Tag Archives: istorija

Dr. Rūta Kačkutė: apie studijas, projektus ir savanorystę „ Visuomeninė veikla man padeda pažinti valstybę ir jos žmones“

 

Dr. Rūta Kačkutė yra Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto alumni, 2015 metais apsigynė disertaciją „Romėniškojo geležies amžiaus visuomenių socialinė analizė Baltijos jūros regione”. Šiuo metu  yra Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja, taip pat įvairių kultūrinių renginių ir iniciatyvų dalyvė ir organizatorė.

Esame Valstybės pažinimo centre, todėl  mano pirmas klausimas ir būtų, kas Jums padeda pažinti valstybę? Ir kokias įvardintumėte svarbiausias valstybės datas arba valstybės lūžius padėjusius susiformuoti valstybei?

Norėčiau pradėti nuo antros klausimo dalies. Man atrodo, jeigu mes kalbame apie modernią valstybę, o ir esame valstybės pažinimo centre, manau, kad visas šimtmetis, kuris prasideda ne tik vasario 16, bet ir anksčiau, visos ištakos nuo XIX amžiaus pabaigos- raida, kuri atvedė iki nepriklausomybės paskelbimo- mums kaip valstybei, svarbu suvokti kokioje terpėje ir kaip nelengvai gimė mūsų valstybė. Iš tikrųjų labai svarbu suprasti modernios valstybės ištakas ir žinoma, tokius  įvykius kaip Kovo 11. Manyčiau pačios  to lūžio datos yra svarbios, bet tam, kad suvoktum, kaip ta valstybė dabar funkcionuoja ir kodėl turi vienokių ar kitokių problemų, yra labai svarbu žinoti  ir valstybės ištakas, ir tai kas mus atvedė iki valstybingumo. Ir galbūt kaip tik ten ir yra  tam tikros  mūsų stiprybės, kurių mes galime ieškoti.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Pavyzdžiui, kokių stiprybių galėtume ieškoti praeityje?

Maža tauta labai greitai gali susivienyti – ir grynai pilietiško veikimo būdu ateiti iki nepriklausomybės, turiu omenyje Sąjūdžio situaciją ir atėjimą iki Kovo 11 dienos. Iš tikrųjų, tai yra neįtikėtinas žmonių susitelkimas ir neįtikėtinas meno žmonių, intelektualų, kurie sugebėjo sutelkti tautą ir atvesti ją į nepriklausomybę poveikisTai yra mūsų stiprybė, kurią dabar šiek tiek primiršome.

Grįžtant prie pirmos klausimo dalies: kas Jums kaip valstybės tarnautojai, mokslininkei ir pilietei padeda pažinti valstybę?

Man asmeniškai valstybę pažinti padeda, turbūt, mano kaip istorikės ir archeologės studijos, gal labiau istorikės, kartu ir darbas valstybės tarnyboje. Aš daug metų dirbu valstybės tarnyboje, nuo 2000 metų, bet taip pat prisideda ir mano visuomeninė veikla: aktyvus dalyvavimas valstybės gyvenime įvairiomis formomis. Aš turiu daug  veiklų. Tai man padeda pažinti valstybę ir jos žmones, ne tik  darbas valstybės tarnyboje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Galėtumėte įvardinti kokios  tai veiklos?

Pirmiausia savanorystė įvairiose kultūriniuose renginiuose – tai Kauno džiazo festivalis, įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos, kuriomis užsiimu nuo 2005 metų, na tokios kaip Metų knygos rinkimai, Knygų mugė. Daug įvairiausių. Pavyzdžiui, viena iš iniciatyvų – „Žymūs žmonės skaito“ knygų mugėje. Dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Migruojantys paukščiai“. Man tai tikrai atvėrė akis, leido pažinti kitus žmones, kurie gyvena ne Lietuvoje, jų santykį su valstybe. Tai plečia akiratį. Kiekvieną kartą, kai sutinki naujus žmones.

 Man būnant savanore įvairiuose projektuose susiduriu tuo, kad jame savanoriauja dažniausiai studentai, moksleiviai, ar nemanote, kad  Lietuvoje savanoriauja tik jauni žmonės, kai tuo tarpu užsienyje savanoriauja įvairaus amžiaus piliečiai?

Tikrai ne. Tie, kurie pradeda savanoriauti jaunystėje, jie ir ateityje greičiausiai bus savanoriai. Tik tiek, kad savanorystė kinta. Vienais dalykais domiesi, kai esi jaunas, tada ir savanoriauji vienose organizacijose, paskui su amžiumi keiti ir organizacijas. Pirmiausia tai – laimė dovanoti kitiems, bet iš tiesų savanorystė visomis prasmėmis tobulina tave kaip žmogų, specialistą ir asmenybę. Iš savanorystės  daugiau  gauni negu atiduodi, nes tikrai ne pinigais viskas – gyvenime matuojama. Savanoriaudamas gauni  tokias patirtis, kad nebūdamas savanoriu niekada jų negautum. Ir man atrodo, kad patirtys – pats  didžiausias ir svarbiausias turtas, o be to dar ir gerą darbą darai. Aš manau, kad savanorystė tinka ne tik jaunimui, bet  žinoma yra gerai pradėti savanoriauti jauname amžiuje, kol neturi didelių įsipareigojimų, turi daugiau laisvo laiko, gali sau tai leisti o paskui tai tampa įpročiu, be kurio nebegali gyventi.

Man kaip istorijos studijų programos studentei, įdomu kaip jūsų pasirinkime atsirado Istorijos fakultetas ir Jūsų atveju archeologija?

Aš į universitetą įstojau 1988 metais, iki 1987 metų sakiau, kad noriu būti mokytoja, nesusimąstydama nei kokios srities, nei ką aš  iš tiesų noriu daryti -1987 metais pradėjau daug skaityti apie Vilniaus  katedrą, apie jos tyrinėjimus. Taip ir  susidomomėjau archeologija. Atsimenu, kai sužinojau, kad  Katedros skulptūros buvo nuverstos ir sunaikintos, kilo noras kažką daryti, kad jos būtų restauruotos ar atstatytos. Ir tas susidomėjimas Katedra ir jos tyrinėjimais atvedė mane į archeologiją. Kai stojau į universitetą jau žinojau, kad noriu būti archeologė,  o ne istorikė.

Jūs  įstojote 1988 metais dar sovietmečiu, bet priklausėte tai kartai kuri baigė universitetą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kas per tą laiką keitėsi universitete, visuomenėje?

Patys įdomiausi metai buvo mano pirmas kursas, nes 1988/1989 metais vyko labai daug lūžių. Pirmame kurse 1988 metų rugsėjį vos  ne rugsėjo 3 dieną, išvežė rinkti bulvių, nes dar buvo Sovietų Sąjunga, tai buvo privaloma rudeninė praktika. Renkam mes ten bulves ir sužinom, kad žalieji rengia akciją, „Apjuoskite Ignalinos elektrinę“. Akcija nukreipta prieš atominę elektrinę. Šeštadienį ir sekmadienį mums būdavo laisva diena ir mes vadovui pareiškėme, kad važiuojame apjuosti elektrinės. O mums pasakė:„ jeigu išvažiuosit, grįžę nebebūsit studentais“. Bet mes  vis tiek išvažiavome dalyvauti akcijoje ir niekas mūsų už tai nenubaudė. Arba pavyzdžiui, mes visi atsisakėme karinių mokymų. Tuo metu  merginoms buvo privalomi kariniai medicininiai mokymai, o tuo tarpu vaikinus mokė karinio parengimo.  Mes mokymų atsisakėme, mums grąsino, tačiau iš studentų sąrašų neišbraukė. Tie nepriklausomybės pokyčiai buvo tokie greiti ir neįtikėtini! Buvo labai daug laisvės, labai greitai keitėsi mokymosi programos. 1988 metais pradėjom studijuoti TSKP istoriją, o jau 1989 m.,pavasario sesijoje  skaitėme rusišką knygą apie – Lenino ir  Stalino nusikaltimus. Apie Stalino nusikaltimus buvome girdėję, bet apie Lenino masinius naikinimus skaityti buvo visiška naujiena. Studijuoti buvo be galo įdomu per metus atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmą pusmetį  mes buvome maitinami viena informacija, o antrą pusmetį staiga  jau skaitėme visai  kitą literatūrą ir gaudavome informaciją. Tikrai  buvo labai įdomūs metai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Taigi, darbas mokykloje buvo kaip  tolimesnis karjeros sprendimas?

Studijuojant dažnai ieškoma įvairiausių galimybių užsidirbti. Mano močiutė buvo mokytoja, mama yra dėstytoja.Šeimoje natūraliai įgijau pedagoginiam darbui reikalingų  įgūdžių. Aš visada galvojau, kad sugebėčiau tiek mokyti, tiek dėstyti ir man pasitaikė tokia galimybė. Pradžioje mažus vaikus mokiau anglų kalbos, vėliau pasitaikė galimybė dirbti anglų kalbos mokyklėlėje. Tai buvo pradžių pradžia. Nebuvo jokios metodikos, kaip mokyti mažą vaiką užsienio kalbos,viską  reikėjo pačiam kurti. Kaip ir sakiau, mano močiutė anglų kalbos mokytoja, ji visą gyvenimą pati kūrė metodikas kaip dirbti su vaikais. Vaikystėje atsimenu mes su ja labai daug žaisdavome, buvo daug žaidimų, kuriais ji mane mokė anglų kalbos. Man tai pasirodė be galo smagus ir prasmingas užsiėmimas, kai žaisdamas su  vaiku gali jį dar kažko išmokyti.

Esate archeologijos mokslų daktarė, kas paskatino jus neapsiriboti vien bakalauro ir magistro studijomis ir siekti daktarės laipsnio?

Man visada buvo įdomu sužinoti daugiau. Būti mokslininke mane skatino interesas sužinoti daugiau. Gyvenime paprastai  nelieka pakankamai laiko, ramiai studijuoti ir gilintis į vieną ar kitą temą. Jeigu nori į kažkokią temą gilintis, turi sau sudaryti sąlygas. Tokios sąlygos yra sudaromos doktorantūros studijų metu. Man gyvenime pasisekė, kad aš tik pabaigus universitetą išvažiavau į užsienį. Išvažiavau studijuoti į Daniją, gerai pažininau Danijos ir skandinavų archeologiją. Todėl  man buvo įdomu rašyti disertaciją ir lyginti visuomenes, bendruomenes gyvenusias abiejose Baltijos jūros pusėse prieš pora tūkstančių metų. Atrodė, kad tuo metu gyvenę žmonės, turi daugiau panašumų negu skirtumų. Viena iš mano disertacijos išvadų ir yra ta, kad dalis bendruomenių gyveno labai panašiai.

Būdama Danijoje nusprendėte studijuoti ir baigti tolimesnes archeologijos studijas?

Danijoje nestudijavau, kaip paprasta studentė, bet aš porą metų buvau vadinamas studentas svečias, dabar vadinamasis laisvasis klausytojas, kur  galėjau lankytis tas paskaitas, kurios man buvo įdomios. Visą laiką turėjau vadovą, o paskui pradėjau rinkti medžiagą disertacijai, pradėjau važinėti po muziejus. Mane visą laiką globojo Orhuso universitetas. Disertaciją apsigyniau Vilniaus universitete. Kai grįžau iš Danijos, aš ją buvau pabaigus,  gintis turėjau Danijoje. Bet grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti Seime patarėja kultūrai. Taigi buvo tikrai daug darbo, mažas vaikas, nenuvažiavau ir nesigyniau. Paskui nusprendžiau, kad noriu disertaciją tobulinti, nes praėjo 10 metų, tai visą medžiagą reikėjo atnaujinti, nes moksle 10 metų daug reiškia. Aš naudojau savo surinktus duomenis, bet disertaciją parašiau antrą kartą ir  manau, kad nuo to ji tik pagerėjo. Ateina tam tikra branda ir dalykus pradedi kitaip vertinti.

Kodėl iš šiaurės šalių pasirinkote Daniją, tai buvo Jūsų profesinis sprendimas, ar žavėjimasis šia šalimi?

Aš pirmą kartą Danijoje buvau 1992 metais visiškai atsitiktinai. Pas mus namuose lankėsi danas iš Viborgo miesto, kuris bendravo su muziejuje dirbančiu archeologu.Pasikalbėjom ir jis man pasiūlė atvažiuoti atlikti  praktiką Viborgo muziejuje. Taigi, aš tokiu būdu atsidūriau pirmą kartą Danijoje. Pasirodė, kad archeologas dirba  ir Orhuso universitete. Po pokalbio jis pasiūlė atvažiuoti laisvu  klausytoju, jei gausiu ieškoti stipendija. Man pasisekė ir aš stipendiją gavau ir taip atvažiavau į Daniją. Paskui  buvau priversta išmokti danų kalbą, nes studijos buvo daniškai,daug svarbios literatūros tik daniškai. Kai išmoksti vieną  skandinavų kalbą, nesunku išmokti ir kitas šios grupės kalbas.

Taigi, Jums kaip humanitarinių mokslų atstovei kalbos tikrai ypač svarbios. Taigi, mano pirštai užlenkė netgi šešias kalbas!

Danų kalbą moku puikiai, skaitau norvegiškai ir švediškai, laisvai kalbu anglų, rusų kalbomis, lenkų galiu tik skaityti.

Skaitant Jūsų biografiją man užkliuvo faktas, kad esate studijavusi teisę. Ar susidūrėte su problemomis ir kliūtimis, nes visgi esate atėjusi iš humanitarinių mokslų?

Aš nestudijavau tikrosios teisės, studijavau Europos Sąjungos teisę ir adminstravimą, tai yra šiek tiek paprasčiau. Man nebuvo sunku, nes tuo metu jau kelis metus dirbau Seime. Seime dirbant, nuolat susiduri su teisės aktais. Praktiškai viską išmokau, bet man trūko -teorinių žinių.Studijuoti buvo be galo įdomu. Rašiau magistrinį darbą iš Europos struktūrinių fondų panaudojimo kultūrai, o kadangi aš dirbu kultūros srityje, man buvo smalsu pasižiūrėti,kaip kitos šalys sugeba struktūrinius fondus panaudoti kultūrai ir kaip juos panaudojame Lietuvoje. Įdomu  daryti tai, kuo tuo momentu gyveni ir darbe, ir studijose.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar vis dar esate susijusi su archeologijos mokslu? Galbūt vis dar leidžiatės į ekspedicijas, kasinėjimus?

Su archeologija esu susijusi tiek, kiek dėstau Vilniaus universitete. Ir  vis dar turiu tokį planą, ambiciją, išleisti savo disertaciją kaip monografiją, tik noriu ją papildyti.Bet kol kas nerandu tam laiko. O archeologiniai kasinėjimai – liūdnoji dalis, nes aš tikrai labai mėgstu būti ekspedicijose, bet deja, visiškai nerandu tam laiko. Kiekvieną vasarą  sau žadu, kad šiemet važiuosiu, bet geriausiai kas pavyskta, tai vienos dienos apsilankymas ekspedicijoje.Tuo metu, kai gyvenau ir studijavau Danijoje, atvažiuodavau kasinėti į Kernavę ir į Dauglaukį. Tačiau, kai pradėjau dirbti iš pradžių Seime, o vėliau Prezidentūroje, laiko tiesiog pradėjo trūkti ir apsilankydavau vis rečiau.

Kaip jūsų įgytas išsilavinimas jums padeda švietimo, kultūros klausimais?

Aš manyčiau, istoriko išsilavinimas –  dėkingas, tuo, kad atveria platų akiratį, leidžia pažinti įvairių dalykų  ir jeigu  paskui gyvenime tave domina viena ar kita tema jau žinai, kur ieškoti informacijos, kaip gilintis. Istoriko arba plačiąja prasme humanitaro išsilavinimas yra tikrai geras  ir platus. Svarbiausia, kad studijuojant istoriją pradedi  galvoti, kaip susieti dalykus, sužinai, kaip jie yra susiję istorijoje ir dabartyje ir tai atveda prie sąsąjų ieškojimo kituose dalykuose. Manau, istoriko išsilavinimas labai vertingas kaip pagrindas, na o teisė, administravimas, Europos sąjungos studijos ir kitos žinios padeda kasdieniame darbe. Galiu pasakyti tik tiek, kad savęs lavinimas domintis  kultūra ir jos procesais,man taip pat padeda.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , ,

Dr. G. Sviderskytė: istoriją atradau per tiriamąją žurnalistiką

Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo Dariaus ir Girėno mito ir pradėti mokslinį tyrimą?

Nebuvau suaugusi su mitu apie S. Darių ir S. Girėną, todėl neteko atsiriboti. Nebuvau herojų fanė. Iš vaikystės prisimenu, kad dėdės bute ant sienos kabėjo ikoninė nuotrauka: žiūrėdavau į juos, ir jie man atrodydavo tokie nelietuviški lietuviai. Tai – viskas, visų asmeninių ryšių ar privačių interesų deklaracija. Pirminė priežastis veikiau buvo viešas, visuomenės interesas: juk tai – viešojoje erdvėje ryškiai besireiškiantis kolektyvinės atminties fenomenas. Man jis atrodė šiek tiek įtartinas, pasidomėjau ir įsitikinau, kad loginę tvarką jaukia – ir kartu savitą darną išlaiko – būtent mitas. Sukilo nuostaba, smalsumas, atsirado asmeninis interesas, ir prasidėjo tyrimas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dariumi ir Girėnu prieš doktorantūros  studijas ir dabar?

Iki doktorantūros studijų tas santykis buvo kaip daugumos: įvairiomis progomis, minėjimų metu apie juos išgirsdavau, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Po doktorantūros studijų santykis tapo individualus ar net intymus: atsirado jausmas, tik nebūtinai artumas, gali būti atstūmimas. Blankūs istoriniai vardai įgyja asmenų pavidalą, tarsi regi juos prieš akis, ir ne tik juos, bet ir visą panoramą, kas dėjosi iki ir po jų žūties. Kai tai nutinka, nebegali šiaip sau stryktelėjęs padeklamuoti populiaraus eilėraštuko apie Darių ir Girėną, darosi sunku net klausytis tokių dalykų. Žodžiu, įvyko tokia didelė santykio komplikacija.

Nuot. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Vieniems mokslininkams gilinantis į jų temas, praplečiant jų tyrimo lauką tenka papildomai mokytis naujų užsienio kalbų. Jūsų tyrimo atveju teko gilintis į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Ar tai netapo Jūsų antromis studijomis?

Ne, jokiu būdu. Nepuoselėju iliuzijos tapti žmogumi-orkestru ir groti visais instrumentais vienodai gerai. Pagaliau, tai trukdytų gerai atlikti kūrinį: įsivaizduokime muzikantą, kuris nuo arfos puldinėja prie metalofono. Visa laimė yra sutikti žmones ir užkrėsti juos savo idėja, įkalbėti dirbti kartu. Tarpdalykiniai tyrimai yra pats puikiausias bendradarbiavimas, jungiant skirtingas žinias atsiranda ir gausa, ir kokybė. Šiuo atveju visas triukas buvo apčiuopti ir išgryninti problemą bei uždavinius, toliau pakako tik nutuokti apie kitų žinias ir jas įdarbinti. Pavyzdžiui, iki bendradarbiavimo su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkais net nežinojau, kad jie turi savo archyvus, didžiules duomenų bazes. Tačiau pastebėjau, kad istoriografiniu ir šaltinotyriniu tyrimu nebeišeinu iš uždaro rato. Buvo du galimi sprendimai: pasilikti duomenų rate arba pabandyti įsileisti naujų. Pasitaikius progai išdėsčiau profesoriui Egidijui Rimkui, ką atradau ir ką dar noriu patikslinti. Įdomūs uždaviniai specialistus paprastai intriguoja, taip nutiko ir tąkart. Bendrai siekiau išspausti iš sukaupto duomenyno tai, kas geriausia, ir taikyti – kad ir eksperimentiškai – mokslinių tyrimų lauke. Nebūtinai veiki visiškai vienas. Bet procesą tik pats kontroliuoji: valdai informaciją, sistemini, integruoji. Projektinė veikla, bendradarbiavimo galimybės man yra vienas pačių patraukliausių dalykų šiuolaikiniame moksle. Nors disertacijai pakanka siaurų tyrimo rėmų, laikiau privalumu juos praplėsti arba bent atverti plėtros kryptis. Atidėlioti negalėjau, nes juk ne paslaptis, kad doktorantūrai pasibaigus papildomi tyrimai neretai komplikuojasi ar net tampa neįmanomi.

Tarp humanitarinių ir kitų mokslo šakų yra plona riba, kurią nesunku peržengti. Pavyzdžiui, istorikams vis dažniau priekaištaujama, kad istorija kaip mokslas  praranda  savo žodyną. Tuo pačiu metu artėjama prie socialinių mokslų. Jums rašant disertaciją neiškilo tokia problema?

Man neiškilo tokia problema. Arba kitaip tariant, ji buvo visą laiką J Aišku, kad esu atėjusi iš socialinių mokslų srities; disertacijos įvade ir išvadose akcentuoju, dėstyme daug kur analizuoju teisės ir politikos aspektus. Bet taip pat aišku, kad jei neleistinai peržengčiau ribas, būčiau sudrausminta. Istorijos fakultete kolegiškai bendradarbiavome, žvilgsnį iš šalies jaučiau nuolatos. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad netikėtai, jau gynimosi etape vienam tarybos nariui kilo klausimas dėl disertacijos tekste dažno termino „katastrofa“. Terminą vartojau remdamasi teisės aktais, o istorikas kryptelėjo labiau į filosofijos lauką ir mane klaidingai suprato, o gal tiesiog iš smalsumo provokavo. Nepasidaviau, mano argumentus priėmė, ir pastaba tapo ne kliūtimi, o proga pagyvinti diskusiją.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Tad ar Jus pasekė istorija, ar Jūs istoriją? Koks buvo pirmas Jūsų prisilietimas prie istorijos ir kada jis įvyko?

Būna du variantai: kai tau žinias patiekia ir nori nenori sumaitina, ir kai pats jų ieškai, esi lyg išbadėjęs, tiesi į jas rankas. Mane ištiko pastarasis. Mokykloje istorijos pamokas prisimenu nykiai: būtent abi istorijos mokytojos buvo stiprios ideologės – ir iki Sąjūdžio, ir po jo. Jos tiesiog akyse keitėsi ir prisitaikė. Kaip galėjau žavėtis jų dėstomu dalyku?.. Sava valia istorija susidomėjau, ją atrasti pradėjau per tiriamąją žurnalistiką, kai su kurso draugais kūriau „Lietuvos ryto televiziją“ (iš pradžių atsirado tokia publicistinė laida, o TV kanalas – gerokai vėliau). Devyniasdešimtųjų pabaigoje dar buvo galimybių praktiškai plėtoti tiriamąją žurnalistiką: dar egzistavo toks bendras sutarimas, buvo gyvybinga spauda, mes ieškodavome temų kartu su spaudos žurnalistais, kartu su jais arba vieni kurdavome reportažus. Kaip anekdotą menu, kaip su filmavimo grupe sekiau Tado Blindos keliais. Senoliai žemaičiai man pripasakojo gyvo velnio, visai ne taip kaip populiariame televizijos seriale. Parklydusi iš Žemaitijos laukų ir girių, laimei, Vilniuje radau Rimą Praspaliauskienę, kuri kaip tik tada ruošė disertaciją apie marginalines visuomenės grupes XVIII-XIX a. Lietuvoje ir išpainiojo pasakojimų raizgalynę. Tas žaismingas epizodas buvo pati pradžia. Vėliau, nuo 2001 m. imdavausi sudėtingesnių uždavinių ir aiškiai supratau, kur prasideda ir kur baigiasi tiriamoji žurnalistika ir istorinis tyrimas. Pirmas vertesnis savarankiškas darbas truko dvejus metus: tai buvo biografinis tyrimas apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų. Būtų puiku vėl išleisti tą savo pirmą knygą, „Uragano“ kapitoną“: be jokios pagalbos atlikau didelį darbą, surinkau daug puikių šaltinių, man net stulbinamai sekėsi, bet vis dėlto dar ėjau pradžiamokslį, dabar rašyčiau kitaip. Po to buvo istorijos dokumentika, savarankiški tyrimai ir bendradarbiavimas su istorikais. Vykau į tiriamąsias išvykas su Arvydu Anušausku, nagrinėjau šaltinius su Šarūnu Liekiu, Nerijumi Šepečiu, užsienio istorikais (dabar sakyčiau – va, čia tai bent seminarai). Kelias buvo ilgas ir ne rožėm klotas. Patyriau, kad drąsesni užmojai baisiai brangiai kainuoja visomis prasmėmis: reikia daug pinigų, laiko, jėgų, sveikatos. Dėl to pradėdama tyrimą apie S. Darių ir S. Girėną dvejojau. Pajudėjau tuomet, kai galutinai įsitikinau, kad projektas realus, pasiekiamas, žinau, ką, kaip daryti, ir niekas kitas to nesiims, nei žurnalistai, nei istorikai.

Kuo Jus patraukė istorinių dokumentinių filmų žanras?

Bet juk manęs iš viso joks televizijos žanras nebuvo sužavėjęs! Televizija yra klaiki žiniasklaidos priemonė, kūryba joje nežmoniškai brangi ir trumpalaikė. Dirbome kiek galėjome, o vaizdas ėmė ir paseno, nuo to nepabėgsi. Patikėkite, tai – toli iki žavesio. Dokumentika turi kalbėti vaizdais, nes dėl smegenų veiklos specifikos žiūrėdami televiziją priimame daugiau vaizdinės, o ne žodinės informacijos. Dokumentika tradiciškai turi gerą vardą: esą jei šiaip žiūri televiziją – esi lūzeris, o jei žiūri dokumentiką – dar turi kažkiek smegenų. Bet aš vis laukiu, kada dokumentika nukris nuo pjedestalo. Juk vaizdinė raiška be jokių išlygų ir dokumentikos kūrėjui uždeda apynasrį, kuris bent mane labai erzina. Esi suvaržytas, negali pateikti išsamios analizės, atskleisti įvairiapusės problematikos. Man televizijos dokumentika yra išskirtinis kalbėjimo būdas, net menas kalbėti ir tuo pat metu – kalbėjimo negalia, prakeikimas.

Istorikas dokumentinių filmų procese yra įpareigotas atskleisti tam tikrą to meto tikrovę. Kiek vietos jam lieka atsiskleisti kaip meniniam kūrėjui?

Istorikas ir yra kūrėjas, tad lai sau skleidžiasi į valias, kaip mano esą teisingiau. Vietos viskam visada yra, tik ne visiems jos, tiesą sakant, reikia. Na, netikiu aš tokiais savotiškais suokalbiais, kolektyviniais įsivaizdavimais, besąlygiškais ir tuo pat metu beprasmiškais: čia to negalima, ano nevalia. Aš tikiu, kad kūryba visų pirma yra asmeninis reikalas, subjektyvi valia. Nesvarbu, kas esi: istorikas, operatorius, prodiuseris… Net vairuotojas vairuotojui nelygu: būdavo, vienas per naktį nė pusės Lenkijos nepervažiuos, o kitas kone dvi naktis užsispyręs vairuos, kad tik spėtume atlikti, ką užsibrėžę. Jokių ribų nėra, arba kitaip tariant, visos ribos – galvose: vienam kažkas įdomu ir kažko būtinai reikia, o kitam – vienodai šviečia. Dokumentikoje pateikimo problemas išspręsi režisūros sprendimais. Techninių vaizdo fiksavimo būdų tik daugėja. Istorijos populiarinimo galimybės anaiptol nemąžta, jei nori – gali ir turi tai daryti. Bet kaip minėjau, dokumentikoje išlieka vaizdo pirmenybė: kaip juokaujama, niekas neklauso, ką kalbi per televiziją, visi žiūri, kaip kalbi ir atrodai arba ką rodai. Be to, susidūręs su masine auditorija istorikas neišvengia vadinamos žinojimo atskirties: pasižmonėja, vieną kitą faktą praneša ir gal išgarsina (arba pats pagarsėja), bet galop lieka vienas su savo žinių bagažu, nes šis netelpa ekrane, tribūnoje, skaidrėse ar dokumentiniame filme.

Kaip Jūs pati žiūrite filmus istorine tematika (nebūtinai dokumentinius). Ar neįsijungia „istorikas“ ir nepradedate matyti kitų filmų kūrėjų istorinių klaidų?

Jei dabar kas nors sukurtų filmą apie S. Darių ir S. Girėną, turbūt pasistengčiau jo nematyti. Bet kalbant rimtai, tai juk atsakant į jūsų klausimą vertėtų paklausti: tarkime, ar vadinami istoriniai Holivudo filmai privalo būti istoriški? Manau, kad ne. Filmo pradžios titruose frazė „Paremta tikrais faktais“ nuteikia ypatingai, bet iš tikrųjų ji yra visiškai beprasmė: neaišku, ką šiuo atveju reiškia „paremta“, „tikra“ ir „faktas“. Gal scenarijaus pagrindas yra fundamentalus tyrimas? O gal pasakojamos atminties epizodas įplieskė režisieriaus vaizduotę, sužadino aktorių kuriamų personažų bruožus? Autoriai nepasako ir neprivalo aiškintis, kiek procentų kokios tikrovės parodė. Tik visai išprotėję kritikai žaidžia savo žaidimus ir kartais iš tikrųjų bando procentais reikšti istorijos ir fantazijos santykį. Būtų smalsu paskaityti mokslinių darbų šia tema, tačiau galvoju, kad į ekraną perkeliama dokumentali tikrovė net ir baisingai besistengiant visiškai sumąžta. Pavyzdžiui, britai serialui „Karūna“ dabar išleidžia šimtą milijonų svarų sterlingų: bene taip pavyks nusipirkti 99 procentus tikroviškos praeities? Net jei tas serialas būtų sumontuotas iš tūkstančio slaptų kamerų audiovizualinių įrašų, vis tiek tai būtų menas, o ne mokslas. Aukščiausi kostiuminės dramos standartai, elitiniai konsultantai dar nereiškia, kad žiūrėdama serialą Elžbieta II susitapatins su pagrindine heroje, jos sutuoktiniu ir antraplaniais „istoriniais“ veikėjais.

Dažnai sakoma, jog geriausi dalykai nutinka tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Kur Jums kaip dokumentikos autorei ir istorikei šis išėjimas prasideda?

Nežinau, kur jis prasidėjo, bet vis nesibaigia. Galėjau likti spalvotoje dėžutėje, tai yra, televizijos Žinių studijoje, ir gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Bet keliavau į stažuotes, trankiausi po Discovery Campus seminarus, įstrigau Istorijos fakultete. Nenorėjau būti savamokslė, ieškojau mokytojų. Ir ko išmokau? To paties: nelaukti malonių, biudžeto, nušvitimo ar kitos manos iš dangaus, imti ir daryti. Nėra įkvėpimo – susikurk. Neturi šaltinių – ieškok. Trūksta lėšų – apeik kliūtį iš kitos pusės, rask kitų būdų. Sunku – pakentėk. Lengva tai sakyti, o daryti velniškai sunku, tenka rizikuoti, gal išsiskirti, likti nesuprastam. Kai keli nepatogumų sau, suklūsta, deja, ir kiti: kaip jiems tai atsilieps? Būna visaip, svaigu ar skaudu. Bet verčiau nesustingti.

Parengė Rūta Matimaitytė ir Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , ,

Černobylis – griūvančios Sovietų Sąjungos šešėlio nustelbta katastrofa

Jau praėjo trisdešimt metų po Černobylio avarijos. Ar Jūs atsimenate tą dieną, kai  įvyko avarija Černobylio elektrinėje?

Tai yra tragiškas jubiliejus. Avarija įvyko balandžio 26 dieną. Tiktai balandžio 28 dieną Sovietų Sąjungos Telegrafų agentūra padarė oficialų vieno ar dviejų sakinių pareiškimą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Iš esmės nieko ir nežinojome, kas įvyko. Žmonės, kurie klausė užsienio balsų, galėjo sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, švedai vieni pirmųjų pareiškė, kad kažkur įvyko katastrofa, nes radiacinis fonas yra padidėjęs. Tuo metu sklido gandas, kad jei vartoji alkoholį, jis apsaugo nuo radiacijos. Galiu pasakyti, jog būtent tą vakarą šventėm  profesoriaus Antano Kulakausko gimtadienį. Juokavom, kad mes tos dozės ir negavom. Vis dėlto 1986 metai buvo tik Perestroikos pradžia Sovietų Sąjungoje – viešumo lyg ir yra, bet realiai pasakyti apie įvykį buvo neįmanoma. Ankščiau egzistavo nuostata, kad tik užsienio šalyse įvyksta nelaimės, o Sovietų Sąjungoje niekados neįvykdavo nelaimingi atsitikimai, kadangi tai tiesiog nebuvo skelbiama. Vien tai, kad įvykis buvo paskelbtas, rodo naujo laikotarpio pradžią.

Kokia buvo Lietuvos visuomenės nuomonę apie šį įvykį po Sovietų Sjungos žlugimo?

