Tag Archives: įspūdžiai

„Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir patiri istoriją”

Pokalbis su Simonu Teškevičiumi nuo jo studijų VU Istorijos fakultete iki magistro studijų Lenkijos ir Čekijos universitetuose; nuo sėkmės kartu su prof. A. Bumblausku dalyvauti Nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ iki jo kelionių po visą pasaulį.

Istorijos studijų programą žmonės pasirenka vedini įvairių priežasčių. Koks buvo Jūsų pradinis planas: norėjote įgyti išsilavinimą ir smagiai praleisti studentavimo metus ar žengti gilesniu istorijos pažinimo keliu?

Į istoriją įstojau ne iš karto. Pusę metų studijavau TSPMI, kai mečiau šias studijas, tada jau tikrai žinojau, jog noriu studijuoti istoriją. Mano draugai studijavo istoriją, todėl aš mačiau kokia gera atmosfera fakultete, kaip visi gerai sutaria. Kita vertus, man visada patiko istorija. Studijos TSPMI padėjo apsispręsti, kad aš tikrai noriu studijuoti istoriją, o ne politologiją.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bakalauro studijas baigėte VU IF, o magistro? Ar galite papasakoti apie Erasmus studijas: Serbijoje, Lenkijoje, Čekijoje?

Serbija susijusi su bakalauro studijomis. Gal mes buvome pirmieji su kursioke Aušra, kurie iš istorikų važiavo su Erasmus programa į Balkanus. Mes pasirinkome Serbiją. Norėjome iš studijų išspausti maksimumą ir, manau, kad pavyko – šiandien tuo džiaugiamės.

Serbija gana netradicinis pasirinkimas.

Mes rinkomės netgi ne Belgradą, o Novi Sadą, antrą pagal dydį miestą. Atrodė nuvažiuosi į kaimą ir sėdėsi (juokiasi), bet buvo priešingai. Sužavėjo gatvės kultūra, taip pat ten daug galimybių pakeliauti po Balkanus: važiavome į Kosovą, apkeliavome Bosniją ir Hercogoviną. Tai praplėtė istoriko akiratį. Aš manau, kad reikia važiuoti į tokias šalis: kuo mažiau populiari, tuo bus įdomiau.

Vėliau išsiaiškinau, jog yra Erasmus Mundus magistrų programa. Pagal šią programą kiekvienas semestras yra skirtingoje šalyje. Kai pamačiau tokią galimybę, buvo pasibaigę terminai teikti paraiškas. O kadangi aš nežinojau, ar ten įstosiu, tai pasirinkau tęsti magistro studijas čia. Kitais metais pabandžiau įstoti į „Euroculture“ (studijos Krokuvoje ir Olomauce) ir man pavyko . Norėjau mesti studijas Lietuvoje, galvojau, jog nepajėgsiu studijuoti dviejų magistrų skirtingose šalyse, tačiau mane  dr. L. Skurvydaitė įkalbėjo pasilikti ir pažiūrėti kaip seksis. Trečiąjį semestrą Lietuvoje man dar pavyko pabaigti, tačiau magistrinį darbą parašyti buvo be šansų. Tai taip gavosi, jog Vilniaus universitete susistabdžiau studijas, dabar esu jas atsinaujinęs, bet nežinau ar baigsiu.

Galėtumėte palyginti studijas, jų kokybę, studentų, dėstytojų bendravimą ir pan. Lietuvoje ir užsienyje? Ką studentas gali gauti Lietuvoje ir neras užsienyje (ir atvirkščiai)? Kas Jus nustebino, nuvylė, nudžiugino?

Man sunku lyginti, nes nuo mano studijų Lietuvoje jau prabėgo keli metai. Per tuos metus pasikeitė studijų programos. Tačiau studijuodamas magistrą pagal Erasmus Mundus programą jaučiau labai didelį skirtumą: paskaitose buvo 6-7 žmonės – jau vien tai reiškia kitokią kokybę. Teko labai daug dirbti, tikrai nesitikėjau tokių krūvių. Pirmą mėnesį galvojau: „O, Dieve, čia be šansų, be šansų išlikti“, bet paskui pripratau ir dabar džiaugiuosi rezultatu. Didelis krūvis, kuris iš pradžių labai nervina, paskui daug gero duoda. Taip pat ten buvo labai daug seminarų, paskaitų turėjome nedaug. Manau, jog pas mus irgi taip yra arba prie to eina. Aš nebūčiau linkęs menkinti mūsų studijų, manau, jog viskas gerėja.

Skaitytojams geriausiai esate žinomas iš televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Dėl ko labiausiai vertinate galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje?

Dėl patirties.  Kadangi jau antrą kartą plaukėme, tai žinojau ko tikėtis. Kai pirmą kartą plaukėme buvo kažkoks kosmosas. Nelabai supratome kaip mes čia per stebuklą atsidūrėme. Aišku, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, su žinomais veidais. Taip pat dėl istorinių atradimų. Aš studijavau naujaamžistiką, tai viduramžių istoriją buvau primiršęs. Vis tik ruošimasis buvo labai įdomus, ekspedicija man parodė medievistikos džiaugsmą. Jeigu būčiau plaukęs antrame kurse, kai reikėtų rinktis studijų kryptį, tai aš 100% rinkčiausi medievistiką. Buvo įdomu pamatyti Baltarusijos pilis, prisilieti prie istorijos. Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir pajauti istoriją. Kitiems gal tai nėra atradimai, bet man tai asmeniniai atradimai. Atrodo 6 metus mokeisi, ką tu čia atrasi? Bet nuvažiuoji ir pamatai, kad dar yra ką atrasti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Minėjote, kad į ekspediciją papuolėte per stebuklą. Ne paslaptis, jog į prof. A. Bumblausko komandą patenka ne kiekvienas. Galbūt galėtumėte išduoti savo sėkmės paslaptį?

Tikrai neįsivaizduoju, kodėl pakvietė. Mes turėdavome pas prof. A. Bumblauską magistrinį seminarą, tai ir buvo vienintelė vieta, kur jis mus pastebėjo. Tikriausiai jam reikėjo kažką paimti, tai jis pakvietė Aušrą, Akvilę ir mane. Nežinau savo sėkmės priežasties. Tikriausiai patikome.

Jei pasuktume istorijos ratą vėl, į ką labiausiai telktumėte žvilgsnį savo studijų metais?

Dabar, po ekspedicijos, galiu pasakyti, kad į realų istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, turėjome vieną projektą su lenkais. Jau tuo metu man patiko, kad mes ėjome į Rasų kapines ir konkrečiai ieškojom kapų, tada domėjomės ten palaidotų žmonių istorijomis. Dabar grįžęs į studijas aš dar daugiau eičiau realiai apčiuopti istoriją. Lietuvoje yra ką atrasti.

Facebook paskyroje nuolatos dalinatės įspūdžiais iš įvairių kelionių. Neseniai ir pats su bendraminčių komanda įkūrėte kelionių organizavimo įmonę „Kur toliau?“. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

Šią veiklą tik neseniai pradėjome, nors keliones aš organizuoju daugiau kaip 7 metus, bet anksčiau tai buvo toks bendraminčių klubas. Kilo idėja, kodėl gi savo hobio nepavertus pagrindine veikla? Taip ir gimė „Kur toliau?“.  Aišku reikėjo susirasti ir žmonių, ir investuotojų. Tikiuosi, jog dabar keliausime dar daugiau (juokiasi). Kelionėse orientuojuosi į patyrimą ir pajautimą vietinės kultūros. Mes skiriamės nuo kitų organizatorių, tuo, kad iš esmės daugiau rizikuojame, nevažiuojame tais pačiais keliais. Aš važiuoju – aš rizikuoju. Visą laiką norisi būti kuo arčiau vietinio žmogaus, kuris tau suteikia geresnę galimybę pažinti vietinę kultūrą.

Dar buvo kelionės su Istorijos fakulteto vėliava –  vis į kokio kalno viršūnę užnešdavau ją. Šita idėja gimė jau seniai, bet vis aplinkybės sukrisdavo taip, kad negaudavau vėliavos. Galų gale pats pasidariau vėliavą, kurią iki šiol turiu. Aišku, po everestus nelaipioju, bet smagu matyti fakulteto vėliavą, keliaujančią po pasaulį.

O kaip gimė idėja keliauti su Istorijos fakulteto vėliava?

Man atrodo, aš važiavau į Kilimandžarą lipti ir pagalvojau, kodėl gi čia neužnešus fakulteto vėliavos. Man atrodo, faina, kai kiti mato, kad istoriją studijuojantys žmonės nėra užsidarę, keliauja, pažįsta pasaulį ir pan. Pagalvojau, kad tai gera idėja ir reikėtų tęsti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jūs griaunate istorikų stereotipą, kad jie sėdi bibliotekose apsikrovę knygomis.

Tai, kad tokių nėra. Ar yra? Manau, kad istorikas turi eiti, pažinti ir realiai apčiuopti dalykus, kad vėliau galėtų apie juos kalbėti. Pavyzdžiui, aš seniai turiu idėją parašyti straipsnį apie Himalajų mažesnes tauteles: Butaną, Nepalą, Mustangą – tarp Indijos ir Kinijos ir pažiūrėti koks jų likimas. Norisi aprašyti ne tik savo patirtį, bet kartu pateikti istoriją. Kai ten pabūni, supranti, kad tautų istoriją lemia Indijos bei Kinijos geopolitiniai žaidimai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip istoriko išsilavinimas gali padėti suprasti ir perteikti patirtis.

Kuri kelionė Jums įsimintiniausia?

Į Senegalą ir Gambiją. Labiausiai gaila dėl to, kad būdamas Gambijoje nepasidomėjau daugiau apie laikotarpį, kai Gambijos įlanka priklausė Kuršo kolonijai. (Kuršas tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir turėjo koloniją Gambijoje). Tik grįžęs apie tai sužinojau. Netgi nuvažiavęs į Afriką gali rasti ženklų, susijusių su Lietuvos istorija. O Senegalas buvo įdomus tuo, kad ten nėra išplėtotas turizmas. Ten pamatėme tikrąją juodąją Afriką. Buvo labai įdomu.

Kas Jus įkvepia naujiems darbams?

Patyrimo, pajautimo džiaugsmas. Darbas yra malonus, nes tu kiekvieną kartą važiuodamas vis ką nors naujo patiri, pamatai, sužinai. Kartais pagalvoju, kad galėčiau nevažiuoti, bet čia tik laikinos mintys. Mane veža darbas.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , ,

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Tagged , , , , , , ,

Praktika Romos rūmuose

Prakaitas padeda atvėsti kūnui. Iš pradžių ant smilkinių ima netvarkingai kauptis maži lašeliai, pamažu drėksta petnešomis kuprinės prie nugaros prispausta maikutė, ima deginti kojas apglėbusios tamsios kelnės, minkštėja kur kas vėsesniems orams pritaikyti sportbačiai. Kažkodėl nesijaučiu vėsiau, priešingai, kūnas vis labiau kaista kol pro šalį nepakenčiamai lėtai slenka sekundės. Imu muistytis nuo aplinkos stebėjimo atsitraukiančiose mintyse svajodamas išvaduoti kūną iš jį kaustančio apvalkalo, o seniai ištuštėjęs skrandis ir žvilgsnį imantis gaubti rūkas budina  sąmonėje giliai pasislėpusį ir pulti pasiruošusį erzelį. Staiga saulės atokaitoje pasirodo šypsenos apnuoginti mano dantys – ne, tramvajus vis dar neatvažiavo, juk šeštadienis, todėl žali vagonai, kuriuos priekin gena prie senų namų prirakinti lynai, važiuoja retai ir kaskart būna sočiai prisigrūdę. Ne, nusišypsoti verčia mintis, kad prieš kelias dienas už akių kliuvo antraštės apie pirmąsias šalnas ir sniegą tėvynėje. O aš, mat, skundžiuosi spalio gale kenčiąs karštį! Juk didžiausia sezono šventė – Vėlinės – įprastai lietuvius pasveikina pilko dangaus spaudimo nebe atlaikiusiu lietumi. Tuo tarpu aš pykstu, kad stotelėje greta laukiančios romietiškos pušys šešėlį meta į kitą gatvės pusę, tad turiu vargti saulės atokaitoje. Dar sako, jog prie gero priprantama.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Prie Italijos saulės, drėgmės ir domani gyvenimo būdo jau pratinausi nuo pat ankstyvo pavasario. Palikęs pavasarėti neskubantį Vilnių prieglobstį tuomet radau Pizoje, sugundytas galimybės paragauti itališkų studijų ypatybių. Bet Piza maža, visą senąją miesto dalį galima nesunkiai perkulniuoti per pusvalandį, taip ir nesutinkant turistų, kurie vejami baimės ar paprasčiausio tingumo retai kada palieka Stebuklų aikštę, miniomis ramstydami įžymųjį bokštą. Įdomu, ką apie fenomenalų šio miesto simbolio populiarumą pasakytų senelis Froidas.

Roma visai kas kita. Atvykau čia ne (tik) išgerti vyno prie Tibro bei iš arti pamatyti papà. Atvykau dirbti. Na gerai, ne visai dirbti, iš tiesų – atlikti praktiką. Būti ne visai tikru darbuotoju, bet save apgaudinėjančiu tokiu esant.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Iš tam tikrų šaltinių jau senokai susižinojęs, jog yra galimybė magistro praktiką atlikti Amžinajame mieste, nekantravau. Ir mėčiausi. Turint galvoje pavasarį prasidėsiantį baigiamųjų darbų rašymo vajų, praktika toli nuo savosios Alma mater, skaitytinų knygų ir šaltinių vargiai panėšėja į saugų sprendimą. Žinoma, saugiausia būtų niekada nepalikti erdvės, kurioje praleidome pirmąsias 273 savo (gyvenimo?) dienas. Šilta ir saugu, pažįstama, tik kažin ar pakankamai įdomu besiblaškyti mėgstančioms sieloms.

Taip išsisukinėdamas ir nuo savęs toliau stumdamas abejones rugsėjo pradžioje atsiradau Romoje. Galbūt išsigandęs Gerosios vilties vienatvės, gyvybines jėgas tarsi sekinančio ir sielą iki pat gelmių persmelkiančio suarchyvuoto šalčio, magistrantūros praktiką nutariau atlikti ambasadoje.  Palankiai susidėliojus dangaus kūnams ir sulaukus reikiamų žmonių pritarimo, pavyko užsitikrinti garbias praktikanto pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje prie Šventojo Sosto ir Suverenaus karinio hospitaljerų Šv. Jono ordino, paprasčiau tariant – ambasadoje prie Vatikano ir Maltos Ordino. Kiek netradicinis pasirinkimas lietuviškam medievistui, bet, matyt, giliai sukrėstas kalbų apie istoriko išsilavinimo plotį ir gylį, universalumą, plačias pri(si)taikymo galimybes ir perspektyvas darbo rinkoje, o gal genamas paprasčiausio avantiūrizmo, trumpam nusėdau čia.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Kaip nesunku įsivaizduoti, dėl diplomatinės atstovybės specifikos netenka aptarnauti Vatikano piliečių ir atlikti kitose valstybinėse įstaigose įprastų kasdienių darbų. Savo dienas leidžiu XVI a. statytuose Pallazo Sacchetti, kurie, tiesa, praeivių atodūsių nesulaukia, nors juos galima išvysti viename P. Sorrentino itališkos estetikos kupiname grožyje. Bet anoks čia stebuklas romiečiams ir aplink slankiojantiems turistams – kiekvienas senamiesčio kampas Romoje galėtų papasakoti krūvą skirtingų istorijų iš tų laikų, kai mūsuose žmonės dar, matyt, šiaurės vaisius valgė retai iš šventų giraičių viršūnių ant žemės nusileisdami.

La civiltà. Kurios čia tiek, jog reikia gerokai pasistengti norint pasislėpti medžių apsuptyje, nes gi laisvas plotas gali būti parduotas vienam iš šiandienos kunigaikščių. Neilgai trukus prie šiaurietiškų lygumų kraštovaizdžio pratusiam lietuvaičiui civilizacija užkemša visas smegenų jungtis, tad kasdien mindant tų pačių kelių̃ šaligatvius Amžinasis miestas ima prarasti turistų akyse nežabotą nuostabą keliantį žavesį ir tenka save stabdyti besistengiant įvertinti tai, kas glosto akis. Kartais pakanka užsukti į vieną iš 900 (sako vikipedija) Romos bažnyčių ir prisėsti dėmesiui leidžiant nuskęsti įspūdingoje baroko puošyboje ir gerokai senesnėse mozaikose bei mėgautis lyg niekur nieko šoninių koplyčių altoriuose besipuikuojančiais karavadžiais. Jų čia tiek, jog vienas nedidelis išdidžiai pasitinka ir išlydi svečius pro suveriamas medžio duris mano namuose.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Giliai sužavėtas pasąmonėje įstrigusio sausakimšo Romos metropoliteno, kurį pavydžiai saugo automatais ginkluoti išvaizdūs kariškiai, apsigyvenau rūsyje. Na, pusrūsyje, tad 1,7 metro aukštyje turiu grotuotą langą, primenantį, kad gyvenimas Romos rūmuose ne kiekvienam. Už tai galiu grožėtis puikiais itališkais praeivių batais. Ilgą laiką svarsčiau, kaip čia taip įdomiai pavyko apsigyventi, bet nusiraminimą radau beskaitydamas atsiminimų-pokalbių knygą apie legendinės diplomatų Lozoraičių šeimos jaunąjį atstovą Kazį. R. Morkvėnas pasakojo prisimenąs laiką, kai Kazys Lozoraitis tvarkė savo šeimos archyvą, ruošdamasis jį pargabenti Lietuvon. Tuo metu diplomato darbo vieta buvo „apytamsis, nekūrenamas, šaltas ir drėgnas pusrūsis.”[2] Žinoma, nepaisant geografinio artumo, būtų neteisinga niekingam praktikantui tapatintis su Lietuvos diplomatu par excellence, tačiau pavyzdys įkvepiantis ir numaldantis.

Vis tik, darbas, tai yra praktika, diplomatinėje atstovybėje, kai kuriais atvejais pralaimi studentavimui. Piniginėje liūdi niekam neįdomi LSP kortelė, o tikintis į muziejų prasmukti pigiau tenka slebizavoti bandant apsimesti itališko universiteto studentu ir, dargi, studijuojančiu architektūrą arba meno istoriją. Kartais pagalbos ranką ištiesia Europa ir muziejų galima aplankyti su jaunuolio iš ES šalių nuolaida. Brangių muziejų darbuotojos Romoje neitališkai nuoseklios ir visada maloniai nori apžiūrėti tavo dokumentus negailestingai spręsdamos kiek Erasmus stipendijos tau leis sutaupyti.

Realizuoti sukauptas lėšas Italijoje nėra nelengva. Nebent asketiškai tenkiniesi duonos kriaukšle, iš nesuskaičiuojamų fontanų lengvai bėgančiu geriamu (!) vandeniu ir dar kuo įaudrintoms mintims pasotinti. Silpnavališkai negebėdamas sutramdyti savo polinkių vis pasiduodu pagundai gerti kavą, kurios sodrumas dažnai užima kvapą net ir sustojus greta stoties įsikūrusioje landynės stiliaus užeigoje. Norint džiaugtis kitais svarbiausiais itališko gyvenimo atributais – ledais ir pica – reikia būti itin atsargiu, nes šiųjų kokybė bei sudėtis smarkiai varijuoja, o kaina dažniau atspindi lokaciją nei skonį. Sklando gandai, kad yra specialus gellato apps’as, kurio pagalba galima lengviau susiorientuoti klaidžiame romėniškame saldėsių pasaulyje. Lyg tyčia man pasisekė apsigyventi už kampo nuo puikios gellateria, kuri niekuo neišsiskiriančiame drebėjimų purtomame miegamųjų namų kvartalėlyje gamina įstabius natūralius ledus. Vietiniai žino, kad ten gera, todėl iki išnaktų dirbančios ledainės duris nuolat varsto sukaitę italai.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Stebėdamas italų mitybos įpročius vis praskaidrinamus dūmais, kurių populiarumą liudija visose įmanomose miesto vietose besimėtančios krūvos nuorūkų, svarstau, kodėl italai yra vieni ilgiausiai gyvenančių europiečių. Apie tai galvoju manevruodamas šaligatviais bandydamas neįminti į nepareigingų augintinių vedžiotojų paliktas dovanėles ir netyčia užeinu į greta darbo esančią užkandinę, kurioje dirbančios merginos šūkteli „ciao, caro!“ Įtariu, jos nepastebi vis retesnių mano apsilankymų, o ir tais retais atvejais turiu jas nuvilti prašydamas vietiniams blankios, bet tūlam šiauriečiui mėgstančiam druską, nuostabios pizza bianca. Neverta tikėtis, kad pavadintas caro ar bello sulauksi ko nors daugiau nei savo grąžos palydėtos šilta šypsena, skiriama kiekvienam klientui. Prie darbo esančiame kišenės dydžio bare garbiai donnai gaminant po pietų pertraukos vidun sugužėjusiems kostiumuotiesiems kavą, įprasta keliais žodžiais persimesti su greta vitriną ramstančiu kavos mylėtoju ar barmenu nesupratusiu tavo prastokos itališkos tarmės. Norint išsiskirti pakanka su įprastu šiaurietišku santūrumu kalbėti nejudinant savo galūnių, nekeliant balso ir nesipiktinant. Einant per pėsčiųjų perėją kol ant pirštų galų bando užlipti kažkur skubantis Smart’as verta gerokai pamosikuoti rankomis ir retoriškai pašūkauti bei visa tai pamiršti jau kitą akimirką. Gal būtent tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis? Nelaikyti viso neracionalaus prado savyje, bet leisti jam laisvai bėgioti rankomis ir liežuviu nebijant, kad būsi nesuprastas, greičiau priešingai – aplinkiniai įvertins tavo ekspresiją. Nelengva, bet padorumo ribas kartais peržengiantys suvartojamos kavos kiekiai padeda.

To ir mokosi Romoje gyvenantis tūlas šiaurietis-vidurio-europietis studentas iš Istorijos fakulteto. Kasdienė darbo rutina teikia naujų profesinių įgūdžių, o liekantis laisvas laikas, šilti itališki vakarai ir gausios hedonistinių poreikių tenkinimo galimybės moko kitų dalykų. Jų į savo CV neįsirašysi, bet kažkur viduje visad turėsi nedidelį pietietiškai šiltą kampą, į kurį pasitraukęs galėsi mojuodamas rankomis rėkauti dėl gyvenimą mūsų valstietiškame krašte trumpinančių problemų absurdiškumo.

[2]     Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis, sud. G. Jurkevičiūtė, Vilnius: Artuma, 2008, p. 224.

Andrius Balčiūnas

Tagged , , , , , , , ,

Iš Erasmus dienoraščio. Apie Suomijos stereotipus

Tai buvo graži rugpjūčio pabaigos diena. Plieskė 30 laipsnių karštis. Ką veikiu aš? Rausiuosi po spintas ieškodama žieminių batų, traukiu megztinius ir žieminę striukę. Ruošiuosi kelionei į šiaurę, į Suomiją. Žinoma, aš žinau, kad ten labai šalta. Ir brangu. Dėl to mane perspėjo ne vienas draugas ir pažįstamas. Net dėstytojai nusijuokė, kad vienintelis dalykas, kurį galėsiu sau ten leisti tai mokslas, nes nieko kito neįpirksiu. Bet aš buvau užsispyrusi – ne linksmintis gi važiuoju (čia, aišku, pirminė naivi versija), todėl niekas negali išgąsdinti. Tad priešpaskutinę vasaros dieną atsidūriau Suomijos žemėje.

Nuotr. Aigustės Starkutės

Nuotr. Aigustės Starkutės

Ir pirmas netikėtumas – jokio kultūrinio šoko. Aišku, važiavau prisiskaičiusi visokių atsiliepimų bei  komentarų, kuriuos rašė mainų studentai iš kitų šalių, tad buvau pasiruošusi. Vietiniai su tavim nekalba, nesisveikina, vengia akių kontakto, yra labai intravertiški. Bet tai netiesa. Pamirškite šitą stereotipą. Mano kaimynai (gavau galimybę gyventi ne bendrabutyje su mainų studentais, o nuomuotis butuką, todėl mano kaimynai tikri suomiai) visada pasisveikina sutikę koridoriuj. Reikia pripažinti, kad mes, lietuviai, ne visada tai darome, prasilenkdami daugiabučio laiptinėse. Dar vienas daugumą kitų užsieniečių studentų stebinantis dalykas – vengti akių susidūrimo viešajame transporte, nevesti trumpų bereikšmių pokalbių tarpusavyje (vadinamųjų small talk). Na taip, Vilniaus troleibuse galbūt išgirsi skambant daugiau žodžių, bet tai dažniau būna mandagios frazės, kai bandai prasibrauti lauk: „atsiprašau, ar kitoje stotelėje lipsite?“ Helsinkyje viešojo transporto, ko gero, daugiau nei gyventojų, todėl ir susidurti su situacija, kai neturi kur atsisėsti, ar kvėpuoji kitam į pažąstį, neteko. O ir akių kontakto vengimu suomiai nemanau, kad gali pralenkti lietuvius, ypač prisiminus neseną istoriją, kai Vilniaus troleibuse keleiviai sugebėjo nepastebėti vyruko su antrankiais ir už striukės užkištu šautuvu. Na, suomiai tikrai nėra tokie abejingi.

Su vietiniais studentais susipažinti praktiškai neįmanoma, jie svetimų į savo ratelius neįsileidžia. Tai viso labo dar vienas mitas. Tiesą pasakius, rasti draugų iš vietinių studentų būrio yra gerokai lengviau, nei mėginti įsitraukti į pokalbį tarp į mažus tautinius ratelius sudariusių vokiečių, prancūzų ar japonų. Suomių studentai kaip tik kviečia ir džiaugiasi, jeigu užsieniečiai domisi jų oranizacijomis, klubais ar dalyvauja jų renginiuose. „Mes vieni kitiems nusibostam, vis tie patys veidai. Smagu, kai yra naujų žmonių iš kitur“ – kartą pasakė man istorijos studentė Eeva, mat aš sugebėjau susipažinti su Helsinkio Universiteto Istorijos studentų organizacijos Kronos ry nariais (nes mes tai puikiai žinom, kas geriausi istorikų draugai).

Nuotr. Aigustės Starkutės

Nuotr. Aigustės Starkutės

Kokie istorijos studentai Helsinkyje? Tokie patys kaip ir Vilniuje. Net ir aplinka kelia nostalgiją savai Alma Mater. Kiemelyje, kur įsikūrusi istorijos katedra, ir kur galima rasti Kronos ry poilsio ir pasitarimų kambariuką, auga liepos, o istorijos studentai savo ruožtu ir Helsinkyje žino, ko nori istorikai. Tad vakarais aptarti aktualijas, su paskaitomis susijusias problemas, bei aišku tiesiog drauge pajuokauti ir pasibūti, suomių istorikai renkasi bare. Žinoma, kainos čia žymiai didesnės nei Lietuvoje, bet protingas studentas žino, kur alus pigesnis. Be to, jie tikrai vaišingi, mat jaučia pareigą užsienietį supažindinti su vietiniais gėrimais ir įpročiais. Taip, tai kad suomiai mėgsta laisvalaikį leisti su laipsnių turinčiais gėrimais, nėra gandas, tačiau griežti Suomijos įstatymai, susiję su alkoholio pardavimo kontrole, nesuteikia galimybės lengvai įsigyti stipraus alkoholio ir gerti bare iki paryčių. Tad nors ir dažnai suomį studentą sutiksi bare, tačiau daug sudėtingiau pamatyti jį prisigėrusi iki žemės graibymo.

Dar vienas stereotipas, kurį iš dalies galima patvirtinti tai suomių lėtumas. Ne, jie nevaikšto apsnūdę ir nevairuoja kaip pensinio amžiaus žmonės (gatvėse su jais viskas gerai). Lėtumas pasireiškia kiek kitose sferose. Helsinkio universitete yra nerašytas susitarimas paskaitas pradėti 15 minučių vėliau, nei nurodyta tvarkaraštyje, tad vėlavimas į paskaitas priimamas kaip norma. Taip pat lėtai ir atsipūtę suomiai elgiasi parduotuvėse prie kasos. Kasininkui skenuojant prekes, suomis tiesiog stovi ir žiūri, kai aš iš savo patirties gimtinėje žinau, kad prekes turi kuo greičiau susikrauti į maišelį, nes gali būti išvadintas stuobriu. Geriausiu atveju. Bet labiausiai erzinantis dalykas – eilių valdymo aparatai. Jie visur. Pašte, bibliotekoje, studentų aptarnavimo skyriuje ir netgi turguje. Suomiai turi, rodos obsesišką įprotį spaudyti mygtukus, kad gautų numerėlį ir sudarytų eilę netgi ten, kur tos eilės greičiausiai kitu atveju niekada nebūna. Tai ir juokinga ir kartais piktina, kai atėjus į universiteto studijų skyrių, pamatai net kelis užrašus, kad į kabinetą neišsimušus numeriuko įeiti negalima. Nors tuo metu stovi ten visiškai vienas. Bet nieko nepadarysi, pasiimi numeriuką ir lauki,  kada tave pasikvies.

Ir galiausiai reikia paminėti dar vieną dalyką, kuriuo garsėja suomiai. Tai metalo muzika. Iš tiesų metalas, kaip ir bet kokia kita sunkesnė muzika Suomijoje be galo populiarus. Gatvėse pilna sunkesnę muziką mėgstančių ir savo išvaizda tai parodančių įvairaus amžiaus suomių. Tačiau metalo koncertuose, kurie Helsinkyje vyksta itin dažnai, galima pamatyti net ir vyresnio amžiaus moteriškių, išvaizda labiau panašesnes į mokytojas iš vidurinės, nei į užkietėjusias metalistes. Tačiau jos stovi koncerte su alaus bokalais ir smagiai linksi į taktą. Suomiai ne tik mėgsta klausytis muzikos, bet ir patys laisvalaikiu padainuoti. Karaokės barų gausa Helsinkyje stebina. Tačiau, matyt, kai visą dieną pratyli, tai vakarui atėjus, reikia išsilieti dainuojant.

Taigi, dauguma stereotipų, kurių pilnas internetas, nėra visiškai atitinka tikrovę. Arba toks įspūdis susidaro žvelgiant iš lietuvės perspektyvos. O grįžtant prie šalčių, Helsinkis – ne Laplandija ir oro sąlygomis skųstis negaliu. Didžiąją laiko dalį, kiek čia jau praleidau, švietė saulė, o temperatūra būdavo gal tik vienu ar dviem laipsniais žemesnė nei Vilniuje, o žieminių batų dar panaudoti neteko.

Parengė Aigustė Starkutė

Tagged , , , , ,

Pirmakursės įspūdžiai

11960015_1130922610269085_612683222868003411_n

Sveiki, esu istorijos pirmo kurso studentė Austėja. Noriu jums papasakoti savo pirmuosius, pačius šviežiausius studijų įspūdžius, nuslūgusius neramumus širdyje ir visiškai iš naujo atrastą istoriko portretą. Taigi dabar, jau praėjus mano pirmajam studijų mėnesiui, galiu šiek tiek  daugiau papasakoti apie istorijos studijas ir atsakyti į klausimus, kurie man pačiai prieš gerus pusę metų nedavė ramybės. Visgi, koks yra Istorijos fakultetas?

Iš pradžių pasidžiaugsiu, kad bauginančiai atrodžiusi valanda su puse prieš mokyklines 45 minutes nėra tokia baisi ir nesibaigianti, kaip atrodė rugsėjo pradžioje. O ir skambučio nebuvimas yra neapsakomas jausmas! Neslėpsiu, jog aš, kaip ir didžioji dalis dabar jau mano draugų istorikų, žengdami pro universiteto duris jautėme didelį nerimą širdyje. Kai kurie iš mūsų buvo atvykę iš kitų Lietuvos miestų, tad nepažinojo Vilniaus, o ką jau kalbėti apie fakultetą, kuris atrodė klaidus net vilniečiams… Už begalinį rūpestį ir globą pirmosiomis studentiško gyvenimo dienomis dėkojame mūsų energingiesiems kuratoriams! Būtent jie mums aprodė būsimus antrus namus – fakultetą, padėjo artimiau susipažinti tarpusavyje bei dalijosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, kaip atvykti iki susitikimo vietų. Galiausiai, negaliu nepaminėti itin dėmesio verto studentiško renginio, palikusio nesuskaičiuojamus įspūdžius – pirmakursių stovyklos. Be galo smagu, kai atvykęs į Rugsėjo pirmosios šventę regi jau pažįstamus veidus ir gali drąsiai prieiti pasisveikinti su bendrakursiais. Po stovyklos jautėmės netgi maža dalele jau įsilieję į būsimą universitetinį gyvenimą.

Čia, Istorijos fakultete, atradau žmonių, su kurias bendrauti gera, kurie užkrečia savo trykštančia energija ir noru mokytis bei viską žinoti. Taigi, kokie mano akyse dabar atrodo istorikai? Be jokių išimčių visada su šypsena, vieningi, paslaugūs, ne tik protingi, bet ir labai sportiški! Tad mielieji, nebijokite visuomenėje vyraujančio nuobodaus istoriko vardo. Patikėkit, čia labai gera ir smagu!

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,