Tag Archives: Trakinių partizanai

Interviu su B. Gailiumi: apie partizanų karo atmintį, Džeimsą Bondą ir studijas

Nuotr. V. Daškevičiūtės

Kaip vystėsi Jūsų akademinis kelias?

Reikia pradėti nuo to, kad aš – netikras istorikas. Pirmiausia baigiau teisę Vilniaus universitete, įgijau magistro diplomą. Į istoriją aš patekau ir sau pačiam netikėtai, kai maždaug trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Daugiausia dirbau ties partizaninio karo ir teisiniais klausimais, nes ten buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo tam reikalingų žinių. Taip išėjo, kad paliekant šį darbą man pasidarė labai gaila viso to, kas ten buvo mano apmąstyta ir surinkta, ir tada (2006 m.) parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“.

Po to įstojau į doktorantūrą. Tai padaryti mane įkalbėjo draugai ir pažįstami. Aš iš pradžių labai griežtai atsisakiau, nes man mokslų jau buvo gana. Vis dėlto jie mane įtikino, dabar manau, kad teisingai padarė. Doktorantūroje pasirinkau tirti visai kitą temą, bet vieną dieną kiemelyje sutikau profesorių A. Bumblauską, ir jis savo tokiu jam būdingu stiliumi dūrė į mane pirštu ir pasakė: „Tu parašei knygą!” Sakau, taip, parašiau: „Tai ką tu čia dabar veiki, tai ir rašyk disertaciją ta tema!“ O aš net nežinojau, jog taip galima. Tada pakeičiau disertacijos temą į partizanų karo atmintį. Taip čia ir pasilikau.

Kokie buvo jums svarbiausi, įsimintiniausi dėstytojai?

Iš Teisės fakulteto man labiausiai patikęs ir didžiausią įspūdį palikęs dėstytojas buvo Armanas Abramavičius. Vienu metu jis buvo Konstitucinio teismo teisėjas. Tuo metu, kai man dėstė, turbūt dar buvo prezidento patarėjas. Labai geras baudžiamosios teisės specialistas ir dėstytojas. Aš iš jo paskaitų labai gerai atsimenu epizodą, kai studentas jo paklausė kažkokio sudėtingo klausimo, į kurį jis net negalėjo iš karto atsakyti. Kai po pertraukos mes visi susirinkom, jis į tą studentą pasižiūrėjo ir sako: „Žinot, aš valgydamas truputį pagalvojau, ir yra viskas taip:…“ Man nuo tada įstrigo, kad jei žmogus net pietaudamas galvoja apie studentų klausimus, reiškia, jam studentai tikrai svarbūs. Tą dėstytoją labai šiltai prisimenu.

Kalbant apie Istorijos fakultetą, labai gerbiu Nerijų Šepetį, kuris buvo ir tebėra mano draugas bei vienas iš žmonių, kurie mane įkalbinėjo rašyti disertaciją. Aišku, atsimenu profesorių Bumblauską, kuris buvo mano darbo vadovas. Doktorantūra jau yra visai kitas dalykas, čia su dėstytojais susiduri visai kitaip. Jie taip nebeįsirėžia į atmintį visiems laikams, kaip anksčiau.

Jums artima partizanų tema pastaraisiais metais išgyvena tam tikrą atgimimą, apie tai pasidarė populiaru kalbėti. Kaip manote, kodėl?

Galbūt yra ne visai taip. Tai, ką jūs apibūdinote kaip pakilimą, yra didesnį intensyvumą įgavusios partizanų karo istorijos studijos. Su tuo aš sutinku. Visuomenėje, viešojoje erdvėje greičiau yra ne pakilimas, o kaip tik – nuosmukis. Šia tema jau seniai tiek nebekalbama, kiek žmonės kalbėdavo 1995 ar 1992 metais, tai nebe taip visiems įdomu. Turbūt pergyvenamas normalus poslinkis nuo buvimo politiniu klausimu prie buvimo istoriniu klausimu, nes yra vis mažiau žmonių, kurie su tuo susidūrė tiesiogiai. Susiskaldymas, kurį partizanų karas Lietuvoje paliko tikrai ilgam, dabar jau nebėra toks aktualus. Lietuvos visuomenė, mano nuomone, jau nebėra posovietinė, tai jau irgi praeityje. Dabar vyksta tai, kas ir turėtų įvykti: partizanų karas virsta labai svarbia Lietuvos istorijos tema, nes ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinės valstybės ištakomis.

Pernai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė J. Ohman filmas „Nematomas frontas“, paskui vyko žaliosios juostelės akcija. Šie reiškiniai iš kai kurių žmonių susilaukė didelės kritikos, kad tai skirta masinei auditorijai, kad filmas yra popsistinis. Ar pritartumėt tam?
Ar jūs jaučiate, kad diskusija yra visiškai pasikeitusi? Nebėra taip, kad kas nors sakytų „oi, jūs užsirišot žalias juosteles, o iš tikro tai žudikų reklama užsiimat“. Jau yra visiškai kitas požiūris. Aišku, istorikams profesionalams visa tai atrodo nerimta, bet istorikams išvis niekad niekas, kas vyksta jų laikais, neatrodo rimta. Jiems rimta yra tik tai, ką gali iš esmės išnagrinėti, kas jau yra praėję. Tada, kai jau šaukštai po pietų, tu kaip istorikas esi labai gudrus pasakyti, kad visi viską neteisingai padarė, ir išaiškinti, kas būtų buvę teisinga, ir kaip tu pats būtum daręs, jei būtum tada gyvenęs. Kaip gaila, kad negyvenai! Nepalaikau šitos istorikų mados, stengiuosi pats taip niekada nedaryti. Net ir būdami istorikais mes gyvename savo laiku ir turime aiškiai suprasti, kas vyksta mūsų pačių visuomenėje.

Paradoksaliai galima pasakyti, kad tos žalios juostelės labai mažai ką bendro turi su partizanų karu ir jo atmintimi. Tai daug labiau susiję su visuomenės išgyvenimais, tam tikru laikotarpiu, kurį žmonės supranta kaip krizę. Iš tikrųjų tai gi labiausiai buvo susiję su Ukraina ir su Lietuvos baime ja virsti. Galima diskutuoti apie tai, kiek ta baimė buvo pagrįsta, bet faktas, kad taip buvo. Ši akcija buvo tų visuomenės jausmų išraiška. Labai gerai, kad žmonės turi intuityvų pojūtį, kad Lietuvos valstybė iš dalies laikosi ant partizanų karo atminties. Tai, kad visuomenė adekvačiai įvertina savo ištakas ir padėtį, jau yra labai daug. Dėl to reikia džiaugtis, o ne kabinėtis, kad žmonės ne visas knygas perskaitė.

Pavasarį dalyvavote Trakinių partizanų akademinėje dienoje. Ten buvo kalbama apie 1939-1940 metų Lietuvą, ir jūs sakėt, kad Lietuva išnaudojo tik pusę savo galimybių iš turėtų trijų. Ką turėjote omenyje?

Pirma, Lietuva neišnaudojo galimybės pasipriešinti, kai buvo iš tikrųjų galima tai padaryti, t.y. 1939 metų rudenį. Neišnaudojo ne tik Lietuva, o ir kitos tuo metu SSRS terorizuotos valstybės. To nepadarius, 1940 metais jau buvo per vėlu, sovietų kariuomenė jau buvo Lietuvoje. Pralaimėjimas buvo akivaizdus. Tai būtų buvęs ne pasipriešinimas, o savižudybė. Politikai būtų neatsakingi pradėti karą, kurio negali laimėti, tai beveik nusikaltimas. Nejaučiu gėdos dėl to vadinamojo „neiššauto šūvio“, greičiau priešingai. Bet tuo metu, 1940 metų birželį, kai vyko vyriausybės posėdis, mano supratimu, daug svarbesnis buvo kitas klausimas, t.y. buvo pareikalauta suimti du vyriausybės narius. Juos gi buvo galima išgelbėti. Net ir krizės ištikta, net ir labai mažos valstybės vyriausybė gali išgelbėti du žmones nuo kitos valstybės, jeigu turi dar nors kiek galimybių veikti, bet apie tai išvis niekas nekalbėjo. Vadovautasi logika, kad jei jau priimi vieną ultimatumo punktą, tai priimi visus savaime. Yra neapsakomai gėdinga, kad Povilaitį suėmė policija, kuriai jis pats vadovavo.

Vienintelis teisingas dalykas, kuris tuomet buvo padarytas, ir vienintelis dalykas, už kurį mes pykstam ant Smetonos – kad jis pabėgo. Kai taip įvyko, tapo sunkiau parodyti, kad Paleckio vyriausybė viską daro teisėtai, o sovietai to labai norėjo. Manau, kad Smetonos pasitraukimas buvo išmintingas žingsnis, nes pagal tai, kas atsitiko latvių ir estų prezidentams, labai aiškiai galima įsivaizduoti, kas būtų atsitikę ir jam. Kodėl žmogus turi to norėti ir pasilikti viso to laukti? Man atrodo, kad jis suprato, ką daro. Manau, kad tai buvo vienintelė išnaudota galimybė iš visų, bet tai labai mažai. Iš to meto politikos reiktų mokytis visai ne to, ar reikia priešintis, ar ne. Reikia mokytis, kaip pamatyti tikruosius savo pasirinkimus ir kaip adekvačiai įvertinti savo padėtį įvairiose situacijose. Ar mes turėtumėm pasipriešinti, ar pasiduoti? Svarbiausia žinoti, kada ką pasirinkti.

Kokia yra ir turėtų būti istoriko darbo prasmė?

Mokslininkai viską daro tik dėl to, kad jiems smalsu. Paskui pasakoja, kad viską padarė tam, kad visuomenė būtų geresnė, apsišvietusi, kad kai segasi žalias juosteles, žinotų, ką tai reiškia, bet gi visa tai yra išvedžiojimai. Kažką darai dėl to, kad gimsta sumanymai, kuriuos norisi įgyvendinti. Norisi kažką sužinoti ir paskui papasakoti kitiems. Senamadiškai manau, kad istorikas beveik neišvengiamai yra rašytojas. Gali būti kino kūrėjas, kas gal dar yra nepakankamai išnaudojamas pasakojimo būdas. Kartais ateina įkvėpimas, kuriam negali atsispirti, ir kai dirbi, tu savęs neklausi apie to darbo prasmę. Ją išgalvoji tada, kai žmonės priešais tave atsisėda ir paklausia. O kokia prasmė to, ką jūs darot? Tokia pati.

Kaip jūsų akiratyje atsirado Džeimso Bondo tema?

Man buvo turbūt 14-15 metų. Tais laikais buvo leidžiamas labai įspūdingas detektyvų žurnalas „Rankas auštyn!“. Vienas numeris buvo skirtas vien pirmam Flemingo romanui apie Džeimsą Bondą – „Rojalio kazino“, kuriame jis buvo išverstas ir išspausdintas. Šis žurnalo numeris man visiškai atsitiktinai pateko į rankas ir aš jį perskaičiau.

Kažkada vienam pažįstamui prisipažinau, kad turbūt tą knygą perskaičiau per anksti, nes kai jau daug vėliau skaičiau Džeimso Bondo knygas, visai kitką ten atradau. Tada man paaiškino, kad čia yra ne visai taip, nes būna atvejų, kai knyga perskaito tave. Ko gero, taip ir įvyko – knyga perskaitė mane, nes kaip tik tuo metu,  kai daug domėjausi kinu ir dažnai vaikščiojau į kino teatrą, prasidėjo Bondo filmų atgimimas, o nepaprastai žavingu Džeimsu Bondu tapo P. Brosnanas. Tarp kitko, pastebėjau, kad kiekvienam žmogui įsimena tas Bondas, kuris vaidino jo jaunystėje ar paauglystėje. Vien tik pagal tai žmonės nusprendžia, kuris aktorius yra geriausias. Man geriausias, aišku, yra P. Brosnanas.

Po 10-15 metų iš naujo sugrįžau prie šios veiklos ir tada jau perskaičiau visus Flemingo romanus. Kažkas tada, matyt, įvyko, tas pasaulis įtraukė, užbūrė. Praėjus dar kokiems penkiems metams galiausiai supratau, kad toje temoje yra daugiau, nei žmonėms atrodo. Pradėjau domėtis, kas parašyta apie Džeimsą Bondą, o parašyta labai daug kultūrinės kritikos. Supratau, kad dar ne viskas pasakyta ir kad galiu pridėti kai ką naujo. Tokiai drąsiai minčiai atėjus, pradedi  po truputį veikti. Dabar aš jau esu įpusėjęs kažkada būsimą knygą. Ji iš dalies pati save diktuoja ir vis keičia savo pavidalą.

Kokias knygas mėgstate skaityti laisvalaikiu?
Labai mėgstu trilerius, ypač mėgau anksčiau, kai turėjau tam daugiau laiko. Galiu išskirti F. Forsaitą, J. Grishamą, teisinių trilerių rašytoją. Šiaip dabar jau darosi sunku suprasti, kokias knygas mėgstu skaityti, nes daug skaitau dėl to, kad manau, jog reikia perskaityti, nors tai tik vidutiniškai įdomu, pvz., Makiavelio „Valdovas“. Įdomi knyga, kai jau perskaitęs apie ją galvoji, bet skaitydamas to nepasakysi, nes ji parašyta visai ne tau, o XVI a. skaitytojui, kuris visiškai kitaip mąstė ir dėl to visai kitu būdu skaitė. Negaliu pasakyti, kad visos knygos, kurias skaitau, yra vienas malonumas. Tikrasis malonumas yra skaityti/žiūrėti trilerį.

Parengė Lina Hall

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,