Tag Archives: Istorijos fakultetas

Susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės meru Remigijumi Šimašiumi

Jau tampa tradicija  Istorijos fakultete kiekvieną mėnesį susitikti su  visuomenėje žinomu politiku, ekonomistu, architektu ar žurnalistu  ir kartu bandyti ieškoti atsakymų  visuomenei aktualiomis temomis. Prieš dvi savaites Istorijos fakultete buvo surengtas Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ sutiktuvės, o jau kovo 30 dieną  fakultete svečiavosi Vilniaus miesto savivaldybės meras Remigijus Šimašius. Istorikai pakvietė merą apžvelgti  ką jam pavyko nuveikti praėjus pusei kadencijos ir kokie planai sostinės dar laukia ateityje. Pokalbį moderavo Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas. Pokalbio įvadinį  ir sveikinimo žodį tarė Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas. Dekanas pabrėžė, kad istorikams vis svarbiau yra reaguoti į šių dienų įvykius ir išreikšti savo  nuomonę.

Pirmiausiai aiškintasi dėl Gedimino kalno situacijos.  Politiko nuomone, šios kalno problemos nėra tik pastarųjų metų skaudulys. R. Šimašius pusiau juokaudamas sako,  kad ir XVII amžiuje buvo pastebėta, kad kalnas po truputį slenka, bet ir tada buvo imamasi atitinkamų  gelbėjimo priemonių. Visgi politikas pripažino, kad tam tikrą atsakomybę turi prisiimti ir visas biurokratinis aparatas dėl laiku nepradėtos spręsti miesto simbolio problemos. Verta pažymėti, kad  meras nevengė išreikšti ir asmeninę savo poziciją dėl Lukiškių aikštės planų. Aikštė,  politiko nuomone, turėtų būti pritaikyta ir miesto gyventojams, ir atlikti reprezentacinę funkciją. Tiesa, dėl Vyčio paminklo R. Šimašius buvo kritiškas: kol kas siūlomi variantai mero netenkina ir jis nemano, kad paminklas turėtų būti pastatytas būtent 2018 metais minint Lietuvos šimtmetį. Taip pat politikas gana skeptiškai reagavo į siūlymus atstatyti Aukštutinę pilį. Diskusijoje taip pat buvo paliestos ir istorinės atminties temos. R. Šimašiaus teigimu Vilniuje turėtų iškilti muziejus skirtas Lietuvos žydų  istorijai įprasminti.  Muziejus planuojamas statyti tarp  buvusių Sporto ir  koncertų rūmų.

Pokalbio pabaigoje sulaukta nemažai klausimų iš auditorijos. Auditoriją domino klausimai apie miesto urbanistiką, artimiausius planus  Vilniuje. Pabaigoje R. Šimašius palinkėjo istorikams tapti aktyviems viešosios nuomonės formuotojais ir dažniau išsakyti nuomonę sostinei svarbiais klausimais. Taip pat džiaugiamės, kad Vilniaus meras puikiai išmano Lietuvos ir sostinės istoriją.

Kitas renginys bus balandžio 27 dieną vykstanti „Trakinių partizanų“ akademinė diena, kuri šiais metais žada ne vieną prasmingą diskusiją!

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , ,

A. Švedo knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugė – tai tarsi dar vienerios Kalėdos knygų mylėtojams. Šiais metais, vasario 23-26 dienomis, vykusioje mugėje apsilankė apie 63 tūkst. lankytojų. Begalės knygų surado savo skaitytojus ir buvo papuoštos autorių autografais. Taip pat vyko diskusijos, susitikimai su rašytojais bei knygų pristatymai.

Nuotr. E. Miltinytės

Nuotr. E. Miltinytės

Vienas iš jų – tai istoriko, VU IF dėstytojo, doc. dr. Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatymas. Knyga sulaukė gana didelio susidomėjimo, todėl pristatyme, kurį filmavo ir LRT televizija, susirinko nemažas būrys žmonių. Pokalbyje dalyvavo pats autorius, I. Veisaitė, T. Venclova ir R. Rimickaitė. Galiu drąsiai teigti, jog tai buvo vienas iš šilčiausių ir nuoširdžiausių mano matytų knygos pristatymų. Nebuvo jokios vaidybos, dirbtinių šypsenų ar pritemptų pasakojimų norint išryškinti vieną ar kitą aspektą. Nuoširdumas, atvirumas ir įdomios mintys, privertė susimąstyti ne vieną iš besiklausančių. Buvo verta klausytis kiekvieno iš pašnekovų pasakojimų, tačiau esminiai žodžiai nuskambėjo iš A. Švedo lūpų atsakant į R. Rimickaitės klausimą „Ką davė ši knyga Jums kaip istorikui?“: „Irena su tokia išraiškinga, gilia, įvairiapuse asmenine istorija man buvo kaip asmeninis atradimas, – teigė A. Švedas, – ji buvo tas žmogus, kuri savo gyvenimu „sulipdo“ tą XX amžių, į kurį žiūrėdami istorikai, tiesą sakant, nelabai žino ką daryti. Kaip sujungti tarpukarį su sovietmečiu, kokį santykį žvelgiant iš XXI amžiaus perspektyvos sukurti su 1982 metais? Intelektualiai galima sukurti tam tikras schemas. Jos kartais veikia, kartais neveikia. Tačiau, kartais galima eiti tuo keliu, kuriuo bandžiau eiti aš. Klausti žmonių, kurie yra tikrieji tos vienos ar kitos epochos liudininkai, klausytis jų liudijimų ir kažkuria prasme aš kalbėdamasis su Irena, visų pirma, daug gavau kaip žmogus.“. A. Švedas savo pokalbių knygą įvardijo ne kaip atsiminimų, pokalbių apie praeitį knygą, o jo ir ponios Irenos bandymą sukurti santykį su praeitimi, kaip sakė jis pats : „Bandėme ieškoti žmogaus gyvenimo ir likimo prasmės amžiuje, kuris nesigaili žmogaus, kuris blaško žmogų kaip laivelį okeane“.

Pristatyme nuskambėjo daug padėkos žodžių žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų išleista, draugams, kurie pastūmėjo rašyti ir papasakoti šią galbūt nutylėtą, bet vertą kiekvieno skaitytojo akies istoriją. Kiekvienas iš ten buvusių išsinešėme daug minčių apmąstymams.

Parengė Emilija Miltinytė

 

Tagged , , , , , ,

Dr. Rūta Kačkutė: apie studijas, projektus ir savanorystę „ Visuomeninė veikla man padeda pažinti valstybę ir jos žmones“

 

Dr. Rūta Kačkutė yra Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto alumni, 2015 metais apsigynė disertaciją „Romėniškojo geležies amžiaus visuomenių socialinė analizė Baltijos jūros regione”. Šiuo metu  yra Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja, taip pat įvairių kultūrinių renginių ir iniciatyvų dalyvė ir organizatorė.

Esame Valstybės pažinimo centre, todėl  mano pirmas klausimas ir būtų, kas Jums padeda pažinti valstybę? Ir kokias įvardintumėte svarbiausias valstybės datas arba valstybės lūžius padėjusius susiformuoti valstybei?

Norėčiau pradėti nuo antros klausimo dalies. Man atrodo, jeigu mes kalbame apie modernią valstybę, o ir esame valstybės pažinimo centre, manau, kad visas šimtmetis, kuris prasideda ne tik vasario 16, bet ir anksčiau, visos ištakos nuo XIX amžiaus pabaigos- raida, kuri atvedė iki nepriklausomybės paskelbimo- mums kaip valstybei, svarbu suvokti kokioje terpėje ir kaip nelengvai gimė mūsų valstybė. Iš tikrųjų labai svarbu suprasti modernios valstybės ištakas ir žinoma, tokius  įvykius kaip Kovo 11. Manyčiau pačios  to lūžio datos yra svarbios, bet tam, kad suvoktum, kaip ta valstybė dabar funkcionuoja ir kodėl turi vienokių ar kitokių problemų, yra labai svarbu žinoti  ir valstybės ištakas, ir tai kas mus atvedė iki valstybingumo. Ir galbūt kaip tik ten ir yra  tam tikros  mūsų stiprybės, kurių mes galime ieškoti.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Pavyzdžiui, kokių stiprybių galėtume ieškoti praeityje?

Maža tauta labai greitai gali susivienyti – ir grynai pilietiško veikimo būdu ateiti iki nepriklausomybės, turiu omenyje Sąjūdžio situaciją ir atėjimą iki Kovo 11 dienos. Iš tikrųjų, tai yra neįtikėtinas žmonių susitelkimas ir neįtikėtinas meno žmonių, intelektualų, kurie sugebėjo sutelkti tautą ir atvesti ją į nepriklausomybę poveikisTai yra mūsų stiprybė, kurią dabar šiek tiek primiršome.

Grįžtant prie pirmos klausimo dalies: kas Jums kaip valstybės tarnautojai, mokslininkei ir pilietei padeda pažinti valstybę?

Man asmeniškai valstybę pažinti padeda, turbūt, mano kaip istorikės ir archeologės studijos, gal labiau istorikės, kartu ir darbas valstybės tarnyboje. Aš daug metų dirbu valstybės tarnyboje, nuo 2000 metų, bet taip pat prisideda ir mano visuomeninė veikla: aktyvus dalyvavimas valstybės gyvenime įvairiomis formomis. Aš turiu daug  veiklų. Tai man padeda pažinti valstybę ir jos žmones, ne tik  darbas valstybės tarnyboje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Galėtumėte įvardinti kokios  tai veiklos?

Pirmiausia savanorystė įvairiose kultūriniuose renginiuose – tai Kauno džiazo festivalis, įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos, kuriomis užsiimu nuo 2005 metų, na tokios kaip Metų knygos rinkimai, Knygų mugė. Daug įvairiausių. Pavyzdžiui, viena iš iniciatyvų – „Žymūs žmonės skaito“ knygų mugėje. Dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Migruojantys paukščiai“. Man tai tikrai atvėrė akis, leido pažinti kitus žmones, kurie gyvena ne Lietuvoje, jų santykį su valstybe. Tai plečia akiratį. Kiekvieną kartą, kai sutinki naujus žmones.

 Man būnant savanore įvairiuose projektuose susiduriu tuo, kad jame savanoriauja dažniausiai studentai, moksleiviai, ar nemanote, kad  Lietuvoje savanoriauja tik jauni žmonės, kai tuo tarpu užsienyje savanoriauja įvairaus amžiaus piliečiai?

Tikrai ne. Tie, kurie pradeda savanoriauti jaunystėje, jie ir ateityje greičiausiai bus savanoriai. Tik tiek, kad savanorystė kinta. Vienais dalykais domiesi, kai esi jaunas, tada ir savanoriauji vienose organizacijose, paskui su amžiumi keiti ir organizacijas. Pirmiausia tai – laimė dovanoti kitiems, bet iš tiesų savanorystė visomis prasmėmis tobulina tave kaip žmogų, specialistą ir asmenybę. Iš savanorystės  daugiau  gauni negu atiduodi, nes tikrai ne pinigais viskas – gyvenime matuojama. Savanoriaudamas gauni  tokias patirtis, kad nebūdamas savanoriu niekada jų negautum. Ir man atrodo, kad patirtys – pats  didžiausias ir svarbiausias turtas, o be to dar ir gerą darbą darai. Aš manau, kad savanorystė tinka ne tik jaunimui, bet  žinoma yra gerai pradėti savanoriauti jauname amžiuje, kol neturi didelių įsipareigojimų, turi daugiau laisvo laiko, gali sau tai leisti o paskui tai tampa įpročiu, be kurio nebegali gyventi.

Man kaip istorijos studijų programos studentei, įdomu kaip jūsų pasirinkime atsirado Istorijos fakultetas ir Jūsų atveju archeologija?

Aš į universitetą įstojau 1988 metais, iki 1987 metų sakiau, kad noriu būti mokytoja, nesusimąstydama nei kokios srities, nei ką aš  iš tiesų noriu daryti -1987 metais pradėjau daug skaityti apie Vilniaus  katedrą, apie jos tyrinėjimus. Taip ir  susidomomėjau archeologija. Atsimenu, kai sužinojau, kad  Katedros skulptūros buvo nuverstos ir sunaikintos, kilo noras kažką daryti, kad jos būtų restauruotos ar atstatytos. Ir tas susidomėjimas Katedra ir jos tyrinėjimais atvedė mane į archeologiją. Kai stojau į universitetą jau žinojau, kad noriu būti archeologė,  o ne istorikė.

Jūs  įstojote 1988 metais dar sovietmečiu, bet priklausėte tai kartai kuri baigė universitetą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kas per tą laiką keitėsi universitete, visuomenėje?

Patys įdomiausi metai buvo mano pirmas kursas, nes 1988/1989 metais vyko labai daug lūžių. Pirmame kurse 1988 metų rugsėjį vos  ne rugsėjo 3 dieną, išvežė rinkti bulvių, nes dar buvo Sovietų Sąjunga, tai buvo privaloma rudeninė praktika. Renkam mes ten bulves ir sužinom, kad žalieji rengia akciją, „Apjuoskite Ignalinos elektrinę“. Akcija nukreipta prieš atominę elektrinę. Šeštadienį ir sekmadienį mums būdavo laisva diena ir mes vadovui pareiškėme, kad važiuojame apjuosti elektrinės. O mums pasakė:„ jeigu išvažiuosit, grįžę nebebūsit studentais“. Bet mes  vis tiek išvažiavome dalyvauti akcijoje ir niekas mūsų už tai nenubaudė. Arba pavyzdžiui, mes visi atsisakėme karinių mokymų. Tuo metu  merginoms buvo privalomi kariniai medicininiai mokymai, o tuo tarpu vaikinus mokė karinio parengimo.  Mes mokymų atsisakėme, mums grąsino, tačiau iš studentų sąrašų neišbraukė. Tie nepriklausomybės pokyčiai buvo tokie greiti ir neįtikėtini! Buvo labai daug laisvės, labai greitai keitėsi mokymosi programos. 1988 metais pradėjom studijuoti TSKP istoriją, o jau 1989 m.,pavasario sesijoje  skaitėme rusišką knygą apie – Lenino ir  Stalino nusikaltimus. Apie Stalino nusikaltimus buvome girdėję, bet apie Lenino masinius naikinimus skaityti buvo visiška naujiena. Studijuoti buvo be galo įdomu per metus atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmą pusmetį  mes buvome maitinami viena informacija, o antrą pusmetį staiga  jau skaitėme visai  kitą literatūrą ir gaudavome informaciją. Tikrai  buvo labai įdomūs metai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Taigi, darbas mokykloje buvo kaip  tolimesnis karjeros sprendimas?

Studijuojant dažnai ieškoma įvairiausių galimybių užsidirbti. Mano močiutė buvo mokytoja, mama yra dėstytoja.Šeimoje natūraliai įgijau pedagoginiam darbui reikalingų  įgūdžių. Aš visada galvojau, kad sugebėčiau tiek mokyti, tiek dėstyti ir man pasitaikė tokia galimybė. Pradžioje mažus vaikus mokiau anglų kalbos, vėliau pasitaikė galimybė dirbti anglų kalbos mokyklėlėje. Tai buvo pradžių pradžia. Nebuvo jokios metodikos, kaip mokyti mažą vaiką užsienio kalbos,viską  reikėjo pačiam kurti. Kaip ir sakiau, mano močiutė anglų kalbos mokytoja, ji visą gyvenimą pati kūrė metodikas kaip dirbti su vaikais. Vaikystėje atsimenu mes su ja labai daug žaisdavome, buvo daug žaidimų, kuriais ji mane mokė anglų kalbos. Man tai pasirodė be galo smagus ir prasmingas užsiėmimas, kai žaisdamas su  vaiku gali jį dar kažko išmokyti.

Esate archeologijos mokslų daktarė, kas paskatino jus neapsiriboti vien bakalauro ir magistro studijomis ir siekti daktarės laipsnio?

Man visada buvo įdomu sužinoti daugiau. Būti mokslininke mane skatino interesas sužinoti daugiau. Gyvenime paprastai  nelieka pakankamai laiko, ramiai studijuoti ir gilintis į vieną ar kitą temą. Jeigu nori į kažkokią temą gilintis, turi sau sudaryti sąlygas. Tokios sąlygos yra sudaromos doktorantūros studijų metu. Man gyvenime pasisekė, kad aš tik pabaigus universitetą išvažiavau į užsienį. Išvažiavau studijuoti į Daniją, gerai pažininau Danijos ir skandinavų archeologiją. Todėl  man buvo įdomu rašyti disertaciją ir lyginti visuomenes, bendruomenes gyvenusias abiejose Baltijos jūros pusėse prieš pora tūkstančių metų. Atrodė, kad tuo metu gyvenę žmonės, turi daugiau panašumų negu skirtumų. Viena iš mano disertacijos išvadų ir yra ta, kad dalis bendruomenių gyveno labai panašiai.

Būdama Danijoje nusprendėte studijuoti ir baigti tolimesnes archeologijos studijas?

Danijoje nestudijavau, kaip paprasta studentė, bet aš porą metų buvau vadinamas studentas svečias, dabar vadinamasis laisvasis klausytojas, kur  galėjau lankytis tas paskaitas, kurios man buvo įdomios. Visą laiką turėjau vadovą, o paskui pradėjau rinkti medžiagą disertacijai, pradėjau važinėti po muziejus. Mane visą laiką globojo Orhuso universitetas. Disertaciją apsigyniau Vilniaus universitete. Kai grįžau iš Danijos, aš ją buvau pabaigus,  gintis turėjau Danijoje. Bet grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti Seime patarėja kultūrai. Taigi buvo tikrai daug darbo, mažas vaikas, nenuvažiavau ir nesigyniau. Paskui nusprendžiau, kad noriu disertaciją tobulinti, nes praėjo 10 metų, tai visą medžiagą reikėjo atnaujinti, nes moksle 10 metų daug reiškia. Aš naudojau savo surinktus duomenis, bet disertaciją parašiau antrą kartą ir  manau, kad nuo to ji tik pagerėjo. Ateina tam tikra branda ir dalykus pradedi kitaip vertinti.

Kodėl iš šiaurės šalių pasirinkote Daniją, tai buvo Jūsų profesinis sprendimas, ar žavėjimasis šia šalimi?

Aš pirmą kartą Danijoje buvau 1992 metais visiškai atsitiktinai. Pas mus namuose lankėsi danas iš Viborgo miesto, kuris bendravo su muziejuje dirbančiu archeologu.Pasikalbėjom ir jis man pasiūlė atvažiuoti atlikti  praktiką Viborgo muziejuje. Taigi, aš tokiu būdu atsidūriau pirmą kartą Danijoje. Pasirodė, kad archeologas dirba  ir Orhuso universitete. Po pokalbio jis pasiūlė atvažiuoti laisvu  klausytoju, jei gausiu ieškoti stipendija. Man pasisekė ir aš stipendiją gavau ir taip atvažiavau į Daniją. Paskui  buvau priversta išmokti danų kalbą, nes studijos buvo daniškai,daug svarbios literatūros tik daniškai. Kai išmoksti vieną  skandinavų kalbą, nesunku išmokti ir kitas šios grupės kalbas.

Taigi, Jums kaip humanitarinių mokslų atstovei kalbos tikrai ypač svarbios. Taigi, mano pirštai užlenkė netgi šešias kalbas!

Danų kalbą moku puikiai, skaitau norvegiškai ir švediškai, laisvai kalbu anglų, rusų kalbomis, lenkų galiu tik skaityti.

Skaitant Jūsų biografiją man užkliuvo faktas, kad esate studijavusi teisę. Ar susidūrėte su problemomis ir kliūtimis, nes visgi esate atėjusi iš humanitarinių mokslų?

Aš nestudijavau tikrosios teisės, studijavau Europos Sąjungos teisę ir adminstravimą, tai yra šiek tiek paprasčiau. Man nebuvo sunku, nes tuo metu jau kelis metus dirbau Seime. Seime dirbant, nuolat susiduri su teisės aktais. Praktiškai viską išmokau, bet man trūko -teorinių žinių.Studijuoti buvo be galo įdomu. Rašiau magistrinį darbą iš Europos struktūrinių fondų panaudojimo kultūrai, o kadangi aš dirbu kultūros srityje, man buvo smalsu pasižiūrėti,kaip kitos šalys sugeba struktūrinius fondus panaudoti kultūrai ir kaip juos panaudojame Lietuvoje. Įdomu  daryti tai, kuo tuo momentu gyveni ir darbe, ir studijose.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar vis dar esate susijusi su archeologijos mokslu? Galbūt vis dar leidžiatės į ekspedicijas, kasinėjimus?

Su archeologija esu susijusi tiek, kiek dėstau Vilniaus universitete. Ir  vis dar turiu tokį planą, ambiciją, išleisti savo disertaciją kaip monografiją, tik noriu ją papildyti.Bet kol kas nerandu tam laiko. O archeologiniai kasinėjimai – liūdnoji dalis, nes aš tikrai labai mėgstu būti ekspedicijose, bet deja, visiškai nerandu tam laiko. Kiekvieną vasarą  sau žadu, kad šiemet važiuosiu, bet geriausiai kas pavyskta, tai vienos dienos apsilankymas ekspedicijoje.Tuo metu, kai gyvenau ir studijavau Danijoje, atvažiuodavau kasinėti į Kernavę ir į Dauglaukį. Tačiau, kai pradėjau dirbti iš pradžių Seime, o vėliau Prezidentūroje, laiko tiesiog pradėjo trūkti ir apsilankydavau vis rečiau.

Kaip jūsų įgytas išsilavinimas jums padeda švietimo, kultūros klausimais?

Aš manyčiau, istoriko išsilavinimas –  dėkingas, tuo, kad atveria platų akiratį, leidžia pažinti įvairių dalykų  ir jeigu  paskui gyvenime tave domina viena ar kita tema jau žinai, kur ieškoti informacijos, kaip gilintis. Istoriko arba plačiąja prasme humanitaro išsilavinimas yra tikrai geras  ir platus. Svarbiausia, kad studijuojant istoriją pradedi  galvoti, kaip susieti dalykus, sužinai, kaip jie yra susiję istorijoje ir dabartyje ir tai atveda prie sąsąjų ieškojimo kituose dalykuose. Manau, istoriko išsilavinimas labai vertingas kaip pagrindas, na o teisė, administravimas, Europos sąjungos studijos ir kitos žinios padeda kasdieniame darbe. Galiu pasakyti tik tiek, kad savęs lavinimas domintis  kultūra ir jos procesais,man taip pat padeda.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , ,

Černobylis – griūvančios Sovietų Sąjungos šešėlio nustelbta katastrofa

Jau praėjo trisdešimt metų po Černobylio avarijos. Ar Jūs atsimenate tą dieną, kai  įvyko avarija Černobylio elektrinėje?

Tai yra tragiškas jubiliejus. Avarija įvyko balandžio 26 dieną. Tiktai balandžio 28 dieną Sovietų Sąjungos Telegrafų agentūra padarė oficialų vieno ar dviejų sakinių pareiškimą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Iš esmės nieko ir nežinojome, kas įvyko. Žmonės, kurie klausė užsienio balsų, galėjo sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, švedai vieni pirmųjų pareiškė, kad kažkur įvyko katastrofa, nes radiacinis fonas yra padidėjęs. Tuo metu sklido gandas, kad jei vartoji alkoholį, jis apsaugo nuo radiacijos. Galiu pasakyti, jog būtent tą vakarą šventėm  profesoriaus Antano Kulakausko gimtadienį. Juokavom, kad mes tos dozės ir negavom. Vis dėlto 1986 metai buvo tik Perestroikos pradžia Sovietų Sąjungoje – viešumo lyg ir yra, bet realiai pasakyti apie įvykį buvo neįmanoma. Ankščiau egzistavo nuostata, kad tik užsienio šalyse įvyksta nelaimės, o Sovietų Sąjungoje niekados neįvykdavo nelaimingi atsitikimai, kadangi tai tiesiog nebuvo skelbiama. Vien tai, kad įvykis buvo paskelbtas, rodo naujo laikotarpio pradžią.

Kokia buvo Lietuvos visuomenės nuomonę apie šį įvykį po Sovietų Sjungos žlugimo?

Apie katastrofą buvo sužinota ankščiau. 1986 metų pavasarį ir vasarą buvo masiškai pradėti imti žmones į kariuomenę ir siųsti į Černobylį likviduoti šios katastrofos pasekmes. Iš Lietuvos siųsti keli tūkstančiai. Iš viso Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavo apie 600 000 tūkstančių žmonių. Kadangi likviduoti pasekmes reiškė eiti į radiacinę zoną, taigi dalis žmonių, kurie likvidavo pasekmes, mirė. Lietuvos visuomenė suprato, kad analogiški reaktoriai buvo pastatyti ir Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada pradėjo formuotis nusistatymas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Aš visada sakydavau ir sakau: „Kur jūs rasite valstybę, kurios gamtos parke būtų pastatyta atominę elektrinė?“. Tai reiškia vieną dalyką – Sovietų Sąjunga nieko neklausinėjo ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, kitose valstybėse kraštovaizdis ir gamta saugomi. Taigi, manau, kad ši katastrofa prisidėjo prie neigiamo  Ignalinos AE vaizdinio formavimo. Dar svarbu ir tai, kad  Ignalinos AE stovi seisminėje zonoje, kaip ir dabartinė Astravo AE Baltarusijoje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

 Ar Černobylio avarija galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos žlugimo?

Nemanau. Patį svarbiausią vaidmenį turėjo vidiniai Sovietų Sąjungos procesai, kurie ir atvedė prie valstybės žlugimo. Galbūt prisidėjo prie tam tikro Gorbačiovo nusivylimo – jis bandė slėpti šį įvykį. Manau, kad tuo metu vykę nacionaliniai judėjimai, sovietinės sistemos išsigimimas ir kiti procesai turėjo didžiausią įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui, o su Černobyliu to nesiečiau.

Vis dėlto Černobylio avarijai nėra skiriama daug dėmesio žiniasklaidoje Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Nepasakyčiau, kad mažai, kartais pasitaiko straipsnių, ypač dabartiniam kontekste su Astravo AE statyba, siekiant sugretinti tuo metu Sovietų Sąjungos reaktorius su dabartinės Rusijos statomais reaktoriais Baltarusijoje. Galbūt dėmesio skiriama ne tiek daug, nes kai Lietuvoje nėra AE, Lietuvos visuomenei tai neaktualu. Prisiminkim, kiek konservatoriai surinko parašų, kad nebūtų statoma Astravo AE –  apie 60 tūkstančių. Vadinasi,  didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai nėra svarbu.

Kokią  politinę, socialinę ir ekonominę įtaką Černobylis turėjo Ukrainai ir Baltarusijai? Ar šios šalys turi specifinių raidos bruožų,  susidariusių  būtent dėl Černobylio avarijos?

Jeigu žiūrint labai siauru požiūriu, tai pirmiausia nukentėjo žmonės. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, kadangi būtent į Baltarusijos pusę ėjo radioaktyvūs debesys. Trisdešimties kilometrų spinduliu aplink Černobylį buvo evakuoti žmonės. Apie šimtas penkiolika tūkstančių buvo evakuota, kas yra ne tiek mažai, trečdalis Kauno. Šiems žmonėms buvo liepta greitai susiruošti ir nieko nepasiimti, taigi jie buvo evakuoti taip, kaip stovi. Taip pat buvo užteršta ir gamta. Tuo metu aiškinta, jog negalima grybauti, nes grybai koncentruoja radioaktyvias medžiagas. Kitas dalykas – ekonomika. Sovietų sąjungos ekonomiką neišvengiamai palietė būtinumas statyti taip vadinamąjį sarkofagą. Tai kainavo didžiules lėšas, todėl ekonomika dėl to negalėjo būti nepažeista. Taip pat buvo pradėta aiškinti Černobylio reikšmė. Pagal vieną iš versijų, „čer“ – tai juoda, o „byl“ – žolė.  Net ir šitas pavadinimas pradėtas iššifruoti kaip turėjęs blogą nešančią prasmę. Atsirado ir skaudūs anekdotai, pavyzdžiui – „Pagranduk, pagranduk, kur  taip bėgi? – sako –„ Aš ne pagrandukas, aš ežiukas iš Černobylio“. Kitas anekdotas – „Senelis auklėja anūką ir anūkas klausia: “Seneli, kada aš būsiu didelis?“, „Na, kai užaugsi, tai  būsi didelis“ pasakė senelis, glostydamas tai vieną, tai kitą anūko galvą.

Kokią kultūrinę įtaką turėjo Černobylis? Šie specifiniai anekdotai Černobylio tema rodo katastrofos įtaką žmonių mąstymui.

Galbūt, bet aš nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Černobylis ir kultūra man kažkaip nesusisieja, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Černobylis palyginti greitai užsimiršo, nes įvykių gausa politiniame gyvenime tiesiog atitolino šią katastrofą. Dėl tokios gausos įvykių ėmėme labiau žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį.

Turistinės kelionės į Černobylio zoną labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Ar Jūs išdrįstumėte leistis į tokią kelionę?

Man tai skamba įdomiai, bet aš nemanau, kad nėra įdomesnių vietų, kurias reikėtų aplankyti pasaulyje. Aš labiau mėgstu gražią gamtą, o noro pamatyti Černobylį neturiu.

Neseniai įvyko avarija Fukušimos AE Japonijoje. Kuris įvykis – Černobylio ar Fukušimos katastrofa yra svarbesnė tarptautiniu mąstu?

Turbūt Černobylis. Kadangi vakarams buvo didesnis šokas nei Fukušimos katastrofa. Vakarai žinojo, kokio lygio yra sovietinė technika. Pagal sprogimo mąstą, Černobylio AE katastrofa pirmoje vietoje pasaulyje.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , , , , ,

Istorija, prabilusi kino salėje: “81-asis smūgis”

Nuo 2007 m. Lietuvoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis kiekvienais metais pritraukia kitokio kino mėgėjus. Šiais metais spalio 13 d. – lapkričio 8 d. vykęs renginys pateikė gausų asortimentą dokumentinių filmų, kurių nagrinėjamos problemos buvo pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki holokausto, nuo žmogaus teisių problemos tolimuosiuose rytuose iki dokumentinių filmų vaikams. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti filmą pagal savo skonį. Keletą radau ir aš, tačiau didžiausią įspūdį paliko režisierių David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch ir Zvi Shner filmas ,,81 – asis smūgis‘‘.

Filmas prasideda apdainuojama berniuko Michaelo Goldmann – Gilado iš Pšemyslio geto Lenkijoje pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės. Toliau dainuojama:

,,Vieną dieną Michaelis papasakojo savo istoriją
Buvo manoma, kad jis išsigalvojo ją.
Bet tai yra tiesa, – sakė jis.
Sunku patikėti, – atsakė jam.
Ir tai jam buvo dar vienas smūgis
81 – asis smūgis‘‘

 Surinkti archyviniai kadrai chronologiškai parodo Antrojo pasaulinio karo įvykius – Hitlerio atėjimą į valdžią ir tuo pat metu triumfuojančias ir siautėjančias vokiečių minias. Taip pat pirmąsias žydų diskriminacijos dienas, kurios vėliau išaugo į getus ir koncentracijos stovyklas. Visus šiuos skaudžius istorinius įvykius įgarsina išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimai. Sujungtos nuotraukos, vaizdinė medžiaga ir žmonių liudijimai suteikia mums progą giliau pažvelgti į nacistinės Vokietijos sukeltą košmarą, kurį išgyveno nekalti žmonės.

Šis filmas neparodo šiandienos aktualijų, problemų, tačiau jis žiūrovui pasakoja istoriją, kurios nereiktų kartoti ateityje. Juk praeitis yra neatsiejama dabarties dalis. Turbūt nė vienas populiarus komercinis filmas neprivers taip susimąstyti ir pajausti tų žmonių patirto siaubo. Sėdėdama kino salėje ir matydama tuos šiurpius vaizdus užduodavau sau klausimus: kas galėjo filmuoti mušamą moterį gatvėje ir jai nepadėti? Kas galėjo filmuoti skriaudžiamą, alkaną žmogų koncentracijos stovykloje ir nejausti gailesčio? Kas būtų, jeigu visa tai man būtų reikėję patirti? Nors praėjo ne viena ir ne dvi dienos po peržiūros, bet vis dar ieškau atsakymo į sau užduotus klausimus, kurie iš tiesų privertė susimąstyti.

Parengė Emilija Lipskytė

Tagged , , , , , ,

Praktika Romos rūmuose

Prakaitas padeda atvėsti kūnui. Iš pradžių ant smilkinių ima netvarkingai kauptis maži lašeliai, pamažu drėksta petnešomis kuprinės prie nugaros prispausta maikutė, ima deginti kojas apglėbusios tamsios kelnės, minkštėja kur kas vėsesniems orams pritaikyti sportbačiai. Kažkodėl nesijaučiu vėsiau, priešingai, kūnas vis labiau kaista kol pro šalį nepakenčiamai lėtai slenka sekundės. Imu muistytis nuo aplinkos stebėjimo atsitraukiančiose mintyse svajodamas išvaduoti kūną iš jį kaustančio apvalkalo, o seniai ištuštėjęs skrandis ir žvilgsnį imantis gaubti rūkas budina  sąmonėje giliai pasislėpusį ir pulti pasiruošusį erzelį. Staiga saulės atokaitoje pasirodo šypsenos apnuoginti mano dantys – ne, tramvajus vis dar neatvažiavo, juk šeštadienis, todėl žali vagonai, kuriuos priekin gena prie senų namų prirakinti lynai, važiuoja retai ir kaskart būna sočiai prisigrūdę. Ne, nusišypsoti verčia mintis, kad prieš kelias dienas už akių kliuvo antraštės apie pirmąsias šalnas ir sniegą tėvynėje. O aš, mat, skundžiuosi spalio gale kenčiąs karštį! Juk didžiausia sezono šventė – Vėlinės – įprastai lietuvius pasveikina pilko dangaus spaudimo nebe atlaikiusiu lietumi. Tuo tarpu aš pykstu, kad stotelėje greta laukiančios romietiškos pušys šešėlį meta į kitą gatvės pusę, tad turiu vargti saulės atokaitoje. Dar sako, jog prie gero priprantama.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Prie Italijos saulės, drėgmės ir domani gyvenimo būdo jau pratinausi nuo pat ankstyvo pavasario. Palikęs pavasarėti neskubantį Vilnių prieglobstį tuomet radau Pizoje, sugundytas galimybės paragauti itališkų studijų ypatybių. Bet Piza maža, visą senąją miesto dalį galima nesunkiai perkulniuoti per pusvalandį, taip ir nesutinkant turistų, kurie vejami baimės ar paprasčiausio tingumo retai kada palieka Stebuklų aikštę, miniomis ramstydami įžymųjį bokštą. Įdomu, ką apie fenomenalų šio miesto simbolio populiarumą pasakytų senelis Froidas.

Roma visai kas kita. Atvykau čia ne (tik) išgerti vyno prie Tibro bei iš arti pamatyti papà. Atvykau dirbti. Na gerai, ne visai dirbti, iš tiesų – atlikti praktiką. Būti ne visai tikru darbuotoju, bet save apgaudinėjančiu tokiu esant.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Iš tam tikrų šaltinių jau senokai susižinojęs, jog yra galimybė magistro praktiką atlikti Amžinajame mieste, nekantravau. Ir mėčiausi. Turint galvoje pavasarį prasidėsiantį baigiamųjų darbų rašymo vajų, praktika toli nuo savosios Alma mater, skaitytinų knygų ir šaltinių vargiai panėšėja į saugų sprendimą. Žinoma, saugiausia būtų niekada nepalikti erdvės, kurioje praleidome pirmąsias 273 savo (gyvenimo?) dienas. Šilta ir saugu, pažįstama, tik kažin ar pakankamai įdomu besiblaškyti mėgstančioms sieloms.

Taip išsisukinėdamas ir nuo savęs toliau stumdamas abejones rugsėjo pradžioje atsiradau Romoje. Galbūt išsigandęs Gerosios vilties vienatvės, gyvybines jėgas tarsi sekinančio ir sielą iki pat gelmių persmelkiančio suarchyvuoto šalčio, magistrantūros praktiką nutariau atlikti ambasadoje.  Palankiai susidėliojus dangaus kūnams ir sulaukus reikiamų žmonių pritarimo, pavyko užsitikrinti garbias praktikanto pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje prie Šventojo Sosto ir Suverenaus karinio hospitaljerų Šv. Jono ordino, paprasčiau tariant – ambasadoje prie Vatikano ir Maltos Ordino. Kiek netradicinis pasirinkimas lietuviškam medievistui, bet, matyt, giliai sukrėstas kalbų apie istoriko išsilavinimo plotį ir gylį, universalumą, plačias pri(si)taikymo galimybes ir perspektyvas darbo rinkoje, o gal genamas paprasčiausio avantiūrizmo, trumpam nusėdau čia.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Kaip nesunku įsivaizduoti, dėl diplomatinės atstovybės specifikos netenka aptarnauti Vatikano piliečių ir atlikti kitose valstybinėse įstaigose įprastų kasdienių darbų. Savo dienas leidžiu XVI a. statytuose Pallazo Sacchetti, kurie, tiesa, praeivių atodūsių nesulaukia, nors juos galima išvysti viename P. Sorrentino itališkos estetikos kupiname grožyje. Bet anoks čia stebuklas romiečiams ir aplink slankiojantiems turistams – kiekvienas senamiesčio kampas Romoje galėtų papasakoti krūvą skirtingų istorijų iš tų laikų, kai mūsuose žmonės dar, matyt, šiaurės vaisius valgė retai iš šventų giraičių viršūnių ant žemės nusileisdami.

La civiltà. Kurios čia tiek, jog reikia gerokai pasistengti norint pasislėpti medžių apsuptyje, nes gi laisvas plotas gali būti parduotas vienam iš šiandienos kunigaikščių. Neilgai trukus prie šiaurietiškų lygumų kraštovaizdžio pratusiam lietuvaičiui civilizacija užkemša visas smegenų jungtis, tad kasdien mindant tų pačių kelių̃ šaligatvius Amžinasis miestas ima prarasti turistų akyse nežabotą nuostabą keliantį žavesį ir tenka save stabdyti besistengiant įvertinti tai, kas glosto akis. Kartais pakanka užsukti į vieną iš 900 (sako vikipedija) Romos bažnyčių ir prisėsti dėmesiui leidžiant nuskęsti įspūdingoje baroko puošyboje ir gerokai senesnėse mozaikose bei mėgautis lyg niekur nieko šoninių koplyčių altoriuose besipuikuojančiais karavadžiais. Jų čia tiek, jog vienas nedidelis išdidžiai pasitinka ir išlydi svečius pro suveriamas medžio duris mano namuose.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Giliai sužavėtas pasąmonėje įstrigusio sausakimšo Romos metropoliteno, kurį pavydžiai saugo automatais ginkluoti išvaizdūs kariškiai, apsigyvenau rūsyje. Na, pusrūsyje, tad 1,7 metro aukštyje turiu grotuotą langą, primenantį, kad gyvenimas Romos rūmuose ne kiekvienam. Už tai galiu grožėtis puikiais itališkais praeivių batais. Ilgą laiką svarsčiau, kaip čia taip įdomiai pavyko apsigyventi, bet nusiraminimą radau beskaitydamas atsiminimų-pokalbių knygą apie legendinės diplomatų Lozoraičių šeimos jaunąjį atstovą Kazį. R. Morkvėnas pasakojo prisimenąs laiką, kai Kazys Lozoraitis tvarkė savo šeimos archyvą, ruošdamasis jį pargabenti Lietuvon. Tuo metu diplomato darbo vieta buvo „apytamsis, nekūrenamas, šaltas ir drėgnas pusrūsis.”[2] Žinoma, nepaisant geografinio artumo, būtų neteisinga niekingam praktikantui tapatintis su Lietuvos diplomatu par excellence, tačiau pavyzdys įkvepiantis ir numaldantis.

