Tag Archives: vilnius

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Advertisements
Tagged , , , , , , , , ,

Įspūdžiai iš akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ Rugpjūčio 19-26 d.

 

Paskutinį vakarą sėdėdami bendrame rate dalinomės savo įspūdžiais ir mintimis. Savaitė Balandiškyje prabėgo išties greitai. Kiekvienas dalyvis iš jos pasiėmė naujos ir įdomios patirties: kai kurie pirmą kartą žygiavo žygyje, kai kurie pirmą kartą sekė partizanų pėdsakais pasitelkę metalo detektorius, kai kurie pirmą kartą užmigo po žvaigždėtu dangumi. Todėl tą vakarą visi sutarėme, jog stovykla padovanojo daug naujų įspūdžių, žinių ir potyrių.

Kuo Balandiškis ir jo apylinkės yra svarbūs ir įdomūs? Balandiškis – kaimas Radviliškio rajone, keletą dešimtmečių saugojęs Lietuvos istorijos paslaptį. Balandiškyje esančioje Sajų sodyboje 1949 m. žiemą susitiko partizanų vadai bei jiems pritariantieji ir ėmėsi svarbiausio tikslo – pakloti „pamatus” teisiniam Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Partizanai keletą dienų čia pasidarbavę  dėl saugumo persikėlė į už kelių kilometrų esantį Minaičių kaimą, kuriame pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Prieš keletą metų iniciatyvių ir istoriniu paveldu besirūpinančių žmonių dėka buvo atkreiptas dėmesys į Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodybą (be kita ko, Sajai buvo partizanų rėmėjai. Jų kieme taip pat buvo įrengtas bunkeris). Tokiu būdu prieš penkerius metus pradėta rengti akademinio jaunimo stovykla Balandiškyje. Stovyklos organizatoriai: prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, dokt. Aistė Petrauskienė, dokt. Gediminas Petrauskas, dr. Salvijus Kulevičius ir dalyviai ėmėsi tvarkyti bei tyrinėti partizanų rėmėjų sodybą bei jos aplinką. Taip prasidėjo gilesnis susipažinimas ne tik su Balandiškiu, bet ir su juo susijusia partizanų istorija.

Penktą kartą rengtoje stovykloje dalyvavo daugiau nei 30 dalyvių: istorijos ir ne tik studentai, vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovai, partizaninio karo tyrėjai bei stovyklos patriarchai. Per savaitę išklausėme 10 paskaitų nuo Pašušvio istorijos XVI amžiuje iki  rezultatų aptarimo, ką pavyko pasiekti per ketverius metus. Viena įsimintiniausių dienų tapo žvalgymų diena Praviršulės pelkėje. 8 valandas praleidome pelkėje ir miškingesnėse salelėse ieškodami partizanų stovyklos pėdsakų. Jei pradžioje tik kas antras buvo prisėmęs vandens į botus, tai po žygio praktiškai nebuvo nė vieno dalyvio sausomis kojomis. Visgi, tai nuotaikos nesugadino, netgi virto maža atrakcija – pažiūrėti kas prisėmė daugiau vandens arba stebėti kuris bendražygis papildys šlapiakojų gretas. Kelyje pasitaikė ir trys gilesni kanalai, kuriuos drąsiai įveikėme. Nebuvo nė vieno įkritusio! Kiek džiaugsmo buvo, kai pagaliau pasiekėme sausą žemę.

Didžiausių atradimų vieta tapo Užpelkių miškas. Po tris metus trukusių paieškų šiame miške atrasta 1949 m. rugpjūčio 13 d. kautynių ir signatarų P. Bartkaus, B. Liesio bei su jais buvusių partizanų žūties vieta. Radom daug mirtį ne tik partizanams, bet ir priešams nešusių kulkų taip pat tūtelių, nematytų sagų… ir žiedą! Nuostabų žiedą, pragulėjusį po žeme 67 metus. Kiek laimės, džiaugsmo ašarų ir juoko suteikė šio radinio radimas.

Stovyklos metu ne kartą sustojome ir susimąstėme apie laiką, aplinką, kuri mus supa ir, kurioje gyvename dabar. Aplinką, kurioje apstu praeities pėdsakų. Man ši savaitė davė daug. Pati stovyklos aplinka ir programa skatina ne tik istorijos, paveldosaugos, archeologijos pažinimą, bet ir Lietuvos. Pabuvojome vietose, į kurias paprastai nenuvažiuosi. Išgirdome įkvepiančių, kartais širdį veriančių istorijų. Iš arčiau pažinome partizanų istoriją ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Gavome daug vertingų pilietiškumo pamokų ir patriotiškumo pavyzdžių: šių buvo galima pasisemti iš stovyklos herojų: Petro Bartkaus, Juozo Paliūno, Povilo Morkūno ir Leonardo Grigonio gyvenimų. Skirtingi žmonės, skirtingi likimai. Nė vienas iš jų neišgyveno. Visgi, jie neišsigando grasinančio priešo, gyvenimą paženklinančio partizano vardo ir narsiai stojo ginti Lietuvos. Linksmos ir saldžios akimirkos taip pat buvo neatsiejama stovyklos dalis: dainos, skambančios žygyje, kryžkelėje ar prie laužo. Smagurių akimirkos, kurios atgaivindavo jėgas ir padėdavo pasiekti tikslą. Taigi, stovykla (kaip ne kartą jau minėjau) davė išties daug. Džiaugiuosi savaitę praleidusi linksmų ir įdomių žmonių būryje!

Ačiū organizatoriams: prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, dokt. Aistei Petrauskienei, dokt. Gediminui Petrauskui ir dr. Salvijui Kulevičiui.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , ,

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Gabrieliumi Landsbergiu: „Pasirinkau studijas, kurios suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį “

Ar nuo pat vaikystės svajojote tapti politiku?

Mano svajonės apie karjerą pirmiausia buvo susijusios su istorija. Nuo pat mokyklos mėgau istorijos mokslą, nors niekas nesuprato, kodėl gali būti įdomu mokytis datas ir faktus. Man buvo įdomu skaityti ir istorines knygas, ir įvairius laikraščius. Seniau profesinio parengimo ir diskusijų apie tai, ką tu nori veikti gyvenime, nelabai būdavo, ir tuo reikdavo rūpintis pačiam. Aš tai dariau 10 klasėje: atsisėdau pasiėmęs savo pažymių knygelę ir sprendžiau, kas man gyvenime yra įdomu. Mano pažymių knygelė rodė, kad man geriausiai sekasi istorija ir užsienio kalbos. Pagalvojau: kuo užsiima žmonės, kuriems tai patinka? Turbūt tai yra diplomatija arba politika.

Daugelio žmonių, įstojusių į Istorijos fakultetą po 1990 metų, pasirinkimui įtakos turėjo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimas. Kokie motyvai jus atvedė į šį fakultetą?

Mes buvome ta nepriklausomybės karta. Tuo metu mes dar tik mokėmės rinktis, nes nežinojome, ką tai reiškia. Kai kurie žmonės stojo į universitetus arba tam tikras specialybes vien dėl to, kad ten buvo didžiausias konkursas. Tokiu būdu jie jautėsi galintys kažką įrodyti sau ir aplinkiniams. Aš tiesiog buvau susidomėjęs istorija. Tai yra sritis, kuri atskleidžia žmogų, praturtina gebėjimą mąstyti, suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį. Turbūt galime diskutuoti apie tai, ar literatūros mokslas, ar politologija, ar istorija suteikia daugiau, bet po istorijos studijų nebežiūri  į faktą kaip į izoliuotą įvykį. Kasdien žiūrėdamas žinias, skaitydamas naujienas iš Ukrainos, iš Rusijos, matai kontekstą – didžiulę dėlionę, milžinišką žemėlapį ant sienos su šimtmečiais, žmonėmis, asmenybėmis, karais, kovomis, sienų kitimu. Istorijoje iš tikrųjų tiek daug slepiasi,  platesnio išsilavinimo turbūt nėra. Mane tai visada žavėjo.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Kokie prisiminimai Jums iškyla prisiminus studijas Istorijos fakultete?

Pirmas prisiminimas yra toks: iš nedidelės klasės mokykloje (mūsų buvo 20-24) atėjau į kursą, kur buvo 100 žmonių. Pirma paskaita vyko pas Lidiją Šabajevaitę. Auditorija pilna, žmonės sėdi ant palangių, ant žemės – atrodo, kaip įmanoma kažką mokytis? Dėstytoja buvo griežta ir autoritetinga, sugebėdavo suvaldyti tokią masę.

Gyvendamas Vilniuje, tu turi savo pažįstamų ratą, žmones, kurių interesai panašūs, ir staiga  įkrenti į būrį žmonių, kuriame vienas – olimpiadų laimėtojas, kitas – istorikas, ginantis savo interesus, trečias – buvęs mokinių prezidentas. Kitas man įsiminęs dalykas – liepa, prie kurios vykdavo debatai. Ypač smagu, kad dalis žmonių, įstojusių į istoriją, labai mėgo patį mokslą. Mano gyvenime  tai buvo aštriausios diskusijos, kai išeidavome po paskaitos su priešinga nuomone nei išdėstyta dėstytojų, ir su kursiokais tęsdavome paskaitą. Tai buvo nepaprastai smagus etapas.

 

Kokios istorijos temos, laikotarpiai jus labiausiai domino?

Įvairūs etapai. Jeigu reikėtų išskirti vieną, patį įdomiausią, turbūt tai būtų Šaltasis karas. Po antrojo kurso aš pasirinkau Naujųjų laikų specializaciją. Mano bakalaurinio darbo tema susijusi su Lietuvos nepriklausomybe, jos pripažinimu iš užsienio perspektyvos, kaip Vakarai matė mus, ir Šaltuoju karu. Iš to laikmečio mane domina tokie įvykiai: Berlyno blokada, Kubos krizė, atominio karo pavojus. Taip pat jie yra geriausia viso to, kas vyksta dabar, paralelė. Kalbu apie  Rusijos agresiją Ukrainoje. Kyla klausimas, ar karo Ukrainoje kūrėjai yra viena ir ta pati valstybė. Juk dar Sovietų sąjungos tikslas buvo okupuoti visą Ukrainą. Tai itin siejasi su mano darbu. Šiandien daugiausia tuo ir domiuosi.

 

Turite kokį nors istorinį veikėją, kuris jums suteikia drąsos ir jus įkvepia?

Banalus, bet dėl to tikras ir minimas Vinstonas Čerčilis – dėl savo politinės drąsos ir įžvalgų. Jis buvo ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, ir sėdėjo prie Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų stalo. Kartu tai labai dramatiška asmenybė kaip žmogus, politikas, turėjęs perbristi demokratinį kelią. Vien ką reiškia pralaimėti rinkimus pro laimėto karo. Prisideda ir Nobelio premija, laimėta ne už taiką, o už literatūrą. Dar buvo dailininkas, kuris visai neblogai tapė. Beje, rašė knygas apie tapybą. Iš tikrųjų nėra tokios asmenybės, kuri man būtų idealas vien politikos srityje.

