Tag Archives: Norbertas Černiauskas

Susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės meru Remigijumi Šimašiumi

Jau tampa tradicija  Istorijos fakultete kiekvieną mėnesį susitikti su  visuomenėje žinomu politiku, ekonomistu, architektu ar žurnalistu  ir kartu bandyti ieškoti atsakymų  visuomenei aktualiomis temomis. Prieš dvi savaites Istorijos fakultete buvo surengtas Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ sutiktuvės, o jau kovo 30 dieną  fakultete svečiavosi Vilniaus miesto savivaldybės meras Remigijus Šimašius. Istorikai pakvietė merą apžvelgti  ką jam pavyko nuveikti praėjus pusei kadencijos ir kokie planai sostinės dar laukia ateityje. Pokalbį moderavo Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas. Pokalbio įvadinį  ir sveikinimo žodį tarė Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas. Dekanas pabrėžė, kad istorikams vis svarbiau yra reaguoti į šių dienų įvykius ir išreikšti savo  nuomonę.

Pirmiausiai aiškintasi dėl Gedimino kalno situacijos.  Politiko nuomone, šios kalno problemos nėra tik pastarųjų metų skaudulys. R. Šimašius pusiau juokaudamas sako,  kad ir XVII amžiuje buvo pastebėta, kad kalnas po truputį slenka, bet ir tada buvo imamasi atitinkamų  gelbėjimo priemonių. Visgi politikas pripažino, kad tam tikrą atsakomybę turi prisiimti ir visas biurokratinis aparatas dėl laiku nepradėtos spręsti miesto simbolio problemos. Verta pažymėti, kad  meras nevengė išreikšti ir asmeninę savo poziciją dėl Lukiškių aikštės planų. Aikštė,  politiko nuomone, turėtų būti pritaikyta ir miesto gyventojams, ir atlikti reprezentacinę funkciją. Tiesa, dėl Vyčio paminklo R. Šimašius buvo kritiškas: kol kas siūlomi variantai mero netenkina ir jis nemano, kad paminklas turėtų būti pastatytas būtent 2018 metais minint Lietuvos šimtmetį. Taip pat politikas gana skeptiškai reagavo į siūlymus atstatyti Aukštutinę pilį. Diskusijoje taip pat buvo paliestos ir istorinės atminties temos. R. Šimašiaus teigimu Vilniuje turėtų iškilti muziejus skirtas Lietuvos žydų  istorijai įprasminti.  Muziejus planuojamas statyti tarp  buvusių Sporto ir  koncertų rūmų.

Pokalbio pabaigoje sulaukta nemažai klausimų iš auditorijos. Auditoriją domino klausimai apie miesto urbanistiką, artimiausius planus  Vilniuje. Pabaigoje R. Šimašius palinkėjo istorikams tapti aktyviems viešosios nuomonės formuotojais ir dažniau išsakyti nuomonę sostinei svarbiais klausimais. Taip pat džiaugiamės, kad Vilniaus meras puikiai išmano Lietuvos ir sostinės istoriją.

Kitas renginys bus balandžio 27 dieną vykstanti „Trakinių partizanų“ akademinė diena, kuri šiais metais žada ne vieną prasmingą diskusiją!

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , ,

Neformali paskaita su dipuku Leonu Narbučiu: „Aš visą laiką gyvenau Lietuvoje“

 

Vasario 17 dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas transnacionalinės ir lyginamosios istorijos modulio studentams surengė susitikimą su dipuku (aut. past. displaced persons – DP) Leonu Narbučiu. Studentai turėjo galimybę išgirsti „gyvų“ pasakojimų iš žmogaus, kuriam su šeima teko išgyventi priverstinę emigraciją. Kartu buvo atidaryta paroda „Lietuviais esame mes gimę“, skirta užsienio lietuvių veiklai. Pasak svečio, parodos tikslas – pabandyti parodyti, kaip užsienyje gyvenantys lietuviai siekė išlaikyti ir puoselėti lietuvybę bei nepriklausomos šalies vaizdinį.

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Pats Leonas Narbutis save apibūdino, kaip politinį emigrantą, ne kaip išeivį. Jo gyvenimo istorija, kaip ir daugumos politinių emigrantų, tragiška. Pirmuosius savo gyvenimus metus jis praleido Kaune, vėliau metus  Klaipėdoje, kol galiausiai dėl nacistinės Vokietijos okupacijos 1941 metais persikraustė į Kybartus, tačiau grįžus Raudonajai armijai, Narbučių šeimai teko trauktis iš Tėvynės. Šeima traukiniu keliavo iki Vokietijos DP stovyklos. Šių stovyklų kasdienybė daugumą studentų nustebino, nes stovyklose veikė lietuvių ansambliai, teatrai, mokyklos, gimnazijos ir pan. Tai galime paaiškinti tuo, kad dauguma žmonių, pasitraukusių į Vakarus, buvo menininkai, visuomenininkai, inteligentai ir kt. Taip pat daugumai studentų buvo naujas faktas, kad išeiviams išvykti į JAV padėjo organizacija „United Nations Relief and Rehabilitation Administration“, besirūpinusi atvykėlių įsikūrimu ir darbo paieškomis.

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Pasak dipuko, atvykę į Čikagą, lietuviai ir joje atrado Lietuvą. Apie 1950 metus Čikagoje egzistavo 13 lietuviškų parapijų, veikė vienuolės kazimierietės, kurios dėstė savo įkurtose lietuviškose mokyklose. Didžiausią nuostabą atvykus į JAV Leonui Narbučiui sukėlė gegužinės tradicijos, puoselėjamos anksčiau emigravusių lietuvių: žmonės puošėsi baltomis kojinėmis ir šviesiais batais bei šiaudinėmis skrybelėmis. Taip pat svečias papasakojo apie savo veiklą Santaros-Šviesos federacijoje, darbą radijo stotyse „Margutis“ ir „Amerikos balsas“. Gyvendamas išeivijoje, L. Narbutis susipažino su poetu A. Mackumi ir V. Adamkumi. O vėliau, V. Adamkų išrinkus Prezidentu, tapo jo ekselencijos visuomeniniu patarėju išeivijos klausimais.

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Paklaustas, ką reiškia būti amerikiečiu, L. Narbutis atsakė taip: „Būti amerikiečiu dar nereiškia atsisakyti savo vidinių įsitikinimų. Aš save įvardinti prašydavau kaip žmogų, kuriam teko ilgesnį laiką gyventi Čikagoje, nors visą laiką jaučiausi taip, lyg gyvenčiau Lietuvoje.“

Nuotr. S. Radvilaitės

Nuotr. S. Radvilaitės

Visa paskaita ir parodos atidarymas su dipuku Leonu Narbučiu praėjo nuoširdžiai ir betarpiškai bendraujant. Kai kurie studentai savo užrašuose pasižymėjo žodį “MES”, kurį Leonas Narbutis vartojo ne sykį, kalbėdamas apie šiandieninės Lietuvos problemas, parodydamas, kad nors JAV praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, bet neprarado jausmo, jog Jo šalis yra Lietuva. Iš paskaitos studentai išsinešė pilietiškumo pamoką ir eilinio žmogaus patirtį, kas yra karas ir emigracija.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Dr. N. Černiausku: apie studijas, studentavimą ir istoriko reikšmę visuomenės gyvenime

Pradėkime nuo beveik tradicija tapusio klausimo: kodėl pasirinkote studijuoti istoriją? Galbūt kas nors paskatino ją rinktis, arba atvirkščiai – atkalbinėjo?

Vienos konkrečios akimirkos neprisimenu, tiesiog nuo 5-6 klasės žinojau, jog studijuosiu būtent tai, ir dėl to nekilo jokių klausimų. Kurį laiką dar turėjau idėjų rinktis geografiją ar karo akademiją, bet tik kokį pusmetį. Taip tiesiog susiklostė, kitaip ir negalėjo būti.

Ko labiausiai gailitės ir kuo džiaugiatės iš studijų metų? Daugiau studijavote ar studentavote?

Tiesą sakant, išlaikiau balansą. Baisiausia ne tada, kai studentai arba tik studentauja, ar tik studijuoja, bet kai tinginiauja. Studentavimas tam tikra prasme irgi yra veikla, ne tik linksmybės. Labiausiai gailiuosi, kad pirmus du kursus nesilankiau bibliotekoje, nes galvojau, kad viską žinau, tačiau antro kurso metu supratau, kad taip nėra, ir pradėjau bibliotekoje lankytis dažnai. Be to, aš visiškai kitaip įsivaizdavau, kas yra istorija. Galvojau, kad čia studijuodamas užpildysiu žinių apie datas, įvykius, tolimas šalis ir kitokias spragas, bet paskui supratau, kad ne čia istorijos studijų esmė.

Galbūt kažką galėtumėte patarti dabartiniams istorijos studentams?

Ne užsidaryti tik istorijos studijose, bet žvelgti plačiai ir gyventi viskuo, kas vyksta aplinkui. Čia tarpsta labai platus kultūrinis gyvenimas: paveldas, spektakliai, kinas, žygiai – įvairi veikla. Istorikas nėra kažkoks (pagal paplitusius stereotipus visuomenėje) senukas, kuris ateina įsimintinų datų, minėjimų proga ir iš lapų paskaito neįdomų pranešimą. Reikia paneigti šį stereotipą ir istorikui eiti į žmones, į platesnį kultūrinį lauką. Tuo užsiimti studentams linkiu nuo pat pirmų kursų. Kaip mano vienas kolega, Vytautas Volungevičius, sako: „Istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“.

Tęsiant temą apie stereotipus, kaip manote, kuris stereotipas apie istoriją ir istorikus yra plačiausiai paplitęs visuomenėje?

Kaip jau minėjau, manoma, kad istorikai – neįdomūs, užsidarę žmonės, kurie knaisiojasi archyvuose arba neišeina iš bibliotekų. Tyrinėja tai, kas jiems vieniems įdomu, o kai skaito pranešimus, klausytojai iš nuobodulio užmiega. Na, tokie naftalininiai žmonės, nemokantys naudotis technologijomis, daugiau niekuo nesidomintys.

Per IFDi’ 37 buvote išrinktas metų dėstytoju. Kaip apsisprendėte tapti dėstytoju? Kuo jus sužavėjo ši profesija?

Tiesą sakant, noras tapti dėstytoju atėjo natūraliai, kaip ir rinktis istoriją. Po pirmų sesijų, kai pamačiau, kad visai neblogai sekasi studijuoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, dar reikėjo pabaigti bakalauro ir magistro studijas. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir pagalvojau: ,dabar aš noriu būti dėstytoju. Šiaip nežinau, ar aš save laikau dėstytoju. Reikia dar daug ką išmokti, daug dalykų pažinti.

 

Kas lėmė, jog domėtis ėmėte būtent XX amžiumi (XX a. I pusės socioekonominėmis permainimis, partizaniniu karu Lietuvoje, lietuvių politiniu ir kultūriniu gyvenimu išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo)?

Kai trečiame kurse atsirado pasirenkamieji dalykai, aš dvi savaites buvau medievistas, tačiau paskui pasirinkau kitą kryptį. Taip nutiko ne dėl to, kad medievistika man pasirodė neįdomi ar sunki. Man įdomiausias yra XVIII a., bet tikriausiai dažnai taip būna, kad žmogus nepasirenka to, kas jam labausiai patinka, nes po to jis negali atsiriboti nuo temos ir parašyti gerą tekstą, viską apmąstyti. Aš pats tyrimo lauke neapsiriboju viena tema, stengiuosi apmąstyti daug aspektų. Dabar domiuosi tarpukario Lietuvos socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Partizanai man yra savotiškas akademinis hobis, išeivija – taip pat. Galbūt po metų, dvejų kas nors pasikeis.

Esate visuomeniškas ir veiklus žmogus: dalyvavote „Misija Sibiras’10”, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuojate „Trakinių partizanus”. Ar taip stengiatės visuomenei diegti istorinį sąmoningumą bei išsaugoti istorinius paminklus?

Sąmoningumas neateina per dirbtinį diegimą. Sąmoningumas turi ir ateiti sąmoningai. Pilietišką veiklą aš sieju su noru ją vykdyti. Kaip jau minėjau, istorikas neturi užsidaryti tarp istorikų ir universiteto sienų. Jis turi visą laiką būti tarp žmonių, kad jaustų jų nuotaikas, aktualijas, supratimą apie istoriją, politiką ir kaip įmanoma daugiau prisidėtų, kad žmogus taptų kritiškesnis, subtilesnis ir pan.

Vis dėlto neseniai startavo jūsų organizuojamas konkursas ,,Praeities stiprybė – dabarčiai”, ar taip nebandote ugdyti artimesnio mokinių ir istorijos ryšio?

Teisingai pastebėjote. Reikia ugdyti kritiškesnį požiūrį į praeitį ir mus supančią aplinką. Yra vis dar daug įvairių gajų mitų, stereotipų, kurie paremti neteisingais istorijos faktais, teorijomis. Sąmoningumas ir kritiškumas yra pagrindiniai dalykai, kuriuos moksleiviai turi atsinešti į universitetą. Taip pat svarbu skatinti moksleivius visoje Lietuvoje kuo geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, kuri pilna turtingų kultūrinių klodų (jų yra ne tik Vilniuje ir Kaune). Žmogus, kuris pažįsta savo gyvenamąją aplinką, tampa išsilavinusia, kultūringa asmenybe.

Ar dabarties visuomenė vis dar gali mokytis iš praeities? O gal XXI a. žmogui to jau nebereikia?

Egzistuoja požiūris, kad istorikai, humanitarai yra nelabai reikalingi. Istoriją kaip mokslą išplėtojo būtent modernus žmogus. Matyt, jam to reikia, nes žmogus nebūtų modernus, jei nesuprastų savo kultūrinės aplinkos. Manau, kad problema yra ne ta, kad visuomenei istorijos nereikia, bet kad istorikai kartais nesugeba ar nenori keistis pagal esamas tendencijas.

Galbūt pačiam istorikui reikėtų būti šiek tiek aktyvesniu visuomenininku?

Taip, istorikai Lietuvoje per mažai rodosi viešumoje, domisi realijomis, per dažnai užsidaro akademiniame lauke ir tyrinėja tai, kas jiems labai svarbu, bet reikėtų savo tyrimus sieti su aktualiais dalykais. Aš nesakau, kad viskas, ką parašai, turi visiems būti įdomu, nes taip niekada nebus, bet reikėtų bent šiek tiek į tai atkreipti dėmesį.

Galbūt tikroji istorija yra per žiauri, todėl daugelis žmonių linkę ja nesidomėti ir pamiršti? Juk Rudyardas Kiplingas yra pasakęs: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta”.

Istoriją dėstyti kaip pasaką – gera idėja. Ne, aš nemanau, kad istorija per žiauri. Tai paties istoriko problema: jei istorikas nuobodus, tai ir jo istorija bus nuobodi. Todėl linkiu visiems studentams stengtis nebūti nuobodžiais nuo kiekvieno pasisakymo seminaro metu iki kiekvieno rašto darbo. Stenkitės būti originaliais, drąsiai kelti idėjas, bandyti jas pagrįsti. Galbūt pirmąsyk neišeis, bet antrą kartą tikrai pavyks.

Jeigu turėtumėte galimybę, su kuria istorine asmenybe norėtumėte susipažinti? Kodėl?

Negaliu išskirti vienos konkrečios asmenybės. Norėčiau pabendrauti su 1919 m. savanoriu, su naujakuriu ūkininku iš Suvalkijos arba su 1938 m. Kauno pramonės darbininku, įsikėlusiu į naują butą. Su tokiomis asmenybėmis kaip A. Smetona ar Vytautas Didysis susitikti kaip tik nenorėčiau. Nemanau, kad grįžęs kelis šimtus metų atgal apskritai su kažkuo susikalbėtum, ne dėl kalbos barjero, bet dėl mentaliteto skirtumų. Be to, viena mūsų istorijos problemų yra ta, kad mes ją lipdome nuo didžiųjų, nepasižiūrėdami į savanorį, ūkininką ar darbininką.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,