Tag Archives: savanorystė

Dr. Rūta Kačkutė: apie studijas, projektus ir savanorystę „ Visuomeninė veikla man padeda pažinti valstybę ir jos žmones“

 

Dr. Rūta Kačkutė yra Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto alumni, 2015 metais apsigynė disertaciją „Romėniškojo geležies amžiaus visuomenių socialinė analizė Baltijos jūros regione”. Šiuo metu  yra Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja, taip pat įvairių kultūrinių renginių ir iniciatyvų dalyvė ir organizatorė.

Esame Valstybės pažinimo centre, todėl  mano pirmas klausimas ir būtų, kas Jums padeda pažinti valstybę? Ir kokias įvardintumėte svarbiausias valstybės datas arba valstybės lūžius padėjusius susiformuoti valstybei?

Norėčiau pradėti nuo antros klausimo dalies. Man atrodo, jeigu mes kalbame apie modernią valstybę, o ir esame valstybės pažinimo centre, manau, kad visas šimtmetis, kuris prasideda ne tik vasario 16, bet ir anksčiau, visos ištakos nuo XIX amžiaus pabaigos- raida, kuri atvedė iki nepriklausomybės paskelbimo- mums kaip valstybei, svarbu suvokti kokioje terpėje ir kaip nelengvai gimė mūsų valstybė. Iš tikrųjų labai svarbu suprasti modernios valstybės ištakas ir žinoma, tokius  įvykius kaip Kovo 11. Manyčiau pačios  to lūžio datos yra svarbios, bet tam, kad suvoktum, kaip ta valstybė dabar funkcionuoja ir kodėl turi vienokių ar kitokių problemų, yra labai svarbu žinoti  ir valstybės ištakas, ir tai kas mus atvedė iki valstybingumo. Ir galbūt kaip tik ten ir yra  tam tikros  mūsų stiprybės, kurių mes galime ieškoti.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Pavyzdžiui, kokių stiprybių galėtume ieškoti praeityje?

Maža tauta labai greitai gali susivienyti – ir grynai pilietiško veikimo būdu ateiti iki nepriklausomybės, turiu omenyje Sąjūdžio situaciją ir atėjimą iki Kovo 11 dienos. Iš tikrųjų, tai yra neįtikėtinas žmonių susitelkimas ir neįtikėtinas meno žmonių, intelektualų, kurie sugebėjo sutelkti tautą ir atvesti ją į nepriklausomybę poveikisTai yra mūsų stiprybė, kurią dabar šiek tiek primiršome.

Grįžtant prie pirmos klausimo dalies: kas Jums kaip valstybės tarnautojai, mokslininkei ir pilietei padeda pažinti valstybę?

Man asmeniškai valstybę pažinti padeda, turbūt, mano kaip istorikės ir archeologės studijos, gal labiau istorikės, kartu ir darbas valstybės tarnyboje. Aš daug metų dirbu valstybės tarnyboje, nuo 2000 metų, bet taip pat prisideda ir mano visuomeninė veikla: aktyvus dalyvavimas valstybės gyvenime įvairiomis formomis. Aš turiu daug  veiklų. Tai man padeda pažinti valstybę ir jos žmones, ne tik  darbas valstybės tarnyboje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Galėtumėte įvardinti kokios  tai veiklos?

Pirmiausia savanorystė įvairiose kultūriniuose renginiuose – tai Kauno džiazo festivalis, įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos, kuriomis užsiimu nuo 2005 metų, na tokios kaip Metų knygos rinkimai, Knygų mugė. Daug įvairiausių. Pavyzdžiui, viena iš iniciatyvų – „Žymūs žmonės skaito“ knygų mugėje. Dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Migruojantys paukščiai“. Man tai tikrai atvėrė akis, leido pažinti kitus žmones, kurie gyvena ne Lietuvoje, jų santykį su valstybe. Tai plečia akiratį. Kiekvieną kartą, kai sutinki naujus žmones.

 Man būnant savanore įvairiuose projektuose susiduriu tuo, kad jame savanoriauja dažniausiai studentai, moksleiviai, ar nemanote, kad  Lietuvoje savanoriauja tik jauni žmonės, kai tuo tarpu užsienyje savanoriauja įvairaus amžiaus piliečiai?

Tikrai ne. Tie, kurie pradeda savanoriauti jaunystėje, jie ir ateityje greičiausiai bus savanoriai. Tik tiek, kad savanorystė kinta. Vienais dalykais domiesi, kai esi jaunas, tada ir savanoriauji vienose organizacijose, paskui su amžiumi keiti ir organizacijas. Pirmiausia tai – laimė dovanoti kitiems, bet iš tiesų savanorystė visomis prasmėmis tobulina tave kaip žmogų, specialistą ir asmenybę. Iš savanorystės  daugiau  gauni negu atiduodi, nes tikrai ne pinigais viskas – gyvenime matuojama. Savanoriaudamas gauni  tokias patirtis, kad nebūdamas savanoriu niekada jų negautum. Ir man atrodo, kad patirtys – pats  didžiausias ir svarbiausias turtas, o be to dar ir gerą darbą darai. Aš manau, kad savanorystė tinka ne tik jaunimui, bet  žinoma yra gerai pradėti savanoriauti jauname amžiuje, kol neturi didelių įsipareigojimų, turi daugiau laisvo laiko, gali sau tai leisti o paskui tai tampa įpročiu, be kurio nebegali gyventi.

Man kaip istorijos studijų programos studentei, įdomu kaip jūsų pasirinkime atsirado Istorijos fakultetas ir Jūsų atveju archeologija?

Aš į universitetą įstojau 1988 metais, iki 1987 metų sakiau, kad noriu būti mokytoja, nesusimąstydama nei kokios srities, nei ką aš  iš tiesų noriu daryti -1987 metais pradėjau daug skaityti apie Vilniaus  katedrą, apie jos tyrinėjimus. Taip ir  susidomomėjau archeologija. Atsimenu, kai sužinojau, kad  Katedros skulptūros buvo nuverstos ir sunaikintos, kilo noras kažką daryti, kad jos būtų restauruotos ar atstatytos. Ir tas susidomėjimas Katedra ir jos tyrinėjimais atvedė mane į archeologiją. Kai stojau į universitetą jau žinojau, kad noriu būti archeologė,  o ne istorikė.

Jūs  įstojote 1988 metais dar sovietmečiu, bet priklausėte tai kartai kuri baigė universitetą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kas per tą laiką keitėsi universitete, visuomenėje?

Patys įdomiausi metai buvo mano pirmas kursas, nes 1988/1989 metais vyko labai daug lūžių. Pirmame kurse 1988 metų rugsėjį vos  ne rugsėjo 3 dieną, išvežė rinkti bulvių, nes dar buvo Sovietų Sąjunga, tai buvo privaloma rudeninė praktika. Renkam mes ten bulves ir sužinom, kad žalieji rengia akciją, „Apjuoskite Ignalinos elektrinę“. Akcija nukreipta prieš atominę elektrinę. Šeštadienį ir sekmadienį mums būdavo laisva diena ir mes vadovui pareiškėme, kad važiuojame apjuosti elektrinės. O mums pasakė:„ jeigu išvažiuosit, grįžę nebebūsit studentais“. Bet mes  vis tiek išvažiavome dalyvauti akcijoje ir niekas mūsų už tai nenubaudė. Arba pavyzdžiui, mes visi atsisakėme karinių mokymų. Tuo metu  merginoms buvo privalomi kariniai medicininiai mokymai, o tuo tarpu vaikinus mokė karinio parengimo.  Mes mokymų atsisakėme, mums grąsino, tačiau iš studentų sąrašų neišbraukė. Tie nepriklausomybės pokyčiai buvo tokie greiti ir neįtikėtini! Buvo labai daug laisvės, labai greitai keitėsi mokymosi programos. 1988 metais pradėjom studijuoti TSKP istoriją, o jau 1989 m.,pavasario sesijoje  skaitėme rusišką knygą apie – Lenino ir  Stalino nusikaltimus. Apie Stalino nusikaltimus buvome girdėję, bet apie Lenino masinius naikinimus skaityti buvo visiška naujiena. Studijuoti buvo be galo įdomu per metus atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmą pusmetį  mes buvome maitinami viena informacija, o antrą pusmetį staiga  jau skaitėme visai  kitą literatūrą ir gaudavome informaciją. Tikrai  buvo labai įdomūs metai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Taigi, darbas mokykloje buvo kaip  tolimesnis karjeros sprendimas?

Studijuojant dažnai ieškoma įvairiausių galimybių užsidirbti. Mano močiutė buvo mokytoja, mama yra dėstytoja.Šeimoje natūraliai įgijau pedagoginiam darbui reikalingų  įgūdžių. Aš visada galvojau, kad sugebėčiau tiek mokyti, tiek dėstyti ir man pasitaikė tokia galimybė. Pradžioje mažus vaikus mokiau anglų kalbos, vėliau pasitaikė galimybė dirbti anglų kalbos mokyklėlėje. Tai buvo pradžių pradžia. Nebuvo jokios metodikos, kaip mokyti mažą vaiką užsienio kalbos,viską  reikėjo pačiam kurti. Kaip ir sakiau, mano močiutė anglų kalbos mokytoja, ji visą gyvenimą pati kūrė metodikas kaip dirbti su vaikais. Vaikystėje atsimenu mes su ja labai daug žaisdavome, buvo daug žaidimų, kuriais ji mane mokė anglų kalbos. Man tai pasirodė be galo smagus ir prasmingas užsiėmimas, kai žaisdamas su  vaiku gali jį dar kažko išmokyti.

Esate archeologijos mokslų daktarė, kas paskatino jus neapsiriboti vien bakalauro ir magistro studijomis ir siekti daktarės laipsnio?

Man visada buvo įdomu sužinoti daugiau. Būti mokslininke mane skatino interesas sužinoti daugiau. Gyvenime paprastai  nelieka pakankamai laiko, ramiai studijuoti ir gilintis į vieną ar kitą temą. Jeigu nori į kažkokią temą gilintis, turi sau sudaryti sąlygas. Tokios sąlygos yra sudaromos doktorantūros studijų metu. Man gyvenime pasisekė, kad aš tik pabaigus universitetą išvažiavau į užsienį. Išvažiavau studijuoti į Daniją, gerai pažininau Danijos ir skandinavų archeologiją. Todėl  man buvo įdomu rašyti disertaciją ir lyginti visuomenes, bendruomenes gyvenusias abiejose Baltijos jūros pusėse prieš pora tūkstančių metų. Atrodė, kad tuo metu gyvenę žmonės, turi daugiau panašumų negu skirtumų. Viena iš mano disertacijos išvadų ir yra ta, kad dalis bendruomenių gyveno labai panašiai.

Būdama Danijoje nusprendėte studijuoti ir baigti tolimesnes archeologijos studijas?

Danijoje nestudijavau, kaip paprasta studentė, bet aš porą metų buvau vadinamas studentas svečias, dabar vadinamasis laisvasis klausytojas, kur  galėjau lankytis tas paskaitas, kurios man buvo įdomios. Visą laiką turėjau vadovą, o paskui pradėjau rinkti medžiagą disertacijai, pradėjau važinėti po muziejus. Mane visą laiką globojo Orhuso universitetas. Disertaciją apsigyniau Vilniaus universitete. Kai grįžau iš Danijos, aš ją buvau pabaigus,  gintis turėjau Danijoje. Bet grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti Seime patarėja kultūrai. Taigi buvo tikrai daug darbo, mažas vaikas, nenuvažiavau ir nesigyniau. Paskui nusprendžiau, kad noriu disertaciją tobulinti, nes praėjo 10 metų, tai visą medžiagą reikėjo atnaujinti, nes moksle 10 metų daug reiškia. Aš naudojau savo surinktus duomenis, bet disertaciją parašiau antrą kartą ir  manau, kad nuo to ji tik pagerėjo. Ateina tam tikra branda ir dalykus pradedi kitaip vertinti.

Kodėl iš šiaurės šalių pasirinkote Daniją, tai buvo Jūsų profesinis sprendimas, ar žavėjimasis šia šalimi?

Aš pirmą kartą Danijoje buvau 1992 metais visiškai atsitiktinai. Pas mus namuose lankėsi danas iš Viborgo miesto, kuris bendravo su muziejuje dirbančiu archeologu.Pasikalbėjom ir jis man pasiūlė atvažiuoti atlikti  praktiką Viborgo muziejuje. Taigi, aš tokiu būdu atsidūriau pirmą kartą Danijoje. Pasirodė, kad archeologas dirba  ir Orhuso universitete. Po pokalbio jis pasiūlė atvažiuoti laisvu  klausytoju, jei gausiu ieškoti stipendija. Man pasisekė ir aš stipendiją gavau ir taip atvažiavau į Daniją. Paskui  buvau priversta išmokti danų kalbą, nes studijos buvo daniškai,daug svarbios literatūros tik daniškai. Kai išmoksti vieną  skandinavų kalbą, nesunku išmokti ir kitas šios grupės kalbas.

Taigi, Jums kaip humanitarinių mokslų atstovei kalbos tikrai ypač svarbios. Taigi, mano pirštai užlenkė netgi šešias kalbas!

Danų kalbą moku puikiai, skaitau norvegiškai ir švediškai, laisvai kalbu anglų, rusų kalbomis, lenkų galiu tik skaityti.

Skaitant Jūsų biografiją man užkliuvo faktas, kad esate studijavusi teisę. Ar susidūrėte su problemomis ir kliūtimis, nes visgi esate atėjusi iš humanitarinių mokslų?

Aš nestudijavau tikrosios teisės, studijavau Europos Sąjungos teisę ir adminstravimą, tai yra šiek tiek paprasčiau. Man nebuvo sunku, nes tuo metu jau kelis metus dirbau Seime. Seime dirbant, nuolat susiduri su teisės aktais. Praktiškai viską išmokau, bet man trūko -teorinių žinių.Studijuoti buvo be galo įdomu. Rašiau magistrinį darbą iš Europos struktūrinių fondų panaudojimo kultūrai, o kadangi aš dirbu kultūros srityje, man buvo smalsu pasižiūrėti,kaip kitos šalys sugeba struktūrinius fondus panaudoti kultūrai ir kaip juos panaudojame Lietuvoje. Įdomu  daryti tai, kuo tuo momentu gyveni ir darbe, ir studijose.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar vis dar esate susijusi su archeologijos mokslu? Galbūt vis dar leidžiatės į ekspedicijas, kasinėjimus?

Su archeologija esu susijusi tiek, kiek dėstau Vilniaus universitete. Ir  vis dar turiu tokį planą, ambiciją, išleisti savo disertaciją kaip monografiją, tik noriu ją papildyti.Bet kol kas nerandu tam laiko. O archeologiniai kasinėjimai – liūdnoji dalis, nes aš tikrai labai mėgstu būti ekspedicijose, bet deja, visiškai nerandu tam laiko. Kiekvieną vasarą  sau žadu, kad šiemet važiuosiu, bet geriausiai kas pavyskta, tai vienos dienos apsilankymas ekspedicijoje.Tuo metu, kai gyvenau ir studijavau Danijoje, atvažiuodavau kasinėti į Kernavę ir į Dauglaukį. Tačiau, kai pradėjau dirbti iš pradžių Seime, o vėliau Prezidentūroje, laiko tiesiog pradėjo trūkti ir apsilankydavau vis rečiau.

Kaip jūsų įgytas išsilavinimas jums padeda švietimo, kultūros klausimais?

Aš manyčiau, istoriko išsilavinimas –  dėkingas, tuo, kad atveria platų akiratį, leidžia pažinti įvairių dalykų  ir jeigu  paskui gyvenime tave domina viena ar kita tema jau žinai, kur ieškoti informacijos, kaip gilintis. Istoriko arba plačiąja prasme humanitaro išsilavinimas yra tikrai geras  ir platus. Svarbiausia, kad studijuojant istoriją pradedi  galvoti, kaip susieti dalykus, sužinai, kaip jie yra susiję istorijoje ir dabartyje ir tai atveda prie sąsąjų ieškojimo kituose dalykuose. Manau, istoriko išsilavinimas labai vertingas kaip pagrindas, na o teisė, administravimas, Europos sąjungos studijos ir kitos žinios padeda kasdieniame darbe. Galiu pasakyti tik tiek, kad savęs lavinimas domintis  kultūra ir jos procesais,man taip pat padeda.

Parengė Rūta Matimaitytė

Advertisements
Tagged , , , , , , , ,