Vis tik, darbas, tai yra praktika, diplomatinėje atstovybėje, kai kuriais atvejais pralaimi studentavimui. Piniginėje liūdi niekam neįdomi LSP kortelė, o tikintis į muziejų prasmukti pigiau tenka slebizavoti bandant apsimesti itališko universiteto studentu ir, dargi, studijuojančiu architektūrą arba meno istoriją. Kartais pagalbos ranką ištiesia Europa ir muziejų galima aplankyti su jaunuolio iš ES šalių nuolaida. Brangių muziejų darbuotojos Romoje neitališkai nuoseklios ir visada maloniai nori apžiūrėti tavo dokumentus negailestingai spręsdamos kiek Erasmus stipendijos tau leis sutaupyti.

Realizuoti sukauptas lėšas Italijoje nėra nelengva. Nebent asketiškai tenkiniesi duonos kriaukšle, iš nesuskaičiuojamų fontanų lengvai bėgančiu geriamu (!) vandeniu ir dar kuo įaudrintoms mintims pasotinti. Silpnavališkai negebėdamas sutramdyti savo polinkių vis pasiduodu pagundai gerti kavą, kurios sodrumas dažnai užima kvapą net ir sustojus greta stoties įsikūrusioje landynės stiliaus užeigoje. Norint džiaugtis kitais svarbiausiais itališko gyvenimo atributais – ledais ir pica – reikia būti itin atsargiu, nes šiųjų kokybė bei sudėtis smarkiai varijuoja, o kaina dažniau atspindi lokaciją nei skonį. Sklando gandai, kad yra specialus gellato apps’as, kurio pagalba galima lengviau susiorientuoti klaidžiame romėniškame saldėsių pasaulyje. Lyg tyčia man pasisekė apsigyventi už kampo nuo puikios gellateria, kuri niekuo neišsiskiriančiame drebėjimų purtomame miegamųjų namų kvartalėlyje gamina įstabius natūralius ledus. Vietiniai žino, kad ten gera, todėl iki išnaktų dirbančios ledainės duris nuolat varsto sukaitę italai.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Stebėdamas italų mitybos įpročius vis praskaidrinamus dūmais, kurių populiarumą liudija visose įmanomose miesto vietose besimėtančios krūvos nuorūkų, svarstau, kodėl italai yra vieni ilgiausiai gyvenančių europiečių. Apie tai galvoju manevruodamas šaligatviais bandydamas neįminti į nepareigingų augintinių vedžiotojų paliktas dovanėles ir netyčia užeinu į greta darbo esančią užkandinę, kurioje dirbančios merginos šūkteli „ciao, caro!“ Įtariu, jos nepastebi vis retesnių mano apsilankymų, o ir tais retais atvejais turiu jas nuvilti prašydamas vietiniams blankios, bet tūlam šiauriečiui mėgstančiam druską, nuostabios pizza bianca. Neverta tikėtis, kad pavadintas caro ar bello sulauksi ko nors daugiau nei savo grąžos palydėtos šilta šypsena, skiriama kiekvienam klientui. Prie darbo esančiame kišenės dydžio bare garbiai donnai gaminant po pietų pertraukos vidun sugužėjusiems kostiumuotiesiems kavą, įprasta keliais žodžiais persimesti su greta vitriną ramstančiu kavos mylėtoju ar barmenu nesupratusiu tavo prastokos itališkos tarmės. Norint išsiskirti pakanka su įprastu šiaurietišku santūrumu kalbėti nejudinant savo galūnių, nekeliant balso ir nesipiktinant. Einant per pėsčiųjų perėją kol ant pirštų galų bando užlipti kažkur skubantis Smart’as verta gerokai pamosikuoti rankomis ir retoriškai pašūkauti bei visa tai pamiršti jau kitą akimirką. Gal būtent tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis? Nelaikyti viso neracionalaus prado savyje, bet leisti jam laisvai bėgioti rankomis ir liežuviu nebijant, kad būsi nesuprastas, greičiau priešingai – aplinkiniai įvertins tavo ekspresiją. Nelengva, bet padorumo ribas kartais peržengiantys suvartojamos kavos kiekiai padeda.

To ir mokosi Romoje gyvenantis tūlas šiaurietis-vidurio-europietis studentas iš Istorijos fakulteto. Kasdienė darbo rutina teikia naujų profesinių įgūdžių, o liekantis laisvas laikas, šilti itališki vakarai ir gausios hedonistinių poreikių tenkinimo galimybės moko kitų dalykų. Jų į savo CV neįsirašysi, bet kažkur viduje visad turėsi nedidelį pietietiškai šiltą kampą, į kurį pasitraukęs galėsi mojuodamas rankomis rėkauti dėl gyvenimą mūsų valstietiškame krašte trumpinančių problemų absurdiškumo.

[2]     Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis, sud. G. Jurkevičiūtė, Vilnius: Artuma, 2008, p. 224.

Andrius Balčiūnas

Tagged , , , , , , , ,

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,