buvo sužinota ankščiau. 1986 metų pavasarį ir vasarą buvo masiškai pradėti imti žmones į kariuomenę ir siųsti į Černobylį likviduoti šios katastrofos pasekmes. Iš Lietuvos siųsti keli tūkstančiai. Iš viso Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavo apie 600 000 tūkstančių žmonių. Kadangi likviduoti pasekmes reiškė eiti į radiacinę zoną, taigi dalis žmonių, kurie likvidavo pasekmes, mirė. Lietuvos visuomenė suprato, kad analogiški reaktoriai buvo pastatyti ir Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada pradėjo formuotis nusistatymas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Aš visada sakydavau ir sakau: „Kur jūs rasite valstybę, kurios gamtos parke būtų pastatyta atominę elektrinė?“. Tai reiškia vieną dalyką – Sovietų Sąjunga nieko neklausinėjo ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, kitose valstybėse kraštovaizdis ir gamta saugomi. Taigi, manau, kad ši katastrofa prisidėjo prie neigiamo  Ignalinos AE vaizdinio formavimo. Dar svarbu ir tai, kad  Ignalinos AE stovi seisminėje zonoje, kaip ir dabartinė Astravo AE Baltarusijoje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

 Ar Černobylio avarija galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos žlugimo?

Nemanau. Patį svarbiausią vaidmenį turėjo vidiniai Sovietų Sąjungos procesai, kurie ir atvedė prie valstybės žlugimo. Galbūt prisidėjo prie tam tikro Gorbačiovo nusivylimo – jis bandė slėpti šį įvykį. Manau, kad tuo metu vykę nacionaliniai judėjimai, sovietinės sistemos išsigimimas ir kiti procesai turėjo didžiausią įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui, o su Černobyliu to nesiečiau.

Vis dėlto Černobylio avarijai nėra skiriama daug dėmesio žiniasklaidoje Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Nepasakyčiau, kad mažai, kartais pasitaiko straipsnių, ypač dabartiniam kontekste su Astravo AE statyba, siekiant sugretinti tuo metu Sovietų Sąjungos reaktorius su dabartinės Rusijos statomais reaktoriais Baltarusijoje. Galbūt dėmesio skiriama ne tiek daug, nes kai Lietuvoje nėra AE, Lietuvos visuomenei tai neaktualu. Prisiminkim, kiek konservatoriai surinko parašų, kad nebūtų statoma Astravo AE –  apie 60 tūkstančių. Vadinasi,  didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai nėra svarbu.

Kokią  politinę, socialinę ir ekonominę įtaką Černobylis turėjo Ukrainai ir Baltarusijai? Ar šios šalys turi specifinių raidos bruožų,  susidariusių  būtent dėl Černobylio avarijos?

Jeigu žiūrint labai siauru požiūriu, tai pirmiausia nukentėjo žmonės. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, kadangi būtent į Baltarusijos pusę ėjo radioaktyvūs debesys. Trisdešimties kilometrų spinduliu aplink Černobylį buvo evakuoti žmonės. Apie šimtas penkiolika tūkstančių buvo evakuota, kas yra ne tiek mažai, trečdalis Kauno. Šiems žmonėms buvo liepta greitai susiruošti ir nieko nepasiimti, taigi jie buvo evakuoti taip, kaip stovi. Taip pat buvo užteršta ir gamta. Tuo metu aiškinta, jog negalima grybauti, nes grybai koncentruoja radioaktyvias medžiagas. Kitas dalykas – ekonomika. Sovietų sąjungos ekonomiką neišvengiamai palietė būtinumas statyti taip vadinamąjį sarkofagą. Tai kainavo didžiules lėšas, todėl ekonomika dėl to negalėjo būti nepažeista. Taip pat buvo pradėta aiškinti Černobylio reikšmė. Pagal vieną iš versijų, „čer“ – tai juoda, o „byl“ – žolė.  Net ir šitas pavadinimas pradėtas iššifruoti kaip turėjęs blogą nešančią prasmę. Atsirado ir skaudūs anekdotai, pavyzdžiui – „Pagranduk, pagranduk, kur  taip bėgi? – sako –„ Aš ne pagrandukas, aš ežiukas iš Černobylio“. Kitas anekdotas – „Senelis auklėja anūką ir anūkas klausia: “Seneli, kada aš būsiu didelis?“, „Na, kai užaugsi, tai  būsi didelis“ pasakė senelis, glostydamas tai vieną, tai kitą anūko galvą.

Kokią kultūrinę įtaką turėjo Černobylis? Šie specifiniai anekdotai Černobylio tema rodo katastrofos įtaką žmonių mąstymui.

Galbūt, bet aš nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Černobylis ir kultūra man kažkaip nesusisieja, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Černobylis palyginti greitai užsimiršo, nes įvykių gausa politiniame gyvenime tiesiog atitolino šią katastrofą. Dėl tokios gausos įvykių ėmėme labiau žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį.

Turistinės kelionės į Černobylio zoną labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Ar Jūs išdrįstumėte leistis į tokią kelionę?

Man tai skamba įdomiai, bet aš nemanau, kad nėra įdomesnių vietų, kurias reikėtų aplankyti pasaulyje. Aš labiau mėgstu gražią gamtą, o noro pamatyti Černobylį neturiu.

Neseniai įvyko avarija Fukušimos AE Japonijoje. Kuris įvykis – Černobylio ar Fukušimos katastrofa yra svarbesnė tarptautiniu mąstu?

Turbūt Černobylis. Kadangi vakarams buvo didesnis šokas nei Fukušimos katastrofa. Vakarai žinojo, kokio lygio yra sovietinė technika. Pagal sprogimo mąstą, Černobylio AE katastrofa pirmoje vietoje pasaulyje.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Gabrieliumi Landsbergiu: „Pasirinkau studijas, kurios suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį “

Ar nuo pat vaikystės svajojote tapti politiku?

Mano svajonės apie karjerą pirmiausia buvo susijusios su istorija. Nuo pat mokyklos mėgau istorijos mokslą, nors niekas nesuprato, kodėl gali būti įdomu mokytis datas ir faktus. Man buvo įdomu skaityti ir istorines knygas, ir įvairius laikraščius. Seniau profesinio parengimo ir diskusijų apie tai, ką tu nori veikti gyvenime, nelabai būdavo, ir tuo reikdavo rūpintis pačiam. Aš tai dariau 10 klasėje: atsisėdau pasiėmęs savo pažymių knygelę ir sprendžiau, kas man gyvenime yra įdomu. Mano pažymių knygelė rodė, kad man geriausiai sekasi istorija ir užsienio kalbos. Pagalvojau: kuo užsiima žmonės, kuriems tai patinka? Turbūt tai yra diplomatija arba politika.

Daugelio žmonių, įstojusių į Istorijos fakultetą po 1990 metų, pasirinkimui įtakos turėjo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimas. Kokie motyvai jus atvedė į šį fakultetą?

Mes buvome ta nepriklausomybės karta. Tuo metu mes dar tik mokėmės rinktis, nes nežinojome, ką tai reiškia. Kai kurie žmonės stojo į universitetus arba tam tikras specialybes vien dėl to, kad ten buvo didžiausias konkursas. Tokiu būdu jie jautėsi galintys kažką įrodyti sau ir aplinkiniams. Aš tiesiog buvau susidomėjęs istorija. Tai yra sritis, kuri atskleidžia žmogų, praturtina gebėjimą mąstyti, suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį. Turbūt galime diskutuoti apie tai, ar literatūros mokslas, ar politologija, ar istorija suteikia daugiau, bet po istorijos studijų nebežiūri  į faktą kaip į izoliuotą įvykį. Kasdien žiūrėdamas žinias, skaitydamas naujienas iš Ukrainos, iš Rusijos, matai kontekstą – didžiulę dėlionę, milžinišką žemėlapį ant sienos su šimtmečiais, žmonėmis, asmenybėmis, karais, kovomis, sienų kitimu. Istorijoje iš tikrųjų tiek daug slepiasi,  platesnio išsilavinimo turbūt nėra. Mane tai visada žavėjo.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Kokie prisiminimai Jums iškyla prisiminus studijas Istorijos fakultete?

Pirmas prisiminimas yra toks: iš nedidelės klasės mokykloje (mūsų buvo 20-24) atėjau į kursą, kur buvo 100 žmonių. Pirma paskaita vyko pas Lidiją Šabajevaitę. Auditorija pilna, žmonės sėdi ant palangių, ant žemės – atrodo, kaip įmanoma kažką mokytis? Dėstytoja buvo griežta ir autoritetinga, sugebėdavo suvaldyti tokią masę.

Gyvendamas Vilniuje, tu turi savo pažįstamų ratą, žmones, kurių interesai panašūs, ir staiga  įkrenti į būrį žmonių, kuriame vienas – olimpiadų laimėtojas, kitas – istorikas, ginantis savo interesus, trečias – buvęs mokinių prezidentas. Kitas man įsiminęs dalykas – liepa, prie kurios vykdavo debatai. Ypač smagu, kad dalis žmonių, įstojusių į istoriją, labai mėgo patį mokslą. Mano gyvenime  tai buvo aštriausios diskusijos, kai išeidavome po paskaitos su priešinga nuomone nei išdėstyta dėstytojų, ir su kursiokais tęsdavome paskaitą. Tai buvo nepaprastai smagus etapas.

