Tag Archives: Lina Hall

Interviu su B. Gailiumi: apie partizanų karo atmintį, Džeimsą Bondą ir studijas

Nuotr. V. Daškevičiūtės

Kaip vystėsi Jūsų akademinis kelias?

Reikia pradėti nuo to, kad aš – netikras istorikas. Pirmiausia baigiau teisę Vilniaus universitete, įgijau magistro diplomą. Į istoriją aš patekau ir sau pačiam netikėtai, kai maždaug trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Daugiausia dirbau ties partizaninio karo ir teisiniais klausimais, nes ten buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo tam reikalingų žinių. Taip išėjo, kad paliekant šį darbą man pasidarė labai gaila viso to, kas ten buvo mano apmąstyta ir surinkta, ir tada (2006 m.) parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“.

Po to įstojau į doktorantūrą. Tai padaryti mane įkalbėjo draugai ir pažįstami. Aš iš pradžių labai griežtai atsisakiau, nes man mokslų jau buvo gana. Vis dėlto jie mane įtikino, dabar manau, kad teisingai padarė. Doktorantūroje pasirinkau tirti visai kitą temą, bet vieną dieną kiemelyje sutikau profesorių A. Bumblauską, ir jis savo tokiu jam būdingu stiliumi dūrė į mane pirštu ir pasakė: „Tu parašei knygą!” Sakau, taip, parašiau: „Tai ką tu čia dabar veiki, tai ir rašyk disertaciją ta tema!“ O aš net nežinojau, jog taip galima. Tada pakeičiau disertacijos temą į partizanų karo atmintį. Taip čia ir pasilikau.

Kokie buvo jums svarbiausi, įsimintiniausi dėstytojai?

Iš Teisės fakulteto man labiausiai patikęs ir didžiausią įspūdį palikęs dėstytojas buvo Armanas Abramavičius. Vienu metu jis buvo Konstitucinio teismo teisėjas. Tuo metu, kai man dėstė, turbūt dar buvo prezidento patarėjas. Labai geras baudžiamosios teisės specialistas ir dėstytojas. Aš iš jo paskaitų labai gerai atsimenu epizodą, kai studentas jo paklausė kažkokio sudėtingo klausimo, į kurį jis net negalėjo iš karto atsakyti. Kai po pertraukos mes visi susirinkom, jis į tą studentą pasižiūrėjo ir sako: „Žinot, aš valgydamas truputį pagalvojau, ir yra viskas taip:…“ Man nuo tada įstrigo, kad jei žmogus net pietaudamas galvoja apie studentų klausimus, reiškia, jam studentai tikrai svarbūs. Tą dėstytoją labai šiltai prisimenu.

Kalbant apie Istorijos fakultetą, labai gerbiu Nerijų Šepetį, kuris buvo ir tebėra mano draugas bei vienas iš žmonių, kurie mane įkalbinėjo rašyti disertaciją. Aišku, atsimenu profesorių Bumblauską, kuris buvo mano darbo vadovas. Doktorantūra jau yra visai kitas dalykas, čia su dėstytojais susiduri visai kitaip. Jie taip nebeįsirėžia į atmintį visiems laikams, kaip anksčiau.

Jums artima partizanų tema pastaraisiais metais išgyvena tam tikrą atgimimą, apie tai pasidarė populiaru kalbėti. Kaip manote, kodėl?

Galbūt yra ne visai taip. Tai, ką jūs apibūdinote kaip pakilimą, yra didesnį intensyvumą įgavusios partizanų karo istorijos studijos. Su tuo aš sutinku. Visuomenėje, viešojoje erdvėje greičiau yra ne pakilimas, o kaip tik – nuosmukis. Šia tema jau seniai tiek nebekalbama, kiek žmonės kalbėdavo 1995 ar 1992 metais, tai nebe taip visiems įdomu. Turbūt pergyvenamas normalus poslinkis nuo buvimo politiniu klausimu prie buvimo istoriniu klausimu, nes yra vis mažiau žmonių, kurie su tuo susidūrė tiesiogiai. Susiskaldymas, kurį partizanų karas Lietuvoje paliko tikrai ilgam, dabar jau nebėra toks aktualus. Lietuvos visuomenė, mano nuomone, jau nebėra posovietinė, tai jau irgi praeityje. Dabar vyksta tai, kas ir turėtų įvykti: partizanų karas virsta labai svarbia Lietuvos istorijos tema, nes ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinės valstybės ištakomis.

Pernai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė J. Ohman filmas „Nematomas frontas“, paskui vyko žaliosios juostelės akcija. Šie reiškiniai iš kai kurių žmonių susilaukė didelės kritikos, kad tai skirta masinei auditorijai, kad filmas yra popsistinis. Ar pritartumėt tam?
Ar jūs jaučiate, kad diskusija yra visiškai pasikeitusi? Nebėra taip, kad kas nors sakytų „oi, jūs užsirišot žalias juosteles, o iš tikro tai žudikų reklama užsiimat“. Jau yra visiškai kitas požiūris. Aišku, istorikams profesionalams visa tai atrodo nerimta, bet istorikams išvis niekad niekas, kas vyksta jų laikais, neatrodo rimta. Jiems rimta yra tik tai, ką gali iš esmės išnagrinėti, kas jau yra praėję. Tada, kai jau šaukštai po pietų, tu kaip istorikas esi labai gudrus pasakyti, kad visi viską neteisingai padarė, ir išaiškinti, kas būtų buvę teisinga, ir kaip tu pats būtum daręs, jei būtum tada gyvenęs. Kaip gaila, kad negyvenai! Nepalaikau šitos istorikų mados, stengiuosi pats taip niekada nedaryti. Net ir būdami istorikais mes gyvename savo laiku ir turime aiškiai suprasti, kas vyksta mūsų pačių visuomenėje.

Paradoksaliai galima pasakyti, kad tos žalios juostelės labai mažai ką bendro turi su partizanų karu ir jo atmintimi. Tai daug labiau susiję su visuomenės išgyvenimais, tam tikru laikotarpiu, kurį žmonės supranta kaip krizę. Iš tikrųjų tai gi labiausiai buvo susiję su Ukraina ir su Lietuvos baime ja virsti. Galima diskutuoti apie tai, kiek ta baimė buvo pagrįsta, bet faktas, kad taip buvo. Ši akcija buvo tų visuomenės jausmų išraiška. Labai gerai, kad žmonės turi intuityvų pojūtį, kad Lietuvos valstybė iš dalies laikosi ant partizanų karo atminties. Tai, kad visuomenė adekvačiai įvertina savo ištakas ir padėtį, jau yra labai daug. Dėl to reikia džiaugtis, o ne kabinėtis, kad žmonės ne visas knygas perskaitė.

Pavasarį dalyvavote Trakinių partizanų akademinėje dienoje. Ten buvo kalbama apie 1939-1940 metų Lietuvą, ir jūs sakėt, kad Lietuva išnaudojo tik pusę savo galimybių iš turėtų trijų. Ką turėjote omenyje?

Pirma, Lietuva neišnaudojo galimybės pasipriešinti, kai buvo iš tikrųjų galima tai padaryti, t.y. 1939 metų rudenį. Neišnaudojo ne tik Lietuva, o ir kitos tuo metu SSRS terorizuotos valstybės. To nepadarius, 1940 metais jau buvo per vėlu, sovietų kariuomenė jau buvo Lietuvoje. Pralaimėjimas buvo akivaizdus. Tai būtų buvęs ne pasipriešinimas, o savižudybė. Politikai būtų neatsakingi pradėti karą, kurio negali laimėti, tai beveik nusikaltimas. Nejaučiu gėdos dėl to vadinamojo „neiššauto šūvio“, greičiau priešingai. Bet tuo metu, 1940 metų birželį, kai vyko vyriausybės posėdis, mano supratimu, daug svarbesnis buvo kitas klausimas, t.y. buvo pareikalauta suimti du vyriausybės narius. Juos gi buvo galima išgelbėti. Net ir krizės ištikta, net ir labai mažos valstybės vyriausybė gali išgelbėti du žmones nuo kitos valstybės, jeigu turi dar nors kiek galimybių veikti, bet apie tai išvis niekas nekalbėjo. Vadovautasi logika, kad jei jau priimi vieną ultimatumo punktą, tai priimi visus savaime. Yra neapsakomai gėdinga, kad Povilaitį suėmė policija, kuriai jis pats vadovavo.

Vienintelis teisingas dalykas, kuris tuomet buvo padarytas, ir vienintelis dalykas, už kurį mes pykstam ant Smetonos – kad jis pabėgo. Kai taip įvyko, tapo sunkiau parodyti, kad Paleckio vyriausybė viską daro teisėtai, o sovietai to labai norėjo. Manau, kad Smetonos pasitraukimas buvo išmintingas žingsnis, nes pagal tai, kas atsitiko latvių ir estų prezidentams, labai aiškiai galima įsivaizduoti, kas būtų atsitikę ir jam. Kodėl žmogus turi to norėti ir pasilikti viso to laukti? Man atrodo, kad jis suprato, ką daro. Manau, kad tai buvo vienintelė išnaudota galimybė iš visų, bet tai labai mažai. Iš to meto politikos reiktų mokytis visai ne to, ar reikia priešintis, ar ne. Reikia mokytis, kaip pamatyti tikruosius savo pasirinkimus ir kaip adekvačiai įvertinti savo padėtį įvairiose situacijose. Ar mes turėtumėm pasipriešinti, ar pasiduoti? Svarbiausia žinoti, kada ką pasirinkti.

Kokia yra ir turėtų būti istoriko darbo prasmė?

Mokslininkai viską daro tik dėl to, kad jiems smalsu. Paskui pasakoja, kad viską padarė tam, kad visuomenė būtų geresnė, apsišvietusi, kad kai segasi žalias juosteles, žinotų, ką tai reiškia, bet gi visa tai yra išvedžiojimai. Kažką darai dėl to, kad gimsta sumanymai, kuriuos norisi įgyvendinti. Norisi kažką sužinoti ir paskui papasakoti kitiems. Senamadiškai manau, kad istorikas beveik neišvengiamai yra rašytojas. Gali būti kino kūrėjas, kas gal dar yra nepakankamai išnaudojamas pasakojimo būdas. Kartais ateina įkvėpimas, kuriam negali atsispirti, ir kai dirbi, tu savęs neklausi apie to darbo prasmę. Ją išgalvoji tada, kai žmonės priešais tave atsisėda ir paklausia. O kokia prasmė to, ką jūs darot? Tokia pati.

Kaip jūsų akiratyje atsirado Džeimso Bondo tema?

Man buvo turbūt 14-15 metų. Tais laikais buvo leidžiamas labai įspūdingas detektyvų žurnalas „Rankas auštyn!“. Vienas numeris buvo skirtas vien pirmam Flemingo romanui apie Džeimsą Bondą – „Rojalio kazino“, kuriame jis buvo išverstas ir išspausdintas. Šis žurnalo numeris man visiškai atsitiktinai pateko į rankas ir aš jį perskaičiau.

Kažkada vienam pažįstamui prisipažinau, kad turbūt tą knygą perskaičiau per anksti, nes kai jau daug vėliau skaičiau Džeimso Bondo knygas, visai kitką ten atradau. Tada man paaiškino, kad čia yra ne visai taip, nes būna atvejų, kai knyga perskaito tave. Ko gero, taip ir įvyko – knyga perskaitė mane, nes kaip tik tuo metu,  kai daug domėjausi kinu ir dažnai vaikščiojau į kino teatrą, prasidėjo Bondo filmų atgimimas, o nepaprastai žavingu Džeimsu Bondu tapo P. Brosnanas. Tarp kitko, pastebėjau, kad kiekvienam žmogui įsimena tas Bondas, kuris vaidino jo jaunystėje ar paauglystėje. Vien tik pagal tai žmonės nusprendžia, kuris aktorius yra geriausias. Man geriausias, aišku, yra P. Brosnanas.

Po 10-15 metų iš naujo sugrįžau prie šios veiklos ir tada jau perskaičiau visus Flemingo romanus. Kažkas tada, matyt, įvyko, tas pasaulis įtraukė, užbūrė. Praėjus dar kokiems penkiems metams galiausiai supratau, kad toje temoje yra daugiau, nei žmonėms atrodo. Pradėjau domėtis, kas parašyta apie Džeimsą Bondą, o parašyta labai daug kultūrinės kritikos. Supratau, kad dar ne viskas pasakyta ir kad galiu pridėti kai ką naujo. Tokiai drąsiai minčiai atėjus, pradedi  po truputį veikti. Dabar aš jau esu įpusėjęs kažkada būsimą knygą. Ji iš dalies pati save diktuoja ir vis keičia savo pavidalą.

Kokias knygas mėgstate skaityti laisvalaikiu?
Labai mėgstu trilerius, ypač mėgau anksčiau, kai turėjau tam daugiau laiko. Galiu išskirti F. Forsaitą, J. Grishamą, teisinių trilerių rašytoją. Šiaip dabar jau darosi sunku suprasti, kokias knygas mėgstu skaityti, nes daug skaitau dėl to, kad manau, jog reikia perskaityti, nors tai tik vidutiniškai įdomu, pvz., Makiavelio „Valdovas“. Įdomi knyga, kai jau perskaitęs apie ją galvoji, bet skaitydamas to nepasakysi, nes ji parašyta visai ne tau, o XVI a. skaitytojui, kuris visiškai kitaip mąstė ir dėl to visai kitu būdu skaitė. Negaliu pasakyti, kad visos knygos, kurias skaitau, yra vienas malonumas. Tikrasis malonumas yra skaityti/žiūrėti trilerį.

Parengė Lina Hall

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pristatytas „Lietuvos dokumentinio kino antologijos“ DVD

Ketvirtadienį knygyne „Mint Vinetu“ mūsų fakulteto dėstytoja dr. Lina Kaminskaitė – Jančorienė, atstovaujanti „Meno avilį“, kino entuziastų organizaciją, pristatė pirmąją lietuviškos dokumentikos sintezę. Į ją sudėti darbai, sukurti nuo 1960 – ųjų iki pirmų atgautos nepriklausomybės dešimtmečių.

Žvelgiant į galutinį rezultatą – gražų kompaktinį diską – sunku patikėti, kiek darbo įdėta, kad jis atsirastų. Visų pirma filmai privalėjo būti suskaitm eninti. Jų net nebuvo įmanoma parodyti kino teatre, nes jų kopijos buvo analoginėse juostose, kurių Lietuvos kino teatruose demonstruoti neįmanoma. Be to, internetinės filmų versijos buvo nekokybiškos, neatitiko pirminių meninių idėjų. Skaitmenininti pradėta prieš 3 metus, ir pirmasis modernesnę formą įgijęs filmas buvo Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Lietuvoje nėra įrangos, galinčios skaitmeninti, tad tai daryti vykta į Varšuvą, kur dirbta kartu su filmo kūrybine grupe. Iš viso „Meno avilys“ suskaitmenino jau 16 filmų. Rinkinyje yra 13 jų. Juos nuspręsta išleisti tam, kad būtų prieinami kiekvienam kino mėgėjui, jo asmeniniam naudojimui.

Renginio metu pademonstruoti du į rinkinį įtraukti dokumentiniai filmai. Pirmasis – V. Starošo filmas „Nenusimink, Virginijau“ (1962, 21 min.). Pasak „Meno avilio“ atstovės, šis kūrinys rodo liberalėjimo procesus kine, nešančiame ideologizuotą žinią. Jame svarbiausias vaidmuo suteiktas vaikui, ir jam suteikta teisė kalbėti savo balsu. Vis dėlto, filmas net ir tais laikais traktuotas kaip pernelyg propagandinis, keliantis ironišką šypseną, klausantis skambių lozungų ir matant piešiamą idealią sovietinę visuomenę. Filmas nebuvo užsakytas, jame veikė paties autoriaus režisūriniai sprendimai, nulemti įskiepytos autocenzūros.

Antrasis parodytas R. Verbos filmas „Senis ir žemė“ (1965, 18 min.) – jau kitoks, nors jį nuo Starošo filmo sukūrimo skiria vos 3 metai. Svarbu, kad Verba pradėjo formuoti vaizdinį, jog dokumentiniame kine gali būti panaudojama meninė raiška, tai pat pasirinko įtraukti į kiną marginalizuotus herojus, kurių kalba laužo nusistovėjusias struktūras. „Senis ir žemė“ po kelių metų buvo uždraustas, nes vienas žmogus iš filme vaizduojamo kaimo pasiskundė A. Sniečkui, esą kūrinyje juodinama sovietinė tikrovė, o filmo herojus Anupras ir jo sūnūs dalyvavo partizaniniame pasipriešinime. Į skundą nesureaguota, ir tas pats žmogus parašė laišką jau pačiam Leonidui Brežnevui. Taip skundas sugrįžo į Lietuvos kino studiją, ir ji ėmėsi aiškintis veikėjų biografijas. Neaišku, kuo ši istorija baigėsi filme vaizduojamai šeimai, bet filmo Lietuvoje nebeleista rodyti, nors jis ir buvo populiarus visoje SSRS.

„Lietuvos dokumentinio kino antologija“ – pirmas bandymas susisteminti Lietuvos dokumentiką ir kalbėti apie ją suteikiant platesnį kontekstą. Šis DVD reprezentuoja lietuviško dokumentinio kino raidą. Siekiant įveikti sovietmečio sukurtus stereotipus apie dokumentiką, į rinkinį įtraukti marginalizuoti ir mažiau žinomi filmai. L. Kaminskaitė – Jančorienė užsiminė apie įvykį, kad net Jonas Mekas minėtą R. Verbos filmą pamatė tik neseniai, Niujorke. „Meno avilys“ siekia gilinti tyrimus kino sferoje ir dirbti su archyvine medžiaga. Deja, bet ikisovietinis Lietuvos kinas yra dingęs (tarpukariu egzistavo lietuviškas nebylus kinas). Per pirmąją sovietų okupaciją visa filmuota medžiaga išvežta į Rusiją, kur galimai dabar išsaugotos lietuviškos juostos. Galbūt ateityje dar išgirsime apie sensacingus Lietuvos kultūros paveldo radinius?

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Gatvės gyvos: gynybinės sienos beieškant

Nuo liepos mėnesio Vilniuje plinta teigiama ir naudinga mada: dalyvauti organizacijos „Gatvės gyvos“ organizuojamose ekskursijose. Jų metu keliaujama po skirtingus Vilniaus rajonus bandant atrasti savo mylimame mieste neregėtų vietų arba sužinoti kažką naujo apie kasdien praeinamus objektus. Ekskursijas veda buvęs ekonomistas, susiruošęs keisti savo gyvenimo kelią ir tapti gidu – Albertas Kazlauskas. Nuo vasaros jau po kelis kartus surengtos ekskursijos po Užupį, Naujininkus, Senamiestį ir Žvėryną, o praėjusį šeštadienį „Po liepa“ apsilankė ekskursijoje „Gynybinės sienos takais“.

Ekskursija prasidėjo prie Aušros, dar vadinamų Medininkų, vartų, kurie vieninteliai išliko per karus su Maskva, švedais ir kitas Vilnių ištikusias negandas. Pasak A. Kazlausko, taip nutiko todėl, kad ant jų buvo šv. Mergelės Marijos paveikslas, kurį griauti stačiatikiai maskvėnai pabijojo. Dabartinį pavadinimą šie vartai įgijo vos prieš 100 metų. Įdomi detalė: ar kada nors atkreipėte dėmesį į virš vartų prilipdytą mažą gipsinę galvutę? Pasirodo, tai pirklių globėjo – Hermio – atvaizdas. Jis čia ne be priežasties – gynybinė siena buvo patogi mokesčių rinkimui iš norinčių patekti į miestą. Jei asmuo neturėdavo pinigų susimokėti, turėdavo bent jau pristatyti 3 didelius akmenis, skirtus gatvėms grįsti ar sienai tvirtinti.

Ekskursijai tęsiantis, išgirdome, kad gynybinių sienų statymas siejamas su krikščionybės atėjimu, kadangi taip krikščionių bendruomenės siekė izoliuotis nuo galimų grėsmių. Vilniuje pirmasis gynybinę sieną ketino statyti Jogaila dar XIV a. pab., tačiau jo planai žlugo. Įgyvendinti šį ketinimą galutinai nuspręsta tik 1503 m. dėl kilusio totorių pavojaus. Totoriai pasižymėjo greitomis, staigiomis atakomis, tad ir siena turėjo būti skirta atremti lengvąją kavaleriją

Siena statyta net 20 metų. Ji, palyginus, gan plona (nuo 0,9 iki 1,5 m storio), nes buvo vėlai pradėta statyti, tad suvokta, kad storos sienos pastatyti nebūtų spėta ir sviediniai sieną bet kokiu atveju pramuštų. Siena apima apie 100 ha plotą ir yra 3 km ilgio, nes statant ją vėlai miestas spėjo išaugti. Prie šių statybų prisidėjo visi miestiečiai, ypač gyvenę prie pat statinio: jie privalėjo išmūryti savo dalį. Atsisakę tai padaryti turėjo išsikelti. Tada, kai Lietuva buvo jau Rusijos imperijos dalis, siena buvo griaunama, nes miestas nebetilpo jos apjuostoje teritorijoje.

Žengdami grįstomis Vilniaus gatvėmis praėjome pro menamus pačius didingiausius Subačiaus vartus, bastėją, pastatytą vėliau nei siena ir tarnavusią kaip artilerijos ir patrankų sandėlis (po caro laikų – kaip daržinė, dar vėliau – daržovių sandėlis), taip pat jau nebeegzistuojančius Užupio, Bernardinų (įdomu tai, kad Bernardinų bažnyčios bokštai buvo pritaikyti gynybai), Totorių vartus, vedusius į totorių gyventą priemiestį, bei Trakų vartus.

Siena ėjo ir dabartine Pylimo gatve, ir ji šaltiniuose minima anksčiau nei kiti objektai, nes buvo statyta dar esant grėsmei iš vakarų – kryžiuočiams. Visi esame matę kario skulptūrėlę ant vieno Trakų g. namo, tačiau ar daugelis žinome jos istoriją? Pasirodo, ji sukurta sovietmečiu, pastatyta toje vietoje užsimenant apie gatvės istoriją, tačiau tik po Nepriklausomybės atkūrimo ant sargybinio skydo atsirado Gediminaičių stulpai ir šiandien skulptūrą žinome kaip „Miesto vartų sargybinį“.

 

Viena akivaizdžiausių vietų mieste, kur galime aptikti gynybinės sienos pėdsakus net jų neieškodami, – Katedros aikštė. Joje mirga raudonos plytelės, žyminčios ten stovėjusią sieną. Varpinė – vienintelis iki šių dienų išlikęs gynybinis bokštas. Iš skirtingo jos langų dydžio galime spręsti, jog bokštas aukštyn stiebėsi skirtingais laikotarpiais. Taip pat jo pamatai yra romaniniai – kvadratiniai. Arsenalas, Nacionalinis muziejus taip pat naudoti gynybai. Katedros aikštė kitados buvo praktiškai sala, nes visą dieną juosė grioviai su vandeniu, ir vietoje dabartinių T. Vrublevskio ir Šventaragio gatvių tekėjo Vilnelė.

Labai svarbu, kad daugelyje vietų gynybinę sieną sunku net atskirti nuo vėliau atsiradusių statinių, tad kiekvieną kartą verta gerai pasitikrinti. Kai kur siena virto fasadų dalimi, ir mes kasdien praeiname pro šalį, jos nepastebėdami.

Parengė Lina Hall

 

 

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , ,

Dr. Tomas Vaiseta: „Istorikas turi griauti praeities suformuotas sienas žmonių galvose”

 

SONY DSC

Praėję metai profesinėje srityje Istorijos fakulteto dėstytojui dr. Tomui Vaisetai buvo išties stulbinančiai sėkmingi: debiutinė apsakymų knyga „Paukščių miegas” laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos” konkursą, išleista monografija Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“, gauti tokie apdovanojimai kaip Kazimiero Barėno literatūrinė bei VU rektoriaus jaunojo mokslininko premijos. Nepaisant to, kad pastaruoju metu išdalinta nemažai interviu, T. Vaiseta sutiko pasidalinti savo mintimis apie kūrybą, visuomenę bei istoriją ir su mūsų laikraščiu.

 

 

 

Kaip jūsų gyvenime atsirado istorija? Kodėl pasirinkote šią kryptį?

Nepasirinkau jos iš karto, mokykloje planavau stoti į astrofiziką, buvau tiksliukas. Visos kortos susimaišė, kai pradėjau daug skaityti. Ieškojau tarpinio varianto ir nusprendžiau pasukti į humanitarinius mokslus. Kai žmonės nežino, kur reikia stoti, bet nori kažką daryti, stoja į žurnalistiką. Tokiu būdu atsidūriau ten.

Žurnalistikos mokiausi 4 metus, buvo įdomu, bet man žurnalistikoje pritrūko to tikro „mokslo“, norėjau gauti kažkokį tvirtesnį pagrindą, gal tiesiog patenkinti vidinį poreikį naujoms žinioms, teorijai. Negaliu pasakyti, kad studijuodamas žurnalistiką labai domėjausi istorija, labiau domėjausi politologija, bet galiausiai pradėjau rašyti bakalauro darbą iš tarpukario spaudos. Mano tema buvo geopolitiniai projektai tarpukario Lietuvoje ir jų refleksijos spaudoje. Susidomėjau, svarsčiau tarp magistro studijų TSPMI ir Istorijos fakultete, bet ruošdamasis TSPMI stojamajam egzaminui supratau, kad man tai visiškai neįdomu, nes ten prasideda visuomenės nagrinėjimas per matematiką. Konstitucinė inžinerija, visokios teorijos… Aš norėjau grynesnės humanitarikos. Man pavyko įstoti į istorijos magistrą ir tada supratau, kad man čia tikrai įdomu. Paliko įspūdį geri dėstytojai, o rasti tuos autoritetus, į kuriuos norėtum lygiuotis, yra labai svarbu. Parašęs magistro darbą, ne visai ryžtingai galvojau, kad gal norėčiau stoti į doktorantūrą…Svarsčiau, ar priims, jaučiausi toks šiek tiek svetimšalis, per tuos dvejus metus nepajaučiau, kad čia būtų mano namai. Visgi įstoti pavyko, ir tuomet jau visiškai atsidėjau istorijai.

 

Koks yra istoriko vaidmuo visuomenėje?

Kalbėti tiesą apie praeitį. Tiesa, aišku, yra labai problemiška sąvoka: kas yra tiesa? Atsakymo nėra, bet užtenka to, kad istorikas sąžiningai atlieka savo darbą: savo tyrimu jis pasako tai, ką iš tikrųjų galvoja arba tai, kas bent jau pretenduoja į tiesą, bei kas jam atrodo svarbu. Reikia savo visuomenei kalbėti tiesą apie praeitį, nes kai remiesi tik romantiniais praeities vaizdiniais, aukso amžiaus įspūdžiu ir tarsi turi gyventi taip, kad tas aukso amžius sugrįžtų, iliuzinis vaizdinys nepadeda visiems eiti į priekį, gerinti savo gyvenimą, tobulinti valstybės valdymą, kurti gerovės valstybę. Šia prasme istorikas yra tas, kuris mūsų galvose griauna praeities suformuotas sienas, kurios kliudo mums eiti į priekį.

 

Parašėte knygą „Nuobodulio visuomenė”. Kaip jūsų akiratyje atsirado šita tema?

Nuo magistro studijų domėjausi sovietiniu laikotarpiu, jis man buvo įdomus, ir, kaip kiekvienas istorikas, apie tą laikotarpį skaičiau įvairių žanrų šaltinius. Tarp tų šaltinių buvo atsiminimai ir dienoraščiai, čia aš pirmiausia aptikau tą nuobodulį, arba aš bent jau galvojau, kad jį atradau. Ypač atsiminimuose, bet ir tų laikų dienoraščiuose (M. Martinaičio „Raudonojo sąsiuvinio užrašai” arba literatūrologo V. Kubiliaus dienoraščiai) vis kartojasi tas pats motyvas apie to laiko jausenas, kad jauti kažkokį bergždumą, beprasmiškumą, nykumą, rutiną, bet pirmiausia tai, ką galima apibendrinti kaip beprasmybės jausmą. Tu nejauti prasmės, kodėl gyveni šitoje visuomenėje, ir nematai prasmės tame, ką tau daryti liepia valstybė.

Pavadinau tai nuoboduliu dėl to, kad sociopsichologai aiškina, jog nuobodulys kyla tokioje būsenoje, kai žmogus atsiduria situacijoje, kuri jam neteikia prasmės. Tada žmogus bando iš tos situacijos rasti išeitį. Na, tarkime, tu sėdi paskaitoje, toks dėstytojas kaip Vaiseta kažką tau aiškina, ir tau darosi nuobodu. Kodėl? Nes tu nematai prasmės tame, ką jis tau pasakoja, tu nesupranti, kam tau to reikės, kokia tau iš to nauda ar tu tiesiog nesupranti. Ką tada daro studentai? Žaidžia telefonu, siuntinėja laiškelius, žiūri pro langą, snaudžia, varto konspektus, paišinėja juose. Visa tai yra nuobodulio situacija: žmogus nejaučia prasmės joje ir bando iš jos ištrūkti. Tai va, skaitydamas tuos atsiminimus, dienoraščius, laiškus apie tą beprasmybės jausmą aš bandžiau suprasti, iš kur jis kyla ir kaip žmogus tuomet bando ištrūkti. Iš Sovietų Sąjungos ir fiziškai ištrūkti negalėjai, ir psichologiškai – tik santykinai. Priėjau išvadą, kad nuobodulys sovietmečiu kildavo, kai žmogus susidurdavo su sovietine ideologija, kitaip sakant, jam prasmės neteikė tai, ką pateikė sovietinė ideologija ir ką jam primesdavo valstybė.

Aš jokiu būdų niekada neteigiau ir neteigiu, kad sovietmečiu buvo nuobodu gyventi. Kai kam galbūt buvo net labai įdomu. Žmonės gyveno savo gyvenimus, darė dalykus, kurių daugybę daro ir dabar, ir to negalime pavadinti nuoboduliu. Nuobodulys ateidavo tada, kai žmonės susidurdavo su ideologinėmis situacijomis: demonstracijomis, susirinkimais, privalomu ideologinių knygų skaitymu, ideologinio kino žiūrėjimu.

 

Ši knyga išsivystė iš jūsų disertacijos. Ar pradėdamas ją (disertaciją) rašyti įsivaizdavote, kad taip išplėtosite šią temą?

Ne. Dauguma doktorantų, rašydami disertaciją, suformuluoja kažkokią temą, turi pirminę idėją, yra skaitę ir parinkę šaltinius, kitų istorikų darbus, turi pirminį vaizdinį, bet per 4 metus doktorantūroje (tą turbūt daugelis galėtų patvirtinti) daug kas keičiasi…. Aš pasirašiau sau planą ir stengiausi jo laikytis, bet kokius 2 ar 3 kartus viską keičiau. Atrasdavau kokią teorinę literatūrą, kuri mane kažkur kitur nuvesdavo. Ta pirminė idėja, atsispyrimas nuo dienoraščių, atsiminimų, išliko, bet tai, kas išėjo ir virto knyga, skiriasi nuo pirminio sumanymo. Bent jau iš pradžių neturėjau tikslo kažką labai išsamiai ištyrinėti, tiesiog tuos ketverius metus leidau sau ieškoti būdo, kaip atsakyti į tuos klausimus, kuriuos randu šaltiniuose.

 

Ar šiandien visuomenėje dar matote išikusias to laikmečio problemas?

Kai kur nors pristatinėju tą savo nuobodulio visuomenės idėją, dažnai kam nors iš salės kyla klausimas: argi dabar nėra to nuobodulio? Argi dabar žmonės, sėdėdami biurokratiniuose posėdžiuose, nejaučia nuobodulio? Taip, jie jaučia, nes nuobodulys, beprasmybės jausmas nėra būdingas vien sovietinei visuomenei. Posovietinei visuomenei yra labai sunku atskirti, kur yra liekanos iš praeities, o kur yra beprasmybės jausmas, aplankantis dėl kitų priežasčių. Skirtumas tas, kad tais laikais beprasmybės įspūdį sukeldavo pirmiausia ideologinės situacijos. Jų dabar nebėra, bet yra daugybė kitų situacijų, kurios gali kelti tokius jausmus. Šia prasme galima atrasti panašumų, bet to priežastys yra kitos. Apskritai yra kalbama apie tai, kad beprasmybės jausmas, nuobodulys yra modernaus pasaulio produktas. Visa sociologija vos ne tuo paremta, kad apie modernybę kalbama kaip apie žmogaus susvetimėjimą, kuris kyla iš beprasmybės jausmo. Vadinamieji sociologijos tėvai – Georgas Zimelis, Emilis Durheimas – XIX a. pab. – XX a. pr. apie tai daug kalbėjo.

 

Sovietmetis yra gan opi ir skaudi tema. Ar apie ją galima ir apskritai kažkada bus įmanoma kalbėti atsiribojant nuo emocijų?

Galima sakyti, kad visi kiti laikotarpiai Lietuvoje taip pat kelia tam tikras emocijas, gal nebent išskyrus akmens amžių. Pabandykite paklausti profesoriaus Bumblausko ar kieno nors kito, argi nekelia aistrų kalbėjimas apie LDK laikus, Mindaugą arba Vytautą? Kelia. Ar nekelia emocijų kalbėjimas apie poliublijinę Žečpospolitą? Dar ir kaip, ypač dabartiniame politiniame kontekste. Ar nekelia emocijų XIX amžius? Ką jau kalbėti apie tarpukarį. Tas kalbėjimas visąlaik yra svarbus, nes istorijos supratimas yra mūsų tapatybės dalis ir labai svarbi, net jei kasdieniame gyvenime tu nesidomi istorija. Iš tikrųjų ir neturėtum. Nereikia tikėtis, kad visi domėsis istorija vos ne profesionaliai. Aišku, istorija susipina su kultūrine atmintimi ir kitais procesais, bet visi laikotarpiai kelia tam tikras emocijas.

Kalbant konkrečiai apie sovietmetį, man labai patiko Marijos Drėmaitės viename renginyje išsakyta mintis, kad sovietmetis dar ne visai tapęs istorija. Šia prasme jis kelia jausmus ne tik kaip istorinis laikas, bet kaip ir mūsų vis dar tam tikra prasme išgyvenamas laikotarpis, ne visai tapęs praeitimi. Nerijus Šepetys yra gerai pajuokavęs, kad mano knygos tyrimas baigiasi 1984-aisiais metais – būtent tada, kai aš gimiau. Tas pasakymas yra simbolinis, nes tuo metu, kai aš gimstu, prasideda mano gyvenimas ir istorija man baigiasi. Istorija yra tas laikas, kurio aš negyvenu. Tarkime, kai aš nueinu kalbėtis su auditorija, kurioje būna daugiau vyresnių žmonių, tai mes kalbamės iš labai skirtingų pozicijų: jie kalba apie savo gyvenimą, o aš kalbu apie istoriją. Tai yra du visiškai skirtingi kalbėjimo būdai. Yra labai sunku tikėtis, kad mes susišnekėsime, nes aš bandau daryti apibendrinimus, pateikti kažkokį modelį, bendrą interpretacinį aiškinimą, variantą, o tie žmonės turi savo asmeninį gyvenimą, patirtį, kuri yra labai turtinga.

Manau, kad jokie socialiniai mokslai niekad nepateiks tokio modelio, kuris galėtų įvertinti visą unikalų žmogaus gyvenimą. Jame visą laiką bus išimčių, kitoks žiūrėjimo kampas, mąstymo būdas, kitokie nutikimai. Bet aišku, mokslas turi vienus tikslus, o žmogaus atmintis, mąstymas yra visai kas kita.

 

Neseniai išleista jūsų pirmoji knyga „Paukščių miegas”. Kaip pasukote į grožinės literatūros sferą?

Rašyti aš bandau seniai, tai prasidėjo dar mokyklos laikais. Žinote, mokytojai duoda mokiniams per vasarą perskaityti tokį rekomenduojamos literatūros sąrašą. Savaime suprantama, niekas jo neskaito. Istorija paprasta: regis, po dešimtos klasės mokytoja pateikė mums tokį sąrašą, aš jį peržvelgiau ir atradau knygų, kurios man pasirodė įdomios ir pradėjau jas skaityti. Labai gerai prisimenu, tai buvo Stendhalio „Raudona juoda”, Hugo „Paryžiaus katedra”… Tai buvo pirma vasara, kai aš tiesiog skaičiau knygas. Ir anksčiau skaitydavau, bet ne su tokiu užsidegimu. Įveikiau tą sąrašą, ir literatūra pradėjo tapti mano savasties dalimi.

Tas pasaulis įtraukia, žadina tavo vaizduotę. Dešimtoje klasėje, kai tau yra 16-18 metų, ne kas kita, o literatūra tau gali atsakyti į tam tikrus klausimus, kuriuos sau užduodi arba į kuriuos nesąmoningai trokšti rasti atsakymus. Ne su tėvais ir ne su draugais prie pirmųjų alaus butelių sėdėdamas tu gali tuos atsakymus rasti. Manau, kad tik literatūra gali pasiūlyti tuos tikruosius atsakymus. Dėl to man labai keista, kai kylant diskusijoms apie dabartinius privalomus literatūros sąrašus moksleiviams kai kurie kritikuoja: o kam gi reikia tokių kaip Antanas Škėma? Bet, žmonės, palaukit, dauguma skaitančių jaunuolių pirmuosius atsakymus ar egzistencinę atramą randa pirmiausia Škėmos kūryboje. Aš puikiai prisimenu, kokį įspūdį mums, moksleiviams, paliko A. Škėmos „Balta drobulė”, aš ją iki šiol kartais pasiimu ir perskaitau. Man tai visiškai ne privaloma mokyklos literatūra, o tiesiog gera knyga, kuri leidžia tau su visomis paauglystės melodramomis nesijausti tokiam vienišam. Man atrodo, literatūros vaidmuo yra labai svarbus paauglystės laikotarpiu. Aišku, reikia paminėti ir Kamiu. Dabar iš jo labai dažnai juokiamasi, aš nuolat girdžiu, kad Kamiu yra vos ne šešiolikmečių skaitinys. Nieko panašaus, aš ir dabar jį skaitau. Kažkada tokiu būdu ir perskaičiau „Svetimą”, atsidėdau pažiūrėti, ar tikrai jis toks yra. Na, ne. Reikia skaityti kūrinį ir pabandyti suprasti, ką jis nori pasakyti. Bandant kažką suprasti apie save jis yra vienodai aktualus ir svarbus visoms amžiaus kategorijoms.

Aš kažką pats sau rašinėjau nuo paauglystės iki dabar, bet kad parašyčiau kažką, ką galima bent jau publikuoti, man reikėjo tiesiog subręsti. Tas brendimas užtruko iki trisdešimties metų. Beje, turbūt patvirtinu tą sociologų teoriją, kad jaunimas vis vėliau bręsta. Sakau visiems jauniems rašantiems žmonėms: reikia turėti galvoje, kad kartais tu tiesiog vėliau subręsti ir supranti, ką tu iš tikrųjų gali pasakyti, ir tai, kas įdomu būtų kitiems, o ne būtų tavo asmeninė psichoterapija.

 

Kiekviena knyga rašoma tikintis, kad ji bus kažkam svarbi ir reikalinga. Kaip manote, kokiam skaitytojui tokia yra jūsų knyga?

Sakoma, kad rašantys žmonės rašo savo kartai ir jaunesnėms, o ne vyresnėms kartoms, nes vyresni niekados nepatikės, kad už juos jaunesni autoriai gali kažką pasakyti, ko jie patys nežino, bet aš vis tiek stengiuosi užmegzti dialogą su vyresnėmis kartomis. Man nedaug, bet yra tekę pavažinėti po Lietuvą pristatant savo knygą, tai dialogas bent jau yra. Žmonės tiesiog nori sužinoti, ką dabartiniai trisdešimtmečiai galvoja apie tuos laikus, kurie buvo jų asmeninis išgyventas laikas.

Man svarbu užmegzti ryšį su vyresniaisiais ir pasakyti: žiūrėkit, mes atėjom tokie, mes atėjome iš jūsų, jūs mus užauginote, sukūrėte, ir štai ką mes mąstom apie jūsų gyvenimą, nes mums suprasti jus yra svarbu. Mums rūpi ne vien paaugliškai prieš jus maištauti, griauti viską, ką jūs sukūrėte, bet ir suprasti, kaip jūs gyvenat, ir mūsų atsakymas, mūsų mąstymas yra toks. Nesvarbu, priimsite jūs tai ar ne, vis tiek turėtumėte bent jau paklausyti.

 

Yra daug grožinės literatūros ir meninių filmų istorine tema, kurie kritikuojami kaip pateikiantys istoriją pernelyg fragmentiškai ar vienpusiškai. Ką apie tai manote?

Nemaža meno dalis, pirmiausia kalbant apie kiną, literatūrą – naratyvines meno sritis, visgi bando pateikti tam tikrą pasaulio aiškinimą. Nematau nieko blogo, jei menininkas tai daro nuoširdžiai, norėdamas pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja, neturėdamas jokio politinio užsakymo, negaudamas už tai pinigų iš URM, nesvarbu, kurios šalies. Šia prasme aš taip pat žiūriu kairiųjų sukurtą kiną kaip ir dešiniųjų sukurtą kiną, pats atsirenku, kas man artima, o kas man tolima. Aš galiu išėjęs iš kino salės arba numetęs knygą kritikuoti autorių, kad jis yra prakeiktas marksistas, komunistas ir t.t., bet aš vis tiek skaitau, ir jei patikiu, kad tai yra nuoširdi pozicija, tai aš tiesiog bandau suprasti, kodėl žmogus taip mąsto ir kodėl aš su juo nesutinku. Neteigiu, kad tai yra tik kažkokia nesąmonė, kurią aš turiu ignoruoti. Šia prasme esu visiškas liberalas ir pliuralistas.

Manau, kad mes susišnekėsime tik tada, kai žinosime, ką galvoja kiti žmonės. Man atrodo, kad būtent menas ir literatūra yra komunikacijos priemonė žmonėms susišnekėti tarpusavyje. Paprastai tariant, yra toks dažnai kartojamas banalus posakis: jei gali nerašyti, tai nerašyk. O man atrodo, kad reikia sakyti priešingai: jeigu gali rašyti, tai rašyk! Kuo daugiau žmonių rašys, tuo mes geriau susišnekėsime. Literatūroje tu iš esmės gali pasakyti tai, ko net susitikęs su savo artimiausiu draugu, šeimos nariais, antrąja puse nepasakytum. Vis tiek kažkurioje vietoje kalbėdamas su kitu žmogumi tu pajauti, kad sustoji. Tu nepasakysi žmogui atsisėdęs romano, nes žodinė komunikacija turi savo ribas. Literatūra padeda žmogų pasiekti visiškai kitaip. Na, tarkime, aš turiu bičiulį poetą, ir mes su juo daugybę kartų esame apie viską šnekėję, bet tu skaitydamas jo knygą aptinki tokius dalykus, kurių žmogus negali papasakoti, nes pagalvosi, kad jis yra arba sentimentalus, arba išsidirbinėja, arba maivosi. Kai pasiimi jo knygą ir jeigu ta knyga yra gerai parašyta, tu patiki žmogum ir bandai įsiklausyti, ką jis tau nori pasakyti, taigi literatūra yra komunikacija.

 

Kodėl visuomenės akyse humanitariniai mokslai yra ne tokie svarbūs kaip tikslieji?

Technologiniai mokslai yra tikrai reikalingi ir juos reikia skatinti, nes mums svarbi ir technologinė, ekonominė pažanga, bet yra labai klaidinga manyti, kad visuomenei to užtenka gyventi visavertį gyvenimą, nes žmogus nėra lygus technologiniam aparatui. Žmogus ne tik vartoja, valgo, naudojasi kompiuteriu, važinėja automobiliu, bet dar jis turi labai svarbų vidinį pasaulį, kuris jam yra labai reikšmingas kuriamais socialiniais santykiais, kultūra. Rašytojas Andrius Jakučiūnas yra sakęs, kad kultūrą mes sukūrėme tam, kad negyventume miške. Mes ir miške galime naudotis kompiuteriu, ar ne? Bet mes vis dar būsime žmonės, gyvenantys miške. Žmonės dar turi visai kitus dalykus, kuriuos kažkas turi suprasti, aiškinti, plėtoti, kurti naujas kultūros formas, socialines formas. Kažkas turi tai apmąstyti, bandyti suprasti, kas yra žmogus, nes jeigu mes plėtosime tik technologijas ir inžineriją, kažkurioje vietoje mes turbūt pamesime supratimą, kas mes patys esame ir ką čia darome. Ar neatsidursime tuomet tokioje orveliškoje situacijoje, kuomet būsime tik mechanizmo dalimi? Žmogus yra kur kas daugiau.

Negalima pasiduoti tokiam mąstymui, kad viskas yra tik mokslas, kuris mums leidžia kurti gerovės pasaulį. Žmogus netelpa į jokius rėmus. Humanitariniai mokslai padeda suprasti žmogui tokius dalykus, prie kurių kiti mokslai niekaip nepriartėja. Tai filosofinis lygmuo, bet galime kalbėti ir apie visiškai paprastą pragmatinį interesą, kodėl humanitariniai mokslai yra svarbūs: jie moko žmogų analizuoti, suprasti tekstą plačiąja prasme: suvokti jo prieigas ir tikslus. Visuomenę galime skaityti kaip tekstą. Mums svarbu mokėti tuos gebėjimus analizuoti, kaupti, turėti žinių, įgauti kompetencijų su jomis dirbti, ne tik būti žinių maišu, bet ir mokėti jas pritaikyti. Visa analitika yra humanitarinių-socialinių mokslų prerogatyva. Aš turiu bičiulį inžinierių. Tu pabandyk jam duoti kokį nors paprastą tekstą – didelė tikimybė, kad jis supras jį tiesmukai, nebandys gilintis į tai, ką jis iš tiesų sako.

Žmogaus pasaulis yra labai didelis ir kažkas turi bandyti jį suprasti. Kaip mes kitaip gyvensime? Ekonominėje gerovėje, bet visiškai savęs nesuprasdami.

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,