Tag Archives: knygos pristatymas

A. Švedo knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugė – tai tarsi dar vienerios Kalėdos knygų mylėtojams. Šiais metais, vasario 23-26 dienomis, vykusioje mugėje apsilankė apie 63 tūkst. lankytojų. Begalės knygų surado savo skaitytojus ir buvo papuoštos autorių autografais. Taip pat vyko diskusijos, susitikimai su rašytojais bei knygų pristatymai.

Nuotr. E. Miltinytės

Nuotr. E. Miltinytės

Vienas iš jų – tai istoriko, VU IF dėstytojo, doc. dr. Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatymas. Knyga sulaukė gana didelio susidomėjimo, todėl pristatyme, kurį filmavo ir LRT televizija, susirinko nemažas būrys žmonių. Pokalbyje dalyvavo pats autorius, I. Veisaitė, T. Venclova ir R. Rimickaitė. Galiu drąsiai teigti, jog tai buvo vienas iš šilčiausių ir nuoširdžiausių mano matytų knygos pristatymų. Nebuvo jokios vaidybos, dirbtinių šypsenų ar pritemptų pasakojimų norint išryškinti vieną ar kitą aspektą. Nuoširdumas, atvirumas ir įdomios mintys, privertė susimąstyti ne vieną iš besiklausančių. Buvo verta klausytis kiekvieno iš pašnekovų pasakojimų, tačiau esminiai žodžiai nuskambėjo iš A. Švedo lūpų atsakant į R. Rimickaitės klausimą „Ką davė ši knyga Jums kaip istorikui?“: „Irena su tokia išraiškinga, gilia, įvairiapuse asmenine istorija man buvo kaip asmeninis atradimas, – teigė A. Švedas, – ji buvo tas žmogus, kuri savo gyvenimu „sulipdo“ tą XX amžių, į kurį žiūrėdami istorikai, tiesą sakant, nelabai žino ką daryti. Kaip sujungti tarpukarį su sovietmečiu, kokį santykį žvelgiant iš XXI amžiaus perspektyvos sukurti su 1982 metais? Intelektualiai galima sukurti tam tikras schemas. Jos kartais veikia, kartais neveikia. Tačiau, kartais galima eiti tuo keliu, kuriuo bandžiau eiti aš. Klausti žmonių, kurie yra tikrieji tos vienos ar kitos epochos liudininkai, klausytis jų liudijimų ir kažkuria prasme aš kalbėdamasis su Irena, visų pirma, daug gavau kaip žmogus.“. A. Švedas savo pokalbių knygą įvardijo ne kaip atsiminimų, pokalbių apie praeitį knygą, o jo ir ponios Irenos bandymą sukurti santykį su praeitimi, kaip sakė jis pats : „Bandėme ieškoti žmogaus gyvenimo ir likimo prasmės amžiuje, kuris nesigaili žmogaus, kuris blaško žmogų kaip laivelį okeane“.

Pristatyme nuskambėjo daug padėkos žodžių žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų išleista, draugams, kurie pastūmėjo rašyti ir papasakoti šią galbūt nutylėtą, bet vertą kiekvieno skaitytojo akies istoriją. Kiekvienas iš ten buvusių išsinešėme daug minčių apmąstymams.

Parengė Emilija Miltinytė

 

Advertisements
Tagged , , , , , ,

R. Petrausko knygos „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ pristatymas

 

Vasario 28 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta R. Petrausko knyga,  apimanti 16 tekstų apie Lietuvos didikų gimines. Sekmadienio rytą pristatyta knyga sulaukė nemažo skaitytojų dėmesio. Į knygos pristatymą atėjo ne tik istorikai, istorijos studentai, bet ir kiti žmonės, besidomintys LDK istorija.

Pristatymo metu netrūko gražių ir pagiriančių žodžių autoriui už skaitytojui suteiktą galimybę patyrinėti LDK kitu kampu. „Šią knygą turi turėti kiekvienas lietuvis. Nesvarbu, kaip jis žiūri į LDK ar Lietuvos Respubliką“, – teigė prof.  A. Jokubaitis, vienas iš knygos pristatymo dalyvių. Visgi kelti ir provokuojantys klausimai, pavyzdžiui, kas yra didikas?  A. Jokubaitis kartu su kitais prelegentais (pats autorius, doc. dr. Vytautas Ališauskas, diskusijos moderatorius dr. Artūras Vasiliauskas) netrukus leidosi į vietomis net aštroką diskusiją. Galiausiai prieita prie išvados, jog atsakyti į šį klausimą yra būsimųjų istorikų uždavinys, nes R. Petrauskas jau padėjo pagrindus žymiausių LDK giminių studijoms.

Du pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo pasirinktos aprašomos giminės, atsispindi ir knygos pavadinime: galia ir tradicija. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, steigė bažnyčias, kūrė naujus miestelius, užsakinėjo meno kūrinius. Taip pat vis svarbesnę vietą giminių (tuo pačiu ir kiekvieno giminės nario) gyvenime užėmė giminės tęstinumo, istorijos klausimas. Ieškota  genealoginių ryšių: surašytų kronikose, pavaizduotų paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose. Būtent dėl šių priežasčių knygoje nėra aprašyta vėlesniais amžiais iškilusi Oginskių giminė. Knygos autorius – istorikas medievistas, todėl atrinkdamas gimines dėmesį kreipė į viduramžišką jų kilmę (ypač XIV – XV a.).

Vienas knygos  pristatymo dalyvių šmaikščiai pastebėjo, jog giminės knygoje varžėsi taip pat kaip istorijoje. Patys didikai nebūtų galėję parašyti tokios knygos: jie mieliau rinktųsi gražius, didvyriškus, juos išaukštinančius aprašymus. Tačiau dabar, kai į LDK gimines žvelgiama iš laiko perspektyvos, viską galima vertinti objektyviau. Knygoje „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ norėta parodyti, kuo kiekviena giminė buvo kitokia, išsiskyrė iš kitų LDK gyvenusių didikų giminių.

Daugiau apie knygą ir jos ištrauką rasite: https://www.if.vu.lt/naujienos/leidziami-mokslo-darbai/781-prof-r-petrauskas-galia-ir-tradicija

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , ,

Knygos „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai” pristatymas

 

Ketvirtadienį, vasario 4 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Annos Mikonis-Railienės bei Linos Kaminskaitės-Jančorienės knygos apie kiną sovietų Lietuvoje pristatymas. Renginyje taip pat dalyvavo kino kritikė Živilė Pipinytė, knygos recenzentė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, o dalyvių diskusiją moderavo filosofas Nerijus Milerius.

Pristatytoje knygoje pirmą kartą bandoma aprašyti labai komplikuotą, sudėtingą ir kinui, ir kūrėjams laikotarpį. Tikimasi, kad tai padės ne tik pakeisti nuomonę apie kiną sovietmečiu, bet ir kitaip vertinti šio laikotarpio kūrybą. Istorija atliko labai svarbų vaidmenį monografijoje, nes buvo bandoma suvokti, kas kino kūrėjų buvo neįgyvendinta, nepasakyta bei kodėl taip nutiko. Pasak Annos Mikonis-Railienės, knyga padės geriau suprasti sunkų bei prieštaringai vertinamą Lietuvos kino istorijos etapą, kuriame, kaip ir galime nuspėti iš knygos pavadinimo, viskas priklausydavo nuo sistemos.

 

Marija Drėmaitė pastebėjo, kad architektūra ir kinas sovietų Lietuvoje buvo nepaprastai tampriai susįję su valstybine infrastruktūra. Nei oficialus kinas, nei architektūra nebūtų galėję egzistuoti be valstybinės paramos. Kitaip nei rašytojas, kuris galėjo kurti į stalčių, ar dailininkas, kuris savo darbus galėdavo laikyti dirbtuvėse, kino autorius turi gauti juostą, kino studiją, komandą, techniką, todėl M. Drėmaitę knygoje labiausiai sudomino pirmasis paantraštės žodis – sistema. Žvelgiant iš kultūros istorijos pusės, tai vienas pirmųjų darbų, kuriame sistemai skiriama tiek daug demėsio: kaip filmas yra sukuriamas, kada kyla autorinis kinas.

Monografija sudaryta remiantis Lietuvos ir Rusijos archyvo dokumentais, atsiminimais. Pristatyme taip pat buvo užsiminta, jog knygoje naudojamas interviu metodas, kuris, Linos Kaminskaitės-Jančorienės žodžiais, labai įkvepia. Vis dėlto kai kurie asmenys nesutiko kalbėti, išsakyti savo pozicijos bei nenorėjo, kad pokalbiai būtų įrašomi.

 

Pasak Živilės Pipinytės, žvelgiant į knygą, galima matyti, kiek daug valandų praleista archyve, nors šiais laikais daugumai būtų sunku taip įdėmiai sėdėti, skaityti bei sudėti fundamentalius akcentus Lietuvos kino istorijoje. Kino kritikės nuomone, knyga yra tarpdisciplininio pobūdžio, sudėta iš įvairių elementų ir tai leidžia į filmą pažvelgti įvairiais aspektais.

Tuo tarpu Nerijus Milerius pasidžiaugė, kad vienas vertingiausių dalykų knygoje yra tai, kad galime išgirsti kelias vieno filmo versijas, nes kino istorija susideda ne tik iš to, kas buvo sukurta, bet ir iš to, kas niekada nebuvo parodyta.

 

Knygos pristatyme taip pat buvo pademonstruoti dviejų filmų fragmentai, kurie žiūrovams leido išvysti tam tikros kontrolės pavyzdžius sovietų Lietuvoje. Pirmosios ištraukos buvo iš V. Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika”, kuris buvo kritikuojamas už sudėtingą, nesuprantamą siužetą, tragiškumą bei perdėtą pesimistiškumą, todėl vėliau žiūrovai išvydo filmą su keliais permontuotais filmo fragmentais bei trimis naujomis scenomis. Antrojo filmo fragmentai buvo iš pirmosios nepastatytos lietuviškos komedijos “Oi, jūs grybai, grybai” (rež. Romualdas Juknevičius, Natanas Liubočisas). Ištraukoje buvo matoma sunki vaidybinio filmo pradžia, politiškai teisingi pokalbiai bei perdėta aktorių vaidyba.

Knyga „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai” skaitytoją sudomins pažvelgti ne tik į to meto filmus, bet ir į režisierius, aktorių asmenybes, kūrybos kontrolę bei cenzūrą, kino kalbos bruožus. Knygoje atskleidžiama, jog filmas gali būti patrauklus ir įvykiais už ekrano ribų – nuo filmo paraiškos iki filmo recepcijos.

 

Parengė Rugilė Stroputė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , ,