Tag Archives: Po liepa

„Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir patiri istoriją”

Pokalbis su Simonu Teškevičiumi nuo jo studijų VU Istorijos fakultete iki magistro studijų Lenkijos ir Čekijos universitetuose; nuo sėkmės kartu su prof. A. Bumblausku dalyvauti Nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ iki jo kelionių po visą pasaulį.

Istorijos studijų programą žmonės pasirenka vedini įvairių priežasčių. Koks buvo Jūsų pradinis planas: norėjote įgyti išsilavinimą ir smagiai praleisti studentavimo metus ar žengti gilesniu istorijos pažinimo keliu?

Į istoriją įstojau ne iš karto. Pusę metų studijavau TSPMI, kai mečiau šias studijas, tada jau tikrai žinojau, jog noriu studijuoti istoriją. Mano draugai studijavo istoriją, todėl aš mačiau kokia gera atmosfera fakultete, kaip visi gerai sutaria. Kita vertus, man visada patiko istorija. Studijos TSPMI padėjo apsispręsti, kad aš tikrai noriu studijuoti istoriją, o ne politologiją.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bakalauro studijas baigėte VU IF, o magistro? Ar galite papasakoti apie Erasmus studijas: Serbijoje, Lenkijoje, Čekijoje?

Serbija susijusi su bakalauro studijomis. Gal mes buvome pirmieji su kursioke Aušra, kurie iš istorikų važiavo su Erasmus programa į Balkanus. Mes pasirinkome Serbiją. Norėjome iš studijų išspausti maksimumą ir, manau, kad pavyko – šiandien tuo džiaugiamės.

Serbija gana netradicinis pasirinkimas.

Mes rinkomės netgi ne Belgradą, o Novi Sadą, antrą pagal dydį miestą. Atrodė nuvažiuosi į kaimą ir sėdėsi (juokiasi), bet buvo priešingai. Sužavėjo gatvės kultūra, taip pat ten daug galimybių pakeliauti po Balkanus: važiavome į Kosovą, apkeliavome Bosniją ir Hercogoviną. Tai praplėtė istoriko akiratį. Aš manau, kad reikia važiuoti į tokias šalis: kuo mažiau populiari, tuo bus įdomiau.

Vėliau išsiaiškinau, jog yra Erasmus Mundus magistrų programa. Pagal šią programą kiekvienas semestras yra skirtingoje šalyje. Kai pamačiau tokią galimybę, buvo pasibaigę terminai teikti paraiškas. O kadangi aš nežinojau, ar ten įstosiu, tai pasirinkau tęsti magistro studijas čia. Kitais metais pabandžiau įstoti į „Euroculture“ (studijos Krokuvoje ir Olomauce) ir man pavyko . Norėjau mesti studijas Lietuvoje, galvojau, jog nepajėgsiu studijuoti dviejų magistrų skirtingose šalyse, tačiau mane  dr. L. Skurvydaitė įkalbėjo pasilikti ir pažiūrėti kaip seksis. Trečiąjį semestrą Lietuvoje man dar pavyko pabaigti, tačiau magistrinį darbą parašyti buvo be šansų. Tai taip gavosi, jog Vilniaus universitete susistabdžiau studijas, dabar esu jas atsinaujinęs, bet nežinau ar baigsiu.

Galėtumėte palyginti studijas, jų kokybę, studentų, dėstytojų bendravimą ir pan. Lietuvoje ir užsienyje? Ką studentas gali gauti Lietuvoje ir neras užsienyje (ir atvirkščiai)? Kas Jus nustebino, nuvylė, nudžiugino?

Man sunku lyginti, nes nuo mano studijų Lietuvoje jau prabėgo keli metai. Per tuos metus pasikeitė studijų programos. Tačiau studijuodamas magistrą pagal Erasmus Mundus programą jaučiau labai didelį skirtumą: paskaitose buvo 6-7 žmonės – jau vien tai reiškia kitokią kokybę. Teko labai daug dirbti, tikrai nesitikėjau tokių krūvių. Pirmą mėnesį galvojau: „O, Dieve, čia be šansų, be šansų išlikti“, bet paskui pripratau ir dabar džiaugiuosi rezultatu. Didelis krūvis, kuris iš pradžių labai nervina, paskui daug gero duoda. Taip pat ten buvo labai daug seminarų, paskaitų turėjome nedaug. Manau, jog pas mus irgi taip yra arba prie to eina. Aš nebūčiau linkęs menkinti mūsų studijų, manau, jog viskas gerėja.

Skaitytojams geriausiai esate žinomas iš televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Dėl ko labiausiai vertinate galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje?

Dėl patirties.  Kadangi jau antrą kartą plaukėme, tai žinojau ko tikėtis. Kai pirmą kartą plaukėme buvo kažkoks kosmosas. Nelabai supratome kaip mes čia per stebuklą atsidūrėme. Aišku, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, su žinomais veidais. Taip pat dėl istorinių atradimų. Aš studijavau naujaamžistiką, tai viduramžių istoriją buvau primiršęs. Vis tik ruošimasis buvo labai įdomus, ekspedicija man parodė medievistikos džiaugsmą. Jeigu būčiau plaukęs antrame kurse, kai reikėtų rinktis studijų kryptį, tai aš 100% rinkčiausi medievistiką. Buvo įdomu pamatyti Baltarusijos pilis, prisilieti prie istorijos. Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir pajauti istoriją. Kitiems gal tai nėra atradimai, bet man tai asmeniniai atradimai. Atrodo 6 metus mokeisi, ką tu čia atrasi? Bet nuvažiuoji ir pamatai, kad dar yra ką atrasti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Minėjote, kad į ekspediciją papuolėte per stebuklą. Ne paslaptis, jog į prof. A. Bumblausko komandą patenka ne kiekvienas. Galbūt galėtumėte išduoti savo sėkmės paslaptį?

Tikrai neįsivaizduoju, kodėl pakvietė. Mes turėdavome pas prof. A. Bumblauską magistrinį seminarą, tai ir buvo vienintelė vieta, kur jis mus pastebėjo. Tikriausiai jam reikėjo kažką paimti, tai jis pakvietė Aušrą, Akvilę ir mane. Nežinau savo sėkmės priežasties. Tikriausiai patikome.

Jei pasuktume istorijos ratą vėl, į ką labiausiai telktumėte žvilgsnį savo studijų metais?

Dabar, po ekspedicijos, galiu pasakyti, kad į realų istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, turėjome vieną projektą su lenkais. Jau tuo metu man patiko, kad mes ėjome į Rasų kapines ir konkrečiai ieškojom kapų, tada domėjomės ten palaidotų žmonių istorijomis. Dabar grįžęs į studijas aš dar daugiau eičiau realiai apčiuopti istoriją. Lietuvoje yra ką atrasti.

Facebook paskyroje nuolatos dalinatės įspūdžiais iš įvairių kelionių. Neseniai ir pats su bendraminčių komanda įkūrėte kelionių organizavimo įmonę „Kur toliau?“. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

Šią veiklą tik neseniai pradėjome, nors keliones aš organizuoju daugiau kaip 7 metus, bet anksčiau tai buvo toks bendraminčių klubas. Kilo idėja, kodėl gi savo hobio nepavertus pagrindine veikla? Taip ir gimė „Kur toliau?“.  Aišku reikėjo susirasti ir žmonių, ir investuotojų. Tikiuosi, jog dabar keliausime dar daugiau (juokiasi). Kelionėse orientuojuosi į patyrimą ir pajautimą vietinės kultūros. Mes skiriamės nuo kitų organizatorių, tuo, kad iš esmės daugiau rizikuojame, nevažiuojame tais pačiais keliais. Aš važiuoju – aš rizikuoju. Visą laiką norisi būti kuo arčiau vietinio žmogaus, kuris tau suteikia geresnę galimybę pažinti vietinę kultūrą.

Dar buvo kelionės su Istorijos fakulteto vėliava –  vis į kokio kalno viršūnę užnešdavau ją. Šita idėja gimė jau seniai, bet vis aplinkybės sukrisdavo taip, kad negaudavau vėliavos. Galų gale pats pasidariau vėliavą, kurią iki šiol turiu. Aišku, po everestus nelaipioju, bet smagu matyti fakulteto vėliavą, keliaujančią po pasaulį.

O kaip gimė idėja keliauti su Istorijos fakulteto vėliava?

Man atrodo, aš važiavau į Kilimandžarą lipti ir pagalvojau, kodėl gi čia neužnešus fakulteto vėliavos. Man atrodo, faina, kai kiti mato, kad istoriją studijuojantys žmonės nėra užsidarę, keliauja, pažįsta pasaulį ir pan. Pagalvojau, kad tai gera idėja ir reikėtų tęsti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jūs griaunate istorikų stereotipą, kad jie sėdi bibliotekose apsikrovę knygomis.

Tai, kad tokių nėra. Ar yra? Manau, kad istorikas turi eiti, pažinti ir realiai apčiuopti dalykus, kad vėliau galėtų apie juos kalbėti. Pavyzdžiui, aš seniai turiu idėją parašyti straipsnį apie Himalajų mažesnes tauteles: Butaną, Nepalą, Mustangą – tarp Indijos ir Kinijos ir pažiūrėti koks jų likimas. Norisi aprašyti ne tik savo patirtį, bet kartu pateikti istoriją. Kai ten pabūni, supranti, kad tautų istoriją lemia Indijos bei Kinijos geopolitiniai žaidimai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip istoriko išsilavinimas gali padėti suprasti ir perteikti patirtis.

Kuri kelionė Jums įsimintiniausia?

Į Senegalą ir Gambiją. Labiausiai gaila dėl to, kad būdamas Gambijoje nepasidomėjau daugiau apie laikotarpį, kai Gambijos įlanka priklausė Kuršo kolonijai. (Kuršas tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir turėjo koloniją Gambijoje). Tik grįžęs apie tai sužinojau. Netgi nuvažiavęs į Afriką gali rasti ženklų, susijusių su Lietuvos istorija. O Senegalas buvo įdomus tuo, kad ten nėra išplėtotas turizmas. Ten pamatėme tikrąją juodąją Afriką. Buvo labai įdomu.

Kas Jus įkvepia naujiems darbams?

Patyrimo, pajautimo džiaugsmas. Darbas yra malonus, nes tu kiekvieną kartą važiuodamas vis ką nors naujo patiri, pamatai, sužinai. Kartais pagalvoju, kad galėčiau nevažiuoti, bet čia tik laikinos mintys. Mane veža darbas.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , ,

Ką gali didelis noras

Noriu Jums pristatyti vieną Istorijos fakulteto antro kurso studentę. Ji visus stebina savo aktyvia veikla po paskaitų ir gerais akademiniais pasiekimais. Kaip jai pavyksta suderinti daug laiko atimančius užsiėmimus ir dar daugiau jo reikalaujančius mokslus? Šią, daugeliui atrodo, ,,misiją neįmanomą“ nuo pat mažų dienų vykdo Rūta Brazlauskaitė. Ji ne tik viską suspėja, bet dar ir niekur nevėluoja ir raško savo sunkaus darbo vaisius.

Ši veikli asmenybė verta dėmesio, dėl šios priežasties Rūta ir pasirinkta būti straipsnio objektu. Pokalbiui tartasi jau prieš kurį laiką, tačiau ji vis turi ką nors atlikti ar vis kažkur skuba. Tačiau galiausiai, ištaikiusi kelias laisvas akimirkas, antrakursė atranda laiko atsakyti į kelis klausimus, kurie kyla daugelio galvoje, kai susipažįsti su šiuo šiltu, nuoširdžiu ir pozityviu žmogumi. Tačiau, kaip ir pačią istorija, ją reikia pažinti nuo visą ko pradžios, arba šiuo atvejų – nuo Rūtos vaikystės. Taigi, nuo pat mažens mergina pasižymėjo aktyvumu ir smalsumu. Šias savybes ji realizavo 10 metų įstodama į Žemaitijos skautų organizaciją. 14-os tapo Ventos Šv. Pranciškaus draugovės draugininkė, o dabar ji jau šios organizacijos valdybos narė ir vadovauja Mokymų skyriui. Rūtos aktyvi veikla ir nuoširdus darbas ŽSO neliko nepastebėtas ir ji jau pretenduoja į vyresniąsias skautes. Taigi, akivaizdu, kad skautavimas – labai svarbi Rūtos gyvenimo dalis, kuriai ji negaili laiko. Tai iliustruoja ir jos atsidavimas svarbiam skautų organizacijos projektui. 2018 m. minint skautybės Lietuvoje šimtmetį, vyks tautinė skautų stovykla, kurioje Rūta vadovaus 10–14 m. vaikų programai. Kita veikla, kuri mokyklos metais neapsiėjo be šios merginos – Jaunimo Europos komanda. Jai Rūta priklauso nuo 16 metų. JEK misija yra skleisti jauniems žmonėms informaciją apie Europos Sąjungą. Kaip pasakoja pati Rūta, ji organizuodavo įvairius konkursus, akcijas, vesdavo pamokas bei vykdydavo kitokią veiklą, kuri vienaip ar kitaip yra susijusi su ES ir Lietuvos naryste joje. Jos dėka Ventoje ėmė vykti vadinamieji ,,protmūšiai“, kurie savo populiarumu ir įdomu pritraukdavo svarbius rajono asmenis, kaip antai net patį Akmenės rajono merą. Šiuo metu Rūta yra Jaunimo Europos komandos Alumni ir būdama gimtinėje su malonumu prisideda prie organizacijos užsiėmimų. Tačiau tai dar ne viskas. Studentė dar 10 klasėje įstojo į Nacionalinę moksleivių akademiją ir nuotoliniu būdu jau tada mokėsi istorijos. Rūta aktyviai įsitraukdavo į akademijos veiklą, dalyvaudavo jos sesijose ir šiuo metu yra Alumni. Kaip teigia pati Rūta, Nacionalinė moksleivių akademija ir privertė ją pamilti istoriją bei rinktis studijuoti būtent šį dalyką. Privalu paminėti ir tai, kad besimokydama mokykloje, Rūta, dėl savo veiklos gavo ne vieną prestižinį apdovanojimą. Turbūt bene svarbiausi yra bronzos ir sidabro, gauti Tarptautinėje Edinburgo hercogo apdovanojimų programoje. Joje, 14–24 metų jaunimas net 140–yje šalių vykdo įvairią veiklą per konkretų laikotarpį ir dalyvauja rezidavimo projektuose. Geriausieji už savo ryžtą ir sunkų darbą yra apdovanojami ir sulaukia pripažinimo visoje Europoje. Būdama mokine, Rūta buvo mokyklos prezidentė. Jos dėka buvo sukurti Ventos gimnazijos mokinių savivaldos nuostatai, suburta nauja Mokinių taryba, kuriai Rūta ir pirmininkavo. Su taryba ji aktyviai dirbo mokyklos ir mokinių labui, prisidėdavo prie renginių organizavimo ir jų vykdymo. Kartu ji ir puošė mokyklą savo piešiniais, kuriais ji žavėjo kitus mokinius net dvejose autorinėse parodose. Jos gabumų sąrašą papildo ir muzikinė klausa. Mergina lankė muzikos mokyklas Šiauliuose ir Ventoje. Šiaulių observatorijoje pirštų miklumą lavino grodama fleita, o Ventoje pianinu. O jei to dar būtų maža, Rūta išmaišė ko ne pusę Europos. Ji apsilankė Lenkijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Andoroje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Vokietijoje, Olandijoje, o štai Belgijos sostinėje Briuselyje ir pačiame Europos Parlamente Rūta buvo net 3 kartus. Ir kas merginą pažįstančius turbūt jau nebestebina, ji ten lankėsi, nes laimėjo projekte ,,Besikeičianti Lietuva: iki narystės Europos Sąjungoje ir joje“ bei dar ir dėl to, kad vyko, kaip JEK narė. Ir tai dar ne pabaiga. Rūta yra aistringa alpinistė ir nuo 13 metų keliauja po Europos kalnus. Iki 18 metų ji jau buvo įkopusi net į 11 Europos valstybių aukščiausių žemyninių viršukalnių.

Šiomis dienomis, jau beveik metus laiko, studentė savaitgaliais savanoriauja Valstybės pažinimo centre. Ten padeda darbuotojams bendrauti su lankytojais, tvarkyti ekspozicijas, veda ekskursijas turistams. Taipogi, lanko ,,Tobulėjimo kelio“ užsiėmimus Šv. Jono Teologo vienuolyne. Rūta sugeba atrasti laiko net apmokamam darbui ir prižiūri vaikus. Paklausta, kaip pavyksta suderinti studijas ir dalyvavimą įvairiose veiklose, ji nusijuokia ir atsako: ,,Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai“. Pažvelgus į ją įsitikini, kad tai yra absoliuti tiesa. Kaip pati pasakoja, tereikia didelio noro ir gali padaryti viską. Jeigu kažko nepadarai ar nespėji, vadinasi per mažai to norėjai. Taip pat svarbu mokėti mokytis ir atrasti sau labiausiai tinkantį būdą tai daryti. Pačios Rūtos gyvenime Dievas vaidina labai svarbų vaidmenį. Vieni studentai, prieš pat atsiskaitymus, į pagalbą pasitelkia maldą, užuot daugiau laiko skyrę mokslui, o štai Rūta malda pradeda, o ne užbaigia mokymąsi. Ir tai jai atneša puikius rezultatus. Atsitiktinumas? Sėkmė? Jei taip tuomet Fortūna jai šypsosi kiekvieną kartą. Studentė protingai išsidėlioja laika, o likusias laisvas minutes skiria savo malonumui. Tokia strategija, mokėjimas viską planuoti ir derinti, duoda merginai puikius rezultatus, o sunkus darbas teikia vaisius – stipendiją. Deja, bet pomėgiams laiko dažnai pristinga. Dėl laiko stokos, dažnai, nukenčia santykiai su artimaisiais ir draugais. Turbūt suprantama, jog tokia aktyvi veikla ir mokslas atima didžiumą laiko dalį ir nebe palieka jo pačiai sau. Tačiau gerai yra tai, kad Rūta renkasi tuos užsiėmimus, kuriuos nuoširdžiai mėgsta, o ir pačios istorijos studijos jai teikia malonumą. Paklausta apie ateities planus, mergina susimąsto ir tarsi tikra filosofė atsako, kad džiaugiasi šia diena, o kas bus vėliau – ateitis parodys. O juk gyvenimas tuo ir įdomus, jog niekada nežinai, kas atsitiks vėliau.

Parengė Viktorija Jackevičiūtė

 

Tagged , , , , ,

A. Švedo knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugė – tai tarsi dar vienerios Kalėdos knygų mylėtojams. Šiais metais, vasario 23-26 dienomis, vykusioje mugėje apsilankė apie 63 tūkst. lankytojų. Begalės knygų surado savo skaitytojus ir buvo papuoštos autorių autografais. Taip pat vyko diskusijos, susitikimai su rašytojais bei knygų pristatymai.

Nuotr. E. Miltinytės

Nuotr. E. Miltinytės

Vienas iš jų – tai istoriko, VU IF dėstytojo, doc. dr. Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatymas. Knyga sulaukė gana didelio susidomėjimo, todėl pristatyme, kurį filmavo ir LRT televizija, susirinko nemažas būrys žmonių. Pokalbyje dalyvavo pats autorius, I. Veisaitė, T. Venclova ir R. Rimickaitė. Galiu drąsiai teigti, jog tai buvo vienas iš šilčiausių ir nuoširdžiausių mano matytų knygos pristatymų. Nebuvo jokios vaidybos, dirbtinių šypsenų ar pritemptų pasakojimų norint išryškinti vieną ar kitą aspektą. Nuoširdumas, atvirumas ir įdomios mintys, privertė susimąstyti ne vieną iš besiklausančių. Buvo verta klausytis kiekvieno iš pašnekovų pasakojimų, tačiau esminiai žodžiai nuskambėjo iš A. Švedo lūpų atsakant į R. Rimickaitės klausimą „Ką davė ši knyga Jums kaip istorikui?“: „Irena su tokia išraiškinga, gilia, įvairiapuse asmenine istorija man buvo kaip asmeninis atradimas, – teigė A. Švedas, – ji buvo tas žmogus, kuri savo gyvenimu „sulipdo“ tą XX amžių, į kurį žiūrėdami istorikai, tiesą sakant, nelabai žino ką daryti. Kaip sujungti tarpukarį su sovietmečiu, kokį santykį žvelgiant iš XXI amžiaus perspektyvos sukurti su 1982 metais? Intelektualiai galima sukurti tam tikras schemas. Jos kartais veikia, kartais neveikia. Tačiau, kartais galima eiti tuo keliu, kuriuo bandžiau eiti aš. Klausti žmonių, kurie yra tikrieji tos vienos ar kitos epochos liudininkai, klausytis jų liudijimų ir kažkuria prasme aš kalbėdamasis su Irena, visų pirma, daug gavau kaip žmogus.“. A. Švedas savo pokalbių knygą įvardijo ne kaip atsiminimų, pokalbių apie praeitį knygą, o jo ir ponios Irenos bandymą sukurti santykį su praeitimi, kaip sakė jis pats : „Bandėme ieškoti žmogaus gyvenimo ir likimo prasmės amžiuje, kuris nesigaili žmogaus, kuris blaško žmogų kaip laivelį okeane“.

Pristatyme nuskambėjo daug padėkos žodžių žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų išleista, draugams, kurie pastūmėjo rašyti ir papasakoti šią galbūt nutylėtą, bet vertą kiekvieno skaitytojo akies istoriją. Kiekvienas iš ten buvusių išsinešėme daug minčių apmąstymams.

Parengė Emilija Miltinytė

 

Tagged , , , , , ,

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Tagged , , , , , , ,

Dr. G. Sviderskytė: istoriją atradau per tiriamąją žurnalistiką

Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo Dariaus ir Girėno mito ir pradėti mokslinį tyrimą?

Nebuvau suaugusi su mitu apie S. Darių ir S. Girėną, todėl neteko atsiriboti. Nebuvau herojų fanė. Iš vaikystės prisimenu, kad dėdės bute ant sienos kabėjo ikoninė nuotrauka: žiūrėdavau į juos, ir jie man atrodydavo tokie nelietuviški lietuviai. Tai – viskas, visų asmeninių ryšių ar privačių interesų deklaracija. Pirminė priežastis veikiau buvo viešas, visuomenės interesas: juk tai – viešojoje erdvėje ryškiai besireiškiantis kolektyvinės atminties fenomenas. Man jis atrodė šiek tiek įtartinas, pasidomėjau ir įsitikinau, kad loginę tvarką jaukia – ir kartu savitą darną išlaiko – būtent mitas. Sukilo nuostaba, smalsumas, atsirado asmeninis interesas, ir prasidėjo tyrimas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dariumi ir Girėnu prieš doktorantūros  studijas ir dabar?

Iki doktorantūros studijų tas santykis buvo kaip daugumos: įvairiomis progomis, minėjimų metu apie juos išgirsdavau, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Po doktorantūros studijų santykis tapo individualus ar net intymus: atsirado jausmas, tik nebūtinai artumas, gali būti atstūmimas. Blankūs istoriniai vardai įgyja asmenų pavidalą, tarsi regi juos prieš akis, ir ne tik juos, bet ir visą panoramą, kas dėjosi iki ir po jų žūties. Kai tai nutinka, nebegali šiaip sau stryktelėjęs padeklamuoti populiaraus eilėraštuko apie Darių ir Girėną, darosi sunku net klausytis tokių dalykų. Žodžiu, įvyko tokia didelė santykio komplikacija.

Nuot. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Vieniems mokslininkams gilinantis į jų temas, praplečiant jų tyrimo lauką tenka papildomai mokytis naujų užsienio kalbų. Jūsų tyrimo atveju teko gilintis į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Ar tai netapo Jūsų antromis studijomis?

Ne, jokiu būdu. Nepuoselėju iliuzijos tapti žmogumi-orkestru ir groti visais instrumentais vienodai gerai. Pagaliau, tai trukdytų gerai atlikti kūrinį: įsivaizduokime muzikantą, kuris nuo arfos puldinėja prie metalofono. Visa laimė yra sutikti žmones ir užkrėsti juos savo idėja, įkalbėti dirbti kartu. Tarpdalykiniai tyrimai yra pats puikiausias bendradarbiavimas, jungiant skirtingas žinias atsiranda ir gausa, ir kokybė. Šiuo atveju visas triukas buvo apčiuopti ir išgryninti problemą bei uždavinius, toliau pakako tik nutuokti apie kitų žinias ir jas įdarbinti. Pavyzdžiui, iki bendradarbiavimo su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkais net nežinojau, kad jie turi savo archyvus, didžiules duomenų bazes. Tačiau pastebėjau, kad istoriografiniu ir šaltinotyriniu tyrimu nebeišeinu iš uždaro rato. Buvo du galimi sprendimai: pasilikti duomenų rate arba pabandyti įsileisti naujų. Pasitaikius progai išdėsčiau profesoriui Egidijui Rimkui, ką atradau ir ką dar noriu patikslinti. Įdomūs uždaviniai specialistus paprastai intriguoja, taip nutiko ir tąkart. Bendrai siekiau išspausti iš sukaupto duomenyno tai, kas geriausia, ir taikyti – kad ir eksperimentiškai – mokslinių tyrimų lauke. Nebūtinai veiki visiškai vienas. Bet procesą tik pats kontroliuoji: valdai informaciją, sistemini, integruoji. Projektinė veikla, bendradarbiavimo galimybės man yra vienas pačių patraukliausių dalykų šiuolaikiniame moksle. Nors disertacijai pakanka siaurų tyrimo rėmų, laikiau privalumu juos praplėsti arba bent atverti plėtros kryptis. Atidėlioti negalėjau, nes juk ne paslaptis, kad doktorantūrai pasibaigus papildomi tyrimai neretai komplikuojasi ar net tampa neįmanomi.

Tarp humanitarinių ir kitų mokslo šakų yra plona riba, kurią nesunku peržengti. Pavyzdžiui, istorikams vis dažniau priekaištaujama, kad istorija kaip mokslas  praranda  savo žodyną. Tuo pačiu metu artėjama prie socialinių mokslų. Jums rašant disertaciją neiškilo tokia problema?

Man neiškilo tokia problema. Arba kitaip tariant, ji buvo visą laiką J Aišku, kad esu atėjusi iš socialinių mokslų srities; disertacijos įvade ir išvadose akcentuoju, dėstyme daug kur analizuoju teisės ir politikos aspektus. Bet taip pat aišku, kad jei neleistinai peržengčiau ribas, būčiau sudrausminta. Istorijos fakultete kolegiškai bendradarbiavome, žvilgsnį iš šalies jaučiau nuolatos. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad netikėtai, jau gynimosi etape vienam tarybos nariui kilo klausimas dėl disertacijos tekste dažno termino „katastrofa“. Terminą vartojau remdamasi teisės aktais, o istorikas kryptelėjo labiau į filosofijos lauką ir mane klaidingai suprato, o gal tiesiog iš smalsumo provokavo. Nepasidaviau, mano argumentus priėmė, ir pastaba tapo ne kliūtimi, o proga pagyvinti diskusiją.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Tad ar Jus pasekė istorija, ar Jūs istoriją? Koks buvo pirmas Jūsų prisilietimas prie istorijos ir kada jis įvyko?

Būna du variantai: kai tau žinias patiekia ir nori nenori sumaitina, ir kai pats jų ieškai, esi lyg išbadėjęs, tiesi į jas rankas. Mane ištiko pastarasis. Mokykloje istorijos pamokas prisimenu nykiai: būtent abi istorijos mokytojos buvo stiprios ideologės – ir iki Sąjūdžio, ir po jo. Jos tiesiog akyse keitėsi ir prisitaikė. Kaip galėjau žavėtis jų dėstomu dalyku?.. Sava valia istorija susidomėjau, ją atrasti pradėjau per tiriamąją žurnalistiką, kai su kurso draugais kūriau „Lietuvos ryto televiziją“ (iš pradžių atsirado tokia publicistinė laida, o TV kanalas – gerokai vėliau). Devyniasdešimtųjų pabaigoje dar buvo galimybių praktiškai plėtoti tiriamąją žurnalistiką: dar egzistavo toks bendras sutarimas, buvo gyvybinga spauda, mes ieškodavome temų kartu su spaudos žurnalistais, kartu su jais arba vieni kurdavome reportažus. Kaip anekdotą menu, kaip su filmavimo grupe sekiau Tado Blindos keliais. Senoliai žemaičiai man pripasakojo gyvo velnio, visai ne taip kaip populiariame televizijos seriale. Parklydusi iš Žemaitijos laukų ir girių, laimei, Vilniuje radau Rimą Praspaliauskienę, kuri kaip tik tada ruošė disertaciją apie marginalines visuomenės grupes XVIII-XIX a. Lietuvoje ir išpainiojo pasakojimų raizgalynę. Tas žaismingas epizodas buvo pati pradžia. Vėliau, nuo 2001 m. imdavausi sudėtingesnių uždavinių ir aiškiai supratau, kur prasideda ir kur baigiasi tiriamoji žurnalistika ir istorinis tyrimas. Pirmas vertesnis savarankiškas darbas truko dvejus metus: tai buvo biografinis tyrimas apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų. Būtų puiku vėl išleisti tą savo pirmą knygą, „Uragano“ kapitoną“: be jokios pagalbos atlikau didelį darbą, surinkau daug puikių šaltinių, man net stulbinamai sekėsi, bet vis dėlto dar ėjau pradžiamokslį, dabar rašyčiau kitaip. Po to buvo istorijos dokumentika, savarankiški tyrimai ir bendradarbiavimas su istorikais. Vykau į tiriamąsias išvykas su Arvydu Anušausku, nagrinėjau šaltinius su Šarūnu Liekiu, Nerijumi Šepečiu, užsienio istorikais (dabar sakyčiau – va, čia tai bent seminarai). Kelias buvo ilgas ir ne rožėm klotas. Patyriau, kad drąsesni užmojai baisiai brangiai kainuoja visomis prasmėmis: reikia daug pinigų, laiko, jėgų, sveikatos. Dėl to pradėdama tyrimą apie S. Darių ir S. Girėną dvejojau. Pajudėjau tuomet, kai galutinai įsitikinau, kad projektas realus, pasiekiamas, žinau, ką, kaip daryti, ir niekas kitas to nesiims, nei žurnalistai, nei istorikai.

Kuo Jus patraukė istorinių dokumentinių filmų žanras?

Bet juk manęs iš viso joks televizijos žanras nebuvo sužavėjęs! Televizija yra klaiki žiniasklaidos priemonė, kūryba joje nežmoniškai brangi ir trumpalaikė. Dirbome kiek galėjome, o vaizdas ėmė ir paseno, nuo to nepabėgsi. Patikėkite, tai – toli iki žavesio. Dokumentika turi kalbėti vaizdais, nes dėl smegenų veiklos specifikos žiūrėdami televiziją priimame daugiau vaizdinės, o ne žodinės informacijos. Dokumentika tradiciškai turi gerą vardą: esą jei šiaip žiūri televiziją – esi lūzeris, o jei žiūri dokumentiką – dar turi kažkiek smegenų. Bet aš vis laukiu, kada dokumentika nukris nuo pjedestalo. Juk vaizdinė raiška be jokių išlygų ir dokumentikos kūrėjui uždeda apynasrį, kuris bent mane labai erzina. Esi suvaržytas, negali pateikti išsamios analizės, atskleisti įvairiapusės problematikos. Man televizijos dokumentika yra išskirtinis kalbėjimo būdas, net menas kalbėti ir tuo pat metu – kalbėjimo negalia, prakeikimas.

Istorikas dokumentinių filmų procese yra įpareigotas atskleisti tam tikrą to meto tikrovę. Kiek vietos jam lieka atsiskleisti kaip meniniam kūrėjui?

Istorikas ir yra kūrėjas, tad lai sau skleidžiasi į valias, kaip mano esą teisingiau. Vietos viskam visada yra, tik ne visiems jos, tiesą sakant, reikia. Na, netikiu aš tokiais savotiškais suokalbiais, kolektyviniais įsivaizdavimais, besąlygiškais ir tuo pat metu beprasmiškais: čia to negalima, ano nevalia. Aš tikiu, kad kūryba visų pirma yra asmeninis reikalas, subjektyvi valia. Nesvarbu, kas esi: istorikas, operatorius, prodiuseris… Net vairuotojas vairuotojui nelygu: būdavo, vienas per naktį nė pusės Lenkijos nepervažiuos, o kitas kone dvi naktis užsispyręs vairuos, kad tik spėtume atlikti, ką užsibrėžę. Jokių ribų nėra, arba kitaip tariant, visos ribos – galvose: vienam kažkas įdomu ir kažko būtinai reikia, o kitam – vienodai šviečia. Dokumentikoje pateikimo problemas išspręsi režisūros sprendimais. Techninių vaizdo fiksavimo būdų tik daugėja. Istorijos populiarinimo galimybės anaiptol nemąžta, jei nori – gali ir turi tai daryti. Bet kaip minėjau, dokumentikoje išlieka vaizdo pirmenybė: kaip juokaujama, niekas neklauso, ką kalbi per televiziją, visi žiūri, kaip kalbi ir atrodai arba ką rodai. Be to, susidūręs su masine auditorija istorikas neišvengia vadinamos žinojimo atskirties: pasižmonėja, vieną kitą faktą praneša ir gal išgarsina (arba pats pagarsėja), bet galop lieka vienas su savo žinių bagažu, nes šis netelpa ekrane, tribūnoje, skaidrėse ar dokumentiniame filme.

Kaip Jūs pati žiūrite filmus istorine tematika (nebūtinai dokumentinius). Ar neįsijungia „istorikas“ ir nepradedate matyti kitų filmų kūrėjų istorinių klaidų?

Jei dabar kas nors sukurtų filmą apie S. Darių ir S. Girėną, turbūt pasistengčiau jo nematyti. Bet kalbant rimtai, tai juk atsakant į jūsų klausimą vertėtų paklausti: tarkime, ar vadinami istoriniai Holivudo filmai privalo būti istoriški? Manau, kad ne. Filmo pradžios titruose frazė „Paremta tikrais faktais“ nuteikia ypatingai, bet iš tikrųjų ji yra visiškai beprasmė: neaišku, ką šiuo atveju reiškia „paremta“, „tikra“ ir „faktas“. Gal scenarijaus pagrindas yra fundamentalus tyrimas? O gal pasakojamos atminties epizodas įplieskė režisieriaus vaizduotę, sužadino aktorių kuriamų personažų bruožus? Autoriai nepasako ir neprivalo aiškintis, kiek procentų kokios tikrovės parodė. Tik visai išprotėję kritikai žaidžia savo žaidimus ir kartais iš tikrųjų bando procentais reikšti istorijos ir fantazijos santykį. Būtų smalsu paskaityti mokslinių darbų šia tema, tačiau galvoju, kad į ekraną perkeliama dokumentali tikrovė net ir baisingai besistengiant visiškai sumąžta. Pavyzdžiui, britai serialui „Karūna“ dabar išleidžia šimtą milijonų svarų sterlingų: bene taip pavyks nusipirkti 99 procentus tikroviškos praeities? Net jei tas serialas būtų sumontuotas iš tūkstančio slaptų kamerų audiovizualinių įrašų, vis tiek tai būtų menas, o ne mokslas. Aukščiausi kostiuminės dramos standartai, elitiniai konsultantai dar nereiškia, kad žiūrėdama serialą Elžbieta II susitapatins su pagrindine heroje, jos sutuoktiniu ir antraplaniais „istoriniais“ veikėjais.

Dažnai sakoma, jog geriausi dalykai nutinka tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Kur Jums kaip dokumentikos autorei ir istorikei šis išėjimas prasideda?

Nežinau, kur jis prasidėjo, bet vis nesibaigia. Galėjau likti spalvotoje dėžutėje, tai yra, televizijos Žinių studijoje, ir gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Bet keliavau į stažuotes, trankiausi po Discovery Campus seminarus, įstrigau Istorijos fakultete. Nenorėjau būti savamokslė, ieškojau mokytojų. Ir ko išmokau? To paties: nelaukti malonių, biudžeto, nušvitimo ar kitos manos iš dangaus, imti ir daryti. Nėra įkvėpimo – susikurk. Neturi šaltinių – ieškok. Trūksta lėšų – apeik kliūtį iš kitos pusės, rask kitų būdų. Sunku – pakentėk. Lengva tai sakyti, o daryti velniškai sunku, tenka rizikuoti, gal išsiskirti, likti nesuprastam. Kai keli nepatogumų sau, suklūsta, deja, ir kiti: kaip jiems tai atsilieps? Būna visaip, svaigu ar skaudu. Bet verčiau nesustingti.

Parengė Rūta Matimaitytė ir Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , ,

Interviu su doktorante Vita Deimantaite „Medievistika padeda išsiugdyti kantrybę ir kruopštumą“

Esate istorikė-medievistė. Ar atėjote į Istorijos fakultetą jau žinodama, kad gilinsitės į Viduramžius? O gal pasirinkimo metu kilo šiokių tokių dvejonių?

Ne, aš atėjau žinodama, kad rinksiuosi LDK istoriją. Jeigu egzistuotų atskira LDK istorijos programa, aš būčiau įstojusi į LDK istoriją atskirai (juokiasi).

Medievistiką pasirenka mažesnis studentų skaičius, nei naujaamžistiką. Kai kurie sako, kad gal ir norėtų gilintis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bet bijo senųjų kalbų. Kaip manote, ar ši baimė yra pagrįsta? Ar su kalbomis, esant norui, galima susidoroti?

Ši baimė yra visiškai nepagrįsta. Čia yra sukurtas mitas, kad atėjęs tu jau turi mokėti rusų arba lenkų. Pasirinkęs medievistiką, tu gali absoliučiai nuo nulio (net nemokėdamas kirilinės abėcėlės) pramokti rusėnų, lotynų, lenkų kalbas. Galų gale, kalbų mokymasis – tai tam tikras savo charakterio, įgūdžių ugdymas. Manau, kad kuo daugiau iš savęs reikalauji, tuo daugiau pasieksi. Nesakau, kad naujaamžistikoje yra labai paprasta ir lengva, bet nesirinkti medievistikos vien dėl kalbų nemokėjimo yra nesąmonė. Pasirinkti reikia atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra įdomesnis ir į kokias tematikas norima gilintis, o ne remtis kalbų mokėjimu.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Kokie yra pagrindiniai medievistikos privalumai?

Turbūt būtent kalbos, nes bent jau aš pastebėjau, kad dabar ne taip baisu pradėti mokytis naujos šiuolaikinės kalbos, kurios aš nemoku. Nebėra baisu pasiimti žodyną, mėginti skaityti ir bent jau bandyti pagauti prasmę. Be to, aš buvau ne viename darbo pokalbyje ir būtent pasakymas, kad tu medievistas, rodo, kad nebijai iššūkių. Baigus medievistiką žymiai lengviau susirasti darbą, nes išugdyti įgūdžiai bei kalbų mokėjimas darbdaviams yra patrauklesni negu vienos užsienio kalbos (dažniausiai anglų) mokėjimas. Pavyzdžiui, dvi medievistės dirba Vilniaus KGB muziejuje, o viena mano kursiokė buvo priimta į darbą su medievistikos bakalauru, nors kartu su ja pokalbyje dėl šios vietos konkuravo dvi magistrės. Rusėnų paleografijos mokytis galima tik Vilniaus universitete – tai reta galimybė. Medievistikoje galima gauti unikalias žinias, sužinoti, kaip žmonės mąstė ankščiau, koks buvo jų mentalitetas. O apie tam tikras naaujamžistikos temas mums gali papasakoti ir močiutė, o kartais netgi ir tėvai (juokiasi).

Rusėnų kalbos, rusėniškų rankraščių skaitymas ir nagrinėjimas reikalauja nepaprasto stropumo bei kantrybės. Kas padeda Jums juos įveikti? Ar turite kažkokią metodiką?

Turiu keletą skaitymo metodikų. Kai trečiame kurse pradėjau studijuoti medievistiką, paleografiją, aš visiškai neturėjau kantrybės ir kruopštumo. Būtent paleografija man padėjo išsiugdyti šias savybes. Išmokau sėdėti prie rankraščių iki tol, kol pavyksta juos įskaityti. Man yra azartas įskaityti kuo sudėtingesnį rankraštį ir aš negaliu pakilti, kol jo neperskaitau. Ir jausmas, kuomet jį perskaitai yra daug vertas.

Kas, Jūsų manymu, nagrinėjant ir skaitant rusėniškus rankraščius, yra sunkiausia?

Sunkiausia, turbūt, yra skaityti XVII a. II pusės tekstus, kur atsiranda lotyniškų raidžių rusėniškuose žodžiuose. Bandai suprasti, ir vienaip ir kitaip skaityti. Tai užima žymiai daugiau laiko. Sunkus yra pats raštas, žodžiai. Kai kurie turi tam tikras prasmes, kurias tu ne visada žinai.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Jūsų bakalauro ir magistro baigiamieji darbai buvo susieti su rusėnų kalba. Kodėl nusprendėte gilintis į šią kalbą?

Mano bakalauro darbas buvo susietas su rusėnų kalba, o magistro darbas buvo apie kanceliarijos struktūrą ir veiklą – ten jau buvo visos LDK kalbos. Aišku, kad rusėnų kalba išliko pagrindu. Rusėnų kalba man visada atrodė prosta mowa (aut. paprasta kalba): lengva, paprasta šiuolaikine prasme ir man žymiai sudėtingiau buvo mokytis lotynų kalbos. Galbūt įtakos tam turėjo faktas, kad šeimoje girdėdavau truputėlį rusų kalbos, dėl to paprasčiau buvo išmokti rusėnų. Nors ir dabar nedrįsčiau pasakyti, kad ją moku. Nusprendžiau gilintis į šią kalbą dar ir dėl to, kad norėjosi nagrinėti ir rašyti darbą reta tema.

Šiuo metu apie LDK kanceliarijos struktūrą ir veiklą rašote disertaciją. Ar atradote kažkokių, visiškai naujų faktų, kurie Jus nustebino, įsiminė?

Aš radau daug įdomių dalykų, tačiau nežinau, ar visiems jie yra aktualūs ir įdomūs. Pati kanceliarijos struktūra buvo palyginus aiški ir tai buvo vieta, kur nuo žemiausios grandies vidutinis bajoras galėjo pakilti į aukščiausią lygmenį, pavyzdžiui Eustachijus Valavičius nuo rašovo iki LDK kanclerio. Vėliau panašiai pakilo ir L.Sapiega. Dar atrandu tokias smulkmenas, kurios rodo, kokia buvo materialinė kanceliarijos padėtis: kur raštininkai turėjo savo namus kaip dijokai, (aut. raštininkų padėjėjai) miegodavo ant suolo kanceliarijoje arba kaip kažkoks iždininko raštininkas turėjo miegoti kaip sako šaltiniai, „ant iždo“, t.y. kažkur šalia jo. Svarbu paminėti, jog, pavyzdžiui, norint tapti iždininku, dažniausiai prieš tai reikėdavo pabūti raštininku.

Esate Vilniaus miesto gidė. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad gidas – viena romantiškiausių profesijų?

Ne. Tai yra puikus užsiėmimas, turint laisvo laiko, kuomet tu studijuoji, tiesiog užsidirbti. Galų gale papasakoti, ką tu žinai. Iš kitos pusės aš į tai žiūriu, kaip į visuomenės švietimą, nes kai tu išeini iš akademinės aplinkos į gatvę kalbėti su žmonėmis, kurie neturi tokio istorinio pasiruošimo, matai didžiulį atotrūkį tarp to, ką žino mūsų istorikai ir to, ką žino visuomenė. Man dėl šito yra labai liūdna ir aš visą laiką stengiuosi papasakoti kaip įmanoma daugiau. Pavyzdžiui, kad Bona Sforca nenuodijo Barboros Radvilaitės arba, kad Barbora nekalbėjo lietuviškai. Tai, kad gido profesija yra romantiška yra absoliutus mitas, nes, nepaisant to, kad tu daug keliauji, vaikštai, sutinki labai daug žmonių, esi atsakingas už tai, ką pasakai: kartais turi išklausyti tai, ko nenori girdėti. Visada sakoma, kad turizmo klientai yra patys kiečiausi, jie nori labai pigiai ir labai gerai (juokiasi). Taigi, netgi menkiausias pasakymas arba kažkoks kitoks požiūris gali supykdyti turistą ir tu gali labai lengvai įsivelti į konfliktus. Man tai tikrai nėra kažkas romantiška – tai yra tiesiog būdas išsikalbėti, papasakoti tai, ką tu perskaitei, pasidalinti su kitais ir pasistengti, kad visuomenė daugiau sužinotų. Labai norisi, kad istorikai būtų arčiau visuomenės. Mano patirtis rodo, kad žmonės domisi istorija, bet ne visada žino kur ieškoti informacijos, ne visada turi laiko istorinių knygų skaitymui. Norisi, kad istorikai atrastų daugiau būdų kaip kalbėti.

Ar norėtumėte tapti dėstytoja?

Taip.

Parengė Alina Borzenkaitė

Tagged , , , , , , , ,

Černobylis – griūvančios Sovietų Sąjungos šešėlio nustelbta katastrofa

Jau praėjo trisdešimt metų po Černobylio avarijos. Ar Jūs atsimenate tą dieną, kai  įvyko avarija Černobylio elektrinėje?

Tai yra tragiškas jubiliejus. Avarija įvyko balandžio 26 dieną. Tiktai balandžio 28 dieną Sovietų Sąjungos Telegrafų agentūra padarė oficialų vieno ar dviejų sakinių pareiškimą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Iš esmės nieko ir nežinojome, kas įvyko. Žmonės, kurie klausė užsienio balsų, galėjo sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, švedai vieni pirmųjų pareiškė, kad kažkur įvyko katastrofa, nes radiacinis fonas yra padidėjęs. Tuo metu sklido gandas, kad jei vartoji alkoholį, jis apsaugo nuo radiacijos. Galiu pasakyti, jog būtent tą vakarą šventėm  profesoriaus Antano Kulakausko gimtadienį. Juokavom, kad mes tos dozės ir negavom. Vis dėlto 1986 metai buvo tik Perestroikos pradžia Sovietų Sąjungoje – viešumo lyg ir yra, bet realiai pasakyti apie įvykį buvo neįmanoma. Ankščiau egzistavo nuostata, kad tik užsienio šalyse įvyksta nelaimės, o Sovietų Sąjungoje niekados neįvykdavo nelaimingi atsitikimai, kadangi tai tiesiog nebuvo skelbiama. Vien tai, kad įvykis buvo paskelbtas, rodo naujo laikotarpio pradžią.

Kokia buvo Lietuvos visuomenės nuomonę apie šį įvykį po Sovietų Sjungos žlugimo?

Apie katastrofą buvo sužinota ankščiau. 1986 metų pavasarį ir vasarą buvo masiškai pradėti imti žmones į kariuomenę ir siųsti į Černobylį likviduoti šios katastrofos pasekmes. Iš Lietuvos siųsti keli tūkstančiai. Iš viso Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavo apie 600 000 tūkstančių žmonių. Kadangi likviduoti pasekmes reiškė eiti į radiacinę zoną, taigi dalis žmonių, kurie likvidavo pasekmes, mirė. Lietuvos visuomenė suprato, kad analogiški reaktoriai buvo pastatyti ir Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada pradėjo formuotis nusistatymas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Aš visada sakydavau ir sakau: „Kur jūs rasite valstybę, kurios gamtos parke būtų pastatyta atominę elektrinė?“. Tai reiškia vieną dalyką – Sovietų Sąjunga nieko neklausinėjo ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, kitose valstybėse kraštovaizdis ir gamta saugomi. Taigi, manau, kad ši katastrofa prisidėjo prie neigiamo  Ignalinos AE vaizdinio formavimo. Dar svarbu ir tai, kad  Ignalinos AE stovi seisminėje zonoje, kaip ir dabartinė Astravo AE Baltarusijoje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

 Ar Černobylio avarija galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos žlugimo?

Nemanau. Patį svarbiausią vaidmenį turėjo vidiniai Sovietų Sąjungos procesai, kurie ir atvedė prie valstybės žlugimo. Galbūt prisidėjo prie tam tikro Gorbačiovo nusivylimo – jis bandė slėpti šį įvykį. Manau, kad tuo metu vykę nacionaliniai judėjimai, sovietinės sistemos išsigimimas ir kiti procesai turėjo didžiausią įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui, o su Černobyliu to nesiečiau.

Vis dėlto Černobylio avarijai nėra skiriama daug dėmesio žiniasklaidoje Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Nepasakyčiau, kad mažai, kartais pasitaiko straipsnių, ypač dabartiniam kontekste su Astravo AE statyba, siekiant sugretinti tuo metu Sovietų Sąjungos reaktorius su dabartinės Rusijos statomais reaktoriais Baltarusijoje. Galbūt dėmesio skiriama ne tiek daug, nes kai Lietuvoje nėra AE, Lietuvos visuomenei tai neaktualu. Prisiminkim, kiek konservatoriai surinko parašų, kad nebūtų statoma Astravo AE –  apie 60 tūkstančių. Vadinasi,  didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai nėra svarbu.

Kokią  politinę, socialinę ir ekonominę įtaką Černobylis turėjo Ukrainai ir Baltarusijai? Ar šios šalys turi specifinių raidos bruožų,  susidariusių  būtent dėl Černobylio avarijos?

Jeigu žiūrint labai siauru požiūriu, tai pirmiausia nukentėjo žmonės. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, kadangi būtent į Baltarusijos pusę ėjo radioaktyvūs debesys. Trisdešimties kilometrų spinduliu aplink Černobylį buvo evakuoti žmonės. Apie šimtas penkiolika tūkstančių buvo evakuota, kas yra ne tiek mažai, trečdalis Kauno. Šiems žmonėms buvo liepta greitai susiruošti ir nieko nepasiimti, taigi jie buvo evakuoti taip, kaip stovi. Taip pat buvo užteršta ir gamta. Tuo metu aiškinta, jog negalima grybauti, nes grybai koncentruoja radioaktyvias medžiagas. Kitas dalykas – ekonomika. Sovietų sąjungos ekonomiką neišvengiamai palietė būtinumas statyti taip vadinamąjį sarkofagą. Tai kainavo didžiules lėšas, todėl ekonomika dėl to negalėjo būti nepažeista. Taip pat buvo pradėta aiškinti Černobylio reikšmė. Pagal vieną iš versijų, „čer“ – tai juoda, o „byl“ – žolė.  Net ir šitas pavadinimas pradėtas iššifruoti kaip turėjęs blogą nešančią prasmę. Atsirado ir skaudūs anekdotai, pavyzdžiui – „Pagranduk, pagranduk, kur  taip bėgi? – sako –„ Aš ne pagrandukas, aš ežiukas iš Černobylio“. Kitas anekdotas – „Senelis auklėja anūką ir anūkas klausia: “Seneli, kada aš būsiu didelis?“, „Na, kai užaugsi, tai  būsi didelis“ pasakė senelis, glostydamas tai vieną, tai kitą anūko galvą.

Kokią kultūrinę įtaką turėjo Černobylis? Šie specifiniai anekdotai Černobylio tema rodo katastrofos įtaką žmonių mąstymui.

Galbūt, bet aš nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Černobylis ir kultūra man kažkaip nesusisieja, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Černobylis palyginti greitai užsimiršo, nes įvykių gausa politiniame gyvenime tiesiog atitolino šią katastrofą. Dėl tokios gausos įvykių ėmėme labiau žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį.

Turistinės kelionės į Černobylio zoną labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Ar Jūs išdrįstumėte leistis į tokią kelionę?

Man tai skamba įdomiai, bet aš nemanau, kad nėra įdomesnių vietų, kurias reikėtų aplankyti pasaulyje. Aš labiau mėgstu gražią gamtą, o noro pamatyti Černobylį neturiu.

Neseniai įvyko avarija Fukušimos AE Japonijoje. Kuris įvykis – Černobylio ar Fukušimos katastrofa yra svarbesnė tarptautiniu mąstu?

Turbūt Černobylis. Kadangi vakarams buvo didesnis šokas nei Fukušimos katastrofa. Vakarai žinojo, kokio lygio yra sovietinė technika. Pagal sprogimo mąstą, Černobylio AE katastrofa pirmoje vietoje pasaulyje.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , , , , ,

Istorija, prabilusi kino salėje: “81-asis smūgis”

Nuo 2007 m. Lietuvoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis kiekvienais metais pritraukia kitokio kino mėgėjus. Šiais metais spalio 13 d. – lapkričio 8 d. vykęs renginys pateikė gausų asortimentą dokumentinių filmų, kurių nagrinėjamos problemos buvo pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki holokausto, nuo žmogaus teisių problemos tolimuosiuose rytuose iki dokumentinių filmų vaikams. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti filmą pagal savo skonį. Keletą radau ir aš, tačiau didžiausią įspūdį paliko režisierių David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch ir Zvi Shner filmas ,,81 – asis smūgis‘‘.

Filmas prasideda apdainuojama berniuko Michaelo Goldmann – Gilado iš Pšemyslio geto Lenkijoje pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės. Toliau dainuojama:

,,Vieną dieną Michaelis papasakojo savo istoriją
Buvo manoma, kad jis išsigalvojo ją.
Bet tai yra tiesa, – sakė jis.
Sunku patikėti, – atsakė jam.
Ir tai jam buvo dar vienas smūgis
81 – asis smūgis‘‘

 Surinkti archyviniai kadrai chronologiškai parodo Antrojo pasaulinio karo įvykius – Hitlerio atėjimą į valdžią ir tuo pat metu triumfuojančias ir siautėjančias vokiečių minias. Taip pat pirmąsias žydų diskriminacijos dienas, kurios vėliau išaugo į getus ir koncentracijos stovyklas. Visus šiuos skaudžius istorinius įvykius įgarsina išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimai. Sujungtos nuotraukos, vaizdinė medžiaga ir žmonių liudijimai suteikia mums progą giliau pažvelgti į nacistinės Vokietijos sukeltą košmarą, kurį išgyveno nekalti žmonės.

Šis filmas neparodo šiandienos aktualijų, problemų, tačiau jis žiūrovui pasakoja istoriją, kurios nereiktų kartoti ateityje. Juk praeitis yra neatsiejama dabarties dalis. Turbūt nė vienas populiarus komercinis filmas neprivers taip susimąstyti ir pajausti tų žmonių patirto siaubo. Sėdėdama kino salėje ir matydama tuos šiurpius vaizdus užduodavau sau klausimus: kas galėjo filmuoti mušamą moterį gatvėje ir jai nepadėti? Kas galėjo filmuoti skriaudžiamą, alkaną žmogų koncentracijos stovykloje ir nejausti gailesčio? Kas būtų, jeigu visa tai man būtų reikėję patirti? Nors praėjo ne viena ir ne dvi dienos po peržiūros, bet vis dar ieškau atsakymo į sau užduotus klausimus, kurie iš tiesų privertė susimąstyti.

Parengė Emilija Lipskytė

Tagged , , , , , ,

Praktika Romos rūmuose

Prakaitas padeda atvėsti kūnui. Iš pradžių ant smilkinių ima netvarkingai kauptis maži lašeliai, pamažu drėksta petnešomis kuprinės prie nugaros prispausta maikutė, ima deginti kojas apglėbusios tamsios kelnės, minkštėja kur kas vėsesniems orams pritaikyti sportbačiai. Kažkodėl nesijaučiu vėsiau, priešingai, kūnas vis labiau kaista kol pro šalį nepakenčiamai lėtai slenka sekundės. Imu muistytis nuo aplinkos stebėjimo atsitraukiančiose mintyse svajodamas išvaduoti kūną iš jį kaustančio apvalkalo, o seniai ištuštėjęs skrandis ir žvilgsnį imantis gaubti rūkas budina  sąmonėje giliai pasislėpusį ir pulti pasiruošusį erzelį. Staiga saulės atokaitoje pasirodo šypsenos apnuoginti mano dantys – ne, tramvajus vis dar neatvažiavo, juk šeštadienis, todėl žali vagonai, kuriuos priekin gena prie senų namų prirakinti lynai, važiuoja retai ir kaskart būna sočiai prisigrūdę. Ne, nusišypsoti verčia mintis, kad prieš kelias dienas už akių kliuvo antraštės apie pirmąsias šalnas ir sniegą tėvynėje. O aš, mat, skundžiuosi spalio gale kenčiąs karštį! Juk didžiausia sezono šventė – Vėlinės – įprastai lietuvius pasveikina pilko dangaus spaudimo nebe atlaikiusiu lietumi. Tuo tarpu aš pykstu, kad stotelėje greta laukiančios romietiškos pušys šešėlį meta į kitą gatvės pusę, tad turiu vargti saulės atokaitoje. Dar sako, jog prie gero priprantama.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Prie Italijos saulės, drėgmės ir domani gyvenimo būdo jau pratinausi nuo pat ankstyvo pavasario. Palikęs pavasarėti neskubantį Vilnių prieglobstį tuomet radau Pizoje, sugundytas galimybės paragauti itališkų studijų ypatybių. Bet Piza maža, visą senąją miesto dalį galima nesunkiai perkulniuoti per pusvalandį, taip ir nesutinkant turistų, kurie vejami baimės ar paprasčiausio tingumo retai kada palieka Stebuklų aikštę, miniomis ramstydami įžymųjį bokštą. Įdomu, ką apie fenomenalų šio miesto simbolio populiarumą pasakytų senelis Froidas.

Roma visai kas kita. Atvykau čia ne (tik) išgerti vyno prie Tibro bei iš arti pamatyti papà. Atvykau dirbti. Na gerai, ne visai dirbti, iš tiesų – atlikti praktiką. Būti ne visai tikru darbuotoju, bet save apgaudinėjančiu tokiu esant.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Iš tam tikrų šaltinių jau senokai susižinojęs, jog yra galimybė magistro praktiką atlikti Amžinajame mieste, nekantravau. Ir mėčiausi. Turint galvoje pavasarį prasidėsiantį baigiamųjų darbų rašymo vajų, praktika toli nuo savosios Alma mater, skaitytinų knygų ir šaltinių vargiai panėšėja į saugų sprendimą. Žinoma, saugiausia būtų niekada nepalikti erdvės, kurioje praleidome pirmąsias 273 savo (gyvenimo?) dienas. Šilta ir saugu, pažįstama, tik kažin ar pakankamai įdomu besiblaškyti mėgstančioms sieloms.

Taip išsisukinėdamas ir nuo savęs toliau stumdamas abejones rugsėjo pradžioje atsiradau Romoje. Galbūt išsigandęs Gerosios vilties vienatvės, gyvybines jėgas tarsi sekinančio ir sielą iki pat gelmių persmelkiančio suarchyvuoto šalčio, magistrantūros praktiką nutariau atlikti ambasadoje.  Palankiai susidėliojus dangaus kūnams ir sulaukus reikiamų žmonių pritarimo, pavyko užsitikrinti garbias praktikanto pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje prie Šventojo Sosto ir Suverenaus karinio hospitaljerų Šv. Jono ordino, paprasčiau tariant – ambasadoje prie Vatikano ir Maltos Ordino. Kiek netradicinis pasirinkimas lietuviškam medievistui, bet, matyt, giliai sukrėstas kalbų apie istoriko išsilavinimo plotį ir gylį, universalumą, plačias pri(si)taikymo galimybes ir perspektyvas darbo rinkoje, o gal genamas paprasčiausio avantiūrizmo, trumpam nusėdau čia.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Kaip nesunku įsivaizduoti, dėl diplomatinės atstovybės specifikos netenka aptarnauti Vatikano piliečių ir atlikti kitose valstybinėse įstaigose įprastų kasdienių darbų. Savo dienas leidžiu XVI a. statytuose Pallazo Sacchetti, kurie, tiesa, praeivių atodūsių nesulaukia, nors juos galima išvysti viename P. Sorrentino itališkos estetikos kupiname grožyje. Bet anoks čia stebuklas romiečiams ir aplink slankiojantiems turistams – kiekvienas senamiesčio kampas Romoje galėtų papasakoti krūvą skirtingų istorijų iš tų laikų, kai mūsuose žmonės dar, matyt, šiaurės vaisius valgė retai iš šventų giraičių viršūnių ant žemės nusileisdami.

La civiltà. Kurios čia tiek, jog reikia gerokai pasistengti norint pasislėpti medžių apsuptyje, nes gi laisvas plotas gali būti parduotas vienam iš šiandienos kunigaikščių. Neilgai trukus prie šiaurietiškų lygumų kraštovaizdžio pratusiam lietuvaičiui civilizacija užkemša visas smegenų jungtis, tad kasdien mindant tų pačių kelių̃ šaligatvius Amžinasis miestas ima prarasti turistų akyse nežabotą nuostabą keliantį žavesį ir tenka save stabdyti besistengiant įvertinti tai, kas glosto akis. Kartais pakanka užsukti į vieną iš 900 (sako vikipedija) Romos bažnyčių ir prisėsti dėmesiui leidžiant nuskęsti įspūdingoje baroko puošyboje ir gerokai senesnėse mozaikose bei mėgautis lyg niekur nieko šoninių koplyčių altoriuose besipuikuojančiais karavadžiais. Jų čia tiek, jog vienas nedidelis išdidžiai pasitinka ir išlydi svečius pro suveriamas medžio duris mano namuose.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Giliai sužavėtas pasąmonėje įstrigusio sausakimšo Romos metropoliteno, kurį pavydžiai saugo automatais ginkluoti išvaizdūs kariškiai, apsigyvenau rūsyje. Na, pusrūsyje, tad 1,7 metro aukštyje turiu grotuotą langą, primenantį, kad gyvenimas Romos rūmuose ne kiekvienam. Už tai galiu grožėtis puikiais itališkais praeivių batais. Ilgą laiką svarsčiau, kaip čia taip įdomiai pavyko apsigyventi, bet nusiraminimą radau beskaitydamas atsiminimų-pokalbių knygą apie legendinės diplomatų Lozoraičių šeimos jaunąjį atstovą Kazį. R. Morkvėnas pasakojo prisimenąs laiką, kai Kazys Lozoraitis tvarkė savo šeimos archyvą, ruošdamasis jį pargabenti Lietuvon. Tuo metu diplomato darbo vieta buvo „apytamsis, nekūrenamas, šaltas ir drėgnas pusrūsis.”[2] Žinoma, nepaisant geografinio artumo, būtų neteisinga niekingam praktikantui tapatintis su Lietuvos diplomatu par excellence, tačiau pavyzdys įkvepiantis ir numaldantis.

Vis tik, darbas, tai yra praktika, diplomatinėje atstovybėje, kai kuriais atvejais pralaimi studentavimui. Piniginėje liūdi niekam neįdomi LSP kortelė, o tikintis į muziejų prasmukti pigiau tenka slebizavoti bandant apsimesti itališko universiteto studentu ir, dargi, studijuojančiu architektūrą arba meno istoriją. Kartais pagalbos ranką ištiesia Europa ir muziejų galima aplankyti su jaunuolio iš ES šalių nuolaida. Brangių muziejų darbuotojos Romoje neitališkai nuoseklios ir visada maloniai nori apžiūrėti tavo dokumentus negailestingai spręsdamos kiek Erasmus stipendijos tau leis sutaupyti.

Realizuoti sukauptas lėšas Italijoje nėra nelengva. Nebent asketiškai tenkiniesi duonos kriaukšle, iš nesuskaičiuojamų fontanų lengvai bėgančiu geriamu (!) vandeniu ir dar kuo įaudrintoms mintims pasotinti. Silpnavališkai negebėdamas sutramdyti savo polinkių vis pasiduodu pagundai gerti kavą, kurios sodrumas dažnai užima kvapą net ir sustojus greta stoties įsikūrusioje landynės stiliaus užeigoje. Norint džiaugtis kitais svarbiausiais itališko gyvenimo atributais – ledais ir pica – reikia būti itin atsargiu, nes šiųjų kokybė bei sudėtis smarkiai varijuoja, o kaina dažniau atspindi lokaciją nei skonį. Sklando gandai, kad yra specialus gellato apps’as, kurio pagalba galima lengviau susiorientuoti klaidžiame romėniškame saldėsių pasaulyje. Lyg tyčia man pasisekė apsigyventi už kampo nuo puikios gellateria, kuri niekuo neišsiskiriančiame drebėjimų purtomame miegamųjų namų kvartalėlyje gamina įstabius natūralius ledus. Vietiniai žino, kad ten gera, todėl iki išnaktų dirbančios ledainės duris nuolat varsto sukaitę italai.

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Nuotr. Andriaus Balčiūno

Stebėdamas italų mitybos įpročius vis praskaidrinamus dūmais, kurių populiarumą liudija visose įmanomose miesto vietose besimėtančios krūvos nuorūkų, svarstau, kodėl italai yra vieni ilgiausiai gyvenančių europiečių. Apie tai galvoju manevruodamas šaligatviais bandydamas neįminti į nepareigingų augintinių vedžiotojų paliktas dovanėles ir netyčia užeinu į greta darbo esančią užkandinę, kurioje dirbančios merginos šūkteli „ciao, caro!“ Įtariu, jos nepastebi vis retesnių mano apsilankymų, o ir tais retais atvejais turiu jas nuvilti prašydamas vietiniams blankios, bet tūlam šiauriečiui mėgstančiam druską, nuostabios pizza bianca. Neverta tikėtis, kad pavadintas caro ar bello sulauksi ko nors daugiau nei savo grąžos palydėtos šilta šypsena, skiriama kiekvienam klientui. Prie darbo esančiame kišenės dydžio bare garbiai donnai gaminant po pietų pertraukos vidun sugužėjusiems kostiumuotiesiems kavą, įprasta keliais žodžiais persimesti su greta vitriną ramstančiu kavos mylėtoju ar barmenu nesupratusiu tavo prastokos itališkos tarmės. Norint išsiskirti pakanka su įprastu šiaurietišku santūrumu kalbėti nejudinant savo galūnių, nekeliant balso ir nesipiktinant. Einant per pėsčiųjų perėją kol ant pirštų galų bando užlipti kažkur skubantis Smart’as verta gerokai pamosikuoti rankomis ir retoriškai pašūkauti bei visa tai pamiršti jau kitą akimirką. Gal būtent tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis? Nelaikyti viso neracionalaus prado savyje, bet leisti jam laisvai bėgioti rankomis ir liežuviu nebijant, kad būsi nesuprastas, greičiau priešingai – aplinkiniai įvertins tavo ekspresiją. Nelengva, bet padorumo ribas kartais peržengiantys suvartojamos kavos kiekiai padeda.

To ir mokosi Romoje gyvenantis tūlas šiaurietis-vidurio-europietis studentas iš Istorijos fakulteto. Kasdienė darbo rutina teikia naujų profesinių įgūdžių, o liekantis laisvas laikas, šilti itališki vakarai ir gausios hedonistinių poreikių tenkinimo galimybės moko kitų dalykų. Jų į savo CV neįsirašysi, bet kažkur viduje visad turėsi nedidelį pietietiškai šiltą kampą, į kurį pasitraukęs galėsi mojuodamas rankomis rėkauti dėl gyvenimą mūsų valstietiškame krašte trumpinančių problemų absurdiškumo.

[2]     Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis, sud. G. Jurkevičiūtė, Vilnius: Artuma, 2008, p. 224.

Andrius Balčiūnas

Tagged , , , , , , , ,