Tag Archives: motyvacija

„Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir patiri istoriją”

Pokalbis su Simonu Teškevičiumi nuo jo studijų VU Istorijos fakultete iki magistro studijų Lenkijos ir Čekijos universitetuose; nuo sėkmės kartu su prof. A. Bumblausku dalyvauti Nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ iki jo kelionių po visą pasaulį.

Istorijos studijų programą žmonės pasirenka vedini įvairių priežasčių. Koks buvo Jūsų pradinis planas: norėjote įgyti išsilavinimą ir smagiai praleisti studentavimo metus ar žengti gilesniu istorijos pažinimo keliu?

Į istoriją įstojau ne iš karto. Pusę metų studijavau TSPMI, kai mečiau šias studijas, tada jau tikrai žinojau, jog noriu studijuoti istoriją. Mano draugai studijavo istoriją, todėl aš mačiau kokia gera atmosfera fakultete, kaip visi gerai sutaria. Kita vertus, man visada patiko istorija. Studijos TSPMI padėjo apsispręsti, kad aš tikrai noriu studijuoti istoriją, o ne politologiją.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bakalauro studijas baigėte VU IF, o magistro? Ar galite papasakoti apie Erasmus studijas: Serbijoje, Lenkijoje, Čekijoje?

Serbija susijusi su bakalauro studijomis. Gal mes buvome pirmieji su kursioke Aušra, kurie iš istorikų važiavo su Erasmus programa į Balkanus. Mes pasirinkome Serbiją. Norėjome iš studijų išspausti maksimumą ir, manau, kad pavyko – šiandien tuo džiaugiamės.

Serbija gana netradicinis pasirinkimas.

Mes rinkomės netgi ne Belgradą, o Novi Sadą, antrą pagal dydį miestą. Atrodė nuvažiuosi į kaimą ir sėdėsi (juokiasi), bet buvo priešingai. Sužavėjo gatvės kultūra, taip pat ten daug galimybių pakeliauti po Balkanus: važiavome į Kosovą, apkeliavome Bosniją ir Hercogoviną. Tai praplėtė istoriko akiratį. Aš manau, kad reikia važiuoti į tokias šalis: kuo mažiau populiari, tuo bus įdomiau.

Vėliau išsiaiškinau, jog yra Erasmus Mundus magistrų programa. Pagal šią programą kiekvienas semestras yra skirtingoje šalyje. Kai pamačiau tokią galimybę, buvo pasibaigę terminai teikti paraiškas. O kadangi aš nežinojau, ar ten įstosiu, tai pasirinkau tęsti magistro studijas čia. Kitais metais pabandžiau įstoti į „Euroculture“ (studijos Krokuvoje ir Olomauce) ir man pavyko . Norėjau mesti studijas Lietuvoje, galvojau, jog nepajėgsiu studijuoti dviejų magistrų skirtingose šalyse, tačiau mane  dr. L. Skurvydaitė įkalbėjo pasilikti ir pažiūrėti kaip seksis. Trečiąjį semestrą Lietuvoje man dar pavyko pabaigti, tačiau magistrinį darbą parašyti buvo be šansų. Tai taip gavosi, jog Vilniaus universitete susistabdžiau studijas, dabar esu jas atsinaujinęs, bet nežinau ar baigsiu.

Galėtumėte palyginti studijas, jų kokybę, studentų, dėstytojų bendravimą ir pan. Lietuvoje ir užsienyje? Ką studentas gali gauti Lietuvoje ir neras užsienyje (ir atvirkščiai)? Kas Jus nustebino, nuvylė, nudžiugino?

Man sunku lyginti, nes nuo mano studijų Lietuvoje jau prabėgo keli metai. Per tuos metus pasikeitė studijų programos. Tačiau studijuodamas magistrą pagal Erasmus Mundus programą jaučiau labai didelį skirtumą: paskaitose buvo 6-7 žmonės – jau vien tai reiškia kitokią kokybę. Teko labai daug dirbti, tikrai nesitikėjau tokių krūvių. Pirmą mėnesį galvojau: „O, Dieve, čia be šansų, be šansų išlikti“, bet paskui pripratau ir dabar džiaugiuosi rezultatu. Didelis krūvis, kuris iš pradžių labai nervina, paskui daug gero duoda. Taip pat ten buvo labai daug seminarų, paskaitų turėjome nedaug. Manau, jog pas mus irgi taip yra arba prie to eina. Aš nebūčiau linkęs menkinti mūsų studijų, manau, jog viskas gerėja.

Skaitytojams geriausiai esate žinomas iš televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Dėl ko labiausiai vertinate galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje?

Dėl patirties.  Kadangi jau antrą kartą plaukėme, tai žinojau ko tikėtis. Kai pirmą kartą plaukėme buvo kažkoks kosmosas. Nelabai supratome kaip mes čia per stebuklą atsidūrėme. Aišku, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, su žinomais veidais. Taip pat dėl istorinių atradimų. Aš studijavau naujaamžistiką, tai viduramžių istoriją buvau primiršęs. Vis tik ruošimasis buvo labai įdomus, ekspedicija man parodė medievistikos džiaugsmą. Jeigu būčiau plaukęs antrame kurse, kai reikėtų rinktis studijų kryptį, tai aš 100% rinkčiausi medievistiką. Buvo įdomu pamatyti Baltarusijos pilis, prisilieti prie istorijos. Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir pajauti istoriją. Kitiems gal tai nėra atradimai, bet man tai asmeniniai atradimai. Atrodo 6 metus mokeisi, ką tu čia atrasi? Bet nuvažiuoji ir pamatai, kad dar yra ką atrasti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Minėjote, kad į ekspediciją papuolėte per stebuklą. Ne paslaptis, jog į prof. A. Bumblausko komandą patenka ne kiekvienas. Galbūt galėtumėte išduoti savo sėkmės paslaptį?

Tikrai neįsivaizduoju, kodėl pakvietė. Mes turėdavome pas prof. A. Bumblauską magistrinį seminarą, tai ir buvo vienintelė vieta, kur jis mus pastebėjo. Tikriausiai jam reikėjo kažką paimti, tai jis pakvietė Aušrą, Akvilę ir mane. Nežinau savo sėkmės priežasties. Tikriausiai patikome.

Jei pasuktume istorijos ratą vėl, į ką labiausiai telktumėte žvilgsnį savo studijų metais?

Dabar, po ekspedicijos, galiu pasakyti, kad į realų istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, turėjome vieną projektą su lenkais. Jau tuo metu man patiko, kad mes ėjome į Rasų kapines ir konkrečiai ieškojom kapų, tada domėjomės ten palaidotų žmonių istorijomis. Dabar grįžęs į studijas aš dar daugiau eičiau realiai apčiuopti istoriją. Lietuvoje yra ką atrasti.

Facebook paskyroje nuolatos dalinatės įspūdžiais iš įvairių kelionių. Neseniai ir pats su bendraminčių komanda įkūrėte kelionių organizavimo įmonę „Kur toliau?“. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

Šią veiklą tik neseniai pradėjome, nors keliones aš organizuoju daugiau kaip 7 metus, bet anksčiau tai buvo toks bendraminčių klubas. Kilo idėja, kodėl gi savo hobio nepavertus pagrindine veikla? Taip ir gimė „Kur toliau?“.  Aišku reikėjo susirasti ir žmonių, ir investuotojų. Tikiuosi, jog dabar keliausime dar daugiau (juokiasi). Kelionėse orientuojuosi į patyrimą ir pajautimą vietinės kultūros. Mes skiriamės nuo kitų organizatorių, tuo, kad iš esmės daugiau rizikuojame, nevažiuojame tais pačiais keliais. Aš važiuoju – aš rizikuoju. Visą laiką norisi būti kuo arčiau vietinio žmogaus, kuris tau suteikia geresnę galimybę pažinti vietinę kultūrą.

Dar buvo kelionės su Istorijos fakulteto vėliava –  vis į kokio kalno viršūnę užnešdavau ją. Šita idėja gimė jau seniai, bet vis aplinkybės sukrisdavo taip, kad negaudavau vėliavos. Galų gale pats pasidariau vėliavą, kurią iki šiol turiu. Aišku, po everestus nelaipioju, bet smagu matyti fakulteto vėliavą, keliaujančią po pasaulį.

O kaip gimė idėja keliauti su Istorijos fakulteto vėliava?

Man atrodo, aš važiavau į Kilimandžarą lipti ir pagalvojau, kodėl gi čia neužnešus fakulteto vėliavos. Man atrodo, faina, kai kiti mato, kad istoriją studijuojantys žmonės nėra užsidarę, keliauja, pažįsta pasaulį ir pan. Pagalvojau, kad tai gera idėja ir reikėtų tęsti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jūs griaunate istorikų stereotipą, kad jie sėdi bibliotekose apsikrovę knygomis.

Tai, kad tokių nėra. Ar yra? Manau, kad istorikas turi eiti, pažinti ir realiai apčiuopti dalykus, kad vėliau galėtų apie juos kalbėti. Pavyzdžiui, aš seniai turiu idėją parašyti straipsnį apie Himalajų mažesnes tauteles: Butaną, Nepalą, Mustangą – tarp Indijos ir Kinijos ir pažiūrėti koks jų likimas. Norisi aprašyti ne tik savo patirtį, bet kartu pateikti istoriją. Kai ten pabūni, supranti, kad tautų istoriją lemia Indijos bei Kinijos geopolitiniai žaidimai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip istoriko išsilavinimas gali padėti suprasti ir perteikti patirtis.

Kuri kelionė Jums įsimintiniausia?

Į Senegalą ir Gambiją. Labiausiai gaila dėl to, kad būdamas Gambijoje nepasidomėjau daugiau apie laikotarpį, kai Gambijos įlanka priklausė Kuršo kolonijai. (Kuršas tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir turėjo koloniją Gambijoje). Tik grįžęs apie tai sužinojau. Netgi nuvažiavęs į Afriką gali rasti ženklų, susijusių su Lietuvos istorija. O Senegalas buvo įdomus tuo, kad ten nėra išplėtotas turizmas. Ten pamatėme tikrąją juodąją Afriką. Buvo labai įdomu.

Kas Jus įkvepia naujiems darbams?

Patyrimo, pajautimo džiaugsmas. Darbas yra malonus, nes tu kiekvieną kartą važiuodamas vis ką nors naujo patiri, pamatai, sužinai. Kartais pagalvoju, kad galėčiau nevažiuoti, bet čia tik laikinos mintys. Mane veža darbas.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Advertisements
Tagged , , , , , ,

Ką gali didelis noras

Noriu Jums pristatyti vieną Istorijos fakulteto antro kurso studentę. Ji visus stebina savo aktyvia veikla po paskaitų ir gerais akademiniais pasiekimais. Kaip jai pavyksta suderinti daug laiko atimančius užsiėmimus ir dar daugiau jo reikalaujančius mokslus? Šią, daugeliui atrodo, ,,misiją neįmanomą“ nuo pat mažų dienų vykdo Rūta Brazlauskaitė. Ji ne tik viską suspėja, bet dar ir niekur nevėluoja ir raško savo sunkaus darbo vaisius.

Ši veikli asmenybė verta dėmesio, dėl šios priežasties Rūta ir pasirinkta būti straipsnio objektu. Pokalbiui tartasi jau prieš kurį laiką, tačiau ji vis turi ką nors atlikti ar vis kažkur skuba. Tačiau galiausiai, ištaikiusi kelias laisvas akimirkas, antrakursė atranda laiko atsakyti į kelis klausimus, kurie kyla daugelio galvoje, kai susipažįsti su šiuo šiltu, nuoširdžiu ir pozityviu žmogumi. Tačiau, kaip ir pačią istorija, ją reikia pažinti nuo visą ko pradžios, arba šiuo atvejų – nuo Rūtos vaikystės. Taigi, nuo pat mažens mergina pasižymėjo aktyvumu ir smalsumu. Šias savybes ji realizavo 10 metų įstodama į Žemaitijos skautų organizaciją. 14-os tapo Ventos Šv. Pranciškaus draugovės draugininkė, o dabar ji jau šios organizacijos valdybos narė ir vadovauja Mokymų skyriui. Rūtos aktyvi veikla ir nuoširdus darbas ŽSO neliko nepastebėtas ir ji jau pretenduoja į vyresniąsias skautes. Taigi, akivaizdu, kad skautavimas – labai svarbi Rūtos gyvenimo dalis, kuriai ji negaili laiko. Tai iliustruoja ir jos atsidavimas svarbiam skautų organizacijos projektui. 2018 m. minint skautybės Lietuvoje šimtmetį, vyks tautinė skautų stovykla, kurioje Rūta vadovaus 10–14 m. vaikų programai. Kita veikla, kuri mokyklos metais neapsiėjo be šios merginos – Jaunimo Europos komanda. Jai Rūta priklauso nuo 16 metų. JEK misija yra skleisti jauniems žmonėms informaciją apie Europos Sąjungą. Kaip pasakoja pati Rūta, ji organizuodavo įvairius konkursus, akcijas, vesdavo pamokas bei vykdydavo kitokią veiklą, kuri vienaip ar kitaip yra susijusi su ES ir Lietuvos naryste joje. Jos dėka Ventoje ėmė vykti vadinamieji ,,protmūšiai“, kurie savo populiarumu ir įdomu pritraukdavo svarbius rajono asmenis, kaip antai net patį Akmenės rajono merą. Šiuo metu Rūta yra Jaunimo Europos komandos Alumni ir būdama gimtinėje su malonumu prisideda prie organizacijos užsiėmimų. Tačiau tai dar ne viskas. Studentė dar 10 klasėje įstojo į Nacionalinę moksleivių akademiją ir nuotoliniu būdu jau tada mokėsi istorijos. Rūta aktyviai įsitraukdavo į akademijos veiklą, dalyvaudavo jos sesijose ir šiuo metu yra Alumni. Kaip teigia pati Rūta, Nacionalinė moksleivių akademija ir privertė ją pamilti istoriją bei rinktis studijuoti būtent šį dalyką. Privalu paminėti ir tai, kad besimokydama mokykloje, Rūta, dėl savo veiklos gavo ne vieną prestižinį apdovanojimą. Turbūt bene svarbiausi yra bronzos ir sidabro, gauti Tarptautinėje Edinburgo hercogo apdovanojimų programoje. Joje, 14–24 metų jaunimas net 140–yje šalių vykdo įvairią veiklą per konkretų laikotarpį ir dalyvauja rezidavimo projektuose. Geriausieji už savo ryžtą ir sunkų darbą yra apdovanojami ir sulaukia pripažinimo visoje Europoje. Būdama mokine, Rūta buvo mokyklos prezidentė. Jos dėka buvo sukurti Ventos gimnazijos mokinių savivaldos nuostatai, suburta nauja Mokinių taryba, kuriai Rūta ir pirmininkavo. Su taryba ji aktyviai dirbo mokyklos ir mokinių labui, prisidėdavo prie renginių organizavimo ir jų vykdymo. Kartu ji ir puošė mokyklą savo piešiniais, kuriais ji žavėjo kitus mokinius net dvejose autorinėse parodose. Jos gabumų sąrašą papildo ir muzikinė klausa. Mergina lankė muzikos mokyklas Šiauliuose ir Ventoje. Šiaulių observatorijoje pirštų miklumą lavino grodama fleita, o Ventoje pianinu. O jei to dar būtų maža, Rūta išmaišė ko ne pusę Europos. Ji apsilankė Lenkijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Andoroje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Vokietijoje, Olandijoje, o štai Belgijos sostinėje Briuselyje ir pačiame Europos Parlamente Rūta buvo net 3 kartus. Ir kas merginą pažįstančius turbūt jau nebestebina, ji ten lankėsi, nes laimėjo projekte ,,Besikeičianti Lietuva: iki narystės Europos Sąjungoje ir joje“ bei dar ir dėl to, kad vyko, kaip JEK narė. Ir tai dar ne pabaiga. Rūta yra aistringa alpinistė ir nuo 13 metų keliauja po Europos kalnus. Iki 18 metų ji jau buvo įkopusi net į 11 Europos valstybių aukščiausių žemyninių viršukalnių.

Šiomis dienomis, jau beveik metus laiko, studentė savaitgaliais savanoriauja Valstybės pažinimo centre. Ten padeda darbuotojams bendrauti su lankytojais, tvarkyti ekspozicijas, veda ekskursijas turistams. Taipogi, lanko ,,Tobulėjimo kelio“ užsiėmimus Šv. Jono Teologo vienuolyne. Rūta sugeba atrasti laiko net apmokamam darbui ir prižiūri vaikus. Paklausta, kaip pavyksta suderinti studijas ir dalyvavimą įvairiose veiklose, ji nusijuokia ir atsako: ,,Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai“. Pažvelgus į ją įsitikini, kad tai yra absoliuti tiesa. Kaip pati pasakoja, tereikia didelio noro ir gali padaryti viską. Jeigu kažko nepadarai ar nespėji, vadinasi per mažai to norėjai. Taip pat svarbu mokėti mokytis ir atrasti sau labiausiai tinkantį būdą tai daryti. Pačios Rūtos gyvenime Dievas vaidina labai svarbų vaidmenį. Vieni studentai, prieš pat atsiskaitymus, į pagalbą pasitelkia maldą, užuot daugiau laiko skyrę mokslui, o štai Rūta malda pradeda, o ne užbaigia mokymąsi. Ir tai jai atneša puikius rezultatus. Atsitiktinumas? Sėkmė? Jei taip tuomet Fortūna jai šypsosi kiekvieną kartą. Studentė protingai išsidėlioja laika, o likusias laisvas minutes skiria savo malonumui. Tokia strategija, mokėjimas viską planuoti ir derinti, duoda merginai puikius rezultatus, o sunkus darbas teikia vaisius – stipendiją. Deja, bet pomėgiams laiko dažnai pristinga. Dėl laiko stokos, dažnai, nukenčia santykiai su artimaisiais ir draugais. Turbūt suprantama, jog tokia aktyvi veikla ir mokslas atima didžiumą laiko dalį ir nebe palieka jo pačiai sau. Tačiau gerai yra tai, kad Rūta renkasi tuos užsiėmimus, kuriuos nuoširdžiai mėgsta, o ir pačios istorijos studijos jai teikia malonumą. Paklausta apie ateities planus, mergina susimąsto ir tarsi tikra filosofė atsako, kad džiaugiasi šia diena, o kas bus vėliau – ateitis parodys. O juk gyvenimas tuo ir įdomus, jog niekada nežinai, kas atsitiks vėliau.

Parengė Viktorija Jackevičiūtė

 

Tagged , , , , ,

“Istorija yra daugiau nei datos ar knygos ir aš noriu žmonėms tai parodyti”

Pirmiausia norėčiau užduoti gana trumpą, bet galbūt sudėtingą klausimą. Kas tau yra istorija?

Pastaruoju metu labai dažnai sulaukiu tokio klausimo. Gal gana banaliai nuskambės, bet istorija yra absoliučiai visas mano gyvenimas: nuo ryto iki nakties. Iš pradžių istorija buvo labai didžiulis pomėgis, aistra. Įstojus į Vilniaus Universitetą istorija pradėjo užimti didžiąją  dalį laiko ir dabar džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad aš iš istorijos gyvenu. Aš stengiuosi, kad visos mano veiklos vienaip ar kitaip būtų  susijusios su istorija – ne tik magistrantūros studijos, bet ir įvairūs projektai, renginiai. Labai džiaugiuosi, kad galiu  save neoficialiai vadinti fakulteto ambasadore. Stengiuosi istoriją  ne tik  mėgautis, bet ir ją skleisti tarp draugų, šeimos narių ir tarp Lietuvos visuomenės.

Esi dalyvavusi įvairiuose projektuose. Kuo istorija buvo naudinga dalyvaujant įvairiose veiklose?

Istorija yra gera atspirtis dalyvaujant įvairiose veiklose. Jeigu būčiau matematikė, į pilietinius projektus ar visuomeninę veiklą būtų sudėtingiau įsilieti. Dabar man istorija tarnauja kaip žinių skleidimas visuomenei. Istorija yra daug daugiau nei mokslas, datos, knygos ar straipsniai ir aš noriu žmonėms tai parodyti. Be to,  savo krašto istorijos pažinimas yra tam tikra pilietiškumo išraiškos forma. Žmogus, pažindamas savo šalį, savo šalies istoriją gali būti pilietiškas.

Ir kaip dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Aš už Lietuvą“ ir „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ keitė tavo planus ir idėjas?

Projektas „Aš už Lietuvą“ atėjo šiek tiek vėliau negu ekspedicija. Ekspedicija man buvo pasiūlyta vasarį, o projektas „Aš už Lietuvą“ atsirado labai netikėtai – man pasiūlė prisijungti ir tapti projekto veidu, pilietišku pavyzdžiu visuomenei. Šis projektas buvo puiki proga išeiti į viešą erdvę: tapau žinomesniu veidu, susipažinau su žiniasklaidos priemonėmis. Ši nauja patirtis suteikė man daugiau drąsos ir atvėrė naujas  galimybes. Supratau, kad istorikas gali eiti į viešumą, o svarbiausia, kad jis viešumoje yra laukiamas ir priimamas. Nacionalinė ekspedicija  yra geriausias mano gyvenimo nuotykis iki šiol. Visada būsiu dėkinga tiek profesoriui Bumblauskui, tiek Edmundui Jakilaičiui už šią galimybę. Ekspedicija kardinaliai keitė viską, nes atvėrė daugiau horizontų ir naujų veiklų. Ir dabar netgi atėjus kažkur ir pasakius: „Sveiki, aš Luka – dalyvavau Nacionalinėje ekspedicijoje“ yra visai kitoks žmonių sutikimas ir požiūris. Nacionalinė ekspedicija taip pat buvo  puiki galimybė apie tam tikras istorines temas pakalbėti viešai.

Nuotr. G. Jauniškio

Nuotr. G. Jauniškio

O kas tau labiausiai įsiminė iš ekspedicijos?

Iš tikrųjų tai buvo pirmas mano kartas Baltarusijoje, į kurią nebuvo taip paprasta nuvykti. Man paliko įspūdį tai, jog Baltarusijoje yra labai daug Lietuvos istorijos. Labiausiai vertinu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie plaukė kartu. Iš jų pasisėmiau naujų idėjų. O kas liečia istoriją, turbūt pati įspūdingiausia diena buvo kai mes ieškojome Pauliaus Simonso sienų. Pats profesorius visiškai nežinojo, ką rasime. Mes Baltarusijos glūdumoje atradome Lietuvą. Po šio nuotykio sakėme, kad jau praktiškai galime važiuoti namo, nes jau viską atradome. Baltarusijoje atradimų buvo beveik kiekvieną dieną, todėl buvo labai smagu ją pažinti. Gana neigiamą įspūdį paliko Lenino paminklai, raudonos žvaigždės ir kita sovietinė simbolika.  Man to dar neteko matyti, kadangi aš jau užaugau nepriklausomoje Lietuvoje. Pamatyti savo akimis tą laikotarpį buvo tikrai pribloškiantis ir protu sunkiai suvokiamas dalykas, bet buvo verta.

Šį rudenį keliauji po Lietuvos mokyklas. Kokį įspūdį paliko Lietuvos mokyklos?

Manau, kad į mokyklas kiekvienam akademikui reikia keliauti, nes tai neleidžia atitrūkti nuo moksleivių ir jų gyvenimo. Pirmus du metus keliavome kartu su Norbertu Černiausku ir Kęstučiu Kilinsku po Lietuvos gimnazijas, o dabar keliauju viena. Esu maloniai nustebinta, kad moksleiviai yra labai protingi, daug kuo domisi ir užduoda įvairiausių klausimų į kuriuos kartais net  sunku atsakyti. Svarbu, kad  ne tik mokytojai bendrautų su mokiniais, bet kad ir istorikas su jais bendrautų, tarkim, pasakotų apie Rūtos Vanagaitės knygą  “Mūsiškiai”,  kaip ją vertinti, pakalbėtų apie informacinį karą, įvykus Ukrainoje, apie  rinkimus. Žinoma, mokiniai dar  negali balsuoti, bet jie tuo domisi.  Aš manau, kad ši veikla yra labai prasminga ir labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę keliauti po mokyklas ir parodyti, koks yra istoriko gyvenimas. Visi istoriko gyvenimą įsivaizduoja gana stereotipiškai, kad tai yra liūdnas ir pilkas gyvenimas, sėdint archyve ir nematant dienos šviesos.O patį istoriką įsivaizduoja kaip seną, pagyvenusį dieduką. Džiaugiuosi, kad galiu laužyti šiuos stereotipus ir istoriko specialybę parodyti jaunimui savo pavyzdžiu. Stengiuosi parodyti, kad istoriko gyvenimas yra ypatingai spalvingas, aišku, toks, kokį aš susikuriu pati. Labai smagu savo patirtimi pasidalinti su vaikais. Manau, mūsų keliavimas į Lietuvos mokyklas davė vaisių, nes tiek pernai, tiek šiemet stojimas  į istorijos studijų programą yra tikrai didelis. Labai tikiuosi, kad bent kiek prie to prisidėjau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Ir ką manai  apie savo veiklą? Kaip manai, kokią įtaką istoriko veikla turi visuomenei?

Man kažkada labai patiko doc. A. Švedo pasakymas, kad istorikas neretai mūsų visuomenėje yra kaip gaisrų gesintojas.Manau tai, kad istorikas yra gaisrų gesintojas nėra blogai. Vadinasi esant kritiškam momentui, kuomet nebežinoma  į ką kreiptis  ir nebežinoma, ką daryti,  ateinama pas istoriką. Istorikas turi  kritišką požiūrį dėl ko juos labai  mėgsta įvairios saugumo instancijos. Sugebėjimas per gana trumpą laiko tarpą absorbuoti ir įvertinti  daug įvairių šaltinių, manau,  yra labai unikalus gebėjimas ir ypatingai reikalingas šiai dienai, kai yra begalės informacijos srautų. Istorikas bene vienintelis tokios specialybės atstovas gali  tinkamai įvertinti didžiulius kiekius informacijos. Žmonės istorija vis labiau domisi ir greičiausiai taip yra būtent dėl žinomų istorikų, kurie kuria laidas, leidžia įdomias knygas, skaito paskaitas. Profesorių Bumblauską kviečiasi tokių specialybių atstovai kaip sportininkai ar verslininkai. Smagu, kad net tokių specialybių žmonės kviečiasi istoriką.

Istorikai gana plačiai veikia visuomenėje būtent sostinėje. O ką manai apie mažesnius miestelius? Kaip žinau, esi kilusi iš Šiaulių. Ir kaip reiškiasi istorikai Šiauliuose?

Lietuvoje turime problemą su mažesniais miesteliais – jie šiek tiek yra apsnūdę ir patys iniciatyvos nesiima.  Aš į Šiaulius grįžtu su tam tikromis idėjomis ir jų įgyvendinimo planais. Šį rudenį turėjau porą projektų, susijusių su istorija ir toliau juos plėtoju, nes kiti istorikai Šiauliuose to nedaro. Manau, kituose miesteliuose problema ta pati. Vis dėlto, ekspedicijos metu Merkinėje sutikome  profesoriaus studentą, magistrantą, kuris ten yra atidaręs muziejų. Būtent studentai iš Istorijos fakulteto neretai grįžta į savo gimtuosius miestelius ir  vykdo veiklą, susijusią su istorija. Ateityje norėčiau skatinti mūsų fakulteto studentus nespjauti į savo gimtuosius miestelius ar kaimus ir nešti šviesą į juos, nes kas kitas, jei ne mes tai padarysime.

Ar gyvenimas baigiasi po studijų? Kaip istorijos studijos pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą ir Lietuvą? Ar padėjo suprasti,ką nori viekti gyvenime?

Galėčiau ilgai pasakoti. Man nušvitimas atsirado po trečio kurso. Pirmi du metai buvo sunkūs, atrodė, kad nesuprantu, kodėl mokausi.Viskas apsivertė, kai atėjo realus suvokimas, kad visuomenėje yra daug netiesos, melo, kad žmonės nemato tokių logiškų, mums suprantamų dalykų, ar tai būtų sovietinis palikimas ar vertybių klausimas. Supratau, kas kitas jei ne istorikas gali tą tiesą atskleisti. Supratau, jog noriu atskleisti bent dalelę tiesos visuomenei. Po truputį šiuo dalyku vadovaudamasi pradėjau eiti toliau tuo keliu. Būtent todėl įstojau į magistrantūros studijas, rimtai galvoju ir apie doktorantūros studijas. Kiekvieną dieną vis kažką naujo sužinau apie Lietuvos istoriją, todėl meilė Lietuvai vis didėja. Tai nėra banalus dalykas ir aš taip sakau ne dėl to, kad kažkas man moka pinigus. Jau keli metai jaučiu vidinį, nuoširdų jausmą, kylantį kažkur giliai iš širdies. Jaučiu pareigą ir norą prisidėti prie pilietiškesnės Lietuvos kūrimo ir kiekvieną dieną darau kažką, kad prie to prisidėčiau. Didelių laurų dabar tikrai nenoriu, negaliu ir nežinau, ar kažkada prisiimsiu, bet tikrai darau viską dėl to, kad kažkada ateityje galėčiau sau pasakyti, kad padariau viską, o ne tiesiog sėdėjau ir laukiau, kol kažkas padarys už mane. Esu pozityviai nusiteikusi, nes žinau, kad pati kažką darau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,