 

Kai įgijote istorijos bakalaurą, jūs jau turėjote konkretų planą, ką norite veikti toliau?

Taip. Į šį klausimą labai paprasta atsakyti. Užsienio reikalų ministerijoje jau nuo trečio kurso dirbau pagal tam tikrą programą, kuri leido dirbti dar neturint aukštojo išsilavinimo. Baigęs istoriją galėjau kandidatuoti į diplomatinę tarnybą.

 

Kodėl, jūsų nuomone, humanitariniai mokslai nuvertinami?

Aš nemanau, kad humanitariniai mokslai yra nuvertinami. Galima plačiai diskutuoti, ar istorija yra humanitarinis mokslas. Mano nuomone, istorija yra ir labai stiprus socialinis mokslas. Istorinį įvykį mes matome per žmogaus, kuris jį mato, vertina, prizmę. Labai retai mes turime istoriją, kuri būtų visiškai objektyvi. Kas yra objektyvu? Objektyvus yra dokumentų vertinimas. Istorija bet kuriuo atveju yra kažkur tarp humanitarinio ir socialinio elemento. Ar jie yra nuvertinti, kas juos nuvertina? Galbūt klausiama, ar valdžia juos nuvertina. Aš į tai nenorėčiau veltis. Manau, vertėtų klausti, kodėl žmonės nesirenka humanitarinių mokslų. Aš atsimenu, kad mano studijų laikais buvo tam tikra problema: ką veikti baigus mokslus. Tų žmonių, kurie ruošiasi tapti istorikais tikrąją to žodžio prasme – tyrinėti dokumentus, rašyti mokslinius veikalus, nėra daug. Klausimas, ar tai yra nuvertinimas, ar ne, ir ko mes siekiame. Tol, kol mes turėsime kokybišką aukštąjį mokslą ir kai bus žmonių, jį besirenkančių, aš nemanau, kad jis bus nuvertinamas. Svarbiausia kiekvienam skaitytojui, kuris skaitys mūsų interviu, užduoti klausimą: ko aš siekiu su savo mokslu ir ar mano pasirinkimas rinktis specialybę kažką nuvertina, ar ne. Jeigu jūs norite įgyti techninę specialybę, geriau rinktis kitą specialybę, kitas studijas, bet jeigu jūs norite būti mokytoju, diplomatu, politiku, istorijos studijos jus praturtins. Aš nemanau, kad tai yra nuvertinimas.

 

Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atliko senelis?

Pirmiausia, profesorius Landsbergis atliko tą patį vaidmenį, kokį ir kiekvieno kito žmogaus senelis atlieka šeimoje (šypsosi). Kai reikia, jis padeda ir yra parama tavo gyvenime. Tai yra artimas tavo žmogus. Kalbant rimčiau, tai aš jaučiau jo paramą ir rinkdamasis studijų kelią. Jis pats yra žmogus, besidomintis istorija. Reikia pamatyti jo biblioteką, tikrai įspūdingas istorinių veikalų rinkinys. Taip pat jis  yra istorinė figūra, tam tikra istorijos dalis. Jis labai džiaugdavosi mūsų labai geromis diskusijomis istoriniais klausimais. Tokio nukreipimo galbūt aš neįvardinčiau tiesiogiai, bet būtų naivu neigti, kad jis nepadarė man įtakos. Būnant šalia žmogaus, kuriuo didžiuojasi kiti ir kurio darbas yra įdomus, atrodo natūralu rinktis diplomatijos, politikos, istorijos kryptį.

 

Sakoma, Historia est magistra vitae (Istorija yra gyvenimo mokytoja). Kokios mintys jums kyla išgirdus šią sentenciją? Ar pritariate šiai minčiai?

Taip. Perfrazuojant tezę, istorija suteikia šios dienos įvykiams kontekstą, nes mes nesame nuotrauka istorijoje. Mūsų realybė yra kažkas, kas prasidėjo labai seniai ir truks kurį laiką. Būtent istorijos suvokimas parodo tą perspektyvą, iš nuotraukos padaro filmą. Mes matome įvykių pradžią, jų tėkmę, matome viso to kaitą: kodėl mes esame čia, kodėl mes esame Europos sąjungoje, NATO, kodėl mes jaučiamės saugūs arba ne. Mano nuomone, pagal šiandienos portretą mes negalėtume prognozuoti to, kas mūsų laukia ateityje, o to turbūt siekia kiekvienas žmogus ir asmeniniame, ir valstybės gyvenime. Svarbiausia žinoti, kas mūsų laukia rytoj. Kodėl Lietuva gina Ukrainą, kodėl nesijaučia saugi? Pirmiausia, dėl istorinės patirties. Todėl, kad mes ten buvom. Dažnas klausimas Europos parlamente yra toks: kodėl mes esame tokie emocingi,  pasiruošę atstovauti laisvės klausimą ir ginti laisvą nuomonę? Todėl, kad mes ten buvom. Mes tai suprantame. Būtent todėl tas istorijos suvokimas yra toks svarbus.

 

Kaip manote, jei politikai geriau žinotų istoriją, galbūt išvengtume įvairių politinių klaidų?

Kartais tenka pripažinti, kad tam tikri žmonės mėgsta užmiršti istoriją. Aš nežinau, ar jie tai užmiršta dėl išsilavinimo spragų, ar tai daro sąmoningai, apsimesdami, kad neatsimena. Dėl to įvyksta nepaprastai skaudūs dalykai. Klausantis diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, apima jausmas, kad neva jos atsidūrė ten tik šiandien, kad žmonės, kurie kalba apie jas, nesupranta, iš kur ateina politinių kalinių skausmas ir jų pozicija.

Pačiame Europos parlamente dažnai pasigirsta balsai – pamirškite tas skulptūras. Tačiau kai kurie dalykai nepamirštami, tremtys ir laisvės kovos yra mūsų istorijos dalis – tai, kas mus sudaro. Aš labai linkėčiau tiems, kurie atsimena ir apsimeta, ne apsimesti, o padaryti istorinę atmintį savo dalimi. Buvo toks vienas lietuvis politikas, kuris apsimetė, kad nesupranta, kas tokie buvo lietuviai, gelbėję žydus. Dar tremtiniams yra labai skaudu, kad jų atmintis yra nepuoselėjama, kad jų skausmas nėra vertinamas, o okupacijos simboliai tebesaugomi.

 

Kokiomis vertybėmis stengiatės vadovautis gyvenime ir ką stengiatės įdiegti savo vaikams?

Laikytis duoto žodžio. Tai ypač svarbu politikoje. Sakoma, labai sudėtinga būti politiku, kuris kelia sau tokį reikalavimą, bet man atrodo, kad viskas nuo to ir prasideda. Kalbant apie vaikus, aš labiausiai stengiuosi įdiegti atsakomybę. Visi esame atsakinga bendruomenės dalis: esame atsakingi už valstybę, už šeimą, už namus, už savo gatves. Pamatęs, pakelk šiukšlę nuo kelio, paskambink į policiją, jei matai vykstant kažką blogo, stabdyk patyčias mokykloje. Be atsakomybės, be šito ryšio mes – plytos, padrikai sukrautos į krūvą. Su tuo bendrystės saitu mes  esame tvirtas statinys. Kitas dalykas: svarbu vaikams, taip pat bet kuriems jauniems žmonėms atskleisti, ką reiškia mūsų laisvė. Mes turime laisvę pasirinkti, tad turime tuo džiaugtis ir didžiuotis. Taip pat reikia gerbti kitus, jų laisvę pasirinkti. Tų dviejų dalykų dermė yra esminė priežastis, kodėl mes esame laisva valstybė, Vakarų civilizacijos dalis, kuo aš labiausiai džiaugiuosi. Tai vis primenu ir sau pačiam, ir tuo pačiu mokau to vaikus.

 

Ko palinkėtumėte istorikų bendruomenei?

Būti tais, kurie plės mūsų visų suvokimą apie tai, kodėl mes esame būtent čia ir kas mes esame. Būti žmonėmis, kurie nenustos domėtis ir skaityti, pasakoti. Šiandien jūsų kurse yra 70 žmonių – tai nėra daug. Jūsų žinios, kurias jūs turėsite po 4, 6 ar 10 metų, ir jūsų užsidegimas pasakoti apie tai, ką žinote, iš esmės padės visuomenei suprasti, kas mes esame. Jūs esate švietėjai ir įgyvendinantys mokymosi visą gyvenimą programą. Jūs turėsite galimybę nešti žinojimo šviesą, žiburį žmonėms, kurie yra toliau nuo istorijos mokslo.

Parengė: Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Krikštynos iš fuxės pozicijos

Tikrose krikštynose, kur kartais suspiegia vaikas, aplaistytas šventu vandieniu, man teko pabuvoti vieną kartą. Iš šio didžio įvykio labiausiai įsiminiau tai, kad skaniai prisivalgiau ir, lyg pačiai pačiai būtų vos keli mėnesiai, visa išsiterliojau kažkokiomis salotomis. Galiu neabejodama pasakyti – universiteto krikštynų meniu taip pat neužmiršiu.

Simonos Radvilaitės / Justinos Simanonytės nuotr.

Manau, dauguma žino tą jausmą, kai apima aštrus jaudulys, prieš laikant egzaminą. Panašaus pobūdžio jaudulys prieš einant į Istorijos fakulteto krikštynas manęs vos nepribaigė. Vilniui esant nedideliam miestui, kiekvienas gandas nesunkiai pasiekia tavo ausis,tuo labiau, susijęs su studentavimu. Savo nelaimei buvau prisiklausiusi istorijų apie kitų universitetų organizuojamas  krikštynas. Taigi, ėjau pasiruošusi būti… prilupta?

Simonos Radvilaitės ir Justinos Simanonytės nuotrauka

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Vis dėlto buvau maloniai nustebinta. Taip, kiaušinių buvo. Skaičiuojant matematiškai – vienas. Ir sudužęs. Į mano grupės narės galvą. Tačiau labai pradžiugino tai, kad krikštynos nebuvo bukos. Jos turėjo temą ir, beje, glaudžiai susijusią su istorija. Turėdami įvykdyti septynis Antikos žygdarbius, išmaišėme visą miestą – nuo Barbakano iki Trijų Kryžių kalno. Užuominos kievienai užduočiai buvo originalios bei įdomios. Kalbant apie jau minėtąjį valgiaraštį, labai skaniai degustavome svogūną – buvo sultingas,o viena komandos narė paskanavo cinamono.

Vėliau ridenome Sizifo akmenį. Žinoma, prieš tai mus suklijavo lipnia juosta bei turėjome dainuoti. To pageidavo Sizifo žmona, kuri kalbėjo senąją graikų dievų kalba. Prokrusto lovoje išmatavo mūsų ūgį. Anksčiau, norėdama kompensuoti savo trumpas kojas, nešiodavau aukštakulnius. Gaila, bet man net į galvą nebuvo atėję, kad šią problemą galima spręsti naudojant bulves. Tiesiog prisiklijavus jas prie batų tampi beveik kaip Claudia Schiffer.Praktiška, pigu ir tobulai Prokrusto lovos išmatavimų reikalavimus atitinki. Jei per aukštas – kurią nors kūno dalį reikės paaukoti ir bėgti ieškoti nuotykių su prie nugaros priklijuota ranka.

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Pasakojant apie penktąjį žygį, kur nors fone turėtų suskambėti fanfaros. Tai buvo įspūdinga. Nusigavę iki Trijų Kryžių kalno turėjome ropoti, kol tuo metu ant mūsų pylė kažkokį skystį ir su silke plekšnojo per veidą. Mano nuomone, be tokių užduočių krikštynos netektų prasmės. Liaudies išmintis byloja – jei iš universiteto krikštynų grįžti nesmirdantis, tu vis dar fux‘as. Tiesą pasakius, gerai, kad nežinojau, ką mes ten gėrėm. Nelabai ir dabar noriu žinoti.

Šeštojoje užduotyje lyg Prometėjas iš dievų vogėme ugnį. Ant jos turėjome išsikepti zefyrą. Visi valgė neiškeptus. Tikriausiai ugnis užgeso nuo silkės tvaiko. Septintojoje užduotyje keliavome per keturis metų laikus romatiškai sningant miltais. Bėgdami atgal į universitetą linksminome praeivius. Pamačius jų ironiškas šypsenas labai knietėdavo juos apkabinti. Savo krikštynų džiaugsmus ir vargus baigėme bučiuodami kiaulės galvą, kuriai buvo atliktas profesionalus makiažas.

Reziumė: buvo nuostabu. Važiuodama viešuoju transportu linksminau keleivius ir lyg pabėgusi iš malūno palikau paskui save paslaptingus miltų pėdsakus. Nežinau, ar kas nors paskui šiuos pėdsakus bandė sekti ( tiesą pasakius, galėjo sekti ir pagal kvapą – kvepėjau kaip silkės delikatesas), tačiau pati, vis dar kartais palto kišenėje rasdama šiek tiek užsilikusių miltų, nuoširdžiai nusišypsau.

Parengė Indrė Novopašinaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Dr. N. Černiausku: apie studijas, studentavimą ir istoriko reikšmę visuomenės gyvenime

Pradėkime nuo beveik tradicija tapusio klausimo: kodėl pasirinkote studijuoti istoriją? Galbūt kas nors paskatino ją rinktis, arba atvirkščiai – atkalbinėjo?

Vienos konkrečios akimirkos neprisimenu, tiesiog nuo 5-6 klasės žinojau, jog studijuosiu būtent tai, ir dėl to nekilo jokių klausimų. Kurį laiką dar turėjau idėjų rinktis geografiją ar karo akademiją, bet tik kokį pusmetį. Taip tiesiog susiklostė, kitaip ir negalėjo būti.

Ko labiausiai gailitės ir kuo džiaugiatės iš studijų metų? Daugiau studijavote ar studentavote?

Tiesą sakant, išlaikiau balansą. Baisiausia ne tada, kai studentai arba tik studentauja, ar tik studijuoja, bet kai tinginiauja. Studentavimas tam tikra prasme irgi yra veikla, ne tik linksmybės. Labiausiai gailiuosi, kad pirmus du kursus nesilankiau bibliotekoje, nes galvojau, kad viską žinau, tačiau antro kurso metu supratau, kad taip nėra, ir pradėjau bibliotekoje lankytis dažnai. Be to, aš visiškai kitaip įsivaizdavau, kas yra istorija. Galvojau, kad čia studijuodamas užpildysiu žinių apie datas, įvykius, tolimas šalis ir kitokias spragas, bet paskui supratau, kad ne čia istorijos studijų esmė.

Galbūt kažką galėtumėte patarti dabartiniams istorijos studentams?

Ne užsidaryti tik istorijos studijose, bet žvelgti plačiai ir gyventi viskuo, kas vyksta aplinkui. Čia tarpsta labai platus kultūrinis gyvenimas: paveldas, spektakliai, kinas, žygiai – įvairi veikla. Istorikas nėra kažkoks (pagal paplitusius stereotipus visuomenėje) senukas, kuris ateina įsimintinų datų, minėjimų proga ir iš lapų paskaito neįdomų pranešimą. Reikia paneigti šį stereotipą ir istorikui eiti į žmones, į platesnį kultūrinį lauką. Tuo užsiimti studentams linkiu nuo pat pirmų kursų. Kaip mano vienas kolega, Vytautas Volungevičius, sako: „Istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“.

Tęsiant temą apie stereotipus, kaip manote, kuris stereotipas apie istoriją ir istorikus yra plačiausiai paplitęs visuomenėje?

Kaip jau minėjau, manoma, kad istorikai – neįdomūs, užsidarę žmonės, kurie knaisiojasi archyvuose arba neišeina iš bibliotekų. Tyrinėja tai, kas jiems vieniems įdomu, o kai skaito pranešimus, klausytojai iš nuobodulio užmiega. Na, tokie naftalininiai žmonės, nemokantys naudotis technologijomis, daugiau niekuo nesidomintys.

Per IFDi’ 37 buvote išrinktas metų dėstytoju. Kaip apsisprendėte tapti dėstytoju? Kuo jus sužavėjo ši profesija?

Tiesą sakant, noras tapti dėstytoju atėjo natūraliai, kaip ir rinktis istoriją. Po pirmų sesijų, kai pamačiau, kad visai neblogai sekasi studijuoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, dar reikėjo pabaigti bakalauro ir magistro studijas. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir pagalvojau: ,dabar aš noriu būti dėstytoju. Šiaip nežinau, ar aš save laikau dėstytoju. Reikia dar daug ką išmokti, daug dalykų pažinti.

 

Kas lėmė, jog domėtis ėmėte būtent XX amžiumi (XX a. I pusės socioekonominėmis permainimis, partizaniniu karu Lietuvoje, lietuvių politiniu ir kultūriniu gyvenimu išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo)?

Kai trečiame kurse atsirado pasirenkamieji dalykai, aš dvi savaites buvau medievistas, tačiau paskui pasirinkau kitą kryptį. Taip nutiko ne dėl to, kad medievistika man pasirodė neįdomi ar sunki. Man įdomiausias yra XVIII a., bet tikriausiai dažnai taip būna, kad žmogus nepasirenka to, kas jam labausiai patinka, nes po to jis negali atsiriboti nuo temos ir parašyti gerą tekstą, viską apmąstyti. Aš pats tyrimo lauke neapsiriboju viena tema, stengiuosi apmąstyti daug aspektų. Dabar domiuosi tarpukario Lietuvos socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Partizanai man yra savotiškas akademinis hobis, išeivija – taip pat. Galbūt po metų, dvejų kas nors pasikeis.

Esate visuomeniškas ir veiklus žmogus: dalyvavote „Misija Sibiras’10”, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuojate „Trakinių partizanus”. Ar taip stengiatės visuomenei diegti istorinį sąmoningumą bei išsaugoti istorinius paminklus?

Sąmoningumas neateina per dirbtinį diegimą. Sąmoningumas turi ir ateiti sąmoningai. Pilietišką veiklą aš sieju su noru ją vykdyti. Kaip jau minėjau, istorikas neturi užsidaryti tarp istorikų ir universiteto sienų. Jis turi visą laiką būti tarp žmonių, kad jaustų jų nuotaikas, aktualijas, supratimą apie istoriją, politiką ir kaip įmanoma daugiau prisidėtų, kad žmogus taptų kritiškesnis, subtilesnis ir pan.

Vis dėlto neseniai startavo jūsų organizuojamas konkursas ,,Praeities stiprybė – dabarčiai”, ar taip nebandote ugdyti artimesnio mokinių ir istorijos ryšio?

Teisingai pastebėjote. Reikia ugdyti kritiškesnį požiūrį į praeitį ir mus supančią aplinką. Yra vis dar daug įvairių gajų mitų, stereotipų, kurie paremti neteisingais istorijos faktais, teorijomis. Sąmoningumas ir kritiškumas yra pagrindiniai dalykai, kuriuos moksleiviai turi atsinešti į universitetą. Taip pat svarbu skatinti moksleivius visoje Lietuvoje kuo geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, kuri pilna turtingų kultūrinių klodų (jų yra ne tik Vilniuje ir Kaune). Žmogus, kuris pažįsta savo gyvenamąją aplinką, tampa išsilavinusia, kultūringa asmenybe.

Ar dabarties visuomenė vis dar gali mokytis iš praeities? O gal XXI a. žmogui to jau nebereikia?

Egzistuoja požiūris, kad istorikai, humanitarai yra nelabai reikalingi. Istoriją kaip mokslą išplėtojo būtent modernus žmogus. Matyt, jam to reikia, nes žmogus nebūtų modernus, jei nesuprastų savo kultūrinės aplinkos. Manau, kad problema yra ne ta, kad visuomenei istorijos nereikia, bet kad istorikai kartais nesugeba ar nenori keistis pagal esamas tendencijas.

Galbūt pačiam istorikui reikėtų būti šiek tiek aktyvesniu visuomenininku?

Taip, istorikai Lietuvoje per mažai rodosi viešumoje, domisi realijomis, per dažnai užsidaro akademiniame lauke ir tyrinėja tai, kas jiems labai svarbu, bet reikėtų savo tyrimus sieti su aktualiais dalykais. Aš nesakau, kad viskas, ką parašai, turi visiems būti įdomu, nes taip niekada nebus, bet reikėtų bent šiek tiek į tai atkreipti dėmesį.

Galbūt tikroji istorija yra per žiauri, todėl daugelis žmonių linkę ja nesidomėti ir pamiršti? Juk Rudyardas Kiplingas yra pasakęs: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta”.

Istoriją dėstyti kaip pasaką – gera idėja. Ne, aš nemanau, kad istorija per žiauri. Tai paties istoriko problema: jei istorikas nuobodus, tai ir jo istorija bus nuobodi. Todėl linkiu visiems studentams stengtis nebūti nuobodžiais nuo kiekvieno pasisakymo seminaro metu iki kiekvieno rašto darbo. Stenkitės būti originaliais, drąsiai kelti idėjas, bandyti jas pagrįsti. Galbūt pirmąsyk neišeis, bet antrą kartą tikrai pavyks.

Jeigu turėtumėte galimybę, su kuria istorine asmenybe norėtumėte susipažinti? Kodėl?

Negaliu išskirti vienos konkrečios asmenybės. Norėčiau pabendrauti su 1919 m. savanoriu, su naujakuriu ūkininku iš Suvalkijos arba su 1938 m. Kauno pramonės darbininku, įsikėlusiu į naują butą. Su tokiomis asmenybėmis kaip A. Smetona ar Vytautas Didysis susitikti kaip tik nenorėčiau. Nemanau, kad grįžęs kelis šimtus metų atgal apskritai su kažkuo susikalbėtum, ne dėl kalbos barjero, bet dėl mentaliteto skirtumų. Be to, viena mūsų istorijos problemų yra ta, kad mes ją lipdome nuo didžiųjų, nepasižiūrėdami į savanorį, ūkininką ar darbininką.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pristatytas „Lietuvos dokumentinio kino antologijos“ DVD

Ketvirtadienį knygyne „Mint Vinetu“ mūsų fakulteto dėstytoja dr. Lina Kaminskaitė – Jančorienė, atstovaujanti „Meno avilį“, kino entuziastų organizaciją, pristatė pirmąją lietuviškos dokumentikos sintezę. Į ją sudėti darbai, sukurti nuo 1960 – ųjų iki pirmų atgautos nepriklausomybės dešimtmečių.

Žvelgiant į galutinį rezultatą – gražų kompaktinį diską – sunku patikėti, kiek darbo įdėta, kad jis atsirastų. Visų pirma filmai privalėjo būti suskaitm eninti. Jų net nebuvo įmanoma parodyti kino teatre, nes jų kopijos buvo analoginėse juostose, kurių Lietuvos kino teatruose demonstruoti neįmanoma. Be to, internetinės filmų versijos buvo nekokybiškos, neatitiko pirminių meninių idėjų. Skaitmenininti pradėta prieš 3 metus, ir pirmasis modernesnę formą įgijęs filmas buvo Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Lietuvoje nėra įrangos, galinčios skaitmeninti, tad tai daryti vykta į Varšuvą, kur dirbta kartu su filmo kūrybine grupe. Iš viso „Meno avilys“ suskaitmenino jau 16 filmų. Rinkinyje yra 13 jų. Juos nuspręsta išleisti tam, kad būtų prieinami kiekvienam kino mėgėjui, jo asmeniniam naudojimui.

Renginio metu pademonstruoti du į rinkinį įtraukti dokumentiniai filmai. Pirmasis – V. Starošo filmas „Nenusimink, Virginijau“ (1962, 21 min.). Pasak „Meno avilio“ atstovės, šis kūrinys rodo liberalėjimo procesus kine, nešančiame ideologizuotą žinią. Jame svarbiausias vaidmuo suteiktas vaikui, ir jam suteikta teisė kalbėti savo balsu. Vis dėlto, filmas net ir tais laikais traktuotas kaip pernelyg propagandinis, keliantis ironišką šypseną, klausantis skambių lozungų ir matant piešiamą idealią sovietinę visuomenę. Filmas nebuvo užsakytas, jame veikė paties autoriaus režisūriniai sprendimai, nulemti įskiepytos autocenzūros.

Antrasis parodytas R. Verbos filmas „Senis ir žemė“ (1965, 18 min.) – jau kitoks, nors jį nuo Starošo filmo sukūrimo skiria vos 3 metai. Svarbu, kad Verba pradėjo formuoti vaizdinį, jog dokumentiniame kine gali būti panaudojama meninė raiška, tai pat pasirinko įtraukti į kiną marginalizuotus herojus, kurių kalba laužo nusistovėjusias struktūras. „Senis ir žemė“ po kelių metų buvo uždraustas, nes vienas žmogus iš filme vaizduojamo kaimo pasiskundė A. Sniečkui, esą kūrinyje juodinama sovietinė tikrovė, o filmo herojus Anupras ir jo sūnūs dalyvavo partizaniniame pasipriešinime. Į skundą nesureaguota, ir tas pats žmogus parašė laišką jau pačiam Leonidui Brežnevui. Taip skundas sugrįžo į Lietuvos kino studiją, ir ji ėmėsi aiškintis veikėjų biografijas. Neaišku, kuo ši istorija baigėsi filme vaizduojamai šeimai, bet filmo Lietuvoje nebeleista rodyti, nors jis ir buvo populiarus visoje SSRS.

„Lietuvos dokumentinio kino antologija“ – pirmas bandymas susisteminti Lietuvos dokumentiką ir kalbėti apie ją suteikiant platesnį kontekstą. Šis DVD reprezentuoja lietuviško dokumentinio kino raidą. Siekiant įveikti sovietmečio sukurtus stereotipus apie dokumentiką, į rinkinį įtraukti marginalizuoti ir mažiau žinomi filmai. L. Kaminskaitė – Jančorienė užsiminė apie įvykį, kad net Jonas Mekas minėtą R. Verbos filmą pamatė tik neseniai, Niujorke. „Meno avilys“ siekia gilinti tyrimus kino sferoje ir dirbti su archyvine medžiaga. Deja, bet ikisovietinis Lietuvos kinas yra dingęs (tarpukariu egzistavo lietuviškas nebylus kinas). Per pirmąją sovietų okupaciją visa filmuota medžiaga išvežta į Rusiją, kur galimai dabar išsaugotos lietuviškos juostos. Galbūt ateityje dar išgirsime apie sensacingus Lietuvos kultūros paveldo radinius?