 

Kokios istorijos temos, laikotarpiai jus labiausiai domino?

Įvairūs etapai. Jeigu reikėtų išskirti vieną, patį įdomiausią, turbūt tai būtų Šaltasis karas. Po antrojo kurso aš pasirinkau Naujųjų laikų specializaciją. Mano bakalaurinio darbo tema susijusi su Lietuvos nepriklausomybe, jos pripažinimu iš užsienio perspektyvos, kaip Vakarai matė mus, ir Šaltuoju karu. Iš to laikmečio mane domina tokie įvykiai: Berlyno blokada, Kubos krizė, atominio karo pavojus. Taip pat jie yra geriausia viso to, kas vyksta dabar, paralelė. Kalbu apie  Rusijos agresiją Ukrainoje. Kyla klausimas, ar karo Ukrainoje kūrėjai yra viena ir ta pati valstybė. Juk dar Sovietų sąjungos tikslas buvo okupuoti visą Ukrainą. Tai itin siejasi su mano darbu. Šiandien daugiausia tuo ir domiuosi.

 

Turite kokį nors istorinį veikėją, kuris jums suteikia drąsos ir jus įkvepia?

Banalus, bet dėl to tikras ir minimas Vinstonas Čerčilis – dėl savo politinės drąsos ir įžvalgų. Jis buvo ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, ir sėdėjo prie Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų stalo. Kartu tai labai dramatiška asmenybė kaip žmogus, politikas, turėjęs perbristi demokratinį kelią. Vien ką reiškia pralaimėti rinkimus pro laimėto karo. Prisideda ir Nobelio premija, laimėta ne už taiką, o už literatūrą. Dar buvo dailininkas, kuris visai neblogai tapė. Beje, rašė knygas apie tapybą. Iš tikrųjų nėra tokios asmenybės, kuri man būtų idealas vien politikos srityje.

 

Kai įgijote istorijos bakalaurą, jūs jau turėjote konkretų planą, ką norite veikti toliau?

Taip. Į šį klausimą labai paprasta atsakyti. Užsienio reikalų ministerijoje jau nuo trečio kurso dirbau pagal tam tikrą programą, kuri leido dirbti dar neturint aukštojo išsilavinimo. Baigęs istoriją galėjau kandidatuoti į diplomatinę tarnybą.

 

Kodėl, jūsų nuomone, humanitariniai mokslai nuvertinami?

Aš nemanau, kad humanitariniai mokslai yra nuvertinami. Galima plačiai diskutuoti, ar istorija yra humanitarinis mokslas. Mano nuomone, istorija yra ir labai stiprus socialinis mokslas. Istorinį įvykį mes matome per žmogaus, kuris jį mato, vertina, prizmę. Labai retai mes turime istoriją, kuri būtų visiškai objektyvi. Kas yra objektyvu? Objektyvus yra dokumentų vertinimas. Istorija bet kuriuo atveju yra kažkur tarp humanitarinio ir socialinio elemento. Ar jie yra nuvertinti, kas juos nuvertina? Galbūt klausiama, ar valdžia juos nuvertina. Aš į tai nenorėčiau veltis. Manau, vertėtų klausti, kodėl žmonės nesirenka humanitarinių mokslų. Aš atsimenu, kad mano studijų laikais buvo tam tikra problema: ką veikti baigus mokslus. Tų žmonių, kurie ruošiasi tapti istorikais tikrąją to žodžio prasme – tyrinėti dokumentus, rašyti mokslinius veikalus, nėra daug. Klausimas, ar tai yra nuvertinimas, ar ne, ir ko mes siekiame. Tol, kol mes turėsime kokybišką aukštąjį mokslą ir kai bus žmonių, jį besirenkančių, aš nemanau, kad jis bus nuvertinamas. Svarbiausia kiekvienam skaitytojui, kuris skaitys mūsų interviu, užduoti klausimą: ko aš siekiu su savo mokslu ir ar mano pasirinkimas rinktis specialybę kažką nuvertina, ar ne. Jeigu jūs norite įgyti techninę specialybę, geriau rinktis kitą specialybę, kitas studijas, bet jeigu jūs norite būti mokytoju, diplomatu, politiku, istorijos studijos jus praturtins. Aš nemanau, kad tai yra nuvertinimas.

 

Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atliko senelis?

Pirmiausia, profesorius Landsbergis atliko tą patį vaidmenį, kokį ir kiekvieno kito žmogaus senelis atlieka šeimoje (šypsosi). Kai reikia, jis padeda ir yra parama tavo gyvenime. Tai yra artimas tavo žmogus. Kalbant rimčiau, tai aš jaučiau jo paramą ir rinkdamasis studijų kelią. Jis pats yra žmogus, besidomintis istorija. Reikia pamatyti jo biblioteką, tikrai įspūdingas istorinių veikalų rinkinys. Taip pat jis  yra istorinė figūra, tam tikra istorijos dalis. Jis labai džiaugdavosi mūsų labai geromis diskusijomis istoriniais klausimais. Tokio nukreipimo galbūt aš neįvardinčiau tiesiogiai, bet būtų naivu neigti, kad jis nepadarė man įtakos. Būnant šalia žmogaus, kuriuo didžiuojasi kiti ir kurio darbas yra įdomus, atrodo natūralu rinktis diplomatijos, politikos, istorijos kryptį.

 

Sakoma, Historia est magistra vitae (Istorija yra gyvenimo mokytoja). Kokios mintys jums kyla išgirdus šią sentenciją? Ar pritariate šiai minčiai?

Taip. Perfrazuojant tezę, istorija suteikia šios dienos įvykiams kontekstą, nes mes nesame nuotrauka istorijoje. Mūsų realybė yra kažkas, kas prasidėjo labai seniai ir truks kurį laiką. Būtent istorijos suvokimas parodo tą perspektyvą, iš nuotraukos padaro filmą. Mes matome įvykių pradžią, jų tėkmę, matome viso to kaitą: kodėl mes esame čia, kodėl mes esame Europos sąjungoje, NATO, kodėl mes jaučiamės saugūs arba ne. Mano nuomone, pagal šiandienos portretą mes negalėtume prognozuoti to, kas mūsų laukia ateityje, o to turbūt siekia kiekvienas žmogus ir asmeniniame, ir valstybės gyvenime. Svarbiausia žinoti, kas mūsų laukia rytoj. Kodėl Lietuva gina Ukrainą, kodėl nesijaučia saugi? Pirmiausia, dėl istorinės patirties. Todėl, kad mes ten buvom. Dažnas klausimas Europos parlamente yra toks: kodėl mes esame tokie emocingi,  pasiruošę atstovauti laisvės klausimą ir ginti laisvą nuomonę? Todėl, kad mes ten buvom. Mes tai suprantame. Būtent todėl tas istorijos suvokimas yra toks svarbus.

 

Kaip manote, jei politikai geriau žinotų istoriją, galbūt išvengtume įvairių politinių klaidų?

Kartais tenka pripažinti, kad tam tikri žmonės mėgsta užmiršti istoriją. Aš nežinau, ar jie tai užmiršta dėl išsilavinimo spragų, ar tai daro sąmoningai, apsimesdami, kad neatsimena. Dėl to įvyksta nepaprastai skaudūs dalykai. Klausantis diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, apima jausmas, kad neva jos atsidūrė ten tik šiandien, kad žmonės, kurie kalba apie jas, nesupranta, iš kur ateina politinių kalinių skausmas ir jų pozicija.

Pačiame Europos parlamente dažnai pasigirsta balsai – pamirškite tas skulptūras. Tačiau kai kurie dalykai nepamirštami, tremtys ir laisvės kovos yra mūsų istorijos dalis – tai, kas mus sudaro. Aš labai linkėčiau tiems, kurie atsimena ir apsimeta, ne apsimesti, o padaryti istorinę atmintį savo dalimi. Buvo toks vienas lietuvis politikas, kuris apsimetė, kad nesupranta, kas tokie buvo lietuviai, gelbėję žydus. Dar tremtiniams yra labai skaudu, kad jų atmintis yra nepuoselėjama, kad jų skausmas nėra vertinamas, o okupacijos simboliai tebesaugomi.

 

Kokiomis vertybėmis stengiatės vadovautis gyvenime ir ką stengiatės įdiegti savo vaikams?

Laikytis duoto žodžio. Tai ypač svarbu politikoje. Sakoma, labai sudėtinga būti politiku, kuris kelia sau tokį reikalavimą, bet man atrodo, kad viskas nuo to ir prasideda. Kalbant apie vaikus, aš labiausiai stengiuosi įdiegti atsakomybę. Visi esame atsakinga bendruomenės dalis: esame atsakingi už valstybę, už šeimą, už namus, už savo gatves. Pamatęs, pakelk šiukšlę nuo kelio, paskambink į policiją, jei matai vykstant kažką blogo, stabdyk patyčias mokykloje. Be atsakomybės, be šito ryšio mes – plytos, padrikai sukrautos į krūvą. Su tuo bendrystės saitu mes  esame tvirtas statinys. Kitas dalykas: svarbu vaikams, taip pat bet kuriems jauniems žmonėms atskleisti, ką reiškia mūsų laisvė. Mes turime laisvę pasirinkti, tad turime tuo džiaugtis ir didžiuotis. Taip pat reikia gerbti kitus, jų laisvę pasirinkti. Tų dviejų dalykų dermė yra esminė priežastis, kodėl mes esame laisva valstybė, Vakarų civilizacijos dalis, kuo aš labiausiai džiaugiuosi. Tai vis primenu ir sau pačiam, ir tuo pačiu mokau to vaikus.