Apie katastrofą buvo sužinota ankščiau. 1986 metų pavasarį ir vasarą buvo masiškai pradėti imti žmones į kariuomenę ir siųsti į Černobylį likviduoti šios katastrofos pasekmes. Iš Lietuvos siųsti keli tūkstančiai. Iš viso Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavo apie 600 000 tūkstančių žmonių. Kadangi likviduoti pasekmes reiškė eiti į radiacinę zoną, taigi dalis žmonių, kurie likvidavo pasekmes, mirė. Lietuvos visuomenė suprato, kad analogiški reaktoriai buvo pastatyti ir Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada pradėjo formuotis nusistatymas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Aš visada sakydavau ir sakau: „Kur jūs rasite valstybę, kurios gamtos parke būtų pastatyta atominę elektrinė?“. Tai reiškia vieną dalyką – Sovietų Sąjunga nieko neklausinėjo ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, kitose valstybėse kraštovaizdis ir gamta saugomi. Taigi, manau, kad ši katastrofa prisidėjo prie neigiamo  Ignalinos AE vaizdinio formavimo. Dar svarbu ir tai, kad  Ignalinos AE stovi seisminėje zonoje, kaip ir dabartinė Astravo AE Baltarusijoje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

 Ar Černobylio avarija galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos žlugimo?

Nemanau. Patį svarbiausią vaidmenį turėjo vidiniai Sovietų Sąjungos procesai, kurie ir atvedė prie valstybės žlugimo. Galbūt prisidėjo prie tam tikro Gorbačiovo nusivylimo – jis bandė slėpti šį įvykį. Manau, kad tuo metu vykę nacionaliniai judėjimai, sovietinės sistemos išsigimimas ir kiti procesai turėjo didžiausią įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui, o su Černobyliu to nesiečiau.

Vis dėlto Černobylio avarijai nėra skiriama daug dėmesio žiniasklaidoje Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Nepasakyčiau, kad mažai, kartais pasitaiko straipsnių, ypač dabartiniam kontekste su Astravo AE statyba, siekiant sugretinti tuo metu Sovietų Sąjungos reaktorius su dabartinės Rusijos statomais reaktoriais Baltarusijoje. Galbūt dėmesio skiriama ne tiek daug, nes kai Lietuvoje nėra AE, Lietuvos visuomenei tai neaktualu. Prisiminkim, kiek konservatoriai surinko parašų, kad nebūtų statoma Astravo AE –  apie 60 tūkstančių. Vadinasi,  didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai nėra svarbu.

Kokią  politinę, socialinę ir ekonominę įtaką Černobylis turėjo Ukrainai ir Baltarusijai? Ar šios šalys turi specifinių raidos bruožų,  susidariusių  būtent dėl Černobylio avarijos?

Jeigu žiūrint labai siauru požiūriu, tai pirmiausia nukentėjo žmonės. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, kadangi būtent į Baltarusijos pusę ėjo radioaktyvūs debesys. Trisdešimties kilometrų spinduliu aplink Černobylį buvo evakuoti žmonės. Apie šimtas penkiolika tūkstančių buvo evakuota, kas yra ne tiek mažai, trečdalis Kauno. Šiems žmonėms buvo liepta greitai susiruošti ir nieko nepasiimti, taigi jie buvo evakuoti taip, kaip stovi. Taip pat buvo užteršta ir gamta. Tuo metu aiškinta, jog negalima grybauti, nes grybai koncentruoja radioaktyvias medžiagas. Kitas dalykas – ekonomika. Sovietų sąjungos ekonomiką neišvengiamai palietė būtinumas statyti taip vadinamąjį sarkofagą. Tai kainavo didžiules lėšas, todėl ekonomika dėl to negalėjo būti nepažeista. Taip pat buvo pradėta aiškinti Černobylio reikšmė. Pagal vieną iš versijų, „čer“ – tai juoda, o „byl“ – žolė.  Net ir šitas pavadinimas pradėtas iššifruoti kaip turėjęs blogą nešančią prasmę. Atsirado ir skaudūs anekdotai, pavyzdžiui – „Pagranduk, pagranduk, kur  taip bėgi? – sako –„ Aš ne pagrandukas, aš ežiukas iš Černobylio“. Kitas anekdotas – „Senelis auklėja anūką ir anūkas klausia: “Seneli, kada aš būsiu didelis?“, „Na, kai užaugsi, tai  būsi didelis“ pasakė senelis, glostydamas tai vieną, tai kitą anūko galvą.

Kokią kultūrinę įtaką turėjo Černobylis? Šie specifiniai anekdotai Černobylio tema rodo katastrofos įtaką žmonių mąstymui.

Galbūt, bet aš nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Černobylis ir kultūra man kažkaip nesusisieja, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Černobylis palyginti greitai užsimiršo, nes įvykių gausa politiniame gyvenime tiesiog atitolino šią katastrofą. Dėl tokios gausos įvykių ėmėme labiau žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį.

Turistinės kelionės į Černobylio zoną labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Ar Jūs išdrįstumėte leistis į tokią kelionę?

Man tai skamba įdomiai, bet aš nemanau, kad nėra įdomesnių vietų, kurias reikėtų aplankyti pasaulyje. Aš labiau mėgstu gražią gamtą, o noro pamatyti Černobylį neturiu.

Neseniai įvyko avarija Fukušimos AE Japonijoje. Kuris įvykis – Černobylio ar Fukušimos katastrofa yra svarbesnė tarptautiniu mąstu?

Turbūt Černobylis. Kadangi vakarams buvo didesnis šokas nei Fukušimos katastrofa. Vakarai žinojo, kokio lygio yra sovietinė technika. Pagal sprogimo mąstą, Černobylio AE katastrofa pirmoje vietoje pasaulyje.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , , , , ,

Viena galimybė tapo gyvenimo profesiniu keliu

1) Kas sieja istoriją ir diplomatiją?

Klausimas, kurį užduoda labai dažnai, nes Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje dirba daug istorikų. Istorijos fakultetas pirmiausia suteikia ne tiek žinias, kurių gali ir nesuteikti, jeigu mes patys to nenorėsime, o išmoko kritinio mąstymo, kuris gyvenime yra labai naudingas dalykas. Išmoko nebūti visišku idiotu ir tikėti viskuo kas ką aplinkui sako ar rašo. Informacijos yra tiek daug, kad pagrindinis dalykas yra ją atsirinkti ir kritiškai pasvarstyti. Mano karjeroje labai padėjo šaltinio analizė. Aš rašiau diplominį darbą apie Napoleono žygį į Rusiją. Naudojausi ne pirminiais istoriniais šaltiniais, bet amžininkų atsiminimais, o atsiminimas iš principo yra labai blogas šaltinis, bet šaltinis. Tai tas pats ir diplomatijoje. Aš visuomet, nors jau dirbu 26-erius metus, tikrinu informaciją. Vieno šaltinio neužtenka, nesvarbu koks patikimas jis būtų. Pavyzdžiui, atrodo, jog diplomatui patikimiausias šaltinis yra kokios nors šalies įstatymas. Netiesa. Aš nežinau nė vieno  įstatymo nė vienoje šalyje, kuris neturėtų poįstatyminių aktų, o poįstatyminiai aktai nebūtų išskaidyti į daugybę ministerinių, žinybinių įsakymų ar potvarkių.

Valstybei tapus nepriklausomai, istorikus ėmė gaudyti į ministerijas, įvairias žinybas, nes paprastai, tai mąstantys ir raštingi žmonės. Mane pakvietė  dirbti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją: „ateik, pasikalbėti į Užsienio reikalų ministeriją. Ieškome Rusijos ekspertų.“ Ir aš ėjau pas ministrą studentiškai pasipuošęs: su ilgu megztiniu ir nunešiotomis kelnėmis. Tuo metu tai nebuvo populiari tarnyba, o istorikai visur galėjo darbo gauti. Tarp mano kursiokų yra politologų asociacijos prezidentas A. Lukošaitis. Jis ne tik mano kursiokas, bet ir sugulovas kaip aš sakau (juokiasi): 4-5 metus gyvenome viename kambaryje. Taip pat A. Račas – garsus blogeris, D. Varnaitė – Kultūros paveldo departamento direktorė. Visur aš sutinku kolegų. Taigi Istorijos fakultetas yra labai gera vieta humanitarui, išmokanti  racionaliai ir kritiškai mąstyti (diplomatui tai būtina). Kartais kritinis mąstymas su amžiumi pereina į cinizmą, bet sveiko proto pakanka išlaikyti tą balansą.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

2) Ar patyrėte vidinį lūžį, kai įstojote studijuoti istoriją sovietmečiu, o baigėte nepriklausomoje Lietuvoje?

Mes patyrėme daug lūžių ir patys daug ką sulaužėme, nes nesusitaikėme su ta sistema, kuri buvo. Aš atsimenu koks buvo didžiulis smūgis, kai gatvėje, kurioje verda gyvenimas tu girdi viena, o ateini į paskaitą, kurioje profesorė tau pasakoja apie Lenino kaklaraiščio taškiukų kiekį. Natūralu, jog mes, jauni žmonės, iš karto pradėjome kelti revoliucijas, pavyzdžiui,  buvo pakeistas fakulteto dekanas, juo tapo profesorius A. Bumblauskas. 1989 m. mes jau klausėmės gerų paskaitų. Tiesa, ne iš vadovėlių, nes vadovėlių nebuvo, bet dėstytojai: A. Bumblauskas, Z. Butkus ir kiti, kuo puikiausiai išmanė Lietuvos istoriją. Iš  tikrųjų nejaučiu, jog mes pradėjome sovietinę mokyklą. Pavyzdžiui, mano pirmas kursinis darbas buvo „Kastinė visuomenė Indijoje“. Nepaisant to, jog tu rašai nuo marksizmo, leninizmo nutolusį dalyką, vis tiek kursiniame darbe turėjai panaudoti vieną, dvi citatas iš Lenino arba Markso raštų. Ir surasti ką jie bent panašaus galėjo sakyti apie tą visuomenę, problemą, dažnai užimdavo daugiau laiko nei parašyti patį darbą. Be to, mūsų fakultete buvo daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip žinojo Lietuvos istoriją iš savo asmeninių patirčių, tremčių. Šeimoje už uždarų langinių seneliai viską papasakodavo. Mes gyvenome gerų pokyčių laikais, tai buvo romantinis periodas. Ten buvo gerai, mielai prisimenu fakultetą.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

3) Kaip pats, kaip istorijos studentas vertinote/stebėjote nepriklausomybės priešaušrį ir pačią nepriklausomybę?

Neįmanoma papasakoti. Aš galvoju, kad 2/3 visuomenės tai buvo atgavimas to kas ir turėjo būti. Aš nuo kokios 2 klasės žinojau, jog Lietuva buvo nepriklausoma. Sužinojau ne mokykloje, o iš  tėvelių. Taip pat daug reiškė katalikiškos šventės. Nepaisant to, jog buvo šnipų provincijoje, bet vis tiek visi švęsdavo, juk niekas nepanaikino švenčių. Prisimenu pas močiutę susitikdavome, užtraukdavom užuolaidas ir švęsdavom Šv. Velykas, Šv.Kalėdas. Daug sužinodavome ir iš knygų, pavyzdžiui, iš Šapokos istorijos. Šapoka – istorikas romantikas, tais laikais ta knyga buvo nuskaityta, suplyšusi. Didžioji dalis, tie 2/3 visuomenės visada tikėjo, jog Lietuva kada nors bus laisva. O likusiam trečdaliui Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje buvo natūralus ir naudingas. Manau, jog mes ir po 26 metų turim vienos ir kitos dalies atstovų. Ir čia mes grįžtame į kritinį mąstymą: jeigu žmogus pagalvotų, kad šalis, (pasaulyje nėra nė vieno regiono arba nė vienos valstybės, jeigu nekalbėsime apie Latviją, Estiją) per 25 metus sugebėjo iš vienos ekonominės-politinės sistemos pereiti į kitą tokiu tempu ir taip sėkmingai. Apie mus po 100 metų rašys kaip apie absoliučios sėkmės variantą. Pasižiūrėkite, aš esu gyvas liudininkas diplomatijoje. Mes viską pradėjome nuo nulio. 1991 m. negalvojome apie Europos Sąjungą, tai buvo svajonė. Tais laikais galvojome, kad galbūt būsime asocijuota Europos Sąjungos narė. Apie NATO net nekalbu. O tada mes net kariuomenės neturėjome. Nepamirškite, kad 1991 m. Šiaurės miestelyje stovėjo karinis dalinys su tankais. Kai pradėjome derybas dėl kariuomenės išvedimo negalvojome, kad mums taip greitai pasiseks (kariuomenė išvesta 1993 m.). Mes sunkiai dėl to dirbome. Tik mes visiškai nevertiname to ką turime šiandien.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

4) Kokius jausmus, mintis kėlė dalyvavimas Lietuvai svarbiose derybose dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos ir derybose su Rusija ir Baltarusija  dėl sienos delimitavimo ir demarkavimo?

Prisiminkite vieną S. Lozoraičio pasakytą mintį: “Saugokite valstybės sienas”. Mums, jauniems diplomatams, ši frazė buvo įkalta iš pat pradžių. Lietuva neturėjo savo sienų. Ką reiškia neturėti savo sienų juridiškai ir faktiškai? Pažiūrėkite dabar Doneckas, Donbaso regionas – jie neturėjo juridinės sienos su Rusija, todėl pasakyti pasauliui, jog jie kirto mūsų sieną – kokią tavo sieną? Kur yra tavo siena? Vienas iš svarbiausių darbų atkūrus nepriklausomybę buvo išvesti sovietų kariuomenę (Lietuvoje ji išvesta anksčiau nei Vokietijoje) ir siekti valstybės sienų pripažinimo. Pasirašytos bazinės sutartys su kaimynėmis. Jos buvo esminis valstybingumo įtvirtinimas. 1991 m. liepos 29 d. rusai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir sienas. Tai taip pat yra kertinis elementas. Mes turime užfiksuotą pokario valstybę

5) Ar sutinkate, kad Jūsų atveju istorija yra ne profesija, o išsilavinimas?

Besimokydamas mokykloje aš norėjau būti teisininku. Kodėl įstojau į istoriją, o ne į teisę? Todėl, kad kai kažkas traukia paaiškinti yra labai sudėtinga. Galvojau kur stoti, ruošiausi stojimams ir mąsčau: teisė ar istorija, istorija ar teisė? Važiuojant iš Kauno į Vilnių, ėjau priduoti dokumentų ir.. (spragteli pirštais) padaviau į istoriją. Ir nė kiek nesigailiu, nes ji man davė labai gerą pagrindą. Ar aš galėčiau dirbti istoriku? Taip, aš dėsčiau mokykloje ir man patiko. Ir iki šiol skaitau istorines knygas. Labai mėgstu prof. habil. dr. E. Gudavičiaus knygas, bet kiti jo negali skaityti, nes iš tikrųjų jis labai klampiai, sodriai rašantis. O man kaip tik patinka toks barokinis klampumas: faktai, datos, sąsajos. Yra kiti istorikai, kurie lengvesni: prof. dr. A. Bumblauskas, mano nuomone, yra viduramžiškos retorikos pavyzdys kaip galima skirtingus dalykus paprastai, gražiai, vaizdžiai papasakoti. Taip, iš principo galiu sutikti su jūsų užduotu klausimu. Nors šį klausimą reikėtų plėsti ir individualizuoti. Man dar užduoda klausimą:“Kaip galvoji, ar diplomatija yra tavo?” Tai aš pirmą karą susimąsčiau, ar iš tikrųjų diplomatija yra mano. Negalėčiau pasakyti, tikriausiai taip. Nors galėčiau dirbti daug visokių darbų.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

6) Gyvenote, dirbote įvairiose užsienio valstybėse. Ar galėtumėte palyginti jų ir lietuvių istorinį sąmoningumą? Kaip žvelgiama į savo šalies praeitį ir tos praeities pasekmes šiandien?

Lyginant tas šalis, požiūrį į praeitį dažnu atveju suponuoja dabartinis gyvenimas šalyje. Tuo metu, kai gyvenau Rusijoje, tai buvo atšilimo, demokratizacijos procesas. Tada jie bandė tyrinėti gana giliai ir objektyviai savo šalies istoriją. Jelcino vyriausybė, jo režimas leido klestėti istorijos mokslui. To ko dabar  nėra visai. Dabar imami naudingi dabartinei idealogijai istoriniai faktai. Tuo tarpu Švedijoje, išsivysčiusioje visuomenėje, istorija kaip mokslas nedominuoja. Pagrindinis mąstymo vektorius Švedijoje yra nukreiptas į ateitį. Italijoje yra visko, bet Italijos istorija yra tokia daugiasluoksnė. Tai yra laisvo pasaulio istorija, kurioje persipynusi praeitis, dabartis, tiesa, apie ateitį jie kalba mažiau nei švedai. Bendra visuomenės mintis yra arčiau rusiškos. Jie istoriją naudoja naudingai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

7) Kiek Jums kaip asmenybei įtakos turėjo istorijos išsilavinimas?

Iš tikrųjų, bet kuris humanitarinis išsilavinimas asmenybei vystytis yra būtinas dalykas. Mano gilų įsitikinimą patvirtina ir sūnaus pavyzdys. Jis Niujorko universitete studijuoja programavimą. Ką programavimas turi bendro su pasaulio literatūra? Jiems yra privalomi keturi dalykai. Tu gali pasirinkti tris dalykus iš tų keturių, o ketvirtasis – pasaulio literatūros kursas yra privalomas. Kam jam to reikia? Pasirodo reikia. Reikia ne tik senojoje Europoje, bet ir naujajame pasaulyje. Istorija, mano nuomone, yra be galo yra racionalus humanitarinis išsilavinimas. Be to, dabar tiek galimybių istorikams važinėti po pasaulį, susipažinti. Būtų galima, pavyzdžiui, su Egipto archeologais užmegzti kontaktus ir turėti praktiką prie piramidžių. Pirmame ir antrame kurse mes mokėmės Romos ir Graikijos istoriją. Istoriją tų šalių, kur mes tikriausiai niekada nenuvažiuosim (pašnekovas kalba apie studijas sovietmečiu – red.past).  Ir, kai tu po kurio laiko išvažiuoji dirbti į Italiją ir supranti, jog dalykai, kurie atrodė nepasiekiami, visai staiga tapo realybe. Dievai gerai parėdė, kad mes tapome nepriklausomi.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

 

Tagged , , , , , ,

Istorija, prabilusi kino salėje: “81-asis smūgis”

Nuo 2007 m. Lietuvoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis kiekvienais metais pritraukia kitokio kino mėgėjus. Šiais metais spalio 13 d. – lapkričio 8 d. vykęs renginys pateikė gausų asortimentą dokumentinių filmų, kurių nagrinėjamos problemos buvo pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki holokausto, nuo žmogaus teisių problemos tolimuosiuose rytuose iki dokumentinių filmų vaikams. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti filmą pagal savo skonį. Keletą radau ir aš, tačiau didžiausią įspūdį paliko režisierių David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch ir Zvi Shner filmas ,,81 – asis smūgis‘‘.

Filmas prasideda apdainuojama berniuko Michaelo Goldmann – Gilado iš Pšemyslio geto Lenkijoje pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės. Toliau dainuojama:

,,Vieną dieną Michaelis papasakojo savo istoriją
Buvo manoma, kad jis išsigalvojo ją.
Bet tai yra tiesa, – sakė jis.
Sunku patikėti, – atsakė jam.
Ir tai jam buvo dar vienas smūgis
81 – asis smūgis‘‘

 Surinkti archyviniai kadrai chronologiškai parodo Antrojo pasaulinio karo įvykius – Hitlerio atėjimą į valdžią ir tuo pat metu triumfuojančias ir siautėjančias vokiečių minias. Taip pat pirmąsias žydų diskriminacijos dienas, kurios vėliau išaugo į getus ir koncentracijos stovyklas. Visus šiuos skaudžius istorinius įvykius įgarsina išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimai. Sujungtos nuotraukos, vaizdinė medžiaga ir žmonių liudijimai suteikia mums progą giliau pažvelgti į nacistinės Vokietijos sukeltą košmarą, kurį išgyveno nekalti žmonės.

Šis filmas neparodo šiandienos aktualijų, problemų, tačiau jis žiūrovui pasakoja istoriją, kurios nereiktų kartoti ateityje. Juk praeitis yra neatsiejama dabarties dalis. Turbūt nė vienas populiarus komercinis filmas neprivers taip susimąstyti ir pajausti tų žmonių patirto siaubo. Sėdėdama kino salėje ir matydama tuos šiurpius vaizdus užduodavau sau klausimus: kas galėjo filmuoti mušamą moterį gatvėje ir jai nepadėti? Kas galėjo filmuoti skriaudžiamą, alkaną žmogų koncentracijos stovykloje ir nejausti gailesčio? Kas būtų, jeigu visa tai man būtų reikėję patirti? Nors praėjo ne viena ir ne dvi dienos po peržiūros, bet vis dar ieškau atsakymo į sau užduotus klausimus, kurie iš tiesų privertė susimąstyti.

Parengė Emilija Lipskytė

Tagged , , , , , ,

Praktika Romos rūmuose

Prakaitas padeda atvėsti kūnui. Iš pradžių ant smilkinių ima netvarkingai kauptis maži lašeliai, pamažu drėksta petnešomis kuprinės prie nugaros prispausta maikutė, ima deginti kojas apglėbusios tamsios kelnės, minkštėja kur kas vėsesniems orams pritaikyti sportbačiai. Kažkodėl nesijaučiu vėsiau, priešingai, kūnas vis labiau kaista kol pro šalį nepakenčiamai lėtai slenka sekundės. Imu muistytis nuo aplinkos stebėjimo atsitraukiančiose mintyse svajodamas išvaduoti kūną iš jį kaustančio apvalkalo, o seniai ištuštėjęs skrandis ir žvilgsnį imantis gaubti rūkas budina  sąmonėje giliai pasislėpusį ir pulti pasiruošusį erzelį. Staiga saulės atokaitoje pasirodo šypsenos apnuoginti mano dantys – ne, tramvajus vis dar neatvažiavo, juk šeštadienis, todėl žali vagonai, kuriuos priekin gena prie senų namų prirakinti lynai, važiuoja retai ir kaskart būna sočiai prisigrūdę. Ne, nusišypsoti verčia mintis, kad prieš kelias dienas už akių kliuvo antraštės apie pirmąsias šalnas ir sniegą tėvynėje. O aš, mat, skundžiuosi spalio gale kenčiąs karštį! Juk didžiausia sezono šventė – Vėlinės – įprastai lietuvius pasveikina pilko dangaus spaudimo nebe atlaikiusiu lietumi. Tuo tarpu aš pykstu, kad stotelėje greta laukiančios romietiškos pušys šešėlį meta į kitą gatvės pusę, tad turiu vargti saulės atokaitoje. Dar sako, jog prie gero priprantama.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Prie Italijos saulės, drėgmės ir domani gyvenimo būdo jau pratinausi nuo pat ankstyvo pavasario. Palikęs pavasarėti neskubantį Vilnių prieglobstį tuomet radau Pizoje, sugundytas galimybės paragauti itališkų studijų ypatybių. Bet Piza maža, visą senąją miesto dalį galima nesunkiai perkulniuoti per pusvalandį, taip ir nesutinkant turistų, kurie vejami baimės ar paprasčiausio tingumo retai kada palieka Stebuklų aikštę, miniomis ramstydami įžymųjį bokštą. Įdomu, ką apie fenomenalų šio miesto simbolio populiarumą pasakytų senelis Froidas.

Roma visai kas kita. Atvykau čia ne (tik) išgerti vyno prie Tibro bei iš arti pamatyti papà. Atvykau dirbti. Na gerai, ne visai dirbti, iš tiesų – atlikti praktiką. Būti ne visai tikru darbuotoju, bet save apgaudinėjančiu tokiu esant.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Iš tam tikrų šaltinių jau senokai susižinojęs, jog yra galimybė magistro praktiką atlikti Amžinajame mieste, nekantravau. Ir mėčiausi. Turint galvoje pavasarį prasidėsiantį baigiamųjų darbų rašymo vajų, praktika toli nuo savosios Alma mater, skaitytinų knygų ir šaltinių vargiai panėšėja į saugų sprendimą. Žinoma, saugiausia būtų niekada nepalikti erdvės, kurioje praleidome pirmąsias 273 savo (gyvenimo?) dienas. Šilta ir saugu, pažįstama, tik kažin ar pakankamai įdomu besiblaškyti mėgstančioms sieloms.

Taip išsisukinėdamas ir nuo savęs toliau stumdamas abejones rugsėjo pradžioje atsiradau Romoje. Galbūt išsigandęs Gerosios vilties vienatvės, gyvybines jėgas tarsi sekinančio ir sielą iki pat gelmių persmelkiančio suarchyvuoto šalčio, magistrantūros praktiką nutariau atlikti ambasadoje.  Palankiai susidėliojus dangaus kūnams ir sulaukus reikiamų žmonių pritarimo, pavyko užsitikrinti garbias praktikanto pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje prie Šventojo Sosto ir Suverenaus karinio hospitaljerų Šv. Jono ordino, paprasčiau tariant – ambasadoje prie Vatikano ir Maltos Ordino. Kiek netradicinis pasirinkimas lietuviškam medievistui, bet, matyt, giliai sukrėstas kalbų apie istoriko išsilavinimo plotį ir gylį, universalumą, plačias pri(si)taikymo galimybes ir perspektyvas darbo rinkoje, o gal genamas paprasčiausio avantiūrizmo, trumpam nusėdau čia.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Kaip nesunku įsivaizduoti, dėl diplomatinės atstovybės specifikos netenka aptarnauti Vatikano piliečių ir atlikti kitose valstybinėse įstaigose įprastų kasdienių darbų. Savo dienas leidžiu XVI a. statytuose Pallazo Sacchetti, kurie, tiesa, praeivių atodūsių nesulaukia, nors juos galima išvysti viename P. Sorrentino itališkos estetikos kupiname grožyje. Bet anoks čia stebuklas romiečiams ir aplink slankiojantiems turistams – kiekvienas senamiesčio kampas Romoje galėtų papasakoti krūvą skirtingų istorijų iš tų laikų, kai mūsuose žmonės dar, matyt, šiaurės vaisius valgė retai iš šventų giraičių viršūnių ant žemės nusileisdami.

La civiltà. Kurios čia tiek, jog reikia gerokai pasistengti norint pasislėpti medžių apsuptyje, nes gi laisvas plotas gali būti parduotas vienam iš šiandienos kunigaikščių. Neilgai trukus prie šiaurietiškų lygumų kraštovaizdžio pratusiam lietuvaičiui civilizacija užkemša visas smegenų jungtis, tad kasdien mindant tų pačių kelių̃ šaligatvius Amžinasis miestas ima prarasti turistų akyse nežabotą nuostabą keliantį žavesį ir tenka save stabdyti besistengiant įvertinti tai, kas glosto akis. Kartais pakanka užsukti į vieną iš 900 (sako vikipedija) Romos bažnyčių ir prisėsti dėmesiui leidžiant nuskęsti įspūdingoje baroko puošyboje ir gerokai senesnėse mozaikose bei mėgautis lyg niekur nieko šoninių koplyčių altoriuose besipuikuojančiais karavadžiais. Jų čia tiek, jog vienas nedidelis išdidžiai pasitinka ir išlydi svečius pro suveriamas medžio duris mano namuose.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Giliai sužavėtas pasąmonėje įstrigusio sausakimšo Romos metropoliteno, kurį pavydžiai saugo automatais ginkluoti išvaizdūs kariškiai, apsigyvenau rūsyje. Na, pusrūsyje, tad 1,7 metro aukštyje turiu grotuotą langą, primenantį, kad gyvenimas Romos rūmuose ne kiekvienam. Už tai galiu grožėtis puikiais itališkais praeivių batais. Ilgą laiką svarsčiau, kaip čia taip įdomiai pavyko apsigyventi, bet nusiraminimą radau beskaitydamas atsiminimų-pokalbių knygą apie legendinės diplomatų Lozoraičių šeimos jaunąjį atstovą Kazį. R. Morkvėnas pasakojo prisimenąs laiką, kai Kazys Lozoraitis tvarkė savo šeimos archyvą, ruošdamasis jį pargabenti Lietuvon. Tuo metu diplomato darbo vieta buvo „apytamsis, nekūrenamas, šaltas ir drėgnas pusrūsis.”[2] Žinoma, nepaisant geografinio artumo, būtų neteisinga niekingam praktikantui tapatintis su Lietuvos diplomatu par excellence, tačiau pavyzdys įkvepiantis ir numaldantis.

Vis tik, darbas, tai yra praktika, diplomatinėje atstovybėje, kai kuriais atvejais pralaimi studentavimui. Piniginėje liūdi niekam neįdomi LSP kortelė, o tikintis į muziejų prasmukti pigiau tenka slebizavoti bandant apsimesti itališko universiteto studentu ir, dargi, studijuojančiu architektūrą arba meno istoriją. Kartais pagalbos ranką ištiesia Europa ir muziejų galima aplankyti su jaunuolio iš ES šalių nuolaida. Brangių muziejų darbuotojos Romoje neitališkai nuoseklios ir visada maloniai nori apžiūrėti tavo dokumentus negailestingai spręsdamos kiek Erasmus stipendijos tau leis sutaupyti.

Realizuoti sukauptas lėšas Italijoje nėra nelengva. Nebent asketiškai tenkiniesi duonos kriaukšle, iš nesuskaičiuojamų fontanų lengvai bėgančiu geriamu (!) vandeniu ir dar kuo įaudrintoms mintims pasotinti. Silpnavališkai negebėdamas sutramdyti savo polinkių vis pasiduodu pagundai gerti kavą, kurios sodrumas dažnai užima kvapą net ir sustojus greta stoties įsikūrusioje landynės stiliaus užeigoje. Norint džiaugtis kitais svarbiausiais itališko gyvenimo atributais – ledais ir pica – reikia būti itin atsargiu, nes šiųjų kokybė bei sudėtis smarkiai varijuoja, o kaina dažniau atspindi lokaciją nei skonį. Sklando gandai, kad yra specialus gellato apps’as, kurio pagalba galima lengviau susiorientuoti klaidžiame romėniškame saldėsių pasaulyje. Lyg tyčia man pasisekė apsigyventi už kampo nuo puikios gellateria, kuri niekuo neišsiskiriančiame drebėjimų purtomame miegamųjų namų kvartalėlyje gamina įstabius natūralius ledus. Vietiniai žino, kad ten gera, todėl iki išnaktų dirbančios ledainės duris nuolat varsto sukaitę italai.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Stebėdamas italų mitybos įpročius vis praskaidrinamus dūmais, kurių populiarumą liudija visose įmanomose miesto vietose besimėtančios krūvos nuorūkų, svarstau, kodėl italai yra vieni ilgiausiai gyvenančių europiečių. Apie tai galvoju manevruodamas šaligatviais bandydamas neįminti į nepareigingų augintinių vedžiotojų paliktas dovanėles ir netyčia užeinu į greta darbo esančią užkandinę, kurioje dirbančios merginos šūkteli „ciao, caro!“ Įtariu, jos nepastebi vis retesnių mano apsilankymų, o ir tais retais atvejais turiu jas nuvilti prašydamas vietiniams blankios, bet tūlam šiauriečiui mėgstančiam druską, nuostabios pizza bianca. Neverta tikėtis, kad pavadintas caro ar bello sulauksi ko nors daugiau nei savo grąžos palydėtos šilta šypsena, skiriama kiekvienam klientui. Prie darbo esančiame kišenės dydžio bare garbiai donnai gaminant po pietų pertraukos vidun sugužėjusiems kostiumuotiesiems kavą, įprasta keliais žodžiais persimesti su greta vitriną ramstančiu kavos mylėtoju ar barmenu nesupratusiu tavo prastokos itališkos tarmės. Norint išsiskirti pakanka su įprastu šiaurietišku santūrumu kalbėti nejudinant savo galūnių, nekeliant balso ir nesipiktinant. Einant per pėsčiųjų perėją kol ant pirštų galų bando užlipti kažkur skubantis Smart’as verta gerokai pamosikuoti rankomis ir retoriškai pašūkauti bei visa tai pamiršti jau kitą akimirką. Gal būtent tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis? Nelaikyti viso neracionalaus prado savyje, bet leisti jam laisvai bėgioti rankomis ir liežuviu nebijant, kad būsi nesuprastas, greičiau priešingai – aplinkiniai įvertins tavo ekspresiją. Nelengva, bet padorumo ribas kartais peržengiantys suvartojamos kavos kiekiai padeda.

To ir mokosi Romoje gyvenantis tūlas šiaurietis-vidurio-europietis studentas iš Istorijos fakulteto. Kasdienė darbo rutina teikia naujų profesinių įgūdžių, o liekantis laisvas laikas, šilti itališki vakarai ir gausios hedonistinių poreikių tenkinimo galimybės moko kitų dalykų. Jų į savo CV neįsirašysi, bet kažkur viduje visad turėsi nedidelį pietietiškai šiltą kampą, į kurį pasitraukęs galėsi mojuodamas rankomis rėkauti dėl gyvenimą mūsų valstietiškame krašte trumpinančių problemų absurdiškumo.

[2]     Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis, sud. G. Jurkevičiūtė, Vilnius: Artuma, 2008, p. 224.

Andrius Balčiūnas

Tagged , , , , , , , ,

“Istorija yra daugiau nei datos ar knygos ir aš noriu žmonėms tai parodyti”

Pirmiausia norėčiau užduoti gana trumpą, bet galbūt sudėtingą klausimą. Kas tau yra istorija?

Pastaruoju metu labai dažnai sulaukiu tokio klausimo. Gal gana banaliai nuskambės, bet istorija yra absoliučiai visas mano gyvenimas: nuo ryto iki nakties. Iš pradžių istorija buvo labai didžiulis pomėgis, aistra. Įstojus į Vilniaus Universitetą istorija pradėjo užimti didžiąją  dalį laiko ir dabar džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad aš iš istorijos gyvenu. Aš stengiuosi, kad visos mano veiklos vienaip ar kitaip būtų  susijusios su istorija – ne tik magistrantūros studijos, bet ir įvairūs projektai, renginiai. Labai džiaugiuosi, kad galiu  save neoficialiai vadinti fakulteto ambasadore. Stengiuosi istoriją  ne tik  mėgautis, bet ir ją skleisti tarp draugų, šeimos narių ir tarp Lietuvos visuomenės.

Esi dalyvavusi įvairiuose projektuose. Kuo istorija buvo naudinga dalyvaujant įvairiose veiklose?

Istorija yra gera atspirtis dalyvaujant įvairiose veiklose. Jeigu būčiau matematikė, į pilietinius projektus ar visuomeninę veiklą būtų sudėtingiau įsilieti. Dabar man istorija tarnauja kaip žinių skleidimas visuomenei. Istorija yra daug daugiau nei mokslas, datos, knygos ar straipsniai ir aš noriu žmonėms tai parodyti. Be to,  savo krašto istorijos pažinimas yra tam tikra pilietiškumo išraiškos forma. Žmogus, pažindamas savo šalį, savo šalies istoriją gali būti pilietiškas.

Ir kaip dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Aš už Lietuvą“ ir „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ keitė tavo planus ir idėjas?

Projektas „Aš už Lietuvą“ atėjo šiek tiek vėliau negu ekspedicija. Ekspedicija man buvo pasiūlyta vasarį, o projektas „Aš už Lietuvą“ atsirado labai netikėtai – man pasiūlė prisijungti ir tapti projekto veidu, pilietišku pavyzdžiu visuomenei. Šis projektas buvo puiki proga išeiti į viešą erdvę: tapau žinomesniu veidu, susipažinau su žiniasklaidos priemonėmis. Ši nauja patirtis suteikė man daugiau drąsos ir atvėrė naujas  galimybes. Supratau, kad istorikas gali eiti į viešumą, o svarbiausia, kad jis viešumoje yra laukiamas ir priimamas. Nacionalinė ekspedicija  yra geriausias mano gyvenimo nuotykis iki šiol. Visada būsiu dėkinga tiek profesoriui Bumblauskui, tiek Edmundui Jakilaičiui už šią galimybę. Ekspedicija kardinaliai keitė viską, nes atvėrė daugiau horizontų ir naujų veiklų. Ir dabar netgi atėjus kažkur ir pasakius: „Sveiki, aš Luka – dalyvavau Nacionalinėje ekspedicijoje“ yra visai kitoks žmonių sutikimas ir požiūris. Nacionalinė ekspedicija taip pat buvo  puiki galimybė apie tam tikras istorines temas pakalbėti viešai.

Nuotr. G. Jauniškio

Nuotr. G. Jauniškio

O kas tau labiausiai įsiminė iš ekspedicijos?

Iš tikrųjų tai buvo pirmas mano kartas Baltarusijoje, į kurią nebuvo taip paprasta nuvykti. Man paliko įspūdį tai, jog Baltarusijoje yra labai daug Lietuvos istorijos. Labiausiai vertinu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie plaukė kartu. Iš jų pasisėmiau naujų idėjų. O kas liečia istoriją, turbūt pati įspūdingiausia diena buvo kai mes ieškojome Pauliaus Simonso sienų. Pats profesorius visiškai nežinojo, ką rasime. Mes Baltarusijos glūdumoje atradome Lietuvą. Po šio nuotykio sakėme, kad jau praktiškai galime važiuoti namo, nes jau viską atradome. Baltarusijoje atradimų buvo beveik kiekvieną dieną, todėl buvo labai smagu ją pažinti. Gana neigiamą įspūdį paliko Lenino paminklai, raudonos žvaigždės ir kita sovietinė simbolika.  Man to dar neteko matyti, kadangi aš jau užaugau nepriklausomoje Lietuvoje. Pamatyti savo akimis tą laikotarpį buvo tikrai pribloškiantis ir protu sunkiai suvokiamas dalykas, bet buvo verta.

Šį rudenį keliauji po Lietuvos mokyklas. Kokį įspūdį paliko Lietuvos mokyklos?

Manau, kad į mokyklas kiekvienam akademikui reikia keliauti, nes tai neleidžia atitrūkti nuo moksleivių ir jų gyvenimo. Pirmus du metus keliavome kartu su Norbertu Černiausku ir Kęstučiu Kilinsku po Lietuvos gimnazijas, o dabar keliauju viena. Esu maloniai nustebinta, kad moksleiviai yra labai protingi, daug kuo domisi ir užduoda įvairiausių klausimų į kuriuos kartais net  sunku atsakyti. Svarbu, kad  ne tik mokytojai bendrautų su mokiniais, bet kad ir istorikas su jais bendrautų, tarkim, pasakotų apie Rūtos Vanagaitės knygą  “Mūsiškiai”,  kaip ją vertinti, pakalbėtų apie informacinį karą, įvykus Ukrainoje, apie  rinkimus. Žinoma, mokiniai dar  negali balsuoti, bet jie tuo domisi.  Aš manau, kad ši veikla yra labai prasminga ir labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę keliauti po mokyklas ir parodyti, koks yra istoriko gyvenimas. Visi istoriko gyvenimą įsivaizduoja gana stereotipiškai, kad tai yra liūdnas ir pilkas gyvenimas, sėdint archyve ir nematant dienos šviesos.O patį istoriką įsivaizduoja kaip seną, pagyvenusį dieduką. Džiaugiuosi, kad galiu laužyti šiuos stereotipus ir istoriko specialybę parodyti jaunimui savo pavyzdžiu. Stengiuosi parodyti, kad istoriko gyvenimas yra ypatingai spalvingas, aišku, toks, kokį aš susikuriu pati. Labai smagu savo patirtimi pasidalinti su vaikais. Manau, mūsų keliavimas į Lietuvos mokyklas davė vaisių, nes tiek pernai, tiek šiemet stojimas  į istorijos studijų programą yra tikrai didelis. Labai tikiuosi, kad bent kiek prie to prisidėjau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Ir ką manai  apie savo veiklą? Kaip manai, kokią įtaką istoriko veikla turi visuomenei?

Man kažkada labai patiko doc. A. Švedo pasakymas, kad istorikas neretai mūsų visuomenėje yra kaip gaisrų gesintojas.Manau tai, kad istorikas yra gaisrų gesintojas nėra blogai. Vadinasi esant kritiškam momentui, kuomet nebežinoma  į ką kreiptis  ir nebežinoma, ką daryti,  ateinama pas istoriką. Istorikas turi  kritišką požiūrį dėl ko juos labai  mėgsta įvairios saugumo instancijos. Sugebėjimas per gana trumpą laiko tarpą absorbuoti ir įvertinti  daug įvairių šaltinių, manau,  yra labai unikalus gebėjimas ir ypatingai reikalingas šiai dienai, kai yra begalės informacijos srautų. Istorikas bene vienintelis tokios specialybės atstovas gali  tinkamai įvertinti didžiulius kiekius informacijos. Žmonės istorija vis labiau domisi ir greičiausiai taip yra būtent dėl žinomų istorikų, kurie kuria laidas, leidžia įdomias knygas, skaito paskaitas. Profesorių Bumblauską kviečiasi tokių specialybių atstovai kaip sportininkai ar verslininkai. Smagu, kad net tokių specialybių žmonės kviečiasi istoriką.

Istorikai gana plačiai veikia visuomenėje būtent sostinėje. O ką manai apie mažesnius miestelius? Kaip žinau, esi kilusi iš Šiaulių. Ir kaip reiškiasi istorikai Šiauliuose?

Lietuvoje turime problemą su mažesniais miesteliais – jie šiek tiek yra apsnūdę ir patys iniciatyvos nesiima.  Aš į Šiaulius grįžtu su tam tikromis idėjomis ir jų įgyvendinimo planais. Šį rudenį turėjau porą projektų, susijusių su istorija ir toliau juos plėtoju, nes kiti istorikai Šiauliuose to nedaro. Manau, kituose miesteliuose problema ta pati. Vis dėlto, ekspedicijos metu Merkinėje sutikome  profesoriaus studentą, magistrantą, kuris ten yra atidaręs muziejų. Būtent studentai iš Istorijos fakulteto neretai grįžta į savo gimtuosius miestelius ir  vykdo veiklą, susijusią su istorija. Ateityje norėčiau skatinti mūsų fakulteto studentus nespjauti į savo gimtuosius miestelius ar kaimus ir nešti šviesą į juos, nes kas kitas, jei ne mes tai padarysime.

Ar gyvenimas baigiasi po studijų? Kaip istorijos studijos pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą ir Lietuvą? Ar padėjo suprasti,ką nori viekti gyvenime?

Galėčiau ilgai pasakoti. Man nušvitimas atsirado po trečio kurso. Pirmi du metai buvo sunkūs, atrodė, kad nesuprantu, kodėl mokausi.Viskas apsivertė, kai atėjo realus suvokimas, kad visuomenėje yra daug netiesos, melo, kad žmonės nemato tokių logiškų, mums suprantamų dalykų, ar tai būtų sovietinis palikimas ar vertybių klausimas. Supratau, kas kitas jei ne istorikas gali tą tiesą atskleisti. Supratau, jog noriu atskleisti bent dalelę tiesos visuomenei. Po truputį šiuo dalyku vadovaudamasi pradėjau eiti toliau tuo keliu. Būtent todėl įstojau į magistrantūros studijas, rimtai galvoju ir apie doktorantūros studijas. Kiekvieną dieną vis kažką naujo sužinau apie Lietuvos istoriją, todėl meilė Lietuvai vis didėja. Tai nėra banalus dalykas ir aš taip sakau ne dėl to, kad kažkas man moka pinigus. Jau keli metai jaučiu vidinį, nuoširdų jausmą, kylantį kažkur giliai iš širdies. Jaučiu pareigą ir norą prisidėti prie pilietiškesnės Lietuvos kūrimo ir kiekvieną dieną darau kažką, kad prie to prisidėčiau. Didelių laurų dabar tikrai nenoriu, negaliu ir nežinau, ar kažkada prisiimsiu, bet tikrai darau viską dėl to, kad kažkada ateityje galėčiau sau pasakyti, kad padariau viską, o ne tiesiog sėdėjau ir laukiau, kol kažkas padarys už mane. Esu pozityviai nusiteikusi, nes žinau, kad pati kažką darau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

Ar tikrai pilietis – stipriausias karys?

Kiekvienas iš mūsų apmąstome ką reiškią būti savo valstybės piliečiu, kokias pareigas turime ar net privalome atlikti.  Kad pilietiškumo tema  tikrai yra aktuali, įrodė spalio 12 dieną vykusi konferencija. Idėjos įgyvendinomo ėmėsi   VU Istorijos fakultetas, „Pažink laisvę“ idėjos  bendraautorė Luka Lesauskaitė ir  Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Savo idėjomis ir įžvalgomis sutiko pasidalinti VU IF doktorantas Kęstutis Kilinskas, taip pat Naujosios istorijos katedros dėstytojas dr. Dainius Noreika Taip pat pasidalinti įžvalgomis apie šiuolaikinį pilietiškumą ir diskusijos dalyviai: 15 min.lt žurnalistas Dovydas Pancerovas, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, „Blue Yelow“ organizacijos savanorė Kotryna Stašinskaitė ir kariškis Arūnas Valinskas.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Su mokslininkų teorinėmis koncepcijomis supažindino doktoranta Kęstutis Kilinskas, jis skaitė pranešimą tema „Pilietis, partizanas, karys: ar įmanomas skirtys?“.  Doktorantas remdamasis istoriniais pavyzdžiais pristatė Lietuvos piliečių santykį su valstybės gynyba tarpukaryje ir  vykstant pokario partizanų kovoms. Partizanų temą ir jos santykį su pilietiškumu išsamiai pristatė dr. Dainius Noreika pranešime „ Pilietiškumo anatomija: Lietuvos partizanų karo (1944-1953) atvejis“. Istoriko teigimu, kalbėdami apie partizaninio karo laikotarpį turime nepamiršti to meto istorinio klimato ir sąlygų. Dr. D. Noreiku teigimu, dabartinė pilietiškumo sąvoka yra pakitusi, ir jos negalime taikyti kalbant apie to meto pokario visuomenę.

Antroji konferencijos dalyje pašnekovai leidosi į diskusiją, kurią moderavo dokt. Kęstutis Kilinskas ir Luka Lesauskaitė. Diskusijos dalyviai į pilietiškumą stengėsi pažiūrėti per karo patirtį. Buvo prisimintas Ukrainos ir Rusijos karo atvejis, taip pat Gruzijos įvykiai. Prelegentai beveik vienbalsiai sutiko, kad karas keičia individo santykį su valstybe.  Gabrielius Liaudanskas Svaras pripažino, kad  Gruzijos karas buvo lūžis apmąstyti ką reiškią būti šalies piliečiu ir kokias pareigas jis privalo atlikti.. Ukrainos karo patirtimi pasidalino ir žurnalistas Dovydas Pancerovas, kuris nuo pradžių sekė įvykius šalyje. Ukrainos atvejis, pasak žurnalisto – unikalus. Šalis, kurioje ilgą laiką klestėjo korupcija, piliečio ir valstybės santykis atrodo vertas detalesnės mokslininkų, antropologų tyrimų. Noras kovoti ir ginti šalį iš pilietiškumo paskatų, ar stiprios emocinės karo patirties, parodo tiesioginį karo ir individo santykį su šalies gynyba, teigia žurnalistas. Taip pat diskusijos dalyviai, beveik vienbalsiai nusprendė, kad masinės ir populiarios pilietiškumo apraiškos nėra blogai, nes tai piliečiui kaip tik gali padėti atrasti individualų santykį su tėvyne.

Nuotr. Rūtos Matimaitytės

Nuotr. Rūtos Matimaitytės

Tad tiek konferencijos dalyviai, tiek diskusijos prelegentai sutiko, kad santykio tarp piliečio ir valstybės reikia ieškoti čia ir dabar. Tokį teiginį tik patvirtino istorikai, įrodydami, kad nesukūrus pilietinės visuomenės šalis yra lengvas grobis kitoms valstybės. O   stipriausias karys yra kiekvienas save laikantis tokiu ir galintis ginti šalį žmogus.

Parengė Rūta Matimaitytė

 

 

Tagged , , , , ,

Iš Erasmus dienoraščio. Apie Suomijos stereotipus

Tai buvo graži rugpjūčio pabaigos diena. Plieskė 30 laipsnių karštis. Ką veikiu aš? Rausiuosi po spintas ieškodama žieminių batų, traukiu megztinius ir žieminę striukę. Ruošiuosi kelionei į šiaurę, į Suomiją. Žinoma, aš žinau, kad ten labai šalta. Ir brangu. Dėl to mane perspėjo ne vienas draugas ir pažįstamas. Net dėstytojai nusijuokė, kad vienintelis dalykas, kurį galėsiu sau ten leisti tai mokslas, nes nieko kito neįpirksiu. Bet aš buvau užsispyrusi – ne linksmintis gi važiuoju (čia, aišku, pirminė naivi versija), todėl niekas negali išgąsdinti. Tad priešpaskutinę vasaros dieną atsidūriau Suomijos žemėje.

Nuotr. Aigustės Starkutės

Nuotr. Aigustės Starkutės

Ir pirmas netikėtumas – jokio kultūrinio šoko. Aišku, važiavau prisiskaičiusi visokių atsiliepimų bei  komentarų, kuriuos rašė mainų studentai iš kitų šalių, tad buvau pasiruošusi. Vietiniai su tavim nekalba, nesisveikina, vengia akių kontakto, yra labai intravertiški. Bet tai netiesa. Pamirškite šitą stereotipą. Mano kaimynai (gavau galimybę gyventi ne bendrabutyje su mainų studentais, o nuomuotis butuką, todėl mano kaimynai tikri suomiai) visada pasisveikina sutikę koridoriuj. Reikia pripažinti, kad mes, lietuviai, ne visada tai darome, prasilenkdami daugiabučio laiptinėse. Dar vienas daugumą kitų užsieniečių studentų stebinantis dalykas – vengti akių susidūrimo viešajame transporte, nevesti trumpų bereikšmių pokalbių tarpusavyje (vadinamųjų small talk). Na taip, Vilniaus troleibuse galbūt išgirsi skambant daugiau žodžių, bet tai dažniau būna mandagios frazės, kai bandai prasibrauti lauk: „atsiprašau, ar kitoje stotelėje lipsite?“ Helsinkyje viešojo transporto, ko gero, daugiau nei gyventojų, todėl ir susidurti su situacija, kai neturi kur atsisėsti, ar kvėpuoji kitam į pažąstį, neteko. O ir akių kontakto vengimu suomiai nemanau, kad gali pralenkti lietuvius, ypač prisiminus neseną istoriją, kai Vilniaus troleibuse keleiviai sugebėjo nepastebėti vyruko su antrankiais ir už striukės užkištu šautuvu. Na, suomiai tikrai nėra tokie abejingi.

Su vietiniais studentais susipažinti praktiškai neįmanoma, jie svetimų į savo ratelius neįsileidžia. Tai viso labo dar vienas mitas. Tiesą pasakius, rasti draugų iš vietinių studentų būrio yra gerokai lengviau, nei mėginti įsitraukti į pokalbį tarp į mažus tautinius ratelius sudariusių vokiečių, prancūzų ar japonų. Suomių studentai kaip tik kviečia ir džiaugiasi, jeigu užsieniečiai domisi jų oranizacijomis, klubais ar dalyvauja jų renginiuose. „Mes vieni kitiems nusibostam, vis tie patys veidai. Smagu, kai yra naujų žmonių iš kitur“ – kartą pasakė man istorijos studentė Eeva, mat aš sugebėjau susipažinti su Helsinkio Universiteto Istorijos studentų organizacijos Kronos ry nariais (nes mes tai puikiai žinom, kas geriausi istorikų draugai).

Nuotr. Aigustės Starkutės

Nuotr. Aigustės Starkutės

Kokie istorijos studentai Helsinkyje? Tokie patys kaip ir Vilniuje. Net ir aplinka kelia nostalgiją savai Alma Mater. Kiemelyje, kur įsikūrusi istorijos katedra, ir kur galima rasti Kronos ry poilsio ir pasitarimų kambariuką, auga liepos, o istorijos studentai savo ruožtu ir Helsinkyje žino, ko nori istorikai. Tad vakarais aptarti aktualijas, su paskaitomis susijusias problemas, bei aišku tiesiog drauge pajuokauti ir pasibūti, suomių istorikai renkasi bare. Žinoma, kainos čia žymiai didesnės nei Lietuvoje, bet protingas studentas žino, kur alus pigesnis. Be to, jie tikrai vaišingi, mat jaučia pareigą užsienietį supažindinti su vietiniais gėrimais ir įpročiais. Taip, tai kad suomiai mėgsta laisvalaikį leisti su laipsnių turinčiais gėrimais, nėra gandas, tačiau griežti Suomijos įstatymai, susiję su alkoholio pardavimo kontrole, nesuteikia galimybės lengvai įsigyti stipraus alkoholio ir gerti bare iki paryčių. Tad nors ir dažnai suomį studentą sutiksi bare, tačiau daug sudėtingiau pamatyti jį prisigėrusi iki žemės graibymo.

Dar vienas stereotipas, kurį iš dalies galima patvirtinti tai suomių lėtumas. Ne, jie nevaikšto apsnūdę ir nevairuoja kaip pensinio amžiaus žmonės (gatvėse su jais viskas gerai). Lėtumas pasireiškia kiek kitose sferose. Helsinkio universitete yra nerašytas susitarimas paskaitas pradėti 15 minučių vėliau, nei nurodyta tvarkaraštyje, tad vėlavimas į paskaitas priimamas kaip norma. Taip pat lėtai ir atsipūtę suomiai elgiasi parduotuvėse prie kasos. Kasininkui skenuojant prekes, suomis tiesiog stovi ir žiūri, kai aš iš savo patirties gimtinėje žinau, kad prekes turi kuo greičiau susikrauti į maišelį, nes gali būti išvadintas stuobriu. Geriausiu atveju. Bet labiausiai erzinantis dalykas – eilių valdymo aparatai. Jie visur. Pašte, bibliotekoje, studentų aptarnavimo skyriuje ir netgi turguje. Suomiai turi, rodos obsesišką įprotį spaudyti mygtukus, kad gautų numerėlį ir sudarytų eilę netgi ten, kur tos eilės greičiausiai kitu atveju niekada nebūna. Tai ir juokinga ir kartais piktina, kai atėjus į universiteto studijų skyrių, pamatai net kelis užrašus, kad į kabinetą neišsimušus numeriuko įeiti negalima. Nors tuo metu stovi ten visiškai vienas. Bet nieko nepadarysi, pasiimi numeriuką ir lauki,  kada tave pasikvies.

Ir galiausiai reikia paminėti dar vieną dalyką, kuriuo garsėja suomiai. Tai metalo muzika. Iš tiesų metalas, kaip ir bet kokia kita sunkesnė muzika Suomijoje be galo populiarus. Gatvėse pilna sunkesnę muziką mėgstančių ir savo išvaizda tai parodančių įvairaus amžiaus suomių. Tačiau metalo koncertuose, kurie Helsinkyje vyksta itin dažnai, galima pamatyti net ir vyresnio amžiaus moteriškių, išvaizda labiau panašesnes į mokytojas iš vidurinės, nei į užkietėjusias metalistes. Tačiau jos stovi koncerte su alaus bokalais ir smagiai linksi į taktą. Suomiai ne tik mėgsta klausytis muzikos, bet ir patys laisvalaikiu padainuoti. Karaokės barų gausa Helsinkyje stebina. Tačiau, matyt, kai visą dieną pratyli, tai vakarui atėjus, reikia išsilieti dainuojant.

Taigi, dauguma stereotipų, kurių pilnas internetas, nėra visiškai atitinka tikrovę. Arba toks įspūdis susidaro žvelgiant iš lietuvės perspektyvos. O grįžtant prie šalčių, Helsinkis – ne Laplandija ir oro sąlygomis skųstis negaliu. Didžiąją laiko dalį, kiek čia jau praleidau, švietė saulė, o temperatūra būdavo gal tik vienu ar dviem laipsniais žemesnė nei Vilniuje, o žieminių batų dar panaudoti neteko.

Parengė Aigustė Starkutė

Tagged , , , , ,