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Gatvės gyvos: gynybinės sienos beieškant

Nuo liepos mėnesio Vilniuje plinta teigiama ir naudinga mada: dalyvauti organizacijos „Gatvės gyvos“ organizuojamose ekskursijose. Jų metu keliaujama po skirtingus Vilniaus rajonus bandant atrasti savo mylimame mieste neregėtų vietų arba sužinoti kažką naujo apie kasdien praeinamus objektus. Ekskursijas veda buvęs ekonomistas, susiruošęs keisti savo gyvenimo kelią ir tapti gidu – Albertas Kazlauskas. Nuo vasaros jau po kelis kartus surengtos ekskursijos po Užupį, Naujininkus, Senamiestį ir Žvėryną, o praėjusį šeštadienį „Po liepa“ apsilankė ekskursijoje „Gynybinės sienos takais“.

Ekskursija prasidėjo prie Aušros, dar vadinamų Medininkų, vartų, kurie vieninteliai išliko per karus su Maskva, švedais ir kitas Vilnių ištikusias negandas. Pasak A. Kazlausko, taip nutiko todėl, kad ant jų buvo šv. Mergelės Marijos paveikslas, kurį griauti stačiatikiai maskvėnai pabijojo. Dabartinį pavadinimą šie vartai įgijo vos prieš 100 metų. Įdomi detalė: ar kada nors atkreipėte dėmesį į virš vartų prilipdytą mažą gipsinę galvutę? Pasirodo, tai pirklių globėjo – Hermio – atvaizdas. Jis čia ne be priežasties – gynybinė siena buvo patogi mokesčių rinkimui iš norinčių patekti į miestą. Jei asmuo neturėdavo pinigų susimokėti, turėdavo bent jau pristatyti 3 didelius akmenis, skirtus gatvėms grįsti ar sienai tvirtinti.

Ekskursijai tęsiantis, išgirdome, kad gynybinių sienų statymas siejamas su krikščionybės atėjimu, kadangi taip krikščionių bendruomenės siekė izoliuotis nuo galimų grėsmių. Vilniuje pirmasis gynybinę sieną ketino statyti Jogaila dar XIV a. pab., tačiau jo planai žlugo. Įgyvendinti šį ketinimą galutinai nuspręsta tik 1503 m. dėl kilusio totorių pavojaus. Totoriai pasižymėjo greitomis, staigiomis atakomis, tad ir siena turėjo būti skirta atremti lengvąją kavaleriją

Siena statyta net 20 metų. Ji, palyginus, gan plona (nuo 0,9 iki 1,5 m storio), nes buvo vėlai pradėta statyti, tad suvokta, kad storos sienos pastatyti nebūtų spėta ir sviediniai sieną bet kokiu atveju pramuštų. Siena apima apie 100 ha plotą ir yra 3 km ilgio, nes statant ją vėlai miestas spėjo išaugti. Prie šių statybų prisidėjo visi miestiečiai, ypač gyvenę prie pat statinio: jie privalėjo išmūryti savo dalį. Atsisakę tai padaryti turėjo išsikelti. Tada, kai Lietuva buvo jau Rusijos imperijos dalis, siena buvo griaunama, nes miestas nebetilpo jos apjuostoje teritorijoje.

Žengdami grįstomis Vilniaus gatvėmis praėjome pro menamus pačius didingiausius Subačiaus vartus, bastėją, pastatytą vėliau nei siena ir tarnavusią kaip artilerijos ir patrankų sandėlis (po caro laikų – kaip daržinė, dar vėliau – daržovių sandėlis), taip pat jau nebeegzistuojančius Užupio, Bernardinų (įdomu tai, kad Bernardinų bažnyčios bokštai buvo pritaikyti gynybai), Totorių vartus, vedusius į totorių gyventą priemiestį, bei Trakų vartus.

Siena ėjo ir dabartine Pylimo gatve, ir ji šaltiniuose minima anksčiau nei kiti objektai, nes buvo statyta dar esant grėsmei iš vakarų – kryžiuočiams. Visi esame matę kario skulptūrėlę ant vieno Trakų g. namo, tačiau ar daugelis žinome jos istoriją? Pasirodo, ji sukurta sovietmečiu, pastatyta toje vietoje užsimenant apie gatvės istoriją, tačiau tik po Nepriklausomybės atkūrimo ant sargybinio skydo atsirado Gediminaičių stulpai ir šiandien skulptūrą žinome kaip „Miesto vartų sargybinį“.

 

Viena akivaizdžiausių vietų mieste, kur galime aptikti gynybinės sienos pėdsakus net jų neieškodami, – Katedros aikštė. Joje mirga raudonos plytelės, žyminčios ten stovėjusią sieną. Varpinė – vienintelis iki šių dienų išlikęs gynybinis bokštas. Iš skirtingo jos langų dydžio galime spręsti, jog bokštas aukštyn stiebėsi skirtingais laikotarpiais. Taip pat jo pamatai yra romaniniai – kvadratiniai. Arsenalas, Nacionalinis muziejus taip pat naudoti gynybai. Katedros aikštė kitados buvo praktiškai sala, nes visą dieną juosė grioviai su vandeniu, ir vietoje dabartinių T. Vrublevskio ir Šventaragio gatvių tekėjo Vilnelė.

Labai svarbu, kad daugelyje vietų gynybinę sieną sunku net atskirti nuo vėliau atsiradusių statinių, tad kiekvieną kartą verta gerai pasitikrinti. Kai kur siena virto fasadų dalimi, ir mes kasdien praeiname pro šalį, jos nepastebėdami.

Parengė Lina Hall

 

 

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , ,