Tag Archives: Istorikai

Černobylis – griūvančios Sovietų Sąjungos šešėlio nustelbta katastrofa

Jau praėjo trisdešimt metų po Černobylio avarijos. Ar Jūs atsimenate tą dieną, kai  įvyko avarija Černobylio elektrinėje?

Tai yra tragiškas jubiliejus. Avarija įvyko balandžio 26 dieną. Tiktai balandžio 28 dieną Sovietų Sąjungos Telegrafų agentūra padarė oficialų vieno ar dviejų sakinių pareiškimą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Iš esmės nieko ir nežinojome, kas įvyko. Žmonės, kurie klausė užsienio balsų, galėjo sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, švedai vieni pirmųjų pareiškė, kad kažkur įvyko katastrofa, nes radiacinis fonas yra padidėjęs. Tuo metu sklido gandas, kad jei vartoji alkoholį, jis apsaugo nuo radiacijos. Galiu pasakyti, jog būtent tą vakarą šventėm  profesoriaus Antano Kulakausko gimtadienį. Juokavom, kad mes tos dozės ir negavom. Vis dėlto 1986 metai buvo tik Perestroikos pradžia Sovietų Sąjungoje – viešumo lyg ir yra, bet realiai pasakyti apie įvykį buvo neįmanoma. Ankščiau egzistavo nuostata, kad tik užsienio šalyse įvyksta nelaimės, o Sovietų Sąjungoje niekados neįvykdavo nelaimingi atsitikimai, kadangi tai tiesiog nebuvo skelbiama. Vien tai, kad įvykis buvo paskelbtas, rodo naujo laikotarpio pradžią.

Kokia buvo Lietuvos visuomenės nuomonę apie šį įvykį po Sovietų Sjungos žlugimo?

Apie katastrofą buvo sužinota ankščiau. 1986 metų pavasarį ir vasarą buvo masiškai pradėti imti žmones į kariuomenę ir siųsti į Černobylį likviduoti šios katastrofos pasekmes. Iš Lietuvos siųsti keli tūkstančiai. Iš viso Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavo apie 600 000 tūkstančių žmonių. Kadangi likviduoti pasekmes reiškė eiti į radiacinę zoną, taigi dalis žmonių, kurie likvidavo pasekmes, mirė. Lietuvos visuomenė suprato, kad analogiški reaktoriai buvo pastatyti ir Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada pradėjo formuotis nusistatymas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Aš visada sakydavau ir sakau: „Kur jūs rasite valstybę, kurios gamtos parke būtų pastatyta atominę elektrinė?“. Tai reiškia vieną dalyką – Sovietų Sąjunga nieko neklausinėjo ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, kitose valstybėse kraštovaizdis ir gamta saugomi. Taigi, manau, kad ši katastrofa prisidėjo prie neigiamo  Ignalinos AE vaizdinio formavimo. Dar svarbu ir tai, kad  Ignalinos AE stovi seisminėje zonoje, kaip ir dabartinė Astravo AE Baltarusijoje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

 Ar Černobylio avarija galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos žlugimo?

Nemanau. Patį svarbiausią vaidmenį turėjo vidiniai Sovietų Sąjungos procesai, kurie ir atvedė prie valstybės žlugimo. Galbūt prisidėjo prie tam tikro Gorbačiovo nusivylimo – jis bandė slėpti šį įvykį. Manau, kad tuo metu vykę nacionaliniai judėjimai, sovietinės sistemos išsigimimas ir kiti procesai turėjo didžiausią įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui, o su Černobyliu to nesiečiau.

Vis dėlto Černobylio avarijai nėra skiriama daug dėmesio žiniasklaidoje Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Nepasakyčiau, kad mažai, kartais pasitaiko straipsnių, ypač dabartiniam kontekste su Astravo AE statyba, siekiant sugretinti tuo metu Sovietų Sąjungos reaktorius su dabartinės Rusijos statomais reaktoriais Baltarusijoje. Galbūt dėmesio skiriama ne tiek daug, nes kai Lietuvoje nėra AE, Lietuvos visuomenei tai neaktualu. Prisiminkim, kiek konservatoriai surinko parašų, kad nebūtų statoma Astravo AE –  apie 60 tūkstančių. Vadinasi,  didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai nėra svarbu.

Kokią  politinę, socialinę ir ekonominę įtaką Černobylis turėjo Ukrainai ir Baltarusijai? Ar šios šalys turi specifinių raidos bruožų,  susidariusių  būtent dėl Černobylio avarijos?

Jeigu žiūrint labai siauru požiūriu, tai pirmiausia nukentėjo žmonės. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, kadangi būtent į Baltarusijos pusę ėjo radioaktyvūs debesys. Trisdešimties kilometrų spinduliu aplink Černobylį buvo evakuoti žmonės. Apie šimtas penkiolika tūkstančių buvo evakuota, kas yra ne tiek mažai, trečdalis Kauno. Šiems žmonėms buvo liepta greitai susiruošti ir nieko nepasiimti, taigi jie buvo evakuoti taip, kaip stovi. Taip pat buvo užteršta ir gamta. Tuo metu aiškinta, jog negalima grybauti, nes grybai koncentruoja radioaktyvias medžiagas. Kitas dalykas – ekonomika. Sovietų sąjungos ekonomiką neišvengiamai palietė būtinumas statyti taip vadinamąjį sarkofagą. Tai kainavo didžiules lėšas, todėl ekonomika dėl to negalėjo būti nepažeista. Taip pat buvo pradėta aiškinti Černobylio reikšmė. Pagal vieną iš versijų, „čer“ – tai juoda, o „byl“ – žolė.  Net ir šitas pavadinimas pradėtas iššifruoti kaip turėjęs blogą nešančią prasmę. Atsirado ir skaudūs anekdotai, pavyzdžiui – „Pagranduk, pagranduk, kur  taip bėgi? – sako –„ Aš ne pagrandukas, aš ežiukas iš Černobylio“. Kitas anekdotas – „Senelis auklėja anūką ir anūkas klausia: “Seneli, kada aš būsiu didelis?“, „Na, kai užaugsi, tai  būsi didelis“ pasakė senelis, glostydamas tai vieną, tai kitą anūko galvą.

Kokią kultūrinę įtaką turėjo Černobylis? Šie specifiniai anekdotai Černobylio tema rodo katastrofos įtaką žmonių mąstymui.

Galbūt, bet aš nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Černobylis ir kultūra man kažkaip nesusisieja, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Černobylis palyginti greitai užsimiršo, nes įvykių gausa politiniame gyvenime tiesiog atitolino šią katastrofą. Dėl tokios gausos įvykių ėmėme labiau žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį.

Turistinės kelionės į Černobylio zoną labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Ar Jūs išdrįstumėte leistis į tokią kelionę?

Man tai skamba įdomiai, bet aš nemanau, kad nėra įdomesnių vietų, kurias reikėtų aplankyti pasaulyje. Aš labiau mėgstu gražią gamtą, o noro pamatyti Černobylį neturiu.

Neseniai įvyko avarija Fukušimos AE Japonijoje. Kuris įvykis – Černobylio ar Fukušimos katastrofa yra svarbesnė tarptautiniu mąstu?

Turbūt Černobylis. Kadangi vakarams buvo didesnis šokas nei Fukušimos katastrofa. Vakarai žinojo, kokio lygio yra sovietinė technika. Pagal sprogimo mąstą, Černobylio AE katastrofa pirmoje vietoje pasaulyje.

Parengė Justina Šumilova

Advertisements
Tagged , , , , , ,

Istorija, prabilusi kino salėje: “81-asis smūgis”

Nuo 2007 m. Lietuvoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis kiekvienais metais pritraukia kitokio kino mėgėjus. Šiais metais spalio 13 d. – lapkričio 8 d. vykęs renginys pateikė gausų asortimentą dokumentinių filmų, kurių nagrinėjamos problemos buvo pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki holokausto, nuo žmogaus teisių problemos tolimuosiuose rytuose iki dokumentinių filmų vaikams. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti filmą pagal savo skonį. Keletą radau ir aš, tačiau didžiausią įspūdį paliko režisierių David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch ir Zvi Shner filmas ,,81 – asis smūgis‘‘.

Filmas prasideda apdainuojama berniuko Michaelo Goldmann – Gilado iš Pšemyslio geto Lenkijoje pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės. Toliau dainuojama:

,,Vieną dieną Michaelis papasakojo savo istoriją
Buvo manoma, kad jis išsigalvojo ją.
Bet tai yra tiesa, – sakė jis.
Sunku patikėti, – atsakė jam.
Ir tai jam buvo dar vienas smūgis
81 – asis smūgis‘‘

 Surinkti archyviniai kadrai chronologiškai parodo Antrojo pasaulinio karo įvykius – Hitlerio atėjimą į valdžią ir tuo pat metu triumfuojančias ir siautėjančias vokiečių minias. Taip pat pirmąsias žydų diskriminacijos dienas, kurios vėliau išaugo į getus ir koncentracijos stovyklas. Visus šiuos skaudžius istorinius įvykius įgarsina išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimai. Sujungtos nuotraukos, vaizdinė medžiaga ir žmonių liudijimai suteikia mums progą giliau pažvelgti į nacistinės Vokietijos sukeltą košmarą, kurį išgyveno nekalti žmonės.

Šis filmas neparodo šiandienos aktualijų, problemų, tačiau jis žiūrovui pasakoja istoriją, kurios nereiktų kartoti ateityje. Juk praeitis yra neatsiejama dabarties dalis. Turbūt nė vienas populiarus komercinis filmas neprivers taip susimąstyti ir pajausti tų žmonių patirto siaubo. Sėdėdama kino salėje ir matydama tuos šiurpius vaizdus užduodavau sau klausimus: kas galėjo filmuoti mušamą moterį gatvėje ir jai nepadėti? Kas galėjo filmuoti skriaudžiamą, alkaną žmogų koncentracijos stovykloje ir nejausti gailesčio? Kas būtų, jeigu visa tai man būtų reikėję patirti? Nors praėjo ne viena ir ne dvi dienos po peržiūros, bet vis dar ieškau atsakymo į sau užduotus klausimus, kurie iš tiesų privertė susimąstyti.

Parengė Emilija Lipskytė

Tagged , , , , , ,

Praktika Romos rūmuose

Prakaitas padeda atvėsti kūnui. Iš pradžių ant smilkinių ima netvarkingai kauptis maži lašeliai, pamažu drėksta petnešomis kuprinės prie nugaros prispausta maikutė, ima deginti kojas apglėbusios tamsios kelnės, minkštėja kur kas vėsesniems orams pritaikyti sportbačiai. Kažkodėl nesijaučiu vėsiau, priešingai, kūnas vis labiau kaista kol pro šalį nepakenčiamai lėtai slenka sekundės. Imu muistytis nuo aplinkos stebėjimo atsitraukiančiose mintyse svajodamas išvaduoti kūną iš jį kaustančio apvalkalo, o seniai ištuštėjęs skrandis ir žvilgsnį imantis gaubti rūkas budina  sąmonėje giliai pasislėpusį ir pulti pasiruošusį erzelį. Staiga saulės atokaitoje pasirodo šypsenos apnuoginti mano dantys – ne, tramvajus vis dar neatvažiavo, juk šeštadienis, todėl žali vagonai, kuriuos priekin gena prie senų namų prirakinti lynai, važiuoja retai ir kaskart būna sočiai prisigrūdę. Ne, nusišypsoti verčia mintis, kad prieš kelias dienas už akių kliuvo antraštės apie pirmąsias šalnas ir sniegą tėvynėje. O aš, mat, skundžiuosi spalio gale kenčiąs karštį! Juk didžiausia sezono šventė – Vėlinės – įprastai lietuvius pasveikina pilko dangaus spaudimo nebe atlaikiusiu lietumi. Tuo tarpu aš pykstu, kad stotelėje greta laukiančios romietiškos pušys šešėlį meta į kitą gatvės pusę, tad turiu vargti saulės atokaitoje. Dar sako, jog prie gero priprantama.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Prie Italijos saulės, drėgmės ir domani gyvenimo būdo jau pratinausi nuo pat ankstyvo pavasario. Palikęs pavasarėti neskubantį Vilnių prieglobstį tuomet radau Pizoje, sugundytas galimybės paragauti itališkų studijų ypatybių. Bet Piza maža, visą senąją miesto dalį galima nesunkiai perkulniuoti per pusvalandį, taip ir nesutinkant turistų, kurie vejami baimės ar paprasčiausio tingumo retai kada palieka Stebuklų aikštę, miniomis ramstydami įžymųjį bokštą. Įdomu, ką apie fenomenalų šio miesto simbolio populiarumą pasakytų senelis Froidas.

Roma visai kas kita. Atvykau čia ne (tik) išgerti vyno prie Tibro bei iš arti pamatyti papà. Atvykau dirbti. Na gerai, ne visai dirbti, iš tiesų – atlikti praktiką. Būti ne visai tikru darbuotoju, bet save apgaudinėjančiu tokiu esant.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Iš tam tikrų šaltinių jau senokai susižinojęs, jog yra galimybė magistro praktiką atlikti Amžinajame mieste, nekantravau. Ir mėčiausi. Turint galvoje pavasarį prasidėsiantį baigiamųjų darbų rašymo vajų, praktika toli nuo savosios Alma mater, skaitytinų knygų ir šaltinių vargiai panėšėja į saugų sprendimą. Žinoma, saugiausia būtų niekada nepalikti erdvės, kurioje praleidome pirmąsias 273 savo (gyvenimo?) dienas. Šilta ir saugu, pažįstama, tik kažin ar pakankamai įdomu besiblaškyti mėgstančioms sieloms.

Taip išsisukinėdamas ir nuo savęs toliau stumdamas abejones rugsėjo pradžioje atsiradau Romoje. Galbūt išsigandęs Gerosios vilties vienatvės, gyvybines jėgas tarsi sekinančio ir sielą iki pat gelmių persmelkiančio suarchyvuoto šalčio, magistrantūros praktiką nutariau atlikti ambasadoje.  Palankiai susidėliojus dangaus kūnams ir sulaukus reikiamų žmonių pritarimo, pavyko užsitikrinti garbias praktikanto pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje prie Šventojo Sosto ir Suverenaus karinio hospitaljerų Šv. Jono ordino, paprasčiau tariant – ambasadoje prie Vatikano ir Maltos Ordino. Kiek netradicinis pasirinkimas lietuviškam medievistui, bet, matyt, giliai sukrėstas kalbų apie istoriko išsilavinimo plotį ir gylį, universalumą, plačias pri(si)taikymo galimybes ir perspektyvas darbo rinkoje, o gal genamas paprasčiausio avantiūrizmo, trumpam nusėdau čia.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Kaip nesunku įsivaizduoti, dėl diplomatinės atstovybės specifikos netenka aptarnauti Vatikano piliečių ir atlikti kitose valstybinėse įstaigose įprastų kasdienių darbų. Savo dienas leidžiu XVI a. statytuose Pallazo Sacchetti, kurie, tiesa, praeivių atodūsių nesulaukia, nors juos galima išvysti viename P. Sorrentino itališkos estetikos kupiname grožyje. Bet anoks čia stebuklas romiečiams ir aplink slankiojantiems turistams – kiekvienas senamiesčio kampas Romoje galėtų papasakoti krūvą skirtingų istorijų iš tų laikų, kai mūsuose žmonės dar, matyt, šiaurės vaisius valgė retai iš šventų giraičių viršūnių ant žemės nusileisdami.

La civiltà. Kurios čia tiek, jog reikia gerokai pasistengti norint pasislėpti medžių apsuptyje, nes gi laisvas plotas gali būti parduotas vienam iš šiandienos kunigaikščių. Neilgai trukus prie šiaurietiškų lygumų kraštovaizdžio pratusiam lietuvaičiui civilizacija užkemša visas smegenų jungtis, tad kasdien mindant tų pačių kelių̃ šaligatvius Amžinasis miestas ima prarasti turistų akyse nežabotą nuostabą keliantį žavesį ir tenka save stabdyti besistengiant įvertinti tai, kas glosto akis. Kartais pakanka užsukti į vieną iš 900 (sako vikipedija) Romos bažnyčių ir prisėsti dėmesiui leidžiant nuskęsti įspūdingoje baroko puošyboje ir gerokai senesnėse mozaikose bei mėgautis lyg niekur nieko šoninių koplyčių altoriuose besipuikuojančiais karavadžiais. Jų čia tiek, jog vienas nedidelis išdidžiai pasitinka ir išlydi svečius pro suveriamas medžio duris mano namuose.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Giliai sužavėtas pasąmonėje įstrigusio sausakimšo Romos metropoliteno, kurį pavydžiai saugo automatais ginkluoti išvaizdūs kariškiai, apsigyvenau rūsyje. Na, pusrūsyje, tad 1,7 metro aukštyje turiu grotuotą langą, primenantį, kad gyvenimas Romos rūmuose ne kiekvienam. Už tai galiu grožėtis puikiais itališkais praeivių batais. Ilgą laiką svarsčiau, kaip čia taip įdomiai pavyko apsigyventi, bet nusiraminimą radau beskaitydamas atsiminimų-pokalbių knygą apie legendinės diplomatų Lozoraičių šeimos jaunąjį atstovą Kazį. R. Morkvėnas pasakojo prisimenąs laiką, kai Kazys Lozoraitis tvarkė savo šeimos archyvą, ruošdamasis jį pargabenti Lietuvon. Tuo metu diplomato darbo vieta buvo „apytamsis, nekūrenamas, šaltas ir drėgnas pusrūsis.”[2] Žinoma, nepaisant geografinio artumo, būtų neteisinga niekingam praktikantui tapatintis su Lietuvos diplomatu par excellence, tačiau pavyzdys įkvepiantis ir numaldantis.

Vis tik, darbas, tai yra praktika, diplomatinėje atstovybėje, kai kuriais atvejais pralaimi studentavimui. Piniginėje liūdi niekam neįdomi LSP kortelė, o tikintis į muziejų prasmukti pigiau tenka slebizavoti bandant apsimesti itališko universiteto studentu ir, dargi, studijuojančiu architektūrą arba meno istoriją. Kartais pagalbos ranką ištiesia Europa ir muziejų galima aplankyti su jaunuolio iš ES šalių nuolaida. Brangių muziejų darbuotojos Romoje neitališkai nuoseklios ir visada maloniai nori apžiūrėti tavo dokumentus negailestingai spręsdamos kiek Erasmus stipendijos tau leis sutaupyti.

Realizuoti sukauptas lėšas Italijoje nėra nelengva. Nebent asketiškai tenkiniesi duonos kriaukšle, iš nesuskaičiuojamų fontanų lengvai bėgančiu geriamu (!) vandeniu ir dar kuo įaudrintoms mintims pasotinti. Silpnavališkai negebėdamas sutramdyti savo polinkių vis pasiduodu pagundai gerti kavą, kurios sodrumas dažnai užima kvapą net ir sustojus greta stoties įsikūrusioje landynės stiliaus užeigoje. Norint džiaugtis kitais svarbiausiais itališko gyvenimo atributais – ledais ir pica – reikia būti itin atsargiu, nes šiųjų kokybė bei sudėtis smarkiai varijuoja, o kaina dažniau atspindi lokaciją nei skonį. Sklando gandai, kad yra specialus gellato apps’as, kurio pagalba galima lengviau susiorientuoti klaidžiame romėniškame saldėsių pasaulyje. Lyg tyčia man pasisekė apsigyventi už kampo nuo puikios gellateria, kuri niekuo neišsiskiriančiame drebėjimų purtomame miegamųjų namų kvartalėlyje gamina įstabius natūralius ledus. Vietiniai žino, kad ten gera, todėl iki išnaktų dirbančios ledainės duris nuolat varsto sukaitę italai.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Stebėdamas italų mitybos įpročius vis praskaidrinamus dūmais, kurių populiarumą liudija visose įmanomose miesto vietose besimėtančios krūvos nuorūkų, svarstau, kodėl italai yra vieni ilgiausiai gyvenančių europiečių. Apie tai galvoju manevruodamas šaligatviais bandydamas neįminti į nepareigingų augintinių vedžiotojų paliktas dovanėles ir netyčia užeinu į greta darbo esančią užkandinę, kurioje dirbančios merginos šūkteli „ciao, caro!“ Įtariu, jos nepastebi vis retesnių mano apsilankymų, o ir tais retais atvejais turiu jas nuvilti prašydamas vietiniams blankios, bet tūlam šiauriečiui mėgstančiam druską, nuostabios pizza bianca. Neverta tikėtis, kad pavadintas caro ar bello sulauksi ko nors daugiau nei savo grąžos palydėtos šilta šypsena, skiriama kiekvienam klientui. Prie darbo esančiame kišenės dydžio bare garbiai donnai gaminant po pietų pertraukos vidun sugužėjusiems kostiumuotiesiems kavą, įprasta keliais žodžiais persimesti su greta vitriną ramstančiu kavos mylėtoju ar barmenu nesupratusiu tavo prastokos itališkos tarmės. Norint išsiskirti pakanka su įprastu šiaurietišku santūrumu kalbėti nejudinant savo galūnių, nekeliant balso ir nesipiktinant. Einant per pėsčiųjų perėją kol ant pirštų galų bando užlipti kažkur skubantis Smart’as verta gerokai pamosikuoti rankomis ir retoriškai pašūkauti bei visa tai pamiršti jau kitą akimirką. Gal būtent tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis? Nelaikyti viso neracionalaus prado savyje, bet leisti jam laisvai bėgioti rankomis ir liežuviu nebijant, kad būsi nesuprastas, greičiau priešingai – aplinkiniai įvertins tavo ekspresiją. Nelengva, bet padorumo ribas kartais peržengiantys suvartojamos kavos kiekiai padeda.

To ir mokosi Romoje gyvenantis tūlas šiaurietis-vidurio-europietis studentas iš Istorijos fakulteto. Kasdienė darbo rutina teikia naujų profesinių įgūdžių, o liekantis laisvas laikas, šilti itališki vakarai ir gausios hedonistinių poreikių tenkinimo galimybės moko kitų dalykų. Jų į savo CV neįsirašysi, bet kažkur viduje visad turėsi nedidelį pietietiškai šiltą kampą, į kurį pasitraukęs galėsi mojuodamas rankomis rėkauti dėl gyvenimą mūsų valstietiškame krašte trumpinančių problemų absurdiškumo.

[2]     Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis, sud. G. Jurkevičiūtė, Vilnius: Artuma, 2008, p. 224.

Andrius Balčiūnas

Tagged , , , , , , , ,

Interviu su B. Gailiumi: apie partizanų karo atmintį, Džeimsą Bondą ir studijas

Nuotr. V. Daškevičiūtės

Kaip vystėsi Jūsų akademinis kelias?

Reikia pradėti nuo to, kad aš – netikras istorikas. Pirmiausia baigiau teisę Vilniaus universitete, įgijau magistro diplomą. Į istoriją aš patekau ir sau pačiam netikėtai, kai maždaug trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Daugiausia dirbau ties partizaninio karo ir teisiniais klausimais, nes ten buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo tam reikalingų žinių. Taip išėjo, kad paliekant šį darbą man pasidarė labai gaila viso to, kas ten buvo mano apmąstyta ir surinkta, ir tada (2006 m.) parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“.

Po to įstojau į doktorantūrą. Tai padaryti mane įkalbėjo draugai ir pažįstami. Aš iš pradžių labai griežtai atsisakiau, nes man mokslų jau buvo gana. Vis dėlto jie mane įtikino, dabar manau, kad teisingai padarė. Doktorantūroje pasirinkau tirti visai kitą temą, bet vieną dieną kiemelyje sutikau profesorių A. Bumblauską, ir jis savo tokiu jam būdingu stiliumi dūrė į mane pirštu ir pasakė: „Tu parašei knygą!” Sakau, taip, parašiau: „Tai ką tu čia dabar veiki, tai ir rašyk disertaciją ta tema!“ O aš net nežinojau, jog taip galima. Tada pakeičiau disertacijos temą į partizanų karo atmintį. Taip čia ir pasilikau.

Kokie buvo jums svarbiausi, įsimintiniausi dėstytojai?

Iš Teisės fakulteto man labiausiai patikęs ir didžiausią įspūdį palikęs dėstytojas buvo Armanas Abramavičius. Vienu metu jis buvo Konstitucinio teismo teisėjas. Tuo metu, kai man dėstė, turbūt dar buvo prezidento patarėjas. Labai geras baudžiamosios teisės specialistas ir dėstytojas. Aš iš jo paskaitų labai gerai atsimenu epizodą, kai studentas jo paklausė kažkokio sudėtingo klausimo, į kurį jis net negalėjo iš karto atsakyti. Kai po pertraukos mes visi susirinkom, jis į tą studentą pasižiūrėjo ir sako: „Žinot, aš valgydamas truputį pagalvojau, ir yra viskas taip:…“ Man nuo tada įstrigo, kad jei žmogus net pietaudamas galvoja apie studentų klausimus, reiškia, jam studentai tikrai svarbūs. Tą dėstytoją labai šiltai prisimenu.

Kalbant apie Istorijos fakultetą, labai gerbiu Nerijų Šepetį, kuris buvo ir tebėra mano draugas bei vienas iš žmonių, kurie mane įkalbinėjo rašyti disertaciją. Aišku, atsimenu profesorių Bumblauską, kuris buvo mano darbo vadovas. Doktorantūra jau yra visai kitas dalykas, čia su dėstytojais susiduri visai kitaip. Jie taip nebeįsirėžia į atmintį visiems laikams, kaip anksčiau.

Jums artima partizanų tema pastaraisiais metais išgyvena tam tikrą atgimimą, apie tai pasidarė populiaru kalbėti. Kaip manote, kodėl?

Galbūt yra ne visai taip. Tai, ką jūs apibūdinote kaip pakilimą, yra didesnį intensyvumą įgavusios partizanų karo istorijos studijos. Su tuo aš sutinku. Visuomenėje, viešojoje erdvėje greičiau yra ne pakilimas, o kaip tik – nuosmukis. Šia tema jau seniai tiek nebekalbama, kiek žmonės kalbėdavo 1995 ar 1992 metais, tai nebe taip visiems įdomu. Turbūt pergyvenamas normalus poslinkis nuo buvimo politiniu klausimu prie buvimo istoriniu klausimu, nes yra vis mažiau žmonių, kurie su tuo susidūrė tiesiogiai. Susiskaldymas, kurį partizanų karas Lietuvoje paliko tikrai ilgam, dabar jau nebėra toks aktualus. Lietuvos visuomenė, mano nuomone, jau nebėra posovietinė, tai jau irgi praeityje. Dabar vyksta tai, kas ir turėtų įvykti: partizanų karas virsta labai svarbia Lietuvos istorijos tema, nes ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinės valstybės ištakomis.

Pernai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė J. Ohman filmas „Nematomas frontas“, paskui vyko žaliosios juostelės akcija. Šie reiškiniai iš kai kurių žmonių susilaukė didelės kritikos, kad tai skirta masinei auditorijai, kad filmas yra popsistinis. Ar pritartumėt tam?
Ar jūs jaučiate, kad diskusija yra visiškai pasikeitusi? Nebėra taip, kad kas nors sakytų „oi, jūs užsirišot žalias juosteles, o iš tikro tai žudikų reklama užsiimat“. Jau yra visiškai kitas požiūris. Aišku, istorikams profesionalams visa tai atrodo nerimta, bet istorikams išvis niekad niekas, kas vyksta jų laikais, neatrodo rimta. Jiems rimta yra tik tai, ką gali iš esmės išnagrinėti, kas jau yra praėję. Tada, kai jau šaukštai po pietų, tu kaip istorikas esi labai gudrus pasakyti, kad visi viską neteisingai padarė, ir išaiškinti, kas būtų buvę teisinga, ir kaip tu pats būtum daręs, jei būtum tada gyvenęs. Kaip gaila, kad negyvenai! Nepalaikau šitos istorikų mados, stengiuosi pats taip niekada nedaryti. Net ir būdami istorikais mes gyvename savo laiku ir turime aiškiai suprasti, kas vyksta mūsų pačių visuomenėje.

Paradoksaliai galima pasakyti, kad tos žalios juostelės labai mažai ką bendro turi su partizanų karu ir jo atmintimi. Tai daug labiau susiję su visuomenės išgyvenimais, tam tikru laikotarpiu, kurį žmonės supranta kaip krizę. Iš tikrųjų tai gi labiausiai buvo susiję su Ukraina ir su Lietuvos baime ja virsti. Galima diskutuoti apie tai, kiek ta baimė buvo pagrįsta, bet faktas, kad taip buvo. Ši akcija buvo tų visuomenės jausmų išraiška. Labai gerai, kad žmonės turi intuityvų pojūtį, kad Lietuvos valstybė iš dalies laikosi ant partizanų karo atminties. Tai, kad visuomenė adekvačiai įvertina savo ištakas ir padėtį, jau yra labai daug. Dėl to reikia džiaugtis, o ne kabinėtis, kad žmonės ne visas knygas perskaitė.

Pavasarį dalyvavote Trakinių partizanų akademinėje dienoje. Ten buvo kalbama apie 1939-1940 metų Lietuvą, ir jūs sakėt, kad Lietuva išnaudojo tik pusę savo galimybių iš turėtų trijų. Ką turėjote omenyje?

Pirma, Lietuva neišnaudojo galimybės pasipriešinti, kai buvo iš tikrųjų galima tai padaryti, t.y. 1939 metų rudenį. Neišnaudojo ne tik Lietuva, o ir kitos tuo metu SSRS terorizuotos valstybės. To nepadarius, 1940 metais jau buvo per vėlu, sovietų kariuomenė jau buvo Lietuvoje. Pralaimėjimas buvo akivaizdus. Tai būtų buvęs ne pasipriešinimas, o savižudybė. Politikai būtų neatsakingi pradėti karą, kurio negali laimėti, tai beveik nusikaltimas. Nejaučiu gėdos dėl to vadinamojo „neiššauto šūvio“, greičiau priešingai. Bet tuo metu, 1940 metų birželį, kai vyko vyriausybės posėdis, mano supratimu, daug svarbesnis buvo kitas klausimas, t.y. buvo pareikalauta suimti du vyriausybės narius. Juos gi buvo galima išgelbėti. Net ir krizės ištikta, net ir labai mažos valstybės vyriausybė gali išgelbėti du žmones nuo kitos valstybės, jeigu turi dar nors kiek galimybių veikti, bet apie tai išvis niekas nekalbėjo. Vadovautasi logika, kad jei jau priimi vieną ultimatumo punktą, tai priimi visus savaime. Yra neapsakomai gėdinga, kad Povilaitį suėmė policija, kuriai jis pats vadovavo.

Vienintelis teisingas dalykas, kuris tuomet buvo padarytas, ir vienintelis dalykas, už kurį mes pykstam ant Smetonos – kad jis pabėgo. Kai taip įvyko, tapo sunkiau parodyti, kad Paleckio vyriausybė viską daro teisėtai, o sovietai to labai norėjo. Manau, kad Smetonos pasitraukimas buvo išmintingas žingsnis, nes pagal tai, kas atsitiko latvių ir estų prezidentams, labai aiškiai galima įsivaizduoti, kas būtų atsitikę ir jam. Kodėl žmogus turi to norėti ir pasilikti viso to laukti? Man atrodo, kad jis suprato, ką daro. Manau, kad tai buvo vienintelė išnaudota galimybė iš visų, bet tai labai mažai. Iš to meto politikos reiktų mokytis visai ne to, ar reikia priešintis, ar ne. Reikia mokytis, kaip pamatyti tikruosius savo pasirinkimus ir kaip adekvačiai įvertinti savo padėtį įvairiose situacijose. Ar mes turėtumėm pasipriešinti, ar pasiduoti? Svarbiausia žinoti, kada ką pasirinkti.

Kokia yra ir turėtų būti istoriko darbo prasmė?

Mokslininkai viską daro tik dėl to, kad jiems smalsu. Paskui pasakoja, kad viską padarė tam, kad visuomenė būtų geresnė, apsišvietusi, kad kai segasi žalias juosteles, žinotų, ką tai reiškia, bet gi visa tai yra išvedžiojimai. Kažką darai dėl to, kad gimsta sumanymai, kuriuos norisi įgyvendinti. Norisi kažką sužinoti ir paskui papasakoti kitiems. Senamadiškai manau, kad istorikas beveik neišvengiamai yra rašytojas. Gali būti kino kūrėjas, kas gal dar yra nepakankamai išnaudojamas pasakojimo būdas. Kartais ateina įkvėpimas, kuriam negali atsispirti, ir kai dirbi, tu savęs neklausi apie to darbo prasmę. Ją išgalvoji tada, kai žmonės priešais tave atsisėda ir paklausia. O kokia prasmė to, ką jūs darot? Tokia pati.

Kaip jūsų akiratyje atsirado Džeimso Bondo tema?

Man buvo turbūt 14-15 metų. Tais laikais buvo leidžiamas labai įspūdingas detektyvų žurnalas „Rankas auštyn!“. Vienas numeris buvo skirtas vien pirmam Flemingo romanui apie Džeimsą Bondą – „Rojalio kazino“, kuriame jis buvo išverstas ir išspausdintas. Šis žurnalo numeris man visiškai atsitiktinai pateko į rankas ir aš jį perskaičiau.

Kažkada vienam pažįstamui prisipažinau, kad turbūt tą knygą perskaičiau per anksti, nes kai jau daug vėliau skaičiau Džeimso Bondo knygas, visai kitką ten atradau. Tada man paaiškino, kad čia yra ne visai taip, nes būna atvejų, kai knyga perskaito tave. Ko gero, taip ir įvyko – knyga perskaitė mane, nes kaip tik tuo metu,  kai daug domėjausi kinu ir dažnai vaikščiojau į kino teatrą, prasidėjo Bondo filmų atgimimas, o nepaprastai žavingu Džeimsu Bondu tapo P. Brosnanas. Tarp kitko, pastebėjau, kad kiekvienam žmogui įsimena tas Bondas, kuris vaidino jo jaunystėje ar paauglystėje. Vien tik pagal tai žmonės nusprendžia, kuris aktorius yra geriausias. Man geriausias, aišku, yra P. Brosnanas.

Po 10-15 metų iš naujo sugrįžau prie šios veiklos ir tada jau perskaičiau visus Flemingo romanus. Kažkas tada, matyt, įvyko, tas pasaulis įtraukė, užbūrė. Praėjus dar kokiems penkiems metams galiausiai supratau, kad toje temoje yra daugiau, nei žmonėms atrodo. Pradėjau domėtis, kas parašyta apie Džeimsą Bondą, o parašyta labai daug kultūrinės kritikos. Supratau, kad dar ne viskas pasakyta ir kad galiu pridėti kai ką naujo. Tokiai drąsiai minčiai atėjus, pradedi  po truputį veikti. Dabar aš jau esu įpusėjęs kažkada būsimą knygą. Ji iš dalies pati save diktuoja ir vis keičia savo pavidalą.

Kokias knygas mėgstate skaityti laisvalaikiu?
Labai mėgstu trilerius, ypač mėgau anksčiau, kai turėjau tam daugiau laiko. Galiu išskirti F. Forsaitą, J. Grishamą, teisinių trilerių rašytoją. Šiaip dabar jau darosi sunku suprasti, kokias knygas mėgstu skaityti, nes daug skaitau dėl to, kad manau, jog reikia perskaityti, nors tai tik vidutiniškai įdomu, pvz., Makiavelio „Valdovas“. Įdomi knyga, kai jau perskaitęs apie ją galvoji, bet skaitydamas to nepasakysi, nes ji parašyta visai ne tau, o XVI a. skaitytojui, kuris visiškai kitaip mąstė ir dėl to visai kitu būdu skaitė. Negaliu pasakyti, kad visos knygos, kurias skaitau, yra vienas malonumas. Tikrasis malonumas yra skaityti/žiūrėti trilerį.

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Dr. N. Černiausku: apie studijas, studentavimą ir istoriko reikšmę visuomenės gyvenime

Pradėkime nuo beveik tradicija tapusio klausimo: kodėl pasirinkote studijuoti istoriją? Galbūt kas nors paskatino ją rinktis, arba atvirkščiai – atkalbinėjo?

Vienos konkrečios akimirkos neprisimenu, tiesiog nuo 5-6 klasės žinojau, jog studijuosiu būtent tai, ir dėl to nekilo jokių klausimų. Kurį laiką dar turėjau idėjų rinktis geografiją ar karo akademiją, bet tik kokį pusmetį. Taip tiesiog susiklostė, kitaip ir negalėjo būti.

Ko labiausiai gailitės ir kuo džiaugiatės iš studijų metų? Daugiau studijavote ar studentavote?

Tiesą sakant, išlaikiau balansą. Baisiausia ne tada, kai studentai arba tik studentauja, ar tik studijuoja, bet kai tinginiauja. Studentavimas tam tikra prasme irgi yra veikla, ne tik linksmybės. Labiausiai gailiuosi, kad pirmus du kursus nesilankiau bibliotekoje, nes galvojau, kad viską žinau, tačiau antro kurso metu supratau, kad taip nėra, ir pradėjau bibliotekoje lankytis dažnai. Be to, aš visiškai kitaip įsivaizdavau, kas yra istorija. Galvojau, kad čia studijuodamas užpildysiu žinių apie datas, įvykius, tolimas šalis ir kitokias spragas, bet paskui supratau, kad ne čia istorijos studijų esmė.

Galbūt kažką galėtumėte patarti dabartiniams istorijos studentams?

Ne užsidaryti tik istorijos studijose, bet žvelgti plačiai ir gyventi viskuo, kas vyksta aplinkui. Čia tarpsta labai platus kultūrinis gyvenimas: paveldas, spektakliai, kinas, žygiai – įvairi veikla. Istorikas nėra kažkoks (pagal paplitusius stereotipus visuomenėje) senukas, kuris ateina įsimintinų datų, minėjimų proga ir iš lapų paskaito neįdomų pranešimą. Reikia paneigti šį stereotipą ir istorikui eiti į žmones, į platesnį kultūrinį lauką. Tuo užsiimti studentams linkiu nuo pat pirmų kursų. Kaip mano vienas kolega, Vytautas Volungevičius, sako: „Istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“.

Tęsiant temą apie stereotipus, kaip manote, kuris stereotipas apie istoriją ir istorikus yra plačiausiai paplitęs visuomenėje?

Kaip jau minėjau, manoma, kad istorikai – neįdomūs, užsidarę žmonės, kurie knaisiojasi archyvuose arba neišeina iš bibliotekų. Tyrinėja tai, kas jiems vieniems įdomu, o kai skaito pranešimus, klausytojai iš nuobodulio užmiega. Na, tokie naftalininiai žmonės, nemokantys naudotis technologijomis, daugiau niekuo nesidomintys.

Per IFDi’ 37 buvote išrinktas metų dėstytoju. Kaip apsisprendėte tapti dėstytoju? Kuo jus sužavėjo ši profesija?

Tiesą sakant, noras tapti dėstytoju atėjo natūraliai, kaip ir rinktis istoriją. Po pirmų sesijų, kai pamačiau, kad visai neblogai sekasi studijuoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, dar reikėjo pabaigti bakalauro ir magistro studijas. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir pagalvojau: ,dabar aš noriu būti dėstytoju. Šiaip nežinau, ar aš save laikau dėstytoju. Reikia dar daug ką išmokti, daug dalykų pažinti.

 

Kas lėmė, jog domėtis ėmėte būtent XX amžiumi (XX a. I pusės socioekonominėmis permainimis, partizaniniu karu Lietuvoje, lietuvių politiniu ir kultūriniu gyvenimu išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo)?

Kai trečiame kurse atsirado pasirenkamieji dalykai, aš dvi savaites buvau medievistas, tačiau paskui pasirinkau kitą kryptį. Taip nutiko ne dėl to, kad medievistika man pasirodė neįdomi ar sunki. Man įdomiausias yra XVIII a., bet tikriausiai dažnai taip būna, kad žmogus nepasirenka to, kas jam labausiai patinka, nes po to jis negali atsiriboti nuo temos ir parašyti gerą tekstą, viską apmąstyti. Aš pats tyrimo lauke neapsiriboju viena tema, stengiuosi apmąstyti daug aspektų. Dabar domiuosi tarpukario Lietuvos socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Partizanai man yra savotiškas akademinis hobis, išeivija – taip pat. Galbūt po metų, dvejų kas nors pasikeis.

Esate visuomeniškas ir veiklus žmogus: dalyvavote „Misija Sibiras’10”, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuojate „Trakinių partizanus”. Ar taip stengiatės visuomenei diegti istorinį sąmoningumą bei išsaugoti istorinius paminklus?

Sąmoningumas neateina per dirbtinį diegimą. Sąmoningumas turi ir ateiti sąmoningai. Pilietišką veiklą aš sieju su noru ją vykdyti. Kaip jau minėjau, istorikas neturi užsidaryti tarp istorikų ir universiteto sienų. Jis turi visą laiką būti tarp žmonių, kad jaustų jų nuotaikas, aktualijas, supratimą apie istoriją, politiką ir kaip įmanoma daugiau prisidėtų, kad žmogus taptų kritiškesnis, subtilesnis ir pan.

Vis dėlto neseniai startavo jūsų organizuojamas konkursas ,,Praeities stiprybė – dabarčiai”, ar taip nebandote ugdyti artimesnio mokinių ir istorijos ryšio?

Teisingai pastebėjote. Reikia ugdyti kritiškesnį požiūrį į praeitį ir mus supančią aplinką. Yra vis dar daug įvairių gajų mitų, stereotipų, kurie paremti neteisingais istorijos faktais, teorijomis. Sąmoningumas ir kritiškumas yra pagrindiniai dalykai, kuriuos moksleiviai turi atsinešti į universitetą. Taip pat svarbu skatinti moksleivius visoje Lietuvoje kuo geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, kuri pilna turtingų kultūrinių klodų (jų yra ne tik Vilniuje ir Kaune). Žmogus, kuris pažįsta savo gyvenamąją aplinką, tampa išsilavinusia, kultūringa asmenybe.

Ar dabarties visuomenė vis dar gali mokytis iš praeities? O gal XXI a. žmogui to jau nebereikia?

Egzistuoja požiūris, kad istorikai, humanitarai yra nelabai reikalingi. Istoriją kaip mokslą išplėtojo būtent modernus žmogus. Matyt, jam to reikia, nes žmogus nebūtų modernus, jei nesuprastų savo kultūrinės aplinkos. Manau, kad problema yra ne ta, kad visuomenei istorijos nereikia, bet kad istorikai kartais nesugeba ar nenori keistis pagal esamas tendencijas.

Galbūt pačiam istorikui reikėtų būti šiek tiek aktyvesniu visuomenininku?

Taip, istorikai Lietuvoje per mažai rodosi viešumoje, domisi realijomis, per dažnai užsidaro akademiniame lauke ir tyrinėja tai, kas jiems labai svarbu, bet reikėtų savo tyrimus sieti su aktualiais dalykais. Aš nesakau, kad viskas, ką parašai, turi visiems būti įdomu, nes taip niekada nebus, bet reikėtų bent šiek tiek į tai atkreipti dėmesį.

Galbūt tikroji istorija yra per žiauri, todėl daugelis žmonių linkę ja nesidomėti ir pamiršti? Juk Rudyardas Kiplingas yra pasakęs: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta”.

Istoriją dėstyti kaip pasaką – gera idėja. Ne, aš nemanau, kad istorija per žiauri. Tai paties istoriko problema: jei istorikas nuobodus, tai ir jo istorija bus nuobodi. Todėl linkiu visiems studentams stengtis nebūti nuobodžiais nuo kiekvieno pasisakymo seminaro metu iki kiekvieno rašto darbo. Stenkitės būti originaliais, drąsiai kelti idėjas, bandyti jas pagrįsti. Galbūt pirmąsyk neišeis, bet antrą kartą tikrai pavyks.

Jeigu turėtumėte galimybę, su kuria istorine asmenybe norėtumėte susipažinti? Kodėl?

Negaliu išskirti vienos konkrečios asmenybės. Norėčiau pabendrauti su 1919 m. savanoriu, su naujakuriu ūkininku iš Suvalkijos arba su 1938 m. Kauno pramonės darbininku, įsikėlusiu į naują butą. Su tokiomis asmenybėmis kaip A. Smetona ar Vytautas Didysis susitikti kaip tik nenorėčiau. Nemanau, kad grįžęs kelis šimtus metų atgal apskritai su kažkuo susikalbėtum, ne dėl kalbos barjero, bet dėl mentaliteto skirtumų. Be to, viena mūsų istorijos problemų yra ta, kad mes ją lipdome nuo didžiųjų, nepasižiūrėdami į savanorį, ūkininką ar darbininką.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pirmakursės įspūdžiai

11960015_1130922610269085_612683222868003411_n

Sveiki, esu istorijos pirmo kurso studentė Austėja. Noriu jums papasakoti savo pirmuosius, pačius šviežiausius studijų įspūdžius, nuslūgusius neramumus širdyje ir visiškai iš naujo atrastą istoriko portretą. Taigi dabar, jau praėjus mano pirmajam studijų mėnesiui, galiu šiek tiek  daugiau papasakoti apie istorijos studijas ir atsakyti į klausimus, kurie man pačiai prieš gerus pusę metų nedavė ramybės. Visgi, koks yra Istorijos fakultetas?

Iš pradžių pasidžiaugsiu, kad bauginančiai atrodžiusi valanda su puse prieš mokyklines 45 minutes nėra tokia baisi ir nesibaigianti, kaip atrodė rugsėjo pradžioje. O ir skambučio nebuvimas yra neapsakomas jausmas! Neslėpsiu, jog aš, kaip ir didžioji dalis dabar jau mano draugų istorikų, žengdami pro universiteto duris jautėme didelį nerimą širdyje. Kai kurie iš mūsų buvo atvykę iš kitų Lietuvos miestų, tad nepažinojo Vilniaus, o ką jau kalbėti apie fakultetą, kuris atrodė klaidus net vilniečiams… Už begalinį rūpestį ir globą pirmosiomis studentiško gyvenimo dienomis dėkojame mūsų energingiesiems kuratoriams! Būtent jie mums aprodė būsimus antrus namus – fakultetą, padėjo artimiau susipažinti tarpusavyje bei dalijosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, kaip atvykti iki susitikimo vietų. Galiausiai, negaliu nepaminėti itin dėmesio verto studentiško renginio, palikusio nesuskaičiuojamus įspūdžius – pirmakursių stovyklos. Be galo smagu, kai atvykęs į Rugsėjo pirmosios šventę regi jau pažįstamus veidus ir gali drąsiai prieiti pasisveikinti su bendrakursiais. Po stovyklos jautėmės netgi maža dalele jau įsilieję į būsimą universitetinį gyvenimą.

Čia, Istorijos fakultete, atradau žmonių, su kurias bendrauti gera, kurie užkrečia savo trykštančia energija ir noru mokytis bei viską žinoti. Taigi, kokie mano akyse dabar atrodo istorikai? Be jokių išimčių visada su šypsena, vieningi, paslaugūs, ne tik protingi, bet ir labai sportiški! Tad mielieji, nebijokite visuomenėje vyraujančio nuobodaus istoriko vardo. Patikėkit, čia labai gera ir smagu!

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Fuksų stovykla „LDK žaidynės“

stovkė

Rūgpjūčio 25-27 dienomis Kiškių kaime, Ignalinos rajone, vyko VU SA IF organizuota fuksų stovykla „LDK žaidynės“. Jau pats pavadinimas sakė, jog būsimų pirmakursių laukia trys įtraukiančios, veiklos ir įspūdžių kupinos dienos.

Karštą rugpjūčio 25-osios rytą visi pirmą kartą susitikome Vilniaus traukinių stotyje. Trumpai pabendravę ir susipažinę ne tik su būsimais bendrakursiais, bet ir su savo kuratoriais, sėdome į traukinį ir patraukėme Ignalinos link. Po linksmos kelionės traukiniu atvykome į stovyklavietę, kur buvome suskirstyti į komandas, t.y. kiekvienas tapo tam tikros LDK didikų giminės – Radvilų, Chodkevičių, Vazų, Sapiegų ar Tiškevičių – nariu.  Kiekvienai komandai teko užduotis apginti savo giminės garbę bei orumą LDK žaidynėse. Visų pirma sveikinimo žodį kaip giminių vadas tarė karalius Mykolas ir LDK žaidynės prasidėjo. Kartu su savo giminaičiais rungėmės estafečių varžybose, ruošėmės ir pristatinėjom savo gimines susipažinimo vakare. Žaidynių akcentu ir užbaigimu tapo naktinės orientacinės varžybos.

Be linksmųjų žaidynių netrūko kitos įdomios ir naudingos veiklos. Naudingi buvo dekano Rimvydo Petrausko, archeologijos katedros vedėjo Albino Kuncevičiaus ir lektorės Justinos Poškienės  patarimai ir studijų įvado pradžiamokslis. Išties įdomu buvo pasiklausyti VU SA, korporacijos „Korp!Tilia“, VU SA IF prisistatymų bei raginimų prisijungti prie jų veiklos. Taip pat turėjome galimybę dalyvauti susitikime su studentais „veteranais“, kurie pasidalino savo nuomone apie fakultetą, studijas bei įgytą patirtį studijuojant.

Šios trys vasaros dienos prabėgo akimirksniu. Mums buvo suteikta visa pirmakursiui aktuali informacija. Džiaugiamės dar iki studijų pradžios susipažinę su Istorijos fakulteto bendruomenės nariais: dėstytojais, vyresniais bendrakursiais, taip pat pažinę savo būsimus bendrakursius – žmones, su kuriais ateinančius ketverius metus bendrausime, dalinsimės patarimais, studijuosime ir studentausime.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. D. Šlekys: „Istorija nėra receptų paieškos“

11703280_1640103132903820_7370003786813946213_o

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Turbūt drąsiai galima teigti, kad istorijos ir politikos mokslai yra gan arti vienas kito. Daugumai toks artumas sukelia nerimą. Jūsų atveju tokios situacijos nebuvo?

Buvo. 2000 m. dalyvavau respublikinėje istorijos olimpiadoje ir laimėjau 3 trečią vietą, o tais laikais visi prizininkai būdavo priimami studijuoti dabartiniame Edukologijos universitete. Aš visada domėjausi istorija ir man ji patiko. Mano pasiekimai mokykloje buvo geriausi šioje srityje. Stojant tas istorijos ir politikos mokslų artumas padarė savo įtaką ir aš pirmu numeriu rašiau TSPMI, kuriame baigiau viską, ką tik galėjau baigti, antru numeriu rašiau istoriją, trečiu pedagoginį universitetą. TSPMI dar buvo stojamieji egzaminai. Jeigu nebūčiau ten įstojęs, būčiau gavęs valstybės finansuojamą vietą istorijos fakultete. Politologija mane pasigrobė, bet mano, kaip studento ir kaip dėstytojo, veikla universitete buvo ir yra glaudžiai susijusi su istorija: dėstomi dalykai, rašto darbai, rašomi per istorinę perspektyvą. Nelaikau savęs istoriku, nes nesu dirbęs archyve, bet stengiuosi kuo daugiau skaityti ir tai perteikti studentams.

 

Neturėjote konkretesnių motyvų, kodėl būtent politika, o ne istorija?

Dauguma studentų stoja sakydami, kad nori būti ambasadoriais. Šis dalykas man nelabai oponavo, nenorėjau tokių pareigų. Bet aš pripažįstu, kad TSPMI jau tada turėjo legendos aurą. Tai dar buvo laikai, kai interneto sklaida nebuvo tokia plati, o mobilieji telefonai buvo politikos ar mafijos žmonių rankose. Tas ryšys, kontaktas tarp kitų miestų ir Vilniaus buvo kitoks, todėl ir informacija apie TSPMI nebuvo pasklidusi. Kad yra politikos mokslų programa, aš sužinojau 11-12 klasių studijų mugėse. Aš esu kilęs iš nedidelio miesto – Tauragės, todėl noras studijuoti Vilniuje, pajusti tą legendos aurą padarė savo.

 

Kaip manote, ar studentams visada svarbu turėti konkrečių planų, o galbūt studijos skirtos savęs atradimui ir pažinimui?

Kai žinai savo darbo tikslą, yra lengviau orientuotis, mokytis ir save profiliuoti. Kita vertus, nenorėčiau linkėti jauniems žmonėms, kad jie trokštų būti tokie, kaip Steve Jobs. Viena vertus, reikia to siekti. Nesvarbu, ar tai politika, ar verslas, ar akademinis pasaulis. Kartais tave tai įstato į tam tikrus rėmus: uždaro duris į smagesnes veiklas ar akademinį pažinimą. Sakyčiau, kad reikia išsikelti tikslą būti geru, pareigingu studentu, mokytis ne dėl to, kad dėstytojas reikalauja, o tam, kad pačiam būtų įdomu. Visų pirma reikia išsikelti tikslą per tuos studijų metus atrasti save akademiniame pasaulyje. Linkiu, kad studentas jaustų malonumą studijuodamas, nes yra studentavimas – vakarėliai, kas yra būtina veikla, kadangi ją prisiminsi net po daug metų susitikęs su draugais, o studijavimas dažniausiai – sausa, liūdna, nuobodu. Linkiu studentams atrasti save akademiniame lauke. Jis yra toks platus, kad kiekvienas gali rasti savo vietą. O kad atrastumėte save, reikia domėtis, skaityti, nebijoti pasiginčyti su dėstytojais, kovojant už savo nuomonę.

 

Ką jums suteikė politikos mokslai, ko galbūt nebūtų suteikusi istorija?

Į šį klausimą atsakyti galiu palyginęs savo studijas TSPMI su studijomis Škotijoje. Tai buvo karo studijos, jos vadinosi world study, nors iš tiesų tai buvo karo istorija. Visi mano kurso draugai buvo istorikai: australai, amerikiečiai, norvegai. Kadangi jie buvo istorikai, jie buvo studijavę tam tikrus istorinius pjūvius, o aš atėjau su politikos mokslų išsilavinimu. TSPMI yra labiau einama į plotį nei į gylį. Kalbėdamas su kursiokais problemas galėdavau matyti daug plačiau, bet nežinojau visų tų mažų detalių. Tačiau, mano nuomone, seminarai gerai pavykdavo. Mes puikiai diskutuodavome. Supratau, kad TSPMI nėra profesija – tai išsilavinimas.

 

Kaip politologui sekasi pritaikyti praeities problemų sprendimus šių laikų visuomenei?

Mes tą darome, bet neatsakingai. 2014-aisiais buvo minimas Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis. Mes ieškome paaiškinimų, kodėl karas vyko, kodėl politikai nesusikalbėjo. Moralas: jeigu mes išmoksime praeities pamokas, šiais laikais išvengsime karų. Viena vertus, siekis suprasti, kas ten įvyko, yra pagirtinas, tačiau aš esu skeptiškas šiuo klausimu ir sakau, kad istorija nėra receptų paieškos. Istorija socialiniams mokslams suteikia kontekstą ir kritiškumą, nes kai tu matai šiais laikais pasikartojančius dalykus, procesus, tam tikras klišes, gali sakyti žmonėms: žiūrėkit, kuo tai virto, ir tada gali patarti būti atsargiems. Pavyzdžiui, Rusijos ir Ukrainos įvykiuose aš matau daug panašumų su Pirmuoju pasauliniu karu, tačiau aš nematau kanoninių receptų. Kita vertus, kartu aš matau, kad šiais laikais mums reikia būti atsargiems. Nėra nieko naujo, panašios problemos buvo ir prieš 100 metų. Dabar patarčiau pamąstyti, kaip praeitis virto dabartimi. Nuimkim tą įtampą ir isteriją, ir pagalvokim šaltesniu protu kaip galima išsisukti. Tokį aš matau istorijos vaidmenį.

 

Vienas iš jūsų mokslinių domėjimosi sričių – karo studijos. Kodėl būtent karas?

Atsakymo ieškau pats ir kiti bando. Manau, svarbūs keli momentai. Tam įtakos turėjo mano senelis. Kai jis buvo paauglys, gyveno karo fronte, jo kaimas buvo netoli Šiluvos, ant Dubysos krantų. Ten pusmečiui buvo užstrigęs frontas, kai vokiečiai traukėsi, o sovietai ateidinėjo. Jis man pasakojo apie karybą. Mano kartos jaunimui kitas svarbus momentas neišvengiamai yra tas, kad dar mūsų tėvai, seneliai, dėdės tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir ar geruoju, ar bloguoju jie apie tai kalbėjo, nes tai buvo jų jaunystės įvykis. Kitas svarbus dalykas yra susijęs su Lietuva. Augau ir pradėjau mokytis, kai Lietuva tapo nepriklausoma, aš užaugau su Šapoka, o Šapokos istorija – karų, didvyrių, heroiška istorija.

 

Tačiau A. Šapokos parašyta istorija sulaukia nemažai kritikos iš istorikų?

Tai dabar ji sulaukia, tačiau net iki šiol išlikusi Šapokos versija yra pakankamai gaji. Kiek Lietuvos mokytojų istorikų yra vedini šapokiškos istorijos? Vilniaus universitete, Istorijos institute mes jau kitaip interpretuojame istoriją, kitaip rašome, bet ar tai pasiekia mokyklas? Aš sakyčiau, kad ne. Taip, Šapokos istorinė interpretacija turi tam tikrų problemų. Tai buvo pagrindinė istorijos knyga tėvams, seneliams. Paprastus dalykus išmušti iš žmogaus galvos nėra lengva, turi rasti antrą didįjį naratyvą. Per Šapokos istoriją aš įgijau didžiulę meilę Prancūzijos literatūrai, ypač Naujųjų Amžių XIX a. epochai, o ji gan karinga.

 

Buvo įvykių, kuriems jums dar labiau leido susikoncentruoti ties karybos istorija?

Buvo atviro fondo remiama kolegija. Jos idėja buvo gan paprasta. Tais metais atrinkdavo po 15 -20 visų socialinių, humanitarinių mokslų studentų is visos Lietuvos universitetų. Studentai ten turėdavo asmeninį dėstytoją. Žmonės, studijuojantys ten, patys pasirinkdavo temą ir rašydavo. Per metus turėdavai parašyti bakalaurinio darbo apimties darbą. Ten dirbo tokie žmonės kaip Gintaras Mažeikis, Nerijus Milerius. Aš rašiau apie dešimtmečio karo specifiką Lietuvoje. Tai man leido eksperimentuoti. Rašydamas įgijau pasitikėjimo savimi, išmokau kalbėti ir bendrauti su tikrai aukšto lygio akademikais. Jie parodė, kad dideli profesoriai irgi yra žmonės, jie irgi tokie patys mirtingieji. Visa tai sukūrė aplinką, kurioje aš įgijau pasitikėjimo. Kolegijoje aš mokiausi 2 metus ir nuo to laiko aš pagavau savo pagreitį. Patikėjau savo jėgomis, pradėjau daugiau domėtis ir dirbau. Be to, Lietuvoje niekas neorganizuoja karo studijų. Taip atsirado akademinė niša, kuri profesiškai ir finansiškai tapo naudinga.

 

Kokios mokslo sritys jus domina?

Istorija apskritai, tarptautinių santykių istorija, kaip vystėsi tarptautinė sistema. Viskas, kas vyksta šiais laikais, turi ištakas. Kitas dalykas, kuris mane domina – socialinių mokslų ir istorijos sąveika, kiek politologai ir sociologai turi naudotis istorine medžiaga, kaip istorikams reikėtų priimti žmones iš politologijos srities, nes mes kuriam teorijas, o jūs, istorikai, dirbat su empirika.

 

Jūs jau paminėjote istorijos ir socialinių mokslų problematiką. Ar galite sukonkretinti, kur jūs matote pagrindinę problemą?

Iš to, kiek aš skaitau ir bendrauju su auditorija, suprantu viena. Pavyzdžiui, dominuojanti paradigma apie yra Pirmojo pasaulinio karo priežastis yra tokia: karas įvyko, nes buvo pažeistas galios balansas. Istorikas kels klausimą, kodėl konkretūs politikai, pavyzdžiui, kaizeris ar užsienio reikalų ministrai, kurie sprendė tuos reikalus, yra kalti. Kiti sakytų, kad gal tai labiau lėmė nacionalistinės nuotaikos, ypač kalbant apie Serbiją. Tada prasideda kiti niuansai. Dabar yra populiaru sakyti what if, populiarėja alternatyvioji istorija. Pranciškus Ferdinandas galėjo išvengti nužudymo Sarajeve bent jau 2 kartus tą dieną. Pasikėsinus į jį pirmą kartą jis nenutraukė važiavimo, o liepė toliau tęsti ekskursiją po miestą, tuo tarpu sužeistus jo sargybinius nuvežė į ligoninę. Kelionės metu nuspręsta aplankyti sužeistus sargybinius, vairuotojas pasuka ne ten, kur reikėjo pasukti, atsistoja prie sankryžos ir Gavrilas Principas nušauna Pranciškų Ferdinandą. Jis matė, kad Dievas jam davė antrą šansą ir galėjo tą dieną nutraukti visas savo ekskursijas bei likti gyvas. Niekas nesako, kad jo nebūtų nužudę kitą kartą, kad karas būtų neįvykęs, bet jis galbūt būtų įvykęs kitu laiku. Jeigu jis būtų prasidėjęs savaite vėliau, būtų visai kitokios išvados. Istorikas sakytų – kiek čia yra blogybių, o politologas pasakys visai kitokią nuomonę. Mes, politologai, grupuojame karus į valstybinius ir nevalstybinius. Pirmasis pasaulinis karas, Krymo karas, Vokietijos suvienijimo karai yra ta pati kategorija. Istorikai sakytų, kad tai skirtingi laikotarpiai, žaidėjai, motyvai, priežastys, kitokia techninė pusė, kaip įmanoma visa tai grupuoti? Nuo šios vietos prasideda įtampa. Kita vertus, mes iš istorikų reikalaujame metodų.

Politologai turi aiškius tyrimo metodus?

Yra sociologijos metodai, statistikos metodai, kiekybiniai metodai, imtys, kiek reikia ištirti. Jeigu nėra normalaus metodo, nėra darbo. Istorikų klausiame, kur pas jus metodai? Jeigu traktuosime, kad istorikas yra mokomas, kaip tirti šaltinius, tada tai yra metodas. Bet aš girdžiu ir matau štai ką – istorija nusileido socialiniams mokslams. Istorikai pradeda šnekėti, kad jiems reikia teorinio konteksto, metodinės prieigos, ir aš kai girdžiu, kad istorikai taip kalba, tada aš matau socialinių mokslų atstovą. Šiuo atveju istorikus priimti tą žodyną privertė spaudimas iš išorės, nes jie mato, kad kitaip išgyventi kaip istorikams profesionalams yra sunku.

 

Galbūt manote, kad istorikams būtų lengviau, jeigu jie kooperuotųsi su kitais mokslais?

Nemanau. Man kaip tik gaila, kad istorikai pradeda perimti tam tikrą socialinių mokslų žodyną. Tačiau nuomonių įvairovė yra geras dalykas. Turėtų būti daugiau kalbėjimosi tarpusavyje. Kai politologai bando apibendrinti įvykius, dėti juos į lentynėles, tai istorikams nepatinka. Politologams reikia suprasti, kokia yra istoriko specifika, veikla. O istorikai galėtų žinoti daugiau apie tai, ką daro politologai. Pažinimas gali ateiti per bendrus projektus, bendravimą, konferencijas. Geras istorikas dažniausiai savo karjeros pabaigoje, ištyręs daug darbų, pradeda kurti teorijas. Istorikai pradeda patys matyti tam tikrus dėsningumus. Sakyčiau kad tai aukštasis pilotažas.

 

Kur matote ribą tarp politikos mokslų ir istorijos?

Istorikas atsakytų taip: įvykis finale nesikartos, kadangi konkretus procesas yra unikalus, jo negalima pakartoti. Politologas sakys, kad viskas yra įmanoma. Pavyzdžiui, dažnai klausiame, ar valstybės daugiau kariauja, ar prekiauja? Viskas priklauso nuo to, kurį požiūrį labiau palaikai: Hobso ar Kanto. Hobsas sakys, kad karai visada bus. Jeigu tavo toks istorinis supratimas, tu taip ir teigsi. Jeigu viską lemia prekyba, tu istorijoje matysi ekonominį pranašumą.

 

Kada politologas padeda tašką tyrinėjime ir pasako, kad nuo čia jau prasideda istoriko darbas?

Kaip pavyzdį pasitelksiu savo disertaciją. Aš rašiau apie karine dimensiją socialiniuose moksluose. Tada labai stipriai rėmiausi istorija. Disertacijoje rašiau apie karinę revoliuciją XVI amžiuje. Tuo metu pradėjo vystytis valstybės aparatas, mokesčių sistema. Valstybė šiuo atveju yra Prancūzija, kuriuos kariuomenė smarkiai padidėjo XII-XIV amžiuje – yra 400 karių, o ją aprengti, išlaikyti reikia daug resursų. Tada prasideda klausimas, dėl kurio istorikai dažnai nesutaria: kas atsirado pirmiau, kariuomenė ar biurokratinis aparatas? Biurokratinis aparatas kuriasi, bet specifiką nulemia kariuomenės dydis, ir tada istorikai tikrina tuos pačius archyvinius duomenis, nes karių sąrašai yra išlikę. Vienas istorikas sako viena, kitas – visai ką kitą. Tada matai du aukščiausios prabos istorikus, kurių interpretacijos apie tą patį laikotarpį skirtingos, ir kaip politologas dedi brūkšnį sakydamas, kad šita pozicija geresnė, nes pateikiama daugiau duomenų arba šitos pozicijos argumentai geriau matomi bendrame kontekste. Tačiau analogiškų situacijų galima rasti ir politologijoje. Ministras pirmininkas ateina pas politologą ir jis turi pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, bedarbystės yra daug, ir vieni ekspertai, kurie apklausia tūkstančius žmonių, sako viena, kiti, padarę analizę, sako kita.

 

Taigi, jūs sakote, kad politologas tarsi atlieka teisėjo vaidmenį, nuspręsdamas, kieno argumentai teisingesni?

Taip galbūt yra dėl to, kad mes naudojame istorikų medžiagą. Žodis teisėjas, manau, netinka. Kai pradedi tyrimą, tu turi tam tikras prielaidas, nuojautas, esi išsikėlęs tam tikrą hipotezę. Nori ar nenori, turi veikalus, kurie kelia tau klausimų. Tu juos arba ignoruosi, arba tiesiog susirasi kitą akademinę stovyklą, kuri paremia tavo istorinius argumentus. Aš to nepavadinčiau teisėjavimu, tiesiog mokslininkas nėra iki galo šališkas. Jis turi savo pradines prielaidas ir nuomones. Tau arba patiks, arba ne. Tačiau taip, kartais tu turi pasirinkti.

 

Dirbdamas su istorine medžiaga jūs neatitrūkstate nuo tikrųjų politikos mokslų?

Ne, nes istorinį veikalą aš ir skaitau kaip istorinį veikalą. Man tai įdomu. Skaitydamas tu pradedi matyti tam tikrą tęstinumą, kaip procesas vystėsi, kurie elementai reikšmingesni. Tai leidžia galvoti apie tam tikras varomąsias jėgas. Šiuo požiūriu istorijos žinojimas yra geras ir suteikia tokį kontekstą. Žmonės, tiriantys dabartinę realybę – pesimistiški, jie mato daug praeities atspindžių dabarties įvykiuose. Jie beveik žino, kad praeityje baigdavosi geruoju. Istorijoje nėra juodos ar baltos, dažniausiai yra pilka. Bet istorija suteikia kontekstą. Kaip mūsų buvęs direktorius sakydavo: istorikai niekada neturi problemų su problemomis. Kitaip sakant, kai studentai rašo diplominius darbus ir pasako, kad nežino, ką tirti, neturi problemos, aš jiems sakau: paskaitykit istoriją, pamatykit ją dabarties įvykiuose ir jūs turėsite rašto darbo problemą, kartu ir temą.

 

Ar dabarties visuomenė vis dar mokosi iš praeities? Ar mąstymas, kad praeitis gali būti mums mokytoja – jau stereotipas?

Tas mokymasis dažniausiai yra blogas. Anglai turi žodį „abuse“ – išnaudoti negerais motyvais. Veikia stereotipinis istorijos įsivaizdavimas. Paimkime pavyzdžiu Ukrainos įvykius: kai viskas prasidėjo, Lietuvos viešoje erdvėje sklandė tokios stereotipinės kategorijos: Miuncheno suokalbis, Molotovas, Ribentropas. Aš suprantu, kad tai istorijos prievartavimas, nežinant Miuncheno suokalbio istorinių aplinkybių: kas įvyko, kodėl prancūzai pasirašė, nebandoma suprasti visos specifikos. Aš nesakau, kad reikia teisinti tuos įvykius. Mūsų nuotaikos pavasarį buvo tokios antivokiškos, kad net ambasada reagavo. Mes iškart matome Hitlerio ir Stalino bendradarbiavimus Merkel ir Putino santykiuose. Pateiksiu visai kitokį pavyzdį. Yra legenda apie Kenedį Kubos krizės metu. Prieš sužinodamas, kad Kuboje yra sovietinės raketos, Kenedis buvo skaitęs Barbaros Tuchman knygą apie pirmą pasaulinį karą. Ji aprašė specifinį, įdomų naratyvą, kas vyksta ta pačią dieną, tą pačią valandą Berlyne, Londone, kaip politikai, karininkai priima sprendimus. Moralas yra labai paprastas: buvo daug nesusikalbėjimo, nesupratimo. Daug istorikų kritikavo politiką, bet sakoma, kad Kenedis, paskaitęs tą knygą, pasakė savo karininkams: štai, prieš gerus 50 metų politikai nesuvaldė karininkų ir prasidėjo karas. Vadovas, paskaitęs istorinį veikalą, įgijo moralinį stuburą pasipriešinti karininkijos spaudimui ir pasakė, kad mes kovosime visomis priemonėmis, tik ne karu. Aš manau, kad istorijos veikalus skaito ir politikai. Kaip visi normalūs žmonės, jie pasiima gerą ar blogą žinią iš tų veikalų, ir jiems tai padeda. Šia prasme kartojasi ne pati istorija, o istorijos knygose parašyti pasakojimai arba jų parašyti sprendimų būdai bei padarytos klaidos.

 

Ką palinkėtumėte istorikų bendruomenei?

Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos istorikai pastaruosius 10-15 metų rašo aukščiausios prabos tekstus apie Lietuvos istoriją. Aš palinkėčiau, kad kuo daugiau šių publikacijų būtų pateikta užsienio kalbomis, ypač anglų. Keliaudamas po užsienį aš matau, kad užsienio auditorija nieko nežino apie mūsų regiono specifiką.

 

Parengė: Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,