 

Ko palinkėtumėte istorikų bendruomenei?

Būti tais, kurie plės mūsų visų suvokimą apie tai, kodėl mes esame būtent čia ir kas mes esame. Būti žmonėmis, kurie nenustos domėtis ir skaityti, pasakoti. Šiandien jūsų kurse yra 70 žmonių – tai nėra daug. Jūsų žinios, kurias jūs turėsite po 4, 6 ar 10 metų, ir jūsų užsidegimas pasakoti apie tai, ką žinote, iš esmės padės visuomenei suprasti, kas mes esame. Jūs esate švietėjai ir įgyvendinantys mokymosi visą gyvenimą programą. Jūs turėsite galimybę nešti žinojimo šviesą, žiburį žmonėms, kurie yra toliau nuo istorijos mokslo.

Parengė: Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Dr. N. Černiausku: apie studijas, studentavimą ir istoriko reikšmę visuomenės gyvenime

Pradėkime nuo beveik tradicija tapusio klausimo: kodėl pasirinkote studijuoti istoriją? Galbūt kas nors paskatino ją rinktis, arba atvirkščiai – atkalbinėjo?

Vienos konkrečios akimirkos neprisimenu, tiesiog nuo 5-6 klasės žinojau, jog studijuosiu būtent tai, ir dėl to nekilo jokių klausimų. Kurį laiką dar turėjau idėjų rinktis geografiją ar karo akademiją, bet tik kokį pusmetį. Taip tiesiog susiklostė, kitaip ir negalėjo būti.

Ko labiausiai gailitės ir kuo džiaugiatės iš studijų metų? Daugiau studijavote ar studentavote?

Tiesą sakant, išlaikiau balansą. Baisiausia ne tada, kai studentai arba tik studentauja, ar tik studijuoja, bet kai tinginiauja. Studentavimas tam tikra prasme irgi yra veikla, ne tik linksmybės. Labiausiai gailiuosi, kad pirmus du kursus nesilankiau bibliotekoje, nes galvojau, kad viską žinau, tačiau antro kurso metu supratau, kad taip nėra, ir pradėjau bibliotekoje lankytis dažnai. Be to, aš visiškai kitaip įsivaizdavau, kas yra istorija. Galvojau, kad čia studijuodamas užpildysiu žinių apie datas, įvykius, tolimas šalis ir kitokias spragas, bet paskui supratau, kad ne čia istorijos studijų esmė.

Galbūt kažką galėtumėte patarti dabartiniams istorijos studentams?

Ne užsidaryti tik istorijos studijose, bet žvelgti plačiai ir gyventi viskuo, kas vyksta aplinkui. Čia tarpsta labai platus kultūrinis gyvenimas: paveldas, spektakliai, kinas, žygiai – įvairi veikla. Istorikas nėra kažkoks (pagal paplitusius stereotipus visuomenėje) senukas, kuris ateina įsimintinų datų, minėjimų proga ir iš lapų paskaito neįdomų pranešimą. Reikia paneigti šį stereotipą ir istorikui eiti į žmones, į platesnį kultūrinį lauką. Tuo užsiimti studentams linkiu nuo pat pirmų kursų. Kaip mano vienas kolega, Vytautas Volungevičius, sako: „Istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“.

Tęsiant temą apie stereotipus, kaip manote, kuris stereotipas apie istoriją ir istorikus yra plačiausiai paplitęs visuomenėje?

Kaip jau minėjau, manoma, kad istorikai – neįdomūs, užsidarę žmonės, kurie knaisiojasi archyvuose arba neišeina iš bibliotekų. Tyrinėja tai, kas jiems vieniems įdomu, o kai skaito pranešimus, klausytojai iš nuobodulio užmiega. Na, tokie naftalininiai žmonės, nemokantys naudotis technologijomis, daugiau niekuo nesidomintys.

Per IFDi’ 37 buvote išrinktas metų dėstytoju. Kaip apsisprendėte tapti dėstytoju? Kuo jus sužavėjo ši profesija?

Tiesą sakant, noras tapti dėstytoju atėjo natūraliai, kaip ir rinktis istoriją. Po pirmų sesijų, kai pamačiau, kad visai neblogai sekasi studijuoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, dar reikėjo pabaigti bakalauro ir magistro studijas. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir pagalvojau: ,dabar aš noriu būti dėstytoju. Šiaip nežinau, ar aš save laikau dėstytoju. Reikia dar daug ką išmokti, daug dalykų pažinti.

 

Kas lėmė, jog domėtis ėmėte būtent XX amžiumi (XX a. I pusės socioekonominėmis permainimis, partizaniniu karu Lietuvoje, lietuvių politiniu ir kultūriniu gyvenimu išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo)?

Kai trečiame kurse atsirado pasirenkamieji dalykai, aš dvi savaites buvau medievistas, tačiau paskui pasirinkau kitą kryptį. Taip nutiko ne dėl to, kad medievistika man pasirodė neįdomi ar sunki. Man įdomiausias yra XVIII a., bet tikriausiai dažnai taip būna, kad žmogus nepasirenka to, kas jam labausiai patinka, nes po to jis negali atsiriboti nuo temos ir parašyti gerą tekstą, viską apmąstyti. Aš pats tyrimo lauke neapsiriboju viena tema, stengiuosi apmąstyti daug aspektų. Dabar domiuosi tarpukario Lietuvos socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Partizanai man yra savotiškas akademinis hobis, išeivija – taip pat. Galbūt po metų, dvejų kas nors pasikeis.

Esate visuomeniškas ir veiklus žmogus: dalyvavote „Misija Sibiras’10”, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuojate „Trakinių partizanus”. Ar taip stengiatės visuomenei diegti istorinį sąmoningumą bei išsaugoti istorinius paminklus?

Sąmoningumas neateina per dirbtinį diegimą. Sąmoningumas turi ir ateiti sąmoningai. Pilietišką veiklą aš sieju su noru ją vykdyti. Kaip jau minėjau, istorikas neturi užsidaryti tarp istorikų ir universiteto sienų. Jis turi visą laiką būti tarp žmonių, kad jaustų jų nuotaikas, aktualijas, supratimą apie istoriją, politiką ir kaip įmanoma daugiau prisidėtų, kad žmogus taptų kritiškesnis, subtilesnis ir pan.

Vis dėlto neseniai startavo jūsų organizuojamas konkursas ,,Praeities stiprybė – dabarčiai”, ar taip nebandote ugdyti artimesnio mokinių ir istorijos ryšio?

Teisingai pastebėjote. Reikia ugdyti kritiškesnį požiūrį į praeitį ir mus supančią aplinką. Yra vis dar daug įvairių gajų mitų, stereotipų, kurie paremti neteisingais istorijos faktais, teorijomis. Sąmoningumas ir kritiškumas yra pagrindiniai dalykai, kuriuos moksleiviai turi atsinešti į universitetą. Taip pat svarbu skatinti moksleivius visoje Lietuvoje kuo geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, kuri pilna turtingų kultūrinių klodų (jų yra ne tik Vilniuje ir Kaune). Žmogus, kuris pažįsta savo gyvenamąją aplinką, tampa išsilavinusia, kultūringa asmenybe.

Ar dabarties visuomenė vis dar gali mokytis iš praeities? O gal XXI a. žmogui to jau nebereikia?

Egzistuoja požiūris, kad istorikai, humanitarai yra nelabai reikalingi. Istoriją kaip mokslą išplėtojo būtent modernus žmogus. Matyt, jam to reikia, nes žmogus nebūtų modernus, jei nesuprastų savo kultūrinės aplinkos. Manau, kad problema yra ne ta, kad visuomenei istorijos nereikia, bet kad istorikai kartais nesugeba ar nenori keistis pagal esamas tendencijas.

Galbūt pačiam istorikui reikėtų būti šiek tiek aktyvesniu visuomenininku?

Taip, istorikai Lietuvoje per mažai rodosi viešumoje, domisi realijomis, per dažnai užsidaro akademiniame lauke ir tyrinėja tai, kas jiems labai svarbu, bet reikėtų savo tyrimus sieti su aktualiais dalykais. Aš nesakau, kad viskas, ką parašai, turi visiems būti įdomu, nes taip niekada nebus, bet reikėtų bent šiek tiek į tai atkreipti dėmesį.

Galbūt tikroji istorija yra per žiauri, todėl daugelis žmonių linkę ja nesidomėti ir pamiršti? Juk Rudyardas Kiplingas yra pasakęs: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta”.

Istoriją dėstyti kaip pasaką – gera idėja. Ne, aš nemanau, kad istorija per žiauri. Tai paties istoriko problema: jei istorikas nuobodus, tai ir jo istorija bus nuobodi. Todėl linkiu visiems studentams stengtis nebūti nuobodžiais nuo kiekvieno pasisakymo seminaro metu iki kiekvieno rašto darbo. Stenkitės būti originaliais, drąsiai kelti idėjas, bandyti jas pagrįsti. Galbūt pirmąsyk neišeis, bet antrą kartą tikrai pavyks.

Jeigu turėtumėte galimybę, su kuria istorine asmenybe norėtumėte susipažinti? Kodėl?

Negaliu išskirti vienos konkrečios asmenybės. Norėčiau pabendrauti su 1919 m. savanoriu, su naujakuriu ūkininku iš Suvalkijos arba su 1938 m. Kauno pramonės darbininku, įsikėlusiu į naują butą. Su tokiomis asmenybėmis kaip A. Smetona ar Vytautas Didysis susitikti kaip tik nenorėčiau. Nemanau, kad grįžęs kelis šimtus metų atgal apskritai su kažkuo susikalbėtum, ne dėl kalbos barjero, bet dėl mentaliteto skirtumų. Be to, viena mūsų istorijos problemų yra ta, kad mes ją lipdome nuo didžiųjų, nepasižiūrėdami į savanorį, ūkininką ar darbininką.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. D. Šlekys: „Istorija nėra receptų paieškos“

11703280_1640103132903820_7370003786813946213_o

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Turbūt drąsiai galima teigti, kad istorijos ir politikos mokslai yra gan arti vienas kito. Daugumai toks artumas sukelia nerimą. Jūsų atveju tokios situacijos nebuvo?

Buvo. 2000 m. dalyvavau respublikinėje istorijos olimpiadoje ir laimėjau 3 trečią vietą, o tais laikais visi prizininkai būdavo priimami studijuoti dabartiniame Edukologijos universitete. Aš visada domėjausi istorija ir man ji patiko. Mano pasiekimai mokykloje buvo geriausi šioje srityje. Stojant tas istorijos ir politikos mokslų artumas padarė savo įtaką ir aš pirmu numeriu rašiau TSPMI, kuriame baigiau viską, ką tik galėjau baigti, antru numeriu rašiau istoriją, trečiu pedagoginį universitetą. TSPMI dar buvo stojamieji egzaminai. Jeigu nebūčiau ten įstojęs, būčiau gavęs valstybės finansuojamą vietą istorijos fakultete. Politologija mane pasigrobė, bet mano, kaip studento ir kaip dėstytojo, veikla universitete buvo ir yra glaudžiai susijusi su istorija: dėstomi dalykai, rašto darbai, rašomi per istorinę perspektyvą. Nelaikau savęs istoriku, nes nesu dirbęs archyve, bet stengiuosi kuo daugiau skaityti ir tai perteikti studentams.

 

Neturėjote konkretesnių motyvų, kodėl būtent politika, o ne istorija?

Dauguma studentų stoja sakydami, kad nori būti ambasadoriais. Šis dalykas man nelabai oponavo, nenorėjau tokių pareigų. Bet aš pripažįstu, kad TSPMI jau tada turėjo legendos aurą. Tai dar buvo laikai, kai interneto sklaida nebuvo tokia plati, o mobilieji telefonai buvo politikos ar mafijos žmonių rankose. Tas ryšys, kontaktas tarp kitų miestų ir Vilniaus buvo kitoks, todėl ir informacija apie TSPMI nebuvo pasklidusi. Kad yra politikos mokslų programa, aš sužinojau 11-12 klasių studijų mugėse. Aš esu kilęs iš nedidelio miesto – Tauragės, todėl noras studijuoti Vilniuje, pajusti tą legendos aurą padarė savo.

 

Kaip manote, ar studentams visada svarbu turėti konkrečių planų, o galbūt studijos skirtos savęs atradimui ir pažinimui?

Kai žinai savo darbo tikslą, yra lengviau orientuotis, mokytis ir save profiliuoti. Kita vertus, nenorėčiau linkėti jauniems žmonėms, kad jie trokštų būti tokie, kaip Steve Jobs. Viena vertus, reikia to siekti. Nesvarbu, ar tai politika, ar verslas, ar akademinis pasaulis. Kartais tave tai įstato į tam tikrus rėmus: uždaro duris į smagesnes veiklas ar akademinį pažinimą. Sakyčiau, kad reikia išsikelti tikslą būti geru, pareigingu studentu, mokytis ne dėl to, kad dėstytojas reikalauja, o tam, kad pačiam būtų įdomu. Visų pirma reikia išsikelti tikslą per tuos studijų metus atrasti save akademiniame pasaulyje. Linkiu, kad studentas jaustų malonumą studijuodamas, nes yra studentavimas – vakarėliai, kas yra būtina veikla, kadangi ją prisiminsi net po daug metų susitikęs su draugais, o studijavimas dažniausiai – sausa, liūdna, nuobodu. Linkiu studentams atrasti save akademiniame lauke. Jis yra toks platus, kad kiekvienas gali rasti savo vietą. O kad atrastumėte save, reikia domėtis, skaityti, nebijoti pasiginčyti su dėstytojais, kovojant už savo nuomonę.

 

Ką jums suteikė politikos mokslai, ko galbūt nebūtų suteikusi istorija?

Į šį klausimą atsakyti galiu palyginęs savo studijas TSPMI su studijomis Škotijoje. Tai buvo karo studijos, jos vadinosi world study, nors iš tiesų tai buvo karo istorija. Visi mano kurso draugai buvo istorikai: australai, amerikiečiai, norvegai. Kadangi jie buvo istorikai, jie buvo studijavę tam tikrus istorinius pjūvius, o aš atėjau su politikos mokslų išsilavinimu. TSPMI yra labiau einama į plotį nei į gylį. Kalbėdamas su kursiokais problemas galėdavau matyti daug plačiau, bet nežinojau visų tų mažų detalių. Tačiau, mano nuomone, seminarai gerai pavykdavo. Mes puikiai diskutuodavome. Supratau, kad TSPMI nėra profesija – tai išsilavinimas.

 

Kaip politologui sekasi pritaikyti praeities problemų sprendimus šių laikų visuomenei?

Mes tą darome, bet neatsakingai. 2014-aisiais buvo minimas Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis. Mes ieškome paaiškinimų, kodėl karas vyko, kodėl politikai nesusikalbėjo. Moralas: jeigu mes išmoksime praeities pamokas, šiais laikais išvengsime karų. Viena vertus, siekis suprasti, kas ten įvyko, yra pagirtinas, tačiau aš esu skeptiškas šiuo klausimu ir sakau, kad istorija nėra receptų paieškos. Istorija socialiniams mokslams suteikia kontekstą ir kritiškumą, nes kai tu matai šiais laikais pasikartojančius dalykus, procesus, tam tikras klišes, gali sakyti žmonėms: žiūrėkit, kuo tai virto, ir tada gali patarti būti atsargiems. Pavyzdžiui, Rusijos ir Ukrainos įvykiuose aš matau daug panašumų su Pirmuoju pasauliniu karu, tačiau aš nematau kanoninių receptų. Kita vertus, kartu aš matau, kad šiais laikais mums reikia būti atsargiems. Nėra nieko naujo, panašios problemos buvo ir prieš 100 metų. Dabar patarčiau pamąstyti, kaip praeitis virto dabartimi. Nuimkim tą įtampą ir isteriją, ir pagalvokim šaltesniu protu kaip galima išsisukti. Tokį aš matau istorijos vaidmenį.

 

Vienas iš jūsų mokslinių domėjimosi sričių – karo studijos. Kodėl būtent karas?

Atsakymo ieškau pats ir kiti bando. Manau, svarbūs keli momentai. Tam įtakos turėjo mano senelis. Kai jis buvo paauglys, gyveno karo fronte, jo kaimas buvo netoli Šiluvos, ant Dubysos krantų. Ten pusmečiui buvo užstrigęs frontas, kai vokiečiai traukėsi, o sovietai ateidinėjo. Jis man pasakojo apie karybą. Mano kartos jaunimui kitas svarbus momentas neišvengiamai yra tas, kad dar mūsų tėvai, seneliai, dėdės tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir ar geruoju, ar bloguoju jie apie tai kalbėjo, nes tai buvo jų jaunystės įvykis. Kitas svarbus dalykas yra susijęs su Lietuva. Augau ir pradėjau mokytis, kai Lietuva tapo nepriklausoma, aš užaugau su Šapoka, o Šapokos istorija – karų, didvyrių, heroiška istorija.

 

Tačiau A. Šapokos parašyta istorija sulaukia nemažai kritikos iš istorikų?

Tai dabar ji sulaukia, tačiau net iki šiol išlikusi Šapokos versija yra pakankamai gaji. Kiek Lietuvos mokytojų istorikų yra vedini šapokiškos istorijos? Vilniaus universitete, Istorijos institute mes jau kitaip interpretuojame istoriją, kitaip rašome, bet ar tai pasiekia mokyklas? Aš sakyčiau, kad ne. Taip, Šapokos istorinė interpretacija turi tam tikrų problemų. Tai buvo pagrindinė istorijos knyga tėvams, seneliams. Paprastus dalykus išmušti iš žmogaus galvos nėra lengva, turi rasti antrą didįjį naratyvą. Per Šapokos istoriją aš įgijau didžiulę meilę Prancūzijos literatūrai, ypač Naujųjų Amžių XIX a. epochai, o ji gan karinga.

 

Buvo įvykių, kuriems jums dar labiau leido susikoncentruoti ties karybos istorija?

Buvo atviro fondo remiama kolegija. Jos idėja buvo gan paprasta. Tais metais atrinkdavo po 15 -20 visų socialinių, humanitarinių mokslų studentų is visos Lietuvos universitetų. Studentai ten turėdavo asmeninį dėstytoją. Žmonės, studijuojantys ten, patys pasirinkdavo temą ir rašydavo. Per metus turėdavai parašyti bakalaurinio darbo apimties darbą. Ten dirbo tokie žmonės kaip Gintaras Mažeikis, Nerijus Milerius. Aš rašiau apie dešimtmečio karo specifiką Lietuvoje. Tai man leido eksperimentuoti. Rašydamas įgijau pasitikėjimo savimi, išmokau kalbėti ir bendrauti su tikrai aukšto lygio akademikais. Jie parodė, kad dideli profesoriai irgi yra žmonės, jie irgi tokie patys mirtingieji. Visa tai sukūrė aplinką, kurioje aš įgijau pasitikėjimo. Kolegijoje aš mokiausi 2 metus ir nuo to laiko aš pagavau savo pagreitį. Patikėjau savo jėgomis, pradėjau daugiau domėtis ir dirbau. Be to, Lietuvoje niekas neorganizuoja karo studijų. Taip atsirado akademinė niša, kuri profesiškai ir finansiškai tapo naudinga.

 

Kokios mokslo sritys jus domina?

Istorija apskritai, tarptautinių santykių istorija, kaip vystėsi tarptautinė sistema. Viskas, kas vyksta šiais laikais, turi ištakas. Kitas dalykas, kuris mane domina – socialinių mokslų ir istorijos sąveika, kiek politologai ir sociologai turi naudotis istorine medžiaga, kaip istorikams reikėtų priimti žmones iš politologijos srities, nes mes kuriam teorijas, o jūs, istorikai, dirbat su empirika.

 

Jūs jau paminėjote istorijos ir socialinių mokslų problematiką. Ar galite sukonkretinti, kur jūs matote pagrindinę problemą?

Iš to, kiek aš skaitau ir bendrauju su auditorija, suprantu viena. Pavyzdžiui, dominuojanti paradigma apie yra Pirmojo pasaulinio karo priežastis yra tokia: karas įvyko, nes buvo pažeistas galios balansas. Istorikas kels klausimą, kodėl konkretūs politikai, pavyzdžiui, kaizeris ar užsienio reikalų ministrai, kurie sprendė tuos reikalus, yra kalti. Kiti sakytų, kad gal tai labiau lėmė nacionalistinės nuotaikos, ypač kalbant apie Serbiją. Tada prasideda kiti niuansai. Dabar yra populiaru sakyti what if, populiarėja alternatyvioji istorija. Pranciškus Ferdinandas galėjo išvengti nužudymo Sarajeve bent jau 2 kartus tą dieną. Pasikėsinus į jį pirmą kartą jis nenutraukė važiavimo, o liepė toliau tęsti ekskursiją po miestą, tuo tarpu sužeistus jo sargybinius nuvežė į ligoninę. Kelionės metu nuspręsta aplankyti sužeistus sargybinius, vairuotojas pasuka ne ten, kur reikėjo pasukti, atsistoja prie sankryžos ir Gavrilas Principas nušauna Pranciškų Ferdinandą. Jis matė, kad Dievas jam davė antrą šansą ir galėjo tą dieną nutraukti visas savo ekskursijas bei likti gyvas. Niekas nesako, kad jo nebūtų nužudę kitą kartą, kad karas būtų neįvykęs, bet jis galbūt būtų įvykęs kitu laiku. Jeigu jis būtų prasidėjęs savaite vėliau, būtų visai kitokios išvados. Istorikas sakytų – kiek čia yra blogybių, o politologas pasakys visai kitokią nuomonę. Mes, politologai, grupuojame karus į valstybinius ir nevalstybinius. Pirmasis pasaulinis karas, Krymo karas, Vokietijos suvienijimo karai yra ta pati kategorija. Istorikai sakytų, kad tai skirtingi laikotarpiai, žaidėjai, motyvai, priežastys, kitokia techninė pusė, kaip įmanoma visa tai grupuoti? Nuo šios vietos prasideda įtampa. Kita vertus, mes iš istorikų reikalaujame metodų.

Politologai turi aiškius tyrimo metodus?

Yra sociologijos metodai, statistikos metodai, kiekybiniai metodai, imtys, kiek reikia ištirti. Jeigu nėra normalaus metodo, nėra darbo. Istorikų klausiame, kur pas jus metodai? Jeigu traktuosime, kad istorikas yra mokomas, kaip tirti šaltinius, tada tai yra metodas. Bet aš girdžiu ir matau štai ką – istorija nusileido socialiniams mokslams. Istorikai pradeda šnekėti, kad jiems reikia teorinio konteksto, metodinės prieigos, ir aš kai girdžiu, kad istorikai taip kalba, tada aš matau socialinių mokslų atstovą. Šiuo atveju istorikus priimti tą žodyną privertė spaudimas iš išorės, nes jie mato, kad kitaip išgyventi kaip istorikams profesionalams yra sunku.

 

Galbūt manote, kad istorikams būtų lengviau, jeigu jie kooperuotųsi su kitais mokslais?

Nemanau. Man kaip tik gaila, kad istorikai pradeda perimti tam tikrą socialinių mokslų žodyną. Tačiau nuomonių įvairovė yra geras dalykas. Turėtų būti daugiau kalbėjimosi tarpusavyje. Kai politologai bando apibendrinti įvykius, dėti juos į lentynėles, tai istorikams nepatinka. Politologams reikia suprasti, kokia yra istoriko specifika, veikla. O istorikai galėtų žinoti daugiau apie tai, ką daro politologai. Pažinimas gali ateiti per bendrus projektus, bendravimą, konferencijas. Geras istorikas dažniausiai savo karjeros pabaigoje, ištyręs daug darbų, pradeda kurti teorijas. Istorikai pradeda patys matyti tam tikrus dėsningumus. Sakyčiau kad tai aukštasis pilotažas.

 

Kur matote ribą tarp politikos mokslų ir istorijos?

Istorikas atsakytų taip: įvykis finale nesikartos, kadangi konkretus procesas yra unikalus, jo negalima pakartoti. Politologas sakys, kad viskas yra įmanoma. Pavyzdžiui, dažnai klausiame, ar valstybės daugiau kariauja, ar prekiauja? Viskas priklauso nuo to, kurį požiūrį labiau palaikai: Hobso ar Kanto. Hobsas sakys, kad karai visada bus. Jeigu tavo toks istorinis supratimas, tu taip ir teigsi. Jeigu viską lemia prekyba, tu istorijoje matysi ekonominį pranašumą.

 

Kada politologas padeda tašką tyrinėjime ir pasako, kad nuo čia jau prasideda istoriko darbas?

Kaip pavyzdį pasitelksiu savo disertaciją. Aš rašiau apie karine dimensiją socialiniuose moksluose. Tada labai stipriai rėmiausi istorija. Disertacijoje rašiau apie karinę revoliuciją XVI amžiuje. Tuo metu pradėjo vystytis valstybės aparatas, mokesčių sistema. Valstybė šiuo atveju yra Prancūzija, kuriuos kariuomenė smarkiai padidėjo XII-XIV amžiuje – yra 400 karių, o ją aprengti, išlaikyti reikia daug resursų. Tada prasideda klausimas, dėl kurio istorikai dažnai nesutaria: kas atsirado pirmiau, kariuomenė ar biurokratinis aparatas? Biurokratinis aparatas kuriasi, bet specifiką nulemia kariuomenės dydis, ir tada istorikai tikrina tuos pačius archyvinius duomenis, nes karių sąrašai yra išlikę. Vienas istorikas sako viena, kitas – visai ką kitą. Tada matai du aukščiausios prabos istorikus, kurių interpretacijos apie tą patį laikotarpį skirtingos, ir kaip politologas dedi brūkšnį sakydamas, kad šita pozicija geresnė, nes pateikiama daugiau duomenų arba šitos pozicijos argumentai geriau matomi bendrame kontekste. Tačiau analogiškų situacijų galima rasti ir politologijoje. Ministras pirmininkas ateina pas politologą ir jis turi pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, bedarbystės yra daug, ir vieni ekspertai, kurie apklausia tūkstančius žmonių, sako viena, kiti, padarę analizę, sako kita.

 

Taigi, jūs sakote, kad politologas tarsi atlieka teisėjo vaidmenį, nuspręsdamas, kieno argumentai teisingesni?

Taip galbūt yra dėl to, kad mes naudojame istorikų medžiagą. Žodis teisėjas, manau, netinka. Kai pradedi tyrimą, tu turi tam tikras prielaidas, nuojautas, esi išsikėlęs tam tikrą hipotezę. Nori ar nenori, turi veikalus, kurie kelia tau klausimų. Tu juos arba ignoruosi, arba tiesiog susirasi kitą akademinę stovyklą, kuri paremia tavo istorinius argumentus. Aš to nepavadinčiau teisėjavimu, tiesiog mokslininkas nėra iki galo šališkas. Jis turi savo pradines prielaidas ir nuomones. Tau arba patiks, arba ne. Tačiau taip, kartais tu turi pasirinkti.

 

Dirbdamas su istorine medžiaga jūs neatitrūkstate nuo tikrųjų politikos mokslų?

Ne, nes istorinį veikalą aš ir skaitau kaip istorinį veikalą. Man tai įdomu. Skaitydamas tu pradedi matyti tam tikrą tęstinumą, kaip procesas vystėsi, kurie elementai reikšmingesni. Tai leidžia galvoti apie tam tikras varomąsias jėgas. Šiuo požiūriu istorijos žinojimas yra geras ir suteikia tokį kontekstą. Žmonės, tiriantys dabartinę realybę – pesimistiški, jie mato daug praeities atspindžių dabarties įvykiuose. Jie beveik žino, kad praeityje baigdavosi geruoju. Istorijoje nėra juodos ar baltos, dažniausiai yra pilka. Bet istorija suteikia kontekstą. Kaip mūsų buvęs direktorius sakydavo: istorikai niekada neturi problemų su problemomis. Kitaip sakant, kai studentai rašo diplominius darbus ir pasako, kad nežino, ką tirti, neturi problemos, aš jiems sakau: paskaitykit istoriją, pamatykit ją dabarties įvykiuose ir jūs turėsite rašto darbo problemą, kartu ir temą.

 

Ar dabarties visuomenė vis dar mokosi iš praeities? Ar mąstymas, kad praeitis gali būti mums mokytoja – jau stereotipas?

Tas mokymasis dažniausiai yra blogas. Anglai turi žodį „abuse“ – išnaudoti negerais motyvais. Veikia stereotipinis istorijos įsivaizdavimas. Paimkime pavyzdžiu Ukrainos įvykius: kai viskas prasidėjo, Lietuvos viešoje erdvėje sklandė tokios stereotipinės kategorijos: Miuncheno suokalbis, Molotovas, Ribentropas. Aš suprantu, kad tai istorijos prievartavimas, nežinant Miuncheno suokalbio istorinių aplinkybių: kas įvyko, kodėl prancūzai pasirašė, nebandoma suprasti visos specifikos. Aš nesakau, kad reikia teisinti tuos įvykius. Mūsų nuotaikos pavasarį buvo tokios antivokiškos, kad net ambasada reagavo. Mes iškart matome Hitlerio ir Stalino bendradarbiavimus Merkel ir Putino santykiuose. Pateiksiu visai kitokį pavyzdį. Yra legenda apie Kenedį Kubos krizės metu. Prieš sužinodamas, kad Kuboje yra sovietinės raketos, Kenedis buvo skaitęs Barbaros Tuchman knygą apie pirmą pasaulinį karą. Ji aprašė specifinį, įdomų naratyvą, kas vyksta ta pačią dieną, tą pačią valandą Berlyne, Londone, kaip politikai, karininkai priima sprendimus. Moralas yra labai paprastas: buvo daug nesusikalbėjimo, nesupratimo. Daug istorikų kritikavo politiką, bet sakoma, kad Kenedis, paskaitęs tą knygą, pasakė savo karininkams: štai, prieš gerus 50 metų politikai nesuvaldė karininkų ir prasidėjo karas. Vadovas, paskaitęs istorinį veikalą, įgijo moralinį stuburą pasipriešinti karininkijos spaudimui ir pasakė, kad mes kovosime visomis priemonėmis, tik ne karu. Aš manau, kad istorijos veikalus skaito ir politikai. Kaip visi normalūs žmonės, jie pasiima gerą ar blogą žinią iš tų veikalų, ir jiems tai padeda. Šia prasme kartojasi ne pati istorija, o istorijos knygose parašyti pasakojimai arba jų parašyti sprendimų būdai bei padarytos klaidos.

 

Ką palinkėtumėte istorikų bendruomenei?

Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos istorikai pastaruosius 10-15 metų rašo aukščiausios prabos tekstus apie Lietuvos istoriją. Aš palinkėčiau, kad kuo daugiau šių publikacijų būtų pateikta užsienio kalbomis, ypač anglų. Keliaudamas po užsienį aš matau, kad užsienio auditorija nieko nežino apie mūsų regiono specifiką.

 

Parengė: Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. Tomas Vaiseta: „Istorikas turi griauti praeities suformuotas sienas žmonių galvose”

 

SONY DSC

Praėję metai profesinėje srityje Istorijos fakulteto dėstytojui dr. Tomui Vaisetai buvo išties stulbinančiai sėkmingi: debiutinė apsakymų knyga „Paukščių miegas” laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos” konkursą, išleista monografija Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“, gauti tokie apdovanojimai kaip Kazimiero Barėno literatūrinė bei VU rektoriaus jaunojo mokslininko premijos. Nepaisant to, kad pastaruoju metu išdalinta nemažai interviu, T. Vaiseta sutiko pasidalinti savo mintimis apie kūrybą, visuomenę bei istoriją ir su mūsų laikraščiu.

 

 

 

Kaip jūsų gyvenime atsirado istorija? Kodėl pasirinkote šią kryptį?

Nepasirinkau jos iš karto, mokykloje planavau stoti į astrofiziką, buvau tiksliukas. Visos kortos susimaišė, kai pradėjau daug skaityti. Ieškojau tarpinio varianto ir nusprendžiau pasukti į humanitarinius mokslus. Kai žmonės nežino, kur reikia stoti, bet nori kažką daryti, stoja į žurnalistiką. Tokiu būdu atsidūriau ten.

Žurnalistikos mokiausi 4 metus, buvo įdomu, bet man žurnalistikoje pritrūko to tikro „mokslo“, norėjau gauti kažkokį tvirtesnį pagrindą, gal tiesiog patenkinti vidinį poreikį naujoms žinioms, teorijai. Negaliu pasakyti, kad studijuodamas žurnalistiką labai domėjausi istorija, labiau domėjausi politologija, bet galiausiai pradėjau rašyti bakalauro darbą iš tarpukario spaudos. Mano tema buvo geopolitiniai projektai tarpukario Lietuvoje ir jų refleksijos spaudoje. Susidomėjau, svarsčiau tarp magistro studijų TSPMI ir Istorijos fakultete, bet ruošdamasis TSPMI stojamajam egzaminui supratau, kad man tai visiškai neįdomu, nes ten prasideda visuomenės nagrinėjimas per matematiką. Konstitucinė inžinerija, visokios teorijos… Aš norėjau grynesnės humanitarikos. Man pavyko įstoti į istorijos magistrą ir tada supratau, kad man čia tikrai įdomu. Paliko įspūdį geri dėstytojai, o rasti tuos autoritetus, į kuriuos norėtum lygiuotis, yra labai svarbu. Parašęs magistro darbą, ne visai ryžtingai galvojau, kad gal norėčiau stoti į doktorantūrą…Svarsčiau, ar priims, jaučiausi toks šiek tiek svetimšalis, per tuos dvejus metus nepajaučiau, kad čia būtų mano namai. Visgi įstoti pavyko, ir tuomet jau visiškai atsidėjau istorijai.

 

Koks yra istoriko vaidmuo visuomenėje?

Kalbėti tiesą apie praeitį. Tiesa, aišku, yra labai problemiška sąvoka: kas yra tiesa? Atsakymo nėra, bet užtenka to, kad istorikas sąžiningai atlieka savo darbą: savo tyrimu jis pasako tai, ką iš tikrųjų galvoja arba tai, kas bent jau pretenduoja į tiesą, bei kas jam atrodo svarbu. Reikia savo visuomenei kalbėti tiesą apie praeitį, nes kai remiesi tik romantiniais praeities vaizdiniais, aukso amžiaus įspūdžiu ir tarsi turi gyventi taip, kad tas aukso amžius sugrįžtų, iliuzinis vaizdinys nepadeda visiems eiti į priekį, gerinti savo gyvenimą, tobulinti valstybės valdymą, kurti gerovės valstybę. Šia prasme istorikas yra tas, kuris mūsų galvose griauna praeities suformuotas sienas, kurios kliudo mums eiti į priekį.

 

Parašėte knygą „Nuobodulio visuomenė”. Kaip jūsų akiratyje atsirado šita tema?

Nuo magistro studijų domėjausi sovietiniu laikotarpiu, jis man buvo įdomus, ir, kaip kiekvienas istorikas, apie tą laikotarpį skaičiau įvairių žanrų šaltinius. Tarp tų šaltinių buvo atsiminimai ir dienoraščiai, čia aš pirmiausia aptikau tą nuobodulį, arba aš bent jau galvojau, kad jį atradau. Ypač atsiminimuose, bet ir tų laikų dienoraščiuose (M. Martinaičio „Raudonojo sąsiuvinio užrašai” arba literatūrologo V. Kubiliaus dienoraščiai) vis kartojasi tas pats motyvas apie to laiko jausenas, kad jauti kažkokį bergždumą, beprasmiškumą, nykumą, rutiną, bet pirmiausia tai, ką galima apibendrinti kaip beprasmybės jausmą. Tu nejauti prasmės, kodėl gyveni šitoje visuomenėje, ir nematai prasmės tame, ką tau daryti liepia valstybė.

Pavadinau tai nuoboduliu dėl to, kad sociopsichologai aiškina, jog nuobodulys kyla tokioje būsenoje, kai žmogus atsiduria situacijoje, kuri jam neteikia prasmės. Tada žmogus bando iš tos situacijos rasti išeitį. Na, tarkime, tu sėdi paskaitoje, toks dėstytojas kaip Vaiseta kažką tau aiškina, ir tau darosi nuobodu. Kodėl? Nes tu nematai prasmės tame, ką jis tau pasakoja, tu nesupranti, kam tau to reikės, kokia tau iš to nauda ar tu tiesiog nesupranti. Ką tada daro studentai? Žaidžia telefonu, siuntinėja laiškelius, žiūri pro langą, snaudžia, varto konspektus, paišinėja juose. Visa tai yra nuobodulio situacija: žmogus nejaučia prasmės joje ir bando iš jos ištrūkti. Tai va, skaitydamas tuos atsiminimus, dienoraščius, laiškus apie tą beprasmybės jausmą aš bandžiau suprasti, iš kur jis kyla ir kaip žmogus tuomet bando ištrūkti. Iš Sovietų Sąjungos ir fiziškai ištrūkti negalėjai, ir psichologiškai – tik santykinai. Priėjau išvadą, kad nuobodulys sovietmečiu kildavo, kai žmogus susidurdavo su sovietine ideologija, kitaip sakant, jam prasmės neteikė tai, ką pateikė sovietinė ideologija ir ką jam primesdavo valstybė.

Aš jokiu būdų niekada neteigiau ir neteigiu, kad sovietmečiu buvo nuobodu gyventi. Kai kam galbūt buvo net labai įdomu. Žmonės gyveno savo gyvenimus, darė dalykus, kurių daugybę daro ir dabar, ir to negalime pavadinti nuoboduliu. Nuobodulys ateidavo tada, kai žmonės susidurdavo su ideologinėmis situacijomis: demonstracijomis, susirinkimais, privalomu ideologinių knygų skaitymu, ideologinio kino žiūrėjimu.

 

Ši knyga išsivystė iš jūsų disertacijos. Ar pradėdamas ją (disertaciją) rašyti įsivaizdavote, kad taip išplėtosite šią temą?

Ne. Dauguma doktorantų, rašydami disertaciją, suformuluoja kažkokią temą, turi pirminę idėją, yra skaitę ir parinkę šaltinius, kitų istorikų darbus, turi pirminį vaizdinį, bet per 4 metus doktorantūroje (tą turbūt daugelis galėtų patvirtinti) daug kas keičiasi…. Aš pasirašiau sau planą ir stengiausi jo laikytis, bet kokius 2 ar 3 kartus viską keičiau. Atrasdavau kokią teorinę literatūrą, kuri mane kažkur kitur nuvesdavo. Ta pirminė idėja, atsispyrimas nuo dienoraščių, atsiminimų, išliko, bet tai, kas išėjo ir virto knyga, skiriasi nuo pirminio sumanymo. Bent jau iš pradžių neturėjau tikslo kažką labai išsamiai ištyrinėti, tiesiog tuos ketverius metus leidau sau ieškoti būdo, kaip atsakyti į tuos klausimus, kuriuos randu šaltiniuose.

 

Ar šiandien visuomenėje dar matote išikusias to laikmečio problemas?

Kai kur nors pristatinėju tą savo nuobodulio visuomenės idėją, dažnai kam nors iš salės kyla klausimas: argi dabar nėra to nuobodulio? Argi dabar žmonės, sėdėdami biurokratiniuose posėdžiuose, nejaučia nuobodulio? Taip, jie jaučia, nes nuobodulys, beprasmybės jausmas nėra būdingas vien sovietinei visuomenei. Posovietinei visuomenei yra labai sunku atskirti, kur yra liekanos iš praeities, o kur yra beprasmybės jausmas, aplankantis dėl kitų priežasčių. Skirtumas tas, kad tais laikais beprasmybės įspūdį sukeldavo pirmiausia ideologinės situacijos. Jų dabar nebėra, bet yra daugybė kitų situacijų, kurios gali kelti tokius jausmus. Šia prasme galima atrasti panašumų, bet to priežastys yra kitos. Apskritai yra kalbama apie tai, kad beprasmybės jausmas, nuobodulys yra modernaus pasaulio produktas. Visa sociologija vos ne tuo paremta, kad apie modernybę kalbama kaip apie žmogaus susvetimėjimą, kuris kyla iš beprasmybės jausmo. Vadinamieji sociologijos tėvai – Georgas Zimelis, Emilis Durheimas – XIX a. pab. – XX a. pr. apie tai daug kalbėjo.

 

Sovietmetis yra gan opi ir skaudi tema. Ar apie ją galima ir apskritai kažkada bus įmanoma kalbėti atsiribojant nuo emocijų?

Galima sakyti, kad visi kiti laikotarpiai Lietuvoje taip pat kelia tam tikras emocijas, gal nebent išskyrus akmens amžių. Pabandykite paklausti profesoriaus Bumblausko ar kieno nors kito, argi nekelia aistrų kalbėjimas apie LDK laikus, Mindaugą arba Vytautą? Kelia. Ar nekelia emocijų kalbėjimas apie poliublijinę Žečpospolitą? Dar ir kaip, ypač dabartiniame politiniame kontekste. Ar nekelia emocijų XIX amžius? Ką jau kalbėti apie tarpukarį. Tas kalbėjimas visąlaik yra svarbus, nes istorijos supratimas yra mūsų tapatybės dalis ir labai svarbi, net jei kasdieniame gyvenime tu nesidomi istorija. Iš tikrųjų ir neturėtum. Nereikia tikėtis, kad visi domėsis istorija vos ne profesionaliai. Aišku, istorija susipina su kultūrine atmintimi ir kitais procesais, bet visi laikotarpiai kelia tam tikras emocijas.

Kalbant konkrečiai apie sovietmetį, man labai patiko Marijos Drėmaitės viename renginyje išsakyta mintis, kad sovietmetis dar ne visai tapęs istorija. Šia prasme jis kelia jausmus ne tik kaip istorinis laikas, bet kaip ir mūsų vis dar tam tikra prasme išgyvenamas laikotarpis, ne visai tapęs praeitimi. Nerijus Šepetys yra gerai pajuokavęs, kad mano knygos tyrimas baigiasi 1984-aisiais metais – būtent tada, kai aš gimiau. Tas pasakymas yra simbolinis, nes tuo metu, kai aš gimstu, prasideda mano gyvenimas ir istorija man baigiasi. Istorija yra tas laikas, kurio aš negyvenu. Tarkime, kai aš nueinu kalbėtis su auditorija, kurioje būna daugiau vyresnių žmonių, tai mes kalbamės iš labai skirtingų pozicijų: jie kalba apie savo gyvenimą, o aš kalbu apie istoriją. Tai yra du visiškai skirtingi kalbėjimo būdai. Yra labai sunku tikėtis, kad mes susišnekėsime, nes aš bandau daryti apibendrinimus, pateikti kažkokį modelį, bendrą interpretacinį aiškinimą, variantą, o tie žmonės turi savo asmeninį gyvenimą, patirtį, kuri yra labai turtinga.

Manau, kad jokie socialiniai mokslai niekad nepateiks tokio modelio, kuris galėtų įvertinti visą unikalų žmogaus gyvenimą. Jame visą laiką bus išimčių, kitoks žiūrėjimo kampas, mąstymo būdas, kitokie nutikimai. Bet aišku, mokslas turi vienus tikslus, o žmogaus atmintis, mąstymas yra visai kas kita.

 

Neseniai išleista jūsų pirmoji knyga „Paukščių miegas”. Kaip pasukote į grožinės literatūros sferą?

Rašyti aš bandau seniai, tai prasidėjo dar mokyklos laikais. Žinote, mokytojai duoda mokiniams per vasarą perskaityti tokį rekomenduojamos literatūros sąrašą. Savaime suprantama, niekas jo neskaito. Istorija paprasta: regis, po dešimtos klasės mokytoja pateikė mums tokį sąrašą, aš jį peržvelgiau ir atradau knygų, kurios man pasirodė įdomios ir pradėjau jas skaityti. Labai gerai prisimenu, tai buvo Stendhalio „Raudona juoda”, Hugo „Paryžiaus katedra”… Tai buvo pirma vasara, kai aš tiesiog skaičiau knygas. Ir anksčiau skaitydavau, bet ne su tokiu užsidegimu. Įveikiau tą sąrašą, ir literatūra pradėjo tapti mano savasties dalimi.

Tas pasaulis įtraukia, žadina tavo vaizduotę. Dešimtoje klasėje, kai tau yra 16-18 metų, ne kas kita, o literatūra tau gali atsakyti į tam tikrus klausimus, kuriuos sau užduodi arba į kuriuos nesąmoningai trokšti rasti atsakymus. Ne su tėvais ir ne su draugais prie pirmųjų alaus butelių sėdėdamas tu gali tuos atsakymus rasti. Manau, kad tik literatūra gali pasiūlyti tuos tikruosius atsakymus. Dėl to man labai keista, kai kylant diskusijoms apie dabartinius privalomus literatūros sąrašus moksleiviams kai kurie kritikuoja: o kam gi reikia tokių kaip Antanas Škėma? Bet, žmonės, palaukit, dauguma skaitančių jaunuolių pirmuosius atsakymus ar egzistencinę atramą randa pirmiausia Škėmos kūryboje. Aš puikiai prisimenu, kokį įspūdį mums, moksleiviams, paliko A. Škėmos „Balta drobulė”, aš ją iki šiol kartais pasiimu ir perskaitau. Man tai visiškai ne privaloma mokyklos literatūra, o tiesiog gera knyga, kuri leidžia tau su visomis paauglystės melodramomis nesijausti tokiam vienišam. Man atrodo, literatūros vaidmuo yra labai svarbus paauglystės laikotarpiu. Aišku, reikia paminėti ir Kamiu. Dabar iš jo labai dažnai juokiamasi, aš nuolat girdžiu, kad Kamiu yra vos ne šešiolikmečių skaitinys. Nieko panašaus, aš ir dabar jį skaitau. Kažkada tokiu būdu ir perskaičiau „Svetimą”, atsidėdau pažiūrėti, ar tikrai jis toks yra. Na, ne. Reikia skaityti kūrinį ir pabandyti suprasti, ką jis nori pasakyti. Bandant kažką suprasti apie save jis yra vienodai aktualus ir svarbus visoms amžiaus kategorijoms.

Aš kažką pats sau rašinėjau nuo paauglystės iki dabar, bet kad parašyčiau kažką, ką galima bent jau publikuoti, man reikėjo tiesiog subręsti. Tas brendimas užtruko iki trisdešimties metų. Beje, turbūt patvirtinu tą sociologų teoriją, kad jaunimas vis vėliau bręsta. Sakau visiems jauniems rašantiems žmonėms: reikia turėti galvoje, kad kartais tu tiesiog vėliau subręsti ir supranti, ką tu iš tikrųjų gali pasakyti, ir tai, kas įdomu būtų kitiems, o ne būtų tavo asmeninė psichoterapija.

 

Kiekviena knyga rašoma tikintis, kad ji bus kažkam svarbi ir reikalinga. Kaip manote, kokiam skaitytojui tokia yra jūsų knyga?

Sakoma, kad rašantys žmonės rašo savo kartai ir jaunesnėms, o ne vyresnėms kartoms, nes vyresni niekados nepatikės, kad už juos jaunesni autoriai gali kažką pasakyti, ko jie patys nežino, bet aš vis tiek stengiuosi užmegzti dialogą su vyresnėmis kartomis. Man nedaug, bet yra tekę pavažinėti po Lietuvą pristatant savo knygą, tai dialogas bent jau yra. Žmonės tiesiog nori sužinoti, ką dabartiniai trisdešimtmečiai galvoja apie tuos laikus, kurie buvo jų asmeninis išgyventas laikas.

Man svarbu užmegzti ryšį su vyresniaisiais ir pasakyti: žiūrėkit, mes atėjom tokie, mes atėjome iš jūsų, jūs mus užauginote, sukūrėte, ir štai ką mes mąstom apie jūsų gyvenimą, nes mums suprasti jus yra svarbu. Mums rūpi ne vien paaugliškai prieš jus maištauti, griauti viską, ką jūs sukūrėte, bet ir suprasti, kaip jūs gyvenat, ir mūsų atsakymas, mūsų mąstymas yra toks. Nesvarbu, priimsite jūs tai ar ne, vis tiek turėtumėte bent jau paklausyti.

 

Yra daug grožinės literatūros ir meninių filmų istorine tema, kurie kritikuojami kaip pateikiantys istoriją pernelyg fragmentiškai ar vienpusiškai. Ką apie tai manote?

Nemaža meno dalis, pirmiausia kalbant apie kiną, literatūrą – naratyvines meno sritis, visgi bando pateikti tam tikrą pasaulio aiškinimą. Nematau nieko blogo, jei menininkas tai daro nuoširdžiai, norėdamas pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja, neturėdamas jokio politinio užsakymo, negaudamas už tai pinigų iš URM, nesvarbu, kurios šalies. Šia prasme aš taip pat žiūriu kairiųjų sukurtą kiną kaip ir dešiniųjų sukurtą kiną, pats atsirenku, kas man artima, o kas man tolima. Aš galiu išėjęs iš kino salės arba numetęs knygą kritikuoti autorių, kad jis yra prakeiktas marksistas, komunistas ir t.t., bet aš vis tiek skaitau, ir jei patikiu, kad tai yra nuoširdi pozicija, tai aš tiesiog bandau suprasti, kodėl žmogus taip mąsto ir kodėl aš su juo nesutinku. Neteigiu, kad tai yra tik kažkokia nesąmonė, kurią aš turiu ignoruoti. Šia prasme esu visiškas liberalas ir pliuralistas.

Manau, kad mes susišnekėsime tik tada, kai žinosime, ką galvoja kiti žmonės. Man atrodo, kad būtent menas ir literatūra yra komunikacijos priemonė žmonėms susišnekėti tarpusavyje. Paprastai tariant, yra toks dažnai kartojamas banalus posakis: jei gali nerašyti, tai nerašyk. O man atrodo, kad reikia sakyti priešingai: jeigu gali rašyti, tai rašyk! Kuo daugiau žmonių rašys, tuo mes geriau susišnekėsime. Literatūroje tu iš esmės gali pasakyti tai, ko net susitikęs su savo artimiausiu draugu, šeimos nariais, antrąja puse nepasakytum. Vis tiek kažkurioje vietoje kalbėdamas su kitu žmogumi tu pajauti, kad sustoji. Tu nepasakysi žmogui atsisėdęs romano, nes žodinė komunikacija turi savo ribas. Literatūra padeda žmogų pasiekti visiškai kitaip. Na, tarkime, aš turiu bičiulį poetą, ir mes su juo daugybę kartų esame apie viską šnekėję, bet tu skaitydamas jo knygą aptinki tokius dalykus, kurių žmogus negali papasakoti, nes pagalvosi, kad jis yra arba sentimentalus, arba išsidirbinėja, arba maivosi. Kai pasiimi jo knygą ir jeigu ta knyga yra gerai parašyta, tu patiki žmogum ir bandai įsiklausyti, ką jis tau nori pasakyti, taigi literatūra yra komunikacija.

 

Kodėl visuomenės akyse humanitariniai mokslai yra ne tokie svarbūs kaip tikslieji?

Technologiniai mokslai yra tikrai reikalingi ir juos reikia skatinti, nes mums svarbi ir technologinė, ekonominė pažanga, bet yra labai klaidinga manyti, kad visuomenei to užtenka gyventi visavertį gyvenimą, nes žmogus nėra lygus technologiniam aparatui. Žmogus ne tik vartoja, valgo, naudojasi kompiuteriu, važinėja automobiliu, bet dar jis turi labai svarbų vidinį pasaulį, kuris jam yra labai reikšmingas kuriamais socialiniais santykiais, kultūra. Rašytojas Andrius Jakučiūnas yra sakęs, kad kultūrą mes sukūrėme tam, kad negyventume miške. Mes ir miške galime naudotis kompiuteriu, ar ne? Bet mes vis dar būsime žmonės, gyvenantys miške. Žmonės dar turi visai kitus dalykus, kuriuos kažkas turi suprasti, aiškinti, plėtoti, kurti naujas kultūros formas, socialines formas. Kažkas turi tai apmąstyti, bandyti suprasti, kas yra žmogus, nes jeigu mes plėtosime tik technologijas ir inžineriją, kažkurioje vietoje mes turbūt pamesime supratimą, kas mes patys esame ir ką čia darome. Ar neatsidursime tuomet tokioje orveliškoje situacijoje, kuomet būsime tik mechanizmo dalimi? Žmogus yra kur kas daugiau.

Negalima pasiduoti tokiam mąstymui, kad viskas yra tik mokslas, kuris mums leidžia kurti gerovės pasaulį. Žmogus netelpa į jokius rėmus. Humanitariniai mokslai padeda suprasti žmogui tokius dalykus, prie kurių kiti mokslai niekaip nepriartėja. Tai filosofinis lygmuo, bet galime kalbėti ir apie visiškai paprastą pragmatinį interesą, kodėl humanitariniai mokslai yra svarbūs: jie moko žmogų analizuoti, suprasti tekstą plačiąja prasme: suvokti jo prieigas ir tikslus. Visuomenę galime skaityti kaip tekstą. Mums svarbu mokėti tuos gebėjimus analizuoti, kaupti, turėti žinių, įgauti kompetencijų su jomis dirbti, ne tik būti žinių maišu, bet ir mokėti jas pritaikyti. Visa analitika yra humanitarinių-socialinių mokslų prerogatyva. Aš turiu bičiulį inžinierių. Tu pabandyk jam duoti kokį nors paprastą tekstą – didelė tikimybė, kad jis supras jį tiesmukai, nebandys gilintis į tai, ką jis iš tiesų sako.

Žmogaus pasaulis yra labai didelis ir kažkas turi bandyti jį suprasti. Kaip mes kitaip gyvensime? Ekonominėje gerovėje, bet visiškai savęs nesuprasdami.

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,