Tag Archives: Simona Glazauskaitė

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Tagged , , , , , , ,

Knygos „Pilies šešėlyje“ pristatymas

Vasario 10 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko VU Istorijos fakulteto lektoriaus dr. Vytauto Volungevičiaus knygos „Pilies šešėlyje: teritorija, visuomenė ir valdžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2015) debiutas.

Į pristatymą atvyko prof. habil. dr. Zenonas Norkus (VU, Filosofijos fakultetas), doc. dr. Nerijus Šepetys (VU, Istorijos fakultetas), prof. dr. Rimvydas Petrauskas (VU, Istorijos fakultetas) bei kiti dalyviai.

Renginį pradėjo ir įvadinį žodį tarė knygos redaktorius Nerijus Šepetys. Nestokodamas smalsumo, redaktorius ne kartą kalbėjo ne apie pačią knygą, bet kaip ji įgavo mūsų regimą pavidalą. Paties autoriaus – V.Volungevičius – atsakymai į kolegų užduotus klausimus, pastebėjimus buvo ne ką mažiau taiklūs ir šmaikštūs. Už gerbiamų renginio kaltininkų nugarų, tiesiai prieš žiūrovų akis, nuolat mirgėjo knygos viršelių dekoracijos – tai olandų dailininko Pieterio Bruegelio tapybos darbai. Toks kūrybiškas pristatymas leido susirinkusiems istorijos bei knygų gerbėjams ne tik įdėmiai klausytis, bet ir pasipuošti veidą šypsena.

Redaktorius klausė V. Volungevičiaus, ką, rašydamas šią knygą, sužinojo apie Lietuvą. Autorius atsakė, jog knyga sudaryta pagal disertaciją, o rašydamas ją sužinojo daug faktų, tačiau išskyrė mintį apie „galią, kuri pajungia sau savo visuomenę“. Be to, autorius užsiminė padaręs atradimą rašydamas pratarmę. Kai reikėjo parašyti pavadinimą, suvokė, kad jam už kokį nors objektą svarbiau yra jo šešėlis, tai yra, kokią naštą objektas tempia su savimi.

Prof. Zenonas Norkus pasidomėjo, kas lėmė skirtumus tarp disertacijos ir išleistos knygos. Pasirodo, N. Šepetys neapsiribojo vien korektūra: knygos rašymo procese jis apskritai nestokojo vertingų patarimų autoriui. Z. Norkus gyrė V. Volungevičių už profesionaliai kruopštų darbą, redaktorių, negailėjusį pastangų, bei „Naujasis Židinys-Aidai“ redakciją, kuri išleido monografiją, tobulai atitinkančią visus reikalavimus: estetiką, funkcionalumą, patogumą ir prilygstančią vakarų Europos universitetų lygiui.

Pilis – tai ne tik statinys, rezidencija, kaip daugeliui įprasta galvoti, bet ir „socialinis, vientisas darinys ir valdžios ženklas“ (V. Volungevičius). Beveik visos Lietuvos pilys iki pat 1569m. Liublino unijos – medinės, apdirbtos moliu trobelės. Rimvydas Petrauskas, kalbėdamas apie knygą, pasakė: „Svarbiausia, kad čia suabejota pačia pilimi“. Tai parodo, jog V. Volungevičius sugebėjo pamatyti įvairias pilies reikšmes. Kaip jis pats švelniai juokaudamas paminėjo, pilis ir V. Volungevičius ateityje gali tapti sinonimais. Mes tuo tikime ir linkime parašyti dar ne vieną puikią knygą.

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,