Tag Archives: kultūros istorija

D.Brandišauskas: Sibiro tautų gyvenimo būdas gali padėti mums geriau suprasti save

Klajoklių tautos, kurias Jūs tyrinėjate, yra paveiktos modernios kultūros. Kaip kultūrinis dvylipumas paveikia žmogų?

Jie visi mokėsi mokyklose ir žino, kas yra televizorius, internetas, mobilusis telefonas, tačiau išlaikė tradicines praktikas tokias kaip elnių ganymas ar medžioklė. Tai žmonės, kurie sugebėdavo prisitaikyti prie kintančios gamtos ir kintančio klimato, o dabar sėkmingai prisitaiko prie kintančių socialinių ir ekonominių sąlygų. Todėl nemanau, kad tai yra dvilypumas. Mūsų aplinka nuolat keičiasi, kažkas išnyksta, pavyzdžiui, mūsų kaimuose nyksta karvių ir arklių ganymas. Tačiau daliai žmonių pokyčiai gali būti tragiški, ypač kai pokyčiai yra staigūs ir prievartiniai. Bet aš sutikau daugybę bendruomenių, kurios sėkmingai adaptavosi. Jos naudojasi šių dienų gerbuviu ir išlaiko savo kultūrines ir ekonomines praktikas.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar gyvenimas visiškai kitokioje kultūroje pakeitė Jūsų požiūrį į tradicijas ir kultūrą, kurioje užaugote?

Sibiro antropologiniai tyrimai padeda suprasti, kaip žmonės supranta aplinką, kraštovaizdį. Galima suprasti, kas per reiškinys yra animizmas ir jo interpretacijas subtiliai pateikti. Nesakau, kad galima išvesti analogijas, tačiau animizmo tyrimai gali padėti išvesti interpretacijas ir lengviau interpretuoti lietuvišką pagonybę. Aš matau klajoklių bendruomenių kovą prieš industrines kompanijas, taip pat panašūs procesai matomi ir Lietuvoje. Lietuvoje didelės kompanijos irgi neatsižvelgia į bendruomenių poreikius ir su jomis konfliktuoja.  Sibire yra labai patogu tyrinėti žmonių ir gyvūnų santykius. Šios žmonių ir gyvūnų santykių tyrimai gali įkvėpti ir panašius tyrimus Lietuvoje.

Kaip manote, ką labiau paveikė sovietmetis – Sibiro klajoklių tautas ar Lietuvos kaimą?

Man atrodo, sovietmetis per visur sėkmingai ir brutaliai „pervažiavo“. Iš tikrųjų būtų labai sunku palyginti, tačiau abiejais atvejais matosi vienodi procesai. Daugelis Sibiro tautų irgi buvo deportuotos – jos buvo perkeltos gyventi į kaimus. Iki tol jų gyvenamoji erdvė nebuvo ribojama. Tai irgi savotiška tremtis ir gyvenamosios erdvės apribojimas. Kadangi sovietmečiu reikėjo naujų teritorijų pramonei vystyti, toks išvietinimas paveikė daugelį tautų.

Ar gyvendamas su klajokliais pastebėjote kokių nors klajoklių elgesio ypatumų, kurie būtų būdingi ir lietuviams?

Dar visai neseniai buvo paliekamos aukos prie akmenų su raižiniais. Pavyzdžiui, netoli mano sodybos yra taip vadinami mitologiniai akmenys. Dar visai neseniai vietiniai žmonės eidami iš bažnyčios užsukdavo prie jų pasimelsti ir palikdavo kažkokias dovanėles. Sibire tai matome labai plačiai, o Lietuvoje tokios praktikos neseniai sunyko. Ši tema yra mažai nagrinėta, įdomu kaip kaimo istorija yra susijusi su šiais akmenimis.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Kaip autochtonai vertina naujakurius?

Naujakurių atsikėlimo istorija yra labai kontfliktiška. Naujakuriai atsikeldavo ir medžiodavo elnius, bet nesugebėdavo atskirti, kuris yra laukinis ir naminis. Bet sunku pasakyti, ar sovietmečiu buvo labai didelė įtampa. Šiaip žmonės sugyveno ir daugelis labai nostalgiškai atsiliepia apie sovietmetį, taigi artikuliacijos nacionaliniu lygmeniu buvo mažai. Pastaruoju metu kyla klausimai dėl žemės valdymo, kurie tapo ypač aktualūs.

Ar klajokliai turėjo kultūrinės įtakos rusams?

Vietiniai rusai daug ką perėmė iš autochtonų – jie mokėsi kaip gyventi Sibire. Jie perėmė medžioklės būdus, pasaulio suvokimą, geografinę terminiją, net religiją – jie irgi lygiai taip pat sėkmingai pakelėse palieka aukas. Taigi vietiniai rusai neišvengiamai adaptavosi prie vietinių kultūros, kad išgyventų Sibiro gamtoje. Taigi kultūriniai mainai buvo labai dideli.

Kokios kalbos dominuoja Sibire? Ar rusų kalba yra vyraujanti?

Tarkim, Amūro krašte dominuoja rusų kalba, tačiau Jakutijoje jakutų kalba yra labai išplitusi tarp autochtonų, todėl ten rusų kalbos vaidmuo yra daug mažesnis. Ten žmonės gali ir nemokėti rusų kalbos.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar kalba yra svarbi vykdant antropologinius tyrimus?

Kalba yra labai svarbus dalykas – jei jos nemoki, elementariai nesupranti, ką kiti žmonės kalba. Kalbos mokymasis yra pirmas dalykas, nuo kurio pradeda antropologai. Vieni antropologai vyksta į šalį ir mokosi kalbos, o lauko tyrimai prasideda tada, kai išmoksta kalbą. Kalbą taip pat galima mokytis ir atliekant lauko tyrimus. Jei lauko tyrimus atlieki kaimiškose visuomenėse, esi imlesnis kalbai ir todėl ją išmoksti daug greičiau, nes aplinkui yra daug mažiau įvairių informacijos šaltinių. Taip pat kalbos mokymasis atliekant tyrimus legitimuoja tavo kaip antropologo poziciją. Kai mokaisi kalbos iš žmonių, jie tave priima ne kaip šnipą, tyrinėjantį jų kultūrines praktikas, bet kaip žmogų, kuris mokosi kalbos. Labai svarbūs yra terminai – juos reikia visada užsirašyti. Dažnai tam tikros kalbos terminai būna neverčiami, bet jie yra labai svarbūs norint suprasti žmonių pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, oročėnų kalbos terminą “kutu” sunku išversti vienu žodžiu. Šį terminą galima versti kaip “gyvybinė energija”, “sėkmė”, “likimas”.

Šiuolaikinis jaunimas yra priklausomas nuo moderniųjų technologijų ir negali be jų gyventi. Ar toks prisirišimas gali trukdyti žmogui atlikti antropologinius tyrimus  ir prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo būdo?

Manau, galimybės sunkėja. Pavyzdžiui, mano vaikystėje visi vaikai būdavo lauke nuo ryto iki vakaro, o šiandien užsiima kitais dalykais. Manau, kad vaikų jautrumas aplinkai prasčiau vystosi. Norint atlikti antropologinius tyrimus yra reikalinga multisensorika. Reikia būti jautriam aplinkai, kad pastebėtum aplinkos pokyčius. Neužtenka matyti, ką ir kaip žmogus daro, ypač svarbu yra pastebėti ir detales. Naujosios technologijos vis dėlto duoda kitokius įgūdžius ir susiurbia į kitokią realybę.

 

Tagged , , , , , ,

Fuksų stovykla „LDK žaidynės“

stovkė

Rūgpjūčio 25-27 dienomis Kiškių kaime, Ignalinos rajone, vyko VU SA IF organizuota fuksų stovykla „LDK žaidynės“. Jau pats pavadinimas sakė, jog būsimų pirmakursių laukia trys įtraukiančios, veiklos ir įspūdžių kupinos dienos.

Karštą rugpjūčio 25-osios rytą visi pirmą kartą susitikome Vilniaus traukinių stotyje. Trumpai pabendravę ir susipažinę ne tik su būsimais bendrakursiais, bet ir su savo kuratoriais, sėdome į traukinį ir patraukėme Ignalinos link. Po linksmos kelionės traukiniu atvykome į stovyklavietę, kur buvome suskirstyti į komandas, t.y. kiekvienas tapo tam tikros LDK didikų giminės – Radvilų, Chodkevičių, Vazų, Sapiegų ar Tiškevičių – nariu.  Kiekvienai komandai teko užduotis apginti savo giminės garbę bei orumą LDK žaidynėse. Visų pirma sveikinimo žodį kaip giminių vadas tarė karalius Mykolas ir LDK žaidynės prasidėjo. Kartu su savo giminaičiais rungėmės estafečių varžybose, ruošėmės ir pristatinėjom savo gimines susipažinimo vakare. Žaidynių akcentu ir užbaigimu tapo naktinės orientacinės varžybos.

Be linksmųjų žaidynių netrūko kitos įdomios ir naudingos veiklos. Naudingi buvo dekano Rimvydo Petrausko, archeologijos katedros vedėjo Albino Kuncevičiaus ir lektorės Justinos Poškienės  patarimai ir studijų įvado pradžiamokslis. Išties įdomu buvo pasiklausyti VU SA, korporacijos „Korp!Tilia“, VU SA IF prisistatymų bei raginimų prisijungti prie jų veiklos. Taip pat turėjome galimybę dalyvauti susitikime su studentais „veteranais“, kurie pasidalino savo nuomone apie fakultetą, studijas bei įgytą patirtį studijuojant.

Šios trys vasaros dienos prabėgo akimirksniu. Mums buvo suteikta visa pirmakursiui aktuali informacija. Džiaugiamės dar iki studijų pradžios susipažinę su Istorijos fakulteto bendruomenės nariais: dėstytojais, vyresniais bendrakursiais, taip pat pažinę savo būsimus bendrakursius – žmones, su kuriais ateinančius ketverius metus bendrausime, dalinsimės patarimais, studijuosime ir studentausime.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pirmieji fukso archeologo įspūdžiai

Akimirka iš Rugsėjo 1-osios eisenos

Akimirka iš Rugsėjo 1-osios eisenos

Pirmas susitikimas su savo kursiokais pavyko puikiai ir įdomiai. Aš, būdamas archeologu, stebėjausi, kiek mūsų mažai – 25, kol istorikų yra 70, o kultūros istorikų – 40. Mūsų kuratoriai labai stengėsi, kad mes susipažintume vieni su kitais, fakultetu bei tokiais artėjančiais ivykiais kaip fuksų stovykla ir taip toliau.

 

Išgirdęs apie stovyklą, nedelsdamas į ją užsirašiau. Atėjus laikui, visi kartu nuvažiavome į Ignaliną, netoli kurios ir buvo mūsų stovyklavietė. Džiugino puikus oras, gera kompanija ir įdomi veikla. Pastebėjau, kad 80% pirmakursių yra iš skirtingų miestų, tad tarp mūsų susipina skirtingi mąstymai, papročiai ir šnektos. Kiekvienas žmogus buvo savaime įdomus ir nuobodu ten, aišku, nebuvo: pavyzdžiui, vyko socialiniai vakarai, kurių metu visi daug šoko ir bendravo. Apibendrindamas sakau, kad stovyklą vertinu 9 balais iš 10.

 

Po rugsėjo 1-osios prasidėjus mokslams, pagaliau susipažinau su visais savo kursiokais ir dėstytojais. Pastaruosius vertinu taip pat gerai. Jų dėstomus dalykus sunkiau įsisavinti nei mokytojų suteikiamas žinias mokykloje, tačiau manau, kad ilgainiui su tuo susidorosime.

 

Mūsų fakultetas – taip pat nuostabus, tik gaila, kad su labai mažu kiemeliu, nors ir turi gražią liepą. Fakulteto auditorijos – itin jaukios. Užėjęs į dekanatą dėl informacijos, labai nustebau pamatęs, jog jis su medinėmis lubomis, autentiškomis freskomis ant sienų. Apsilankęs fakulteto kavinėje, nesupratau, kodėl ji vadinama kavine, o ne restoranu – jos tokia graži aplinka. Dabar aišku, kur senamiestyje galima skaniai, bet ir pigiai pavalgyti. Vienintelis man nepatikęs dalykas tas, jog mūsų fakulteto studentų atstovybė naudojasi kiek per mažomis patalpomis, manau, tokiai organizacijai reiktų didesnio ploto.

 

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad praėjus tiek mažai laiko jau turime labai daug įspūdžių. Tikiuosi, kad jų vis gausės.

 

Pavel Puzyna

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,