Tag Archives: rašytojas

Dr. Tomas Vaiseta: „Istorikas turi griauti praeities suformuotas sienas žmonių galvose”

 

SONY DSC

Praėję metai profesinėje srityje Istorijos fakulteto dėstytojui dr. Tomui Vaisetai buvo išties stulbinančiai sėkmingi: debiutinė apsakymų knyga „Paukščių miegas” laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos” konkursą, išleista monografija Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“, gauti tokie apdovanojimai kaip Kazimiero Barėno literatūrinė bei VU rektoriaus jaunojo mokslininko premijos. Nepaisant to, kad pastaruoju metu išdalinta nemažai interviu, T. Vaiseta sutiko pasidalinti savo mintimis apie kūrybą, visuomenę bei istoriją ir su mūsų laikraščiu.

 

 

 

Kaip jūsų gyvenime atsirado istorija? Kodėl pasirinkote šią kryptį?

Nepasirinkau jos iš karto, mokykloje planavau stoti į astrofiziką, buvau tiksliukas. Visos kortos susimaišė, kai pradėjau daug skaityti. Ieškojau tarpinio varianto ir nusprendžiau pasukti į humanitarinius mokslus. Kai žmonės nežino, kur reikia stoti, bet nori kažką daryti, stoja į žurnalistiką. Tokiu būdu atsidūriau ten.

Žurnalistikos mokiausi 4 metus, buvo įdomu, bet man žurnalistikoje pritrūko to tikro „mokslo“, norėjau gauti kažkokį tvirtesnį pagrindą, gal tiesiog patenkinti vidinį poreikį naujoms žinioms, teorijai. Negaliu pasakyti, kad studijuodamas žurnalistiką labai domėjausi istorija, labiau domėjausi politologija, bet galiausiai pradėjau rašyti bakalauro darbą iš tarpukario spaudos. Mano tema buvo geopolitiniai projektai tarpukario Lietuvoje ir jų refleksijos spaudoje. Susidomėjau, svarsčiau tarp magistro studijų TSPMI ir Istorijos fakultete, bet ruošdamasis TSPMI stojamajam egzaminui supratau, kad man tai visiškai neįdomu, nes ten prasideda visuomenės nagrinėjimas per matematiką. Konstitucinė inžinerija, visokios teorijos… Aš norėjau grynesnės humanitarikos. Man pavyko įstoti į istorijos magistrą ir tada supratau, kad man čia tikrai įdomu. Paliko įspūdį geri dėstytojai, o rasti tuos autoritetus, į kuriuos norėtum lygiuotis, yra labai svarbu. Parašęs magistro darbą, ne visai ryžtingai galvojau, kad gal norėčiau stoti į doktorantūrą…Svarsčiau, ar priims, jaučiausi toks šiek tiek svetimšalis, per tuos dvejus metus nepajaučiau, kad čia būtų mano namai. Visgi įstoti pavyko, ir tuomet jau visiškai atsidėjau istorijai.

 

Koks yra istoriko vaidmuo visuomenėje?

Kalbėti tiesą apie praeitį. Tiesa, aišku, yra labai problemiška sąvoka: kas yra tiesa? Atsakymo nėra, bet užtenka to, kad istorikas sąžiningai atlieka savo darbą: savo tyrimu jis pasako tai, ką iš tikrųjų galvoja arba tai, kas bent jau pretenduoja į tiesą, bei kas jam atrodo svarbu. Reikia savo visuomenei kalbėti tiesą apie praeitį, nes kai remiesi tik romantiniais praeities vaizdiniais, aukso amžiaus įspūdžiu ir tarsi turi gyventi taip, kad tas aukso amžius sugrįžtų, iliuzinis vaizdinys nepadeda visiems eiti į priekį, gerinti savo gyvenimą, tobulinti valstybės valdymą, kurti gerovės valstybę. Šia prasme istorikas yra tas, kuris mūsų galvose griauna praeities suformuotas sienas, kurios kliudo mums eiti į priekį.

 

Parašėte knygą „Nuobodulio visuomenė”. Kaip jūsų akiratyje atsirado šita tema?

Nuo magistro studijų domėjausi sovietiniu laikotarpiu, jis man buvo įdomus, ir, kaip kiekvienas istorikas, apie tą laikotarpį skaičiau įvairių žanrų šaltinius. Tarp tų šaltinių buvo atsiminimai ir dienoraščiai, čia aš pirmiausia aptikau tą nuobodulį, arba aš bent jau galvojau, kad jį atradau. Ypač atsiminimuose, bet ir tų laikų dienoraščiuose (M. Martinaičio „Raudonojo sąsiuvinio užrašai” arba literatūrologo V. Kubiliaus dienoraščiai) vis kartojasi tas pats motyvas apie to laiko jausenas, kad jauti kažkokį bergždumą, beprasmiškumą, nykumą, rutiną, bet pirmiausia tai, ką galima apibendrinti kaip beprasmybės jausmą. Tu nejauti prasmės, kodėl gyveni šitoje visuomenėje, ir nematai prasmės tame, ką tau daryti liepia valstybė.

Pavadinau tai nuoboduliu dėl to, kad sociopsichologai aiškina, jog nuobodulys kyla tokioje būsenoje, kai žmogus atsiduria situacijoje, kuri jam neteikia prasmės. Tada žmogus bando iš tos situacijos rasti išeitį. Na, tarkime, tu sėdi paskaitoje, toks dėstytojas kaip Vaiseta kažką tau aiškina, ir tau darosi nuobodu. Kodėl? Nes tu nematai prasmės tame, ką jis tau pasakoja, tu nesupranti, kam tau to reikės, kokia tau iš to nauda ar tu tiesiog nesupranti. Ką tada daro studentai? Žaidžia telefonu, siuntinėja laiškelius, žiūri pro langą, snaudžia, varto konspektus, paišinėja juose. Visa tai yra nuobodulio situacija: žmogus nejaučia prasmės joje ir bando iš jos ištrūkti. Tai va, skaitydamas tuos atsiminimus, dienoraščius, laiškus apie tą beprasmybės jausmą aš bandžiau suprasti, iš kur jis kyla ir kaip žmogus tuomet bando ištrūkti. Iš Sovietų Sąjungos ir fiziškai ištrūkti negalėjai, ir psichologiškai – tik santykinai. Priėjau išvadą, kad nuobodulys sovietmečiu kildavo, kai žmogus susidurdavo su sovietine ideologija, kitaip sakant, jam prasmės neteikė tai, ką pateikė sovietinė ideologija ir ką jam primesdavo valstybė.

Aš jokiu būdų niekada neteigiau ir neteigiu, kad sovietmečiu buvo nuobodu gyventi. Kai kam galbūt buvo net labai įdomu. Žmonės gyveno savo gyvenimus, darė dalykus, kurių daugybę daro ir dabar, ir to negalime pavadinti nuoboduliu. Nuobodulys ateidavo tada, kai žmonės susidurdavo su ideologinėmis situacijomis: demonstracijomis, susirinkimais, privalomu ideologinių knygų skaitymu, ideologinio kino žiūrėjimu.

 

Ši knyga išsivystė iš jūsų disertacijos. Ar pradėdamas ją (disertaciją) rašyti įsivaizdavote, kad taip išplėtosite šią temą?

Ne. Dauguma doktorantų, rašydami disertaciją, suformuluoja kažkokią temą, turi pirminę idėją, yra skaitę ir parinkę šaltinius, kitų istorikų darbus, turi pirminį vaizdinį, bet per 4 metus doktorantūroje (tą turbūt daugelis galėtų patvirtinti) daug kas keičiasi…. Aš pasirašiau sau planą ir stengiausi jo laikytis, bet kokius 2 ar 3 kartus viską keičiau. Atrasdavau kokią teorinę literatūrą, kuri mane kažkur kitur nuvesdavo. Ta pirminė idėja, atsispyrimas nuo dienoraščių, atsiminimų, išliko, bet tai, kas išėjo ir virto knyga, skiriasi nuo pirminio sumanymo. Bent jau iš pradžių neturėjau tikslo kažką labai išsamiai ištyrinėti, tiesiog tuos ketverius metus leidau sau ieškoti būdo, kaip atsakyti į tuos klausimus, kuriuos randu šaltiniuose.

 

Ar šiandien visuomenėje dar matote išikusias to laikmečio problemas?

Kai kur nors pristatinėju tą savo nuobodulio visuomenės idėją, dažnai kam nors iš salės kyla klausimas: argi dabar nėra to nuobodulio? Argi dabar žmonės, sėdėdami biurokratiniuose posėdžiuose, nejaučia nuobodulio? Taip, jie jaučia, nes nuobodulys, beprasmybės jausmas nėra būdingas vien sovietinei visuomenei. Posovietinei visuomenei yra labai sunku atskirti, kur yra liekanos iš praeities, o kur yra beprasmybės jausmas, aplankantis dėl kitų priežasčių. Skirtumas tas, kad tais laikais beprasmybės įspūdį sukeldavo pirmiausia ideologinės situacijos. Jų dabar nebėra, bet yra daugybė kitų situacijų, kurios gali kelti tokius jausmus. Šia prasme galima atrasti panašumų, bet to priežastys yra kitos. Apskritai yra kalbama apie tai, kad beprasmybės jausmas, nuobodulys yra modernaus pasaulio produktas. Visa sociologija vos ne tuo paremta, kad apie modernybę kalbama kaip apie žmogaus susvetimėjimą, kuris kyla iš beprasmybės jausmo. Vadinamieji sociologijos tėvai – Georgas Zimelis, Emilis Durheimas – XIX a. pab. – XX a. pr. apie tai daug kalbėjo.

 

Sovietmetis yra gan opi ir skaudi tema. Ar apie ją galima ir apskritai kažkada bus įmanoma kalbėti atsiribojant nuo emocijų?

Galima sakyti, kad visi kiti laikotarpiai Lietuvoje taip pat kelia tam tikras emocijas, gal nebent išskyrus akmens amžių. Pabandykite paklausti profesoriaus Bumblausko ar kieno nors kito, argi nekelia aistrų kalbėjimas apie LDK laikus, Mindaugą arba Vytautą? Kelia. Ar nekelia emocijų kalbėjimas apie poliublijinę Žečpospolitą? Dar ir kaip, ypač dabartiniame politiniame kontekste. Ar nekelia emocijų XIX amžius? Ką jau kalbėti apie tarpukarį. Tas kalbėjimas visąlaik yra svarbus, nes istorijos supratimas yra mūsų tapatybės dalis ir labai svarbi, net jei kasdieniame gyvenime tu nesidomi istorija. Iš tikrųjų ir neturėtum. Nereikia tikėtis, kad visi domėsis istorija vos ne profesionaliai. Aišku, istorija susipina su kultūrine atmintimi ir kitais procesais, bet visi laikotarpiai kelia tam tikras emocijas.

Kalbant konkrečiai apie sovietmetį, man labai patiko Marijos Drėmaitės viename renginyje išsakyta mintis, kad sovietmetis dar ne visai tapęs istorija. Šia prasme jis kelia jausmus ne tik kaip istorinis laikas, bet kaip ir mūsų vis dar tam tikra prasme išgyvenamas laikotarpis, ne visai tapęs praeitimi. Nerijus Šepetys yra gerai pajuokavęs, kad mano knygos tyrimas baigiasi 1984-aisiais metais – būtent tada, kai aš gimiau. Tas pasakymas yra simbolinis, nes tuo metu, kai aš gimstu, prasideda mano gyvenimas ir istorija man baigiasi. Istorija yra tas laikas, kurio aš negyvenu. Tarkime, kai aš nueinu kalbėtis su auditorija, kurioje būna daugiau vyresnių žmonių, tai mes kalbamės iš labai skirtingų pozicijų: jie kalba apie savo gyvenimą, o aš kalbu apie istoriją. Tai yra du visiškai skirtingi kalbėjimo būdai. Yra labai sunku tikėtis, kad mes susišnekėsime, nes aš bandau daryti apibendrinimus, pateikti kažkokį modelį, bendrą interpretacinį aiškinimą, variantą, o tie žmonės turi savo asmeninį gyvenimą, patirtį, kuri yra labai turtinga.

Manau, kad jokie socialiniai mokslai niekad nepateiks tokio modelio, kuris galėtų įvertinti visą unikalų žmogaus gyvenimą. Jame visą laiką bus išimčių, kitoks žiūrėjimo kampas, mąstymo būdas, kitokie nutikimai. Bet aišku, mokslas turi vienus tikslus, o žmogaus atmintis, mąstymas yra visai kas kita.

 

Neseniai išleista jūsų pirmoji knyga „Paukščių miegas”. Kaip pasukote į grožinės literatūros sferą?

Rašyti aš bandau seniai, tai prasidėjo dar mokyklos laikais. Žinote, mokytojai duoda mokiniams per vasarą perskaityti tokį rekomenduojamos literatūros sąrašą. Savaime suprantama, niekas jo neskaito. Istorija paprasta: regis, po dešimtos klasės mokytoja pateikė mums tokį sąrašą, aš jį peržvelgiau ir atradau knygų, kurios man pasirodė įdomios ir pradėjau jas skaityti. Labai gerai prisimenu, tai buvo Stendhalio „Raudona juoda”, Hugo „Paryžiaus katedra”… Tai buvo pirma vasara, kai aš tiesiog skaičiau knygas. Ir anksčiau skaitydavau, bet ne su tokiu užsidegimu. Įveikiau tą sąrašą, ir literatūra pradėjo tapti mano savasties dalimi.

Tas pasaulis įtraukia, žadina tavo vaizduotę. Dešimtoje klasėje, kai tau yra 16-18 metų, ne kas kita, o literatūra tau gali atsakyti į tam tikrus klausimus, kuriuos sau užduodi arba į kuriuos nesąmoningai trokšti rasti atsakymus. Ne su tėvais ir ne su draugais prie pirmųjų alaus butelių sėdėdamas tu gali tuos atsakymus rasti. Manau, kad tik literatūra gali pasiūlyti tuos tikruosius atsakymus. Dėl to man labai keista, kai kylant diskusijoms apie dabartinius privalomus literatūros sąrašus moksleiviams kai kurie kritikuoja: o kam gi reikia tokių kaip Antanas Škėma? Bet, žmonės, palaukit, dauguma skaitančių jaunuolių pirmuosius atsakymus ar egzistencinę atramą randa pirmiausia Škėmos kūryboje. Aš puikiai prisimenu, kokį įspūdį mums, moksleiviams, paliko A. Škėmos „Balta drobulė”, aš ją iki šiol kartais pasiimu ir perskaitau. Man tai visiškai ne privaloma mokyklos literatūra, o tiesiog gera knyga, kuri leidžia tau su visomis paauglystės melodramomis nesijausti tokiam vienišam. Man atrodo, literatūros vaidmuo yra labai svarbus paauglystės laikotarpiu. Aišku, reikia paminėti ir Kamiu. Dabar iš jo labai dažnai juokiamasi, aš nuolat girdžiu, kad Kamiu yra vos ne šešiolikmečių skaitinys. Nieko panašaus, aš ir dabar jį skaitau. Kažkada tokiu būdu ir perskaičiau „Svetimą”, atsidėdau pažiūrėti, ar tikrai jis toks yra. Na, ne. Reikia skaityti kūrinį ir pabandyti suprasti, ką jis nori pasakyti. Bandant kažką suprasti apie save jis yra vienodai aktualus ir svarbus visoms amžiaus kategorijoms.

Aš kažką pats sau rašinėjau nuo paauglystės iki dabar, bet kad parašyčiau kažką, ką galima bent jau publikuoti, man reikėjo tiesiog subręsti. Tas brendimas užtruko iki trisdešimties metų. Beje, turbūt patvirtinu tą sociologų teoriją, kad jaunimas vis vėliau bręsta. Sakau visiems jauniems rašantiems žmonėms: reikia turėti galvoje, kad kartais tu tiesiog vėliau subręsti ir supranti, ką tu iš tikrųjų gali pasakyti, ir tai, kas įdomu būtų kitiems, o ne būtų tavo asmeninė psichoterapija.

 

Kiekviena knyga rašoma tikintis, kad ji bus kažkam svarbi ir reikalinga. Kaip manote, kokiam skaitytojui tokia yra jūsų knyga?

Sakoma, kad rašantys žmonės rašo savo kartai ir jaunesnėms, o ne vyresnėms kartoms, nes vyresni niekados nepatikės, kad už juos jaunesni autoriai gali kažką pasakyti, ko jie patys nežino, bet aš vis tiek stengiuosi užmegzti dialogą su vyresnėmis kartomis. Man nedaug, bet yra tekę pavažinėti po Lietuvą pristatant savo knygą, tai dialogas bent jau yra. Žmonės tiesiog nori sužinoti, ką dabartiniai trisdešimtmečiai galvoja apie tuos laikus, kurie buvo jų asmeninis išgyventas laikas.

Man svarbu užmegzti ryšį su vyresniaisiais ir pasakyti: žiūrėkit, mes atėjom tokie, mes atėjome iš jūsų, jūs mus užauginote, sukūrėte, ir štai ką mes mąstom apie jūsų gyvenimą, nes mums suprasti jus yra svarbu. Mums rūpi ne vien paaugliškai prieš jus maištauti, griauti viską, ką jūs sukūrėte, bet ir suprasti, kaip jūs gyvenat, ir mūsų atsakymas, mūsų mąstymas yra toks. Nesvarbu, priimsite jūs tai ar ne, vis tiek turėtumėte bent jau paklausyti.

 

Yra daug grožinės literatūros ir meninių filmų istorine tema, kurie kritikuojami kaip pateikiantys istoriją pernelyg fragmentiškai ar vienpusiškai. Ką apie tai manote?

Nemaža meno dalis, pirmiausia kalbant apie kiną, literatūrą – naratyvines meno sritis, visgi bando pateikti tam tikrą pasaulio aiškinimą. Nematau nieko blogo, jei menininkas tai daro nuoširdžiai, norėdamas pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja, neturėdamas jokio politinio užsakymo, negaudamas už tai pinigų iš URM, nesvarbu, kurios šalies. Šia prasme aš taip pat žiūriu kairiųjų sukurtą kiną kaip ir dešiniųjų sukurtą kiną, pats atsirenku, kas man artima, o kas man tolima. Aš galiu išėjęs iš kino salės arba numetęs knygą kritikuoti autorių, kad jis yra prakeiktas marksistas, komunistas ir t.t., bet aš vis tiek skaitau, ir jei patikiu, kad tai yra nuoširdi pozicija, tai aš tiesiog bandau suprasti, kodėl žmogus taip mąsto ir kodėl aš su juo nesutinku. Neteigiu, kad tai yra tik kažkokia nesąmonė, kurią aš turiu ignoruoti. Šia prasme esu visiškas liberalas ir pliuralistas.

Manau, kad mes susišnekėsime tik tada, kai žinosime, ką galvoja kiti žmonės. Man atrodo, kad būtent menas ir literatūra yra komunikacijos priemonė žmonėms susišnekėti tarpusavyje. Paprastai tariant, yra toks dažnai kartojamas banalus posakis: jei gali nerašyti, tai nerašyk. O man atrodo, kad reikia sakyti priešingai: jeigu gali rašyti, tai rašyk! Kuo daugiau žmonių rašys, tuo mes geriau susišnekėsime. Literatūroje tu iš esmės gali pasakyti tai, ko net susitikęs su savo artimiausiu draugu, šeimos nariais, antrąja puse nepasakytum. Vis tiek kažkurioje vietoje kalbėdamas su kitu žmogumi tu pajauti, kad sustoji. Tu nepasakysi žmogui atsisėdęs romano, nes žodinė komunikacija turi savo ribas. Literatūra padeda žmogų pasiekti visiškai kitaip. Na, tarkime, aš turiu bičiulį poetą, ir mes su juo daugybę kartų esame apie viską šnekėję, bet tu skaitydamas jo knygą aptinki tokius dalykus, kurių žmogus negali papasakoti, nes pagalvosi, kad jis yra arba sentimentalus, arba išsidirbinėja, arba maivosi. Kai pasiimi jo knygą ir jeigu ta knyga yra gerai parašyta, tu patiki žmogum ir bandai įsiklausyti, ką jis tau nori pasakyti, taigi literatūra yra komunikacija.

 

Kodėl visuomenės akyse humanitariniai mokslai yra ne tokie svarbūs kaip tikslieji?

Technologiniai mokslai yra tikrai reikalingi ir juos reikia skatinti, nes mums svarbi ir technologinė, ekonominė pažanga, bet yra labai klaidinga manyti, kad visuomenei to užtenka gyventi visavertį gyvenimą, nes žmogus nėra lygus technologiniam aparatui. Žmogus ne tik vartoja, valgo, naudojasi kompiuteriu, važinėja automobiliu, bet dar jis turi labai svarbų vidinį pasaulį, kuris jam yra labai reikšmingas kuriamais socialiniais santykiais, kultūra. Rašytojas Andrius Jakučiūnas yra sakęs, kad kultūrą mes sukūrėme tam, kad negyventume miške. Mes ir miške galime naudotis kompiuteriu, ar ne? Bet mes vis dar būsime žmonės, gyvenantys miške. Žmonės dar turi visai kitus dalykus, kuriuos kažkas turi suprasti, aiškinti, plėtoti, kurti naujas kultūros formas, socialines formas. Kažkas turi tai apmąstyti, bandyti suprasti, kas yra žmogus, nes jeigu mes plėtosime tik technologijas ir inžineriją, kažkurioje vietoje mes turbūt pamesime supratimą, kas mes patys esame ir ką čia darome. Ar neatsidursime tuomet tokioje orveliškoje situacijoje, kuomet būsime tik mechanizmo dalimi? Žmogus yra kur kas daugiau.

Negalima pasiduoti tokiam mąstymui, kad viskas yra tik mokslas, kuris mums leidžia kurti gerovės pasaulį. Žmogus netelpa į jokius rėmus. Humanitariniai mokslai padeda suprasti žmogui tokius dalykus, prie kurių kiti mokslai niekaip nepriartėja. Tai filosofinis lygmuo, bet galime kalbėti ir apie visiškai paprastą pragmatinį interesą, kodėl humanitariniai mokslai yra svarbūs: jie moko žmogų analizuoti, suprasti tekstą plačiąja prasme: suvokti jo prieigas ir tikslus. Visuomenę galime skaityti kaip tekstą. Mums svarbu mokėti tuos gebėjimus analizuoti, kaupti, turėti žinių, įgauti kompetencijų su jomis dirbti, ne tik būti žinių maišu, bet ir mokėti jas pritaikyti. Visa analitika yra humanitarinių-socialinių mokslų prerogatyva. Aš turiu bičiulį inžinierių. Tu pabandyk jam duoti kokį nors paprastą tekstą – didelė tikimybė, kad jis supras jį tiesmukai, nebandys gilintis į tai, ką jis iš tiesų sako.

Žmogaus pasaulis yra labai didelis ir kažkas turi bandyti jį suprasti. Kaip mes kitaip gyvensime? Ekonominėje gerovėje, bet visiškai savęs nesuprasdami.

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , , , ,