Tag Archives: VU IF

„Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir patiri istoriją”

Pokalbis su Simonu Teškevičiumi nuo jo studijų VU Istorijos fakultete iki magistro studijų Lenkijos ir Čekijos universitetuose; nuo sėkmės kartu su prof. A. Bumblausku dalyvauti Nacionalinėje ekspedicijoje „Nemunu per Lietuvą“ iki jo kelionių po visą pasaulį.

Istorijos studijų programą žmonės pasirenka vedini įvairių priežasčių. Koks buvo Jūsų pradinis planas: norėjote įgyti išsilavinimą ir smagiai praleisti studentavimo metus ar žengti gilesniu istorijos pažinimo keliu?

Į istoriją įstojau ne iš karto. Pusę metų studijavau TSPMI, kai mečiau šias studijas, tada jau tikrai žinojau, jog noriu studijuoti istoriją. Mano draugai studijavo istoriją, todėl aš mačiau kokia gera atmosfera fakultete, kaip visi gerai sutaria. Kita vertus, man visada patiko istorija. Studijos TSPMI padėjo apsispręsti, kad aš tikrai noriu studijuoti istoriją, o ne politologiją.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bakalauro studijas baigėte VU IF, o magistro? Ar galite papasakoti apie Erasmus studijas: Serbijoje, Lenkijoje, Čekijoje?

Serbija susijusi su bakalauro studijomis. Gal mes buvome pirmieji su kursioke Aušra, kurie iš istorikų važiavo su Erasmus programa į Balkanus. Mes pasirinkome Serbiją. Norėjome iš studijų išspausti maksimumą ir, manau, kad pavyko – šiandien tuo džiaugiamės.

Serbija gana netradicinis pasirinkimas.

Mes rinkomės netgi ne Belgradą, o Novi Sadą, antrą pagal dydį miestą. Atrodė nuvažiuosi į kaimą ir sėdėsi (juokiasi), bet buvo priešingai. Sužavėjo gatvės kultūra, taip pat ten daug galimybių pakeliauti po Balkanus: važiavome į Kosovą, apkeliavome Bosniją ir Hercogoviną. Tai praplėtė istoriko akiratį. Aš manau, kad reikia važiuoti į tokias šalis: kuo mažiau populiari, tuo bus įdomiau.

Vėliau išsiaiškinau, jog yra Erasmus Mundus magistrų programa. Pagal šią programą kiekvienas semestras yra skirtingoje šalyje. Kai pamačiau tokią galimybę, buvo pasibaigę terminai teikti paraiškas. O kadangi aš nežinojau, ar ten įstosiu, tai pasirinkau tęsti magistro studijas čia. Kitais metais pabandžiau įstoti į „Euroculture“ (studijos Krokuvoje ir Olomauce) ir man pavyko . Norėjau mesti studijas Lietuvoje, galvojau, jog nepajėgsiu studijuoti dviejų magistrų skirtingose šalyse, tačiau mane  dr. L. Skurvydaitė įkalbėjo pasilikti ir pažiūrėti kaip seksis. Trečiąjį semestrą Lietuvoje man dar pavyko pabaigti, tačiau magistrinį darbą parašyti buvo be šansų. Tai taip gavosi, jog Vilniaus universitete susistabdžiau studijas, dabar esu jas atsinaujinęs, bet nežinau ar baigsiu.

Galėtumėte palyginti studijas, jų kokybę, studentų, dėstytojų bendravimą ir pan. Lietuvoje ir užsienyje? Ką studentas gali gauti Lietuvoje ir neras užsienyje (ir atvirkščiai)? Kas Jus nustebino, nuvylė, nudžiugino?

Man sunku lyginti, nes nuo mano studijų Lietuvoje jau prabėgo keli metai. Per tuos metus pasikeitė studijų programos. Tačiau studijuodamas magistrą pagal Erasmus Mundus programą jaučiau labai didelį skirtumą: paskaitose buvo 6-7 žmonės – jau vien tai reiškia kitokią kokybę. Teko labai daug dirbti, tikrai nesitikėjau tokių krūvių. Pirmą mėnesį galvojau: „O, Dieve, čia be šansų, be šansų išlikti“, bet paskui pripratau ir dabar džiaugiuosi rezultatu. Didelis krūvis, kuris iš pradžių labai nervina, paskui daug gero duoda. Taip pat ten buvo labai daug seminarų, paskaitų turėjome nedaug. Manau, jog pas mus irgi taip yra arba prie to eina. Aš nebūčiau linkęs menkinti mūsų studijų, manau, jog viskas gerėja.

Skaitytojams geriausiai esate žinomas iš televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Dėl ko labiausiai vertinate galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje?

Dėl patirties.  Kadangi jau antrą kartą plaukėme, tai žinojau ko tikėtis. Kai pirmą kartą plaukėme buvo kažkoks kosmosas. Nelabai supratome kaip mes čia per stebuklą atsidūrėme. Aišku, smagu susipažinti su naujais žmonėmis, su žinomais veidais. Taip pat dėl istorinių atradimų. Aš studijavau naujaamžistiką, tai viduramžių istoriją buvau primiršęs. Vis tik ruošimasis buvo labai įdomus, ekspedicija man parodė medievistikos džiaugsmą. Jeigu būčiau plaukęs antrame kurse, kai reikėtų rinktis studijų kryptį, tai aš 100% rinkčiausi medievistiką. Buvo įdomu pamatyti Baltarusijos pilis, prisilieti prie istorijos. Jautiesi kaip atradėjas: važiuoji, pamatai ir pajauti istoriją. Kitiems gal tai nėra atradimai, bet man tai asmeniniai atradimai. Atrodo 6 metus mokeisi, ką tu čia atrasi? Bet nuvažiuoji ir pamatai, kad dar yra ką atrasti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Minėjote, kad į ekspediciją papuolėte per stebuklą. Ne paslaptis, jog į prof. A. Bumblausko komandą patenka ne kiekvienas. Galbūt galėtumėte išduoti savo sėkmės paslaptį?

Tikrai neįsivaizduoju, kodėl pakvietė. Mes turėdavome pas prof. A. Bumblauską magistrinį seminarą, tai ir buvo vienintelė vieta, kur jis mus pastebėjo. Tikriausiai jam reikėjo kažką paimti, tai jis pakvietė Aušrą, Akvilę ir mane. Nežinau savo sėkmės priežasties. Tikriausiai patikome.

Jei pasuktume istorijos ratą vėl, į ką labiausiai telktumėte žvilgsnį savo studijų metais?

Dabar, po ekspedicijos, galiu pasakyti, kad į realų istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, turėjome vieną projektą su lenkais. Jau tuo metu man patiko, kad mes ėjome į Rasų kapines ir konkrečiai ieškojom kapų, tada domėjomės ten palaidotų žmonių istorijomis. Dabar grįžęs į studijas aš dar daugiau eičiau realiai apčiuopti istoriją. Lietuvoje yra ką atrasti.

Facebook paskyroje nuolatos dalinatės įspūdžiais iš įvairių kelionių. Neseniai ir pats su bendraminčių komanda įkūrėte kelionių organizavimo įmonę „Kur toliau?“. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklą?

Šią veiklą tik neseniai pradėjome, nors keliones aš organizuoju daugiau kaip 7 metus, bet anksčiau tai buvo toks bendraminčių klubas. Kilo idėja, kodėl gi savo hobio nepavertus pagrindine veikla? Taip ir gimė „Kur toliau?“.  Aišku reikėjo susirasti ir žmonių, ir investuotojų. Tikiuosi, jog dabar keliausime dar daugiau (juokiasi). Kelionėse orientuojuosi į patyrimą ir pajautimą vietinės kultūros. Mes skiriamės nuo kitų organizatorių, tuo, kad iš esmės daugiau rizikuojame, nevažiuojame tais pačiais keliais. Aš važiuoju – aš rizikuoju. Visą laiką norisi būti kuo arčiau vietinio žmogaus, kuris tau suteikia geresnę galimybę pažinti vietinę kultūrą.

Dar buvo kelionės su Istorijos fakulteto vėliava –  vis į kokio kalno viršūnę užnešdavau ją. Šita idėja gimė jau seniai, bet vis aplinkybės sukrisdavo taip, kad negaudavau vėliavos. Galų gale pats pasidariau vėliavą, kurią iki šiol turiu. Aišku, po everestus nelaipioju, bet smagu matyti fakulteto vėliavą, keliaujančią po pasaulį.

O kaip gimė idėja keliauti su Istorijos fakulteto vėliava?

Man atrodo, aš važiavau į Kilimandžarą lipti ir pagalvojau, kodėl gi čia neužnešus fakulteto vėliavos. Man atrodo, faina, kai kiti mato, kad istoriją studijuojantys žmonės nėra užsidarę, keliauja, pažįsta pasaulį ir pan. Pagalvojau, kad tai gera idėja ir reikėtų tęsti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jūs griaunate istorikų stereotipą, kad jie sėdi bibliotekose apsikrovę knygomis.

Tai, kad tokių nėra. Ar yra? Manau, kad istorikas turi eiti, pažinti ir realiai apčiuopti dalykus, kad vėliau galėtų apie juos kalbėti. Pavyzdžiui, aš seniai turiu idėją parašyti straipsnį apie Himalajų mažesnes tauteles: Butaną, Nepalą, Mustangą – tarp Indijos ir Kinijos ir pažiūrėti koks jų likimas. Norisi aprašyti ne tik savo patirtį, bet kartu pateikti istoriją. Kai ten pabūni, supranti, kad tautų istoriją lemia Indijos bei Kinijos geopolitiniai žaidimai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip istoriko išsilavinimas gali padėti suprasti ir perteikti patirtis.

Kuri kelionė Jums įsimintiniausia?

Į Senegalą ir Gambiją. Labiausiai gaila dėl to, kad būdamas Gambijoje nepasidomėjau daugiau apie laikotarpį, kai Gambijos įlanka priklausė Kuršo kolonijai. (Kuršas tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir turėjo koloniją Gambijoje). Tik grįžęs apie tai sužinojau. Netgi nuvažiavęs į Afriką gali rasti ženklų, susijusių su Lietuvos istorija. O Senegalas buvo įdomus tuo, kad ten nėra išplėtotas turizmas. Ten pamatėme tikrąją juodąją Afriką. Buvo labai įdomu.

Kas Jus įkvepia naujiems darbams?

Patyrimo, pajautimo džiaugsmas. Darbas yra malonus, nes tu kiekvieną kartą važiuodamas vis ką nors naujo patiri, pamatai, sužinai. Kartais pagalvoju, kad galėčiau nevažiuoti, bet čia tik laikinos mintys. Mane veža darbas.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , ,

Ką gali didelis noras

Noriu Jums pristatyti vieną Istorijos fakulteto antro kurso studentę. Ji visus stebina savo aktyvia veikla po paskaitų ir gerais akademiniais pasiekimais. Kaip jai pavyksta suderinti daug laiko atimančius užsiėmimus ir dar daugiau jo reikalaujančius mokslus? Šią, daugeliui atrodo, ,,misiją neįmanomą“ nuo pat mažų dienų vykdo Rūta Brazlauskaitė. Ji ne tik viską suspėja, bet dar ir niekur nevėluoja ir raško savo sunkaus darbo vaisius.

Ši veikli asmenybė verta dėmesio, dėl šios priežasties Rūta ir pasirinkta būti straipsnio objektu. Pokalbiui tartasi jau prieš kurį laiką, tačiau ji vis turi ką nors atlikti ar vis kažkur skuba. Tačiau galiausiai, ištaikiusi kelias laisvas akimirkas, antrakursė atranda laiko atsakyti į kelis klausimus, kurie kyla daugelio galvoje, kai susipažįsti su šiuo šiltu, nuoširdžiu ir pozityviu žmogumi. Tačiau, kaip ir pačią istorija, ją reikia pažinti nuo visą ko pradžios, arba šiuo atvejų – nuo Rūtos vaikystės. Taigi, nuo pat mažens mergina pasižymėjo aktyvumu ir smalsumu. Šias savybes ji realizavo 10 metų įstodama į Žemaitijos skautų organizaciją. 14-os tapo Ventos Šv. Pranciškaus draugovės draugininkė, o dabar ji jau šios organizacijos valdybos narė ir vadovauja Mokymų skyriui. Rūtos aktyvi veikla ir nuoširdus darbas ŽSO neliko nepastebėtas ir ji jau pretenduoja į vyresniąsias skautes. Taigi, akivaizdu, kad skautavimas – labai svarbi Rūtos gyvenimo dalis, kuriai ji negaili laiko. Tai iliustruoja ir jos atsidavimas svarbiam skautų organizacijos projektui. 2018 m. minint skautybės Lietuvoje šimtmetį, vyks tautinė skautų stovykla, kurioje Rūta vadovaus 10–14 m. vaikų programai. Kita veikla, kuri mokyklos metais neapsiėjo be šios merginos – Jaunimo Europos komanda. Jai Rūta priklauso nuo 16 metų. JEK misija yra skleisti jauniems žmonėms informaciją apie Europos Sąjungą. Kaip pasakoja pati Rūta, ji organizuodavo įvairius konkursus, akcijas, vesdavo pamokas bei vykdydavo kitokią veiklą, kuri vienaip ar kitaip yra susijusi su ES ir Lietuvos naryste joje. Jos dėka Ventoje ėmė vykti vadinamieji ,,protmūšiai“, kurie savo populiarumu ir įdomu pritraukdavo svarbius rajono asmenis, kaip antai net patį Akmenės rajono merą. Šiuo metu Rūta yra Jaunimo Europos komandos Alumni ir būdama gimtinėje su malonumu prisideda prie organizacijos užsiėmimų. Tačiau tai dar ne viskas. Studentė dar 10 klasėje įstojo į Nacionalinę moksleivių akademiją ir nuotoliniu būdu jau tada mokėsi istorijos. Rūta aktyviai įsitraukdavo į akademijos veiklą, dalyvaudavo jos sesijose ir šiuo metu yra Alumni. Kaip teigia pati Rūta, Nacionalinė moksleivių akademija ir privertė ją pamilti istoriją bei rinktis studijuoti būtent šį dalyką. Privalu paminėti ir tai, kad besimokydama mokykloje, Rūta, dėl savo veiklos gavo ne vieną prestižinį apdovanojimą. Turbūt bene svarbiausi yra bronzos ir sidabro, gauti Tarptautinėje Edinburgo hercogo apdovanojimų programoje. Joje, 14–24 metų jaunimas net 140–yje šalių vykdo įvairią veiklą per konkretų laikotarpį ir dalyvauja rezidavimo projektuose. Geriausieji už savo ryžtą ir sunkų darbą yra apdovanojami ir sulaukia pripažinimo visoje Europoje. Būdama mokine, Rūta buvo mokyklos prezidentė. Jos dėka buvo sukurti Ventos gimnazijos mokinių savivaldos nuostatai, suburta nauja Mokinių taryba, kuriai Rūta ir pirmininkavo. Su taryba ji aktyviai dirbo mokyklos ir mokinių labui, prisidėdavo prie renginių organizavimo ir jų vykdymo. Kartu ji ir puošė mokyklą savo piešiniais, kuriais ji žavėjo kitus mokinius net dvejose autorinėse parodose. Jos gabumų sąrašą papildo ir muzikinė klausa. Mergina lankė muzikos mokyklas Šiauliuose ir Ventoje. Šiaulių observatorijoje pirštų miklumą lavino grodama fleita, o Ventoje pianinu. O jei to dar būtų maža, Rūta išmaišė ko ne pusę Europos. Ji apsilankė Lenkijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Andoroje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Vokietijoje, Olandijoje, o štai Belgijos sostinėje Briuselyje ir pačiame Europos Parlamente Rūta buvo net 3 kartus. Ir kas merginą pažįstančius turbūt jau nebestebina, ji ten lankėsi, nes laimėjo projekte ,,Besikeičianti Lietuva: iki narystės Europos Sąjungoje ir joje“ bei dar ir dėl to, kad vyko, kaip JEK narė. Ir tai dar ne pabaiga. Rūta yra aistringa alpinistė ir nuo 13 metų keliauja po Europos kalnus. Iki 18 metų ji jau buvo įkopusi net į 11 Europos valstybių aukščiausių žemyninių viršukalnių.

Šiomis dienomis, jau beveik metus laiko, studentė savaitgaliais savanoriauja Valstybės pažinimo centre. Ten padeda darbuotojams bendrauti su lankytojais, tvarkyti ekspozicijas, veda ekskursijas turistams. Taipogi, lanko ,,Tobulėjimo kelio“ užsiėmimus Šv. Jono Teologo vienuolyne. Rūta sugeba atrasti laiko net apmokamam darbui ir prižiūri vaikus. Paklausta, kaip pavyksta suderinti studijas ir dalyvavimą įvairiose veiklose, ji nusijuokia ir atsako: ,,Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai“. Pažvelgus į ją įsitikini, kad tai yra absoliuti tiesa. Kaip pati pasakoja, tereikia didelio noro ir gali padaryti viską. Jeigu kažko nepadarai ar nespėji, vadinasi per mažai to norėjai. Taip pat svarbu mokėti mokytis ir atrasti sau labiausiai tinkantį būdą tai daryti. Pačios Rūtos gyvenime Dievas vaidina labai svarbų vaidmenį. Vieni studentai, prieš pat atsiskaitymus, į pagalbą pasitelkia maldą, užuot daugiau laiko skyrę mokslui, o štai Rūta malda pradeda, o ne užbaigia mokymąsi. Ir tai jai atneša puikius rezultatus. Atsitiktinumas? Sėkmė? Jei taip tuomet Fortūna jai šypsosi kiekvieną kartą. Studentė protingai išsidėlioja laika, o likusias laisvas minutes skiria savo malonumui. Tokia strategija, mokėjimas viską planuoti ir derinti, duoda merginai puikius rezultatus, o sunkus darbas teikia vaisius – stipendiją. Deja, bet pomėgiams laiko dažnai pristinga. Dėl laiko stokos, dažnai, nukenčia santykiai su artimaisiais ir draugais. Turbūt suprantama, jog tokia aktyvi veikla ir mokslas atima didžiumą laiko dalį ir nebe palieka jo pačiai sau. Tačiau gerai yra tai, kad Rūta renkasi tuos užsiėmimus, kuriuos nuoširdžiai mėgsta, o ir pačios istorijos studijos jai teikia malonumą. Paklausta apie ateities planus, mergina susimąsto ir tarsi tikra filosofė atsako, kad džiaugiasi šia diena, o kas bus vėliau – ateitis parodys. O juk gyvenimas tuo ir įdomus, jog niekada nežinai, kas atsitiks vėliau.

Parengė Viktorija Jackevičiūtė

 

Tagged , , , , ,

D.Brandišauskas: Sibiro tautų gyvenimo būdas gali padėti mums geriau suprasti save

Klajoklių tautos, kurias Jūs tyrinėjate, yra paveiktos modernios kultūros. Kaip kultūrinis dvylipumas paveikia žmogų?

Jie visi mokėsi mokyklose ir žino, kas yra televizorius, internetas, mobilusis telefonas, tačiau išlaikė tradicines praktikas tokias kaip elnių ganymas ar medžioklė. Tai žmonės, kurie sugebėdavo prisitaikyti prie kintančios gamtos ir kintančio klimato, o dabar sėkmingai prisitaiko prie kintančių socialinių ir ekonominių sąlygų. Todėl nemanau, kad tai yra dvilypumas. Mūsų aplinka nuolat keičiasi, kažkas išnyksta, pavyzdžiui, mūsų kaimuose nyksta karvių ir arklių ganymas. Tačiau daliai žmonių pokyčiai gali būti tragiški, ypač kai pokyčiai yra staigūs ir prievartiniai. Bet aš sutikau daugybę bendruomenių, kurios sėkmingai adaptavosi. Jos naudojasi šių dienų gerbuviu ir išlaiko savo kultūrines ir ekonomines praktikas.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar gyvenimas visiškai kitokioje kultūroje pakeitė Jūsų požiūrį į tradicijas ir kultūrą, kurioje užaugote?

Sibiro antropologiniai tyrimai padeda suprasti, kaip žmonės supranta aplinką, kraštovaizdį. Galima suprasti, kas per reiškinys yra animizmas ir jo interpretacijas subtiliai pateikti. Nesakau, kad galima išvesti analogijas, tačiau animizmo tyrimai gali padėti išvesti interpretacijas ir lengviau interpretuoti lietuvišką pagonybę. Aš matau klajoklių bendruomenių kovą prieš industrines kompanijas, taip pat panašūs procesai matomi ir Lietuvoje. Lietuvoje didelės kompanijos irgi neatsižvelgia į bendruomenių poreikius ir su jomis konfliktuoja.  Sibire yra labai patogu tyrinėti žmonių ir gyvūnų santykius. Šios žmonių ir gyvūnų santykių tyrimai gali įkvėpti ir panašius tyrimus Lietuvoje.

Kaip manote, ką labiau paveikė sovietmetis – Sibiro klajoklių tautas ar Lietuvos kaimą?

Man atrodo, sovietmetis per visur sėkmingai ir brutaliai „pervažiavo“. Iš tikrųjų būtų labai sunku palyginti, tačiau abiejais atvejais matosi vienodi procesai. Daugelis Sibiro tautų irgi buvo deportuotos – jos buvo perkeltos gyventi į kaimus. Iki tol jų gyvenamoji erdvė nebuvo ribojama. Tai irgi savotiška tremtis ir gyvenamosios erdvės apribojimas. Kadangi sovietmečiu reikėjo naujų teritorijų pramonei vystyti, toks išvietinimas paveikė daugelį tautų.

Ar gyvendamas su klajokliais pastebėjote kokių nors klajoklių elgesio ypatumų, kurie būtų būdingi ir lietuviams?

Dar visai neseniai buvo paliekamos aukos prie akmenų su raižiniais. Pavyzdžiui, netoli mano sodybos yra taip vadinami mitologiniai akmenys. Dar visai neseniai vietiniai žmonės eidami iš bažnyčios užsukdavo prie jų pasimelsti ir palikdavo kažkokias dovanėles. Sibire tai matome labai plačiai, o Lietuvoje tokios praktikos neseniai sunyko. Ši tema yra mažai nagrinėta, įdomu kaip kaimo istorija yra susijusi su šiais akmenimis.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Kaip autochtonai vertina naujakurius?

Naujakurių atsikėlimo istorija yra labai kontfliktiška. Naujakuriai atsikeldavo ir medžiodavo elnius, bet nesugebėdavo atskirti, kuris yra laukinis ir naminis. Bet sunku pasakyti, ar sovietmečiu buvo labai didelė įtampa. Šiaip žmonės sugyveno ir daugelis labai nostalgiškai atsiliepia apie sovietmetį, taigi artikuliacijos nacionaliniu lygmeniu buvo mažai. Pastaruoju metu kyla klausimai dėl žemės valdymo, kurie tapo ypač aktualūs.

Ar klajokliai turėjo kultūrinės įtakos rusams?

Vietiniai rusai daug ką perėmė iš autochtonų – jie mokėsi kaip gyventi Sibire. Jie perėmė medžioklės būdus, pasaulio suvokimą, geografinę terminiją, net religiją – jie irgi lygiai taip pat sėkmingai pakelėse palieka aukas. Taigi vietiniai rusai neišvengiamai adaptavosi prie vietinių kultūros, kad išgyventų Sibiro gamtoje. Taigi kultūriniai mainai buvo labai dideli.

Kokios kalbos dominuoja Sibire? Ar rusų kalba yra vyraujanti?

Tarkim, Amūro krašte dominuoja rusų kalba, tačiau Jakutijoje jakutų kalba yra labai išplitusi tarp autochtonų, todėl ten rusų kalbos vaidmuo yra daug mažesnis. Ten žmonės gali ir nemokėti rusų kalbos.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar kalba yra svarbi vykdant antropologinius tyrimus?

Kalba yra labai svarbus dalykas – jei jos nemoki, elementariai nesupranti, ką kiti žmonės kalba. Kalbos mokymasis yra pirmas dalykas, nuo kurio pradeda antropologai. Vieni antropologai vyksta į šalį ir mokosi kalbos, o lauko tyrimai prasideda tada, kai išmoksta kalbą. Kalbą taip pat galima mokytis ir atliekant lauko tyrimus. Jei lauko tyrimus atlieki kaimiškose visuomenėse, esi imlesnis kalbai ir todėl ją išmoksti daug greičiau, nes aplinkui yra daug mažiau įvairių informacijos šaltinių. Taip pat kalbos mokymasis atliekant tyrimus legitimuoja tavo kaip antropologo poziciją. Kai mokaisi kalbos iš žmonių, jie tave priima ne kaip šnipą, tyrinėjantį jų kultūrines praktikas, bet kaip žmogų, kuris mokosi kalbos. Labai svarbūs yra terminai – juos reikia visada užsirašyti. Dažnai tam tikros kalbos terminai būna neverčiami, bet jie yra labai svarbūs norint suprasti žmonių pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, oročėnų kalbos terminą “kutu” sunku išversti vienu žodžiu. Šį terminą galima versti kaip “gyvybinė energija”, “sėkmė”, “likimas”.

Šiuolaikinis jaunimas yra priklausomas nuo moderniųjų technologijų ir negali be jų gyventi. Ar toks prisirišimas gali trukdyti žmogui atlikti antropologinius tyrimus  ir prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo būdo?

Manau, galimybės sunkėja. Pavyzdžiui, mano vaikystėje visi vaikai būdavo lauke nuo ryto iki vakaro, o šiandien užsiima kitais dalykais. Manau, kad vaikų jautrumas aplinkai prasčiau vystosi. Norint atlikti antropologinius tyrimus yra reikalinga multisensorika. Reikia būti jautriam aplinkai, kad pastebėtum aplinkos pokyčius. Neužtenka matyti, ką ir kaip žmogus daro, ypač svarbu yra pastebėti ir detales. Naujosios technologijos vis dėlto duoda kitokius įgūdžius ir susiurbia į kitokią realybę.

 

Tagged , , , , , ,

„Likimo vardas – Valdas Adamkus“

Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.

Nesutrumpintas renginio pavadinimas atskleidžia įvykio dedikaciją tai Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimui bei Lietuvos dabarčiai ir ateičiai apžvelgti skirta diskusija. Renginys prasidėjo Istorijos fakulteto dekano Rimvydo Petrausko sveikinimu bei diskusijos moderatoriaus prof. dr. Alfredo Bumblausko žodžiais: „Geriausias visų laikų Lietuvos prezidentas“. Po tokių žodžių prisistatė renginio svečias Jo ekscelencija Valdas Adamkus. Pasak jo, Lietuva laisvę atgavo žmonių stiprios valios dėka.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Ši diskusija buvo tarsi muzikinis kūrinys su specialiu ritmu, tempu, dinamika. Klausimai –  atsakymai tarp Prezidento Valdo Adamkaus, moderatoriaus prof. dr. A. Bumblausko, susirinkusios didžiulės studentų minios, dėstytojų sinchroniškai kaitaliojosi. Klausta įvairių dalykų – pradedant gyvenimu tarpukario Lietuvoje, emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo siekius, prezidentavimo laikotarpį, dabartinę situaciją tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Diskusija tęsėsi ilgiau nei valandą, bet truko vos keletą minučių. Tai buvo lengvas, jaukus, bet netikėtas idėjų gūsis. Išsakytos mintys, nesumeluoti susirinkusiųjų nuomone, jausmai privertė daugelį susimąstyti ar mes tikrai mylime Lietuvą, ar tik dedamės jos patriotais bėgdami nuo realybės, nesistengdami nieko pakeisti.

Nuotr. Indrės Petkutės

Nuotr. Indrės Petkutės

Šis dviejų iškilių žmonių dialogas atskleidė niekur negirdėtus faktus, jautrūs momentai virpino dalyvių širdis, bet nieko kito ir nereikėjo tikėtis, kadangi visos istorijos buvo pasakojamos žmogaus, nuoširdžiai atsidavusio Tėvynei. Džiaugtasi laimėjimais, iškovotu tarptautiniu Lietuvos pripažinimu pasaulyje. Dalinantis gyvenimo patirtimi nepamiršti trūkumai, neužbaigti, nepavykę darbai. Diskusija baigėsi ne tik klausimais, atsakymais apie dabartinę Lietuvos padėtį, jos tarpininkavimą su kitomis valstybėmis, kaimyninių šalių santykių analizavimą, požiūrį į dabartinį JAV prezidentą, bet ir aliuzija į simbolinių 2018 metų paminėjimą.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

 

Tagged , , , , , , ,

Dr. G. Sviderskytė: istoriją atradau per tiriamąją žurnalistiką

Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo Dariaus ir Girėno mito ir pradėti mokslinį tyrimą?

Nebuvau suaugusi su mitu apie S. Darių ir S. Girėną, todėl neteko atsiriboti. Nebuvau herojų fanė. Iš vaikystės prisimenu, kad dėdės bute ant sienos kabėjo ikoninė nuotrauka: žiūrėdavau į juos, ir jie man atrodydavo tokie nelietuviški lietuviai. Tai – viskas, visų asmeninių ryšių ar privačių interesų deklaracija. Pirminė priežastis veikiau buvo viešas, visuomenės interesas: juk tai – viešojoje erdvėje ryškiai besireiškiantis kolektyvinės atminties fenomenas. Man jis atrodė šiek tiek įtartinas, pasidomėjau ir įsitikinau, kad loginę tvarką jaukia – ir kartu savitą darną išlaiko – būtent mitas. Sukilo nuostaba, smalsumas, atsirado asmeninis interesas, ir prasidėjo tyrimas.

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dariumi ir Girėnu prieš doktorantūros  studijas ir dabar?

Iki doktorantūros studijų tas santykis buvo kaip daugumos: įvairiomis progomis, minėjimų metu apie juos išgirsdavau, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Po doktorantūros studijų santykis tapo individualus ar net intymus: atsirado jausmas, tik nebūtinai artumas, gali būti atstūmimas. Blankūs istoriniai vardai įgyja asmenų pavidalą, tarsi regi juos prieš akis, ir ne tik juos, bet ir visą panoramą, kas dėjosi iki ir po jų žūties. Kai tai nutinka, nebegali šiaip sau stryktelėjęs padeklamuoti populiaraus eilėraštuko apie Darių ir Girėną, darosi sunku net klausytis tokių dalykų. Žodžiu, įvyko tokia didelė santykio komplikacija.

Nuot. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Vieniems mokslininkams gilinantis į jų temas, praplečiant jų tyrimo lauką tenka papildomai mokytis naujų užsienio kalbų. Jūsų tyrimo atveju teko gilintis į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Ar tai netapo Jūsų antromis studijomis?

Ne, jokiu būdu. Nepuoselėju iliuzijos tapti žmogumi-orkestru ir groti visais instrumentais vienodai gerai. Pagaliau, tai trukdytų gerai atlikti kūrinį: įsivaizduokime muzikantą, kuris nuo arfos puldinėja prie metalofono. Visa laimė yra sutikti žmones ir užkrėsti juos savo idėja, įkalbėti dirbti kartu. Tarpdalykiniai tyrimai yra pats puikiausias bendradarbiavimas, jungiant skirtingas žinias atsiranda ir gausa, ir kokybė. Šiuo atveju visas triukas buvo apčiuopti ir išgryninti problemą bei uždavinius, toliau pakako tik nutuokti apie kitų žinias ir jas įdarbinti. Pavyzdžiui, iki bendradarbiavimo su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkais net nežinojau, kad jie turi savo archyvus, didžiules duomenų bazes. Tačiau pastebėjau, kad istoriografiniu ir šaltinotyriniu tyrimu nebeišeinu iš uždaro rato. Buvo du galimi sprendimai: pasilikti duomenų rate arba pabandyti įsileisti naujų. Pasitaikius progai išdėsčiau profesoriui Egidijui Rimkui, ką atradau ir ką dar noriu patikslinti. Įdomūs uždaviniai specialistus paprastai intriguoja, taip nutiko ir tąkart. Bendrai siekiau išspausti iš sukaupto duomenyno tai, kas geriausia, ir taikyti – kad ir eksperimentiškai – mokslinių tyrimų lauke. Nebūtinai veiki visiškai vienas. Bet procesą tik pats kontroliuoji: valdai informaciją, sistemini, integruoji. Projektinė veikla, bendradarbiavimo galimybės man yra vienas pačių patraukliausių dalykų šiuolaikiniame moksle. Nors disertacijai pakanka siaurų tyrimo rėmų, laikiau privalumu juos praplėsti arba bent atverti plėtros kryptis. Atidėlioti negalėjau, nes juk ne paslaptis, kad doktorantūrai pasibaigus papildomi tyrimai neretai komplikuojasi ar net tampa neįmanomi.

Tarp humanitarinių ir kitų mokslo šakų yra plona riba, kurią nesunku peržengti. Pavyzdžiui, istorikams vis dažniau priekaištaujama, kad istorija kaip mokslas  praranda  savo žodyną. Tuo pačiu metu artėjama prie socialinių mokslų. Jums rašant disertaciją neiškilo tokia problema?

Man neiškilo tokia problema. Arba kitaip tariant, ji buvo visą laiką J Aišku, kad esu atėjusi iš socialinių mokslų srities; disertacijos įvade ir išvadose akcentuoju, dėstyme daug kur analizuoju teisės ir politikos aspektus. Bet taip pat aišku, kad jei neleistinai peržengčiau ribas, būčiau sudrausminta. Istorijos fakultete kolegiškai bendradarbiavome, žvilgsnį iš šalies jaučiau nuolatos. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad netikėtai, jau gynimosi etape vienam tarybos nariui kilo klausimas dėl disertacijos tekste dažno termino „katastrofa“. Terminą vartojau remdamasi teisės aktais, o istorikas kryptelėjo labiau į filosofijos lauką ir mane klaidingai suprato, o gal tiesiog iš smalsumo provokavo. Nepasidaviau, mano argumentus priėmė, ir pastaba tapo ne kliūtimi, o proga pagyvinti diskusiją.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Tad ar Jus pasekė istorija, ar Jūs istoriją? Koks buvo pirmas Jūsų prisilietimas prie istorijos ir kada jis įvyko?

Būna du variantai: kai tau žinias patiekia ir nori nenori sumaitina, ir kai pats jų ieškai, esi lyg išbadėjęs, tiesi į jas rankas. Mane ištiko pastarasis. Mokykloje istorijos pamokas prisimenu nykiai: būtent abi istorijos mokytojos buvo stiprios ideologės – ir iki Sąjūdžio, ir po jo. Jos tiesiog akyse keitėsi ir prisitaikė. Kaip galėjau žavėtis jų dėstomu dalyku?.. Sava valia istorija susidomėjau, ją atrasti pradėjau per tiriamąją žurnalistiką, kai su kurso draugais kūriau „Lietuvos ryto televiziją“ (iš pradžių atsirado tokia publicistinė laida, o TV kanalas – gerokai vėliau). Devyniasdešimtųjų pabaigoje dar buvo galimybių praktiškai plėtoti tiriamąją žurnalistiką: dar egzistavo toks bendras sutarimas, buvo gyvybinga spauda, mes ieškodavome temų kartu su spaudos žurnalistais, kartu su jais arba vieni kurdavome reportažus. Kaip anekdotą menu, kaip su filmavimo grupe sekiau Tado Blindos keliais. Senoliai žemaičiai man pripasakojo gyvo velnio, visai ne taip kaip populiariame televizijos seriale. Parklydusi iš Žemaitijos laukų ir girių, laimei, Vilniuje radau Rimą Praspaliauskienę, kuri kaip tik tada ruošė disertaciją apie marginalines visuomenės grupes XVIII-XIX a. Lietuvoje ir išpainiojo pasakojimų raizgalynę. Tas žaismingas epizodas buvo pati pradžia. Vėliau, nuo 2001 m. imdavausi sudėtingesnių uždavinių ir aiškiai supratau, kur prasideda ir kur baigiasi tiriamoji žurnalistika ir istorinis tyrimas. Pirmas vertesnis savarankiškas darbas truko dvejus metus: tai buvo biografinis tyrimas apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų. Būtų puiku vėl išleisti tą savo pirmą knygą, „Uragano“ kapitoną“: be jokios pagalbos atlikau didelį darbą, surinkau daug puikių šaltinių, man net stulbinamai sekėsi, bet vis dėlto dar ėjau pradžiamokslį, dabar rašyčiau kitaip. Po to buvo istorijos dokumentika, savarankiški tyrimai ir bendradarbiavimas su istorikais. Vykau į tiriamąsias išvykas su Arvydu Anušausku, nagrinėjau šaltinius su Šarūnu Liekiu, Nerijumi Šepečiu, užsienio istorikais (dabar sakyčiau – va, čia tai bent seminarai). Kelias buvo ilgas ir ne rožėm klotas. Patyriau, kad drąsesni užmojai baisiai brangiai kainuoja visomis prasmėmis: reikia daug pinigų, laiko, jėgų, sveikatos. Dėl to pradėdama tyrimą apie S. Darių ir S. Girėną dvejojau. Pajudėjau tuomet, kai galutinai įsitikinau, kad projektas realus, pasiekiamas, žinau, ką, kaip daryti, ir niekas kitas to nesiims, nei žurnalistai, nei istorikai.

Kuo Jus patraukė istorinių dokumentinių filmų žanras?

Bet juk manęs iš viso joks televizijos žanras nebuvo sužavėjęs! Televizija yra klaiki žiniasklaidos priemonė, kūryba joje nežmoniškai brangi ir trumpalaikė. Dirbome kiek galėjome, o vaizdas ėmė ir paseno, nuo to nepabėgsi. Patikėkite, tai – toli iki žavesio. Dokumentika turi kalbėti vaizdais, nes dėl smegenų veiklos specifikos žiūrėdami televiziją priimame daugiau vaizdinės, o ne žodinės informacijos. Dokumentika tradiciškai turi gerą vardą: esą jei šiaip žiūri televiziją – esi lūzeris, o jei žiūri dokumentiką – dar turi kažkiek smegenų. Bet aš vis laukiu, kada dokumentika nukris nuo pjedestalo. Juk vaizdinė raiška be jokių išlygų ir dokumentikos kūrėjui uždeda apynasrį, kuris bent mane labai erzina. Esi suvaržytas, negali pateikti išsamios analizės, atskleisti įvairiapusės problematikos. Man televizijos dokumentika yra išskirtinis kalbėjimo būdas, net menas kalbėti ir tuo pat metu – kalbėjimo negalia, prakeikimas.

Istorikas dokumentinių filmų procese yra įpareigotas atskleisti tam tikrą to meto tikrovę. Kiek vietos jam lieka atsiskleisti kaip meniniam kūrėjui?

Istorikas ir yra kūrėjas, tad lai sau skleidžiasi į valias, kaip mano esą teisingiau. Vietos viskam visada yra, tik ne visiems jos, tiesą sakant, reikia. Na, netikiu aš tokiais savotiškais suokalbiais, kolektyviniais įsivaizdavimais, besąlygiškais ir tuo pat metu beprasmiškais: čia to negalima, ano nevalia. Aš tikiu, kad kūryba visų pirma yra asmeninis reikalas, subjektyvi valia. Nesvarbu, kas esi: istorikas, operatorius, prodiuseris… Net vairuotojas vairuotojui nelygu: būdavo, vienas per naktį nė pusės Lenkijos nepervažiuos, o kitas kone dvi naktis užsispyręs vairuos, kad tik spėtume atlikti, ką užsibrėžę. Jokių ribų nėra, arba kitaip tariant, visos ribos – galvose: vienam kažkas įdomu ir kažko būtinai reikia, o kitam – vienodai šviečia. Dokumentikoje pateikimo problemas išspręsi režisūros sprendimais. Techninių vaizdo fiksavimo būdų tik daugėja. Istorijos populiarinimo galimybės anaiptol nemąžta, jei nori – gali ir turi tai daryti. Bet kaip minėjau, dokumentikoje išlieka vaizdo pirmenybė: kaip juokaujama, niekas neklauso, ką kalbi per televiziją, visi žiūri, kaip kalbi ir atrodai arba ką rodai. Be to, susidūręs su masine auditorija istorikas neišvengia vadinamos žinojimo atskirties: pasižmonėja, vieną kitą faktą praneša ir gal išgarsina (arba pats pagarsėja), bet galop lieka vienas su savo žinių bagažu, nes šis netelpa ekrane, tribūnoje, skaidrėse ar dokumentiniame filme.

Kaip Jūs pati žiūrite filmus istorine tematika (nebūtinai dokumentinius). Ar neįsijungia „istorikas“ ir nepradedate matyti kitų filmų kūrėjų istorinių klaidų?

Jei dabar kas nors sukurtų filmą apie S. Darių ir S. Girėną, turbūt pasistengčiau jo nematyti. Bet kalbant rimtai, tai juk atsakant į jūsų klausimą vertėtų paklausti: tarkime, ar vadinami istoriniai Holivudo filmai privalo būti istoriški? Manau, kad ne. Filmo pradžios titruose frazė „Paremta tikrais faktais“ nuteikia ypatingai, bet iš tikrųjų ji yra visiškai beprasmė: neaišku, ką šiuo atveju reiškia „paremta“, „tikra“ ir „faktas“. Gal scenarijaus pagrindas yra fundamentalus tyrimas? O gal pasakojamos atminties epizodas įplieskė režisieriaus vaizduotę, sužadino aktorių kuriamų personažų bruožus? Autoriai nepasako ir neprivalo aiškintis, kiek procentų kokios tikrovės parodė. Tik visai išprotėję kritikai žaidžia savo žaidimus ir kartais iš tikrųjų bando procentais reikšti istorijos ir fantazijos santykį. Būtų smalsu paskaityti mokslinių darbų šia tema, tačiau galvoju, kad į ekraną perkeliama dokumentali tikrovė net ir baisingai besistengiant visiškai sumąžta. Pavyzdžiui, britai serialui „Karūna“ dabar išleidžia šimtą milijonų svarų sterlingų: bene taip pavyks nusipirkti 99 procentus tikroviškos praeities? Net jei tas serialas būtų sumontuotas iš tūkstančio slaptų kamerų audiovizualinių įrašų, vis tiek tai būtų menas, o ne mokslas. Aukščiausi kostiuminės dramos standartai, elitiniai konsultantai dar nereiškia, kad žiūrėdama serialą Elžbieta II susitapatins su pagrindine heroje, jos sutuoktiniu ir antraplaniais „istoriniais“ veikėjais.

Dažnai sakoma, jog geriausi dalykai nutinka tada, kai išeini iš savo komforto zonos. Kur Jums kaip dokumentikos autorei ir istorikei šis išėjimas prasideda?

Nežinau, kur jis prasidėjo, bet vis nesibaigia. Galėjau likti spalvotoje dėžutėje, tai yra, televizijos Žinių studijoje, ir gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Bet keliavau į stažuotes, trankiausi po Discovery Campus seminarus, įstrigau Istorijos fakultete. Nenorėjau būti savamokslė, ieškojau mokytojų. Ir ko išmokau? To paties: nelaukti malonių, biudžeto, nušvitimo ar kitos manos iš dangaus, imti ir daryti. Nėra įkvėpimo – susikurk. Neturi šaltinių – ieškok. Trūksta lėšų – apeik kliūtį iš kitos pusės, rask kitų būdų. Sunku – pakentėk. Lengva tai sakyti, o daryti velniškai sunku, tenka rizikuoti, gal išsiskirti, likti nesuprastam. Kai keli nepatogumų sau, suklūsta, deja, ir kiti: kaip jiems tai atsilieps? Būna visaip, svaigu ar skaudu. Bet verčiau nesustingti.

Parengė Rūta Matimaitytė ir Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , ,

Interviu su doktorante Vita Deimantaite „Medievistika padeda išsiugdyti kantrybę ir kruopštumą“

Esate istorikė-medievistė. Ar atėjote į Istorijos fakultetą jau žinodama, kad gilinsitės į Viduramžius? O gal pasirinkimo metu kilo šiokių tokių dvejonių?

Ne, aš atėjau žinodama, kad rinksiuosi LDK istoriją. Jeigu egzistuotų atskira LDK istorijos programa, aš būčiau įstojusi į LDK istoriją atskirai (juokiasi).

Medievistiką pasirenka mažesnis studentų skaičius, nei naujaamžistiką. Kai kurie sako, kad gal ir norėtų gilintis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bet bijo senųjų kalbų. Kaip manote, ar ši baimė yra pagrįsta? Ar su kalbomis, esant norui, galima susidoroti?

Ši baimė yra visiškai nepagrįsta. Čia yra sukurtas mitas, kad atėjęs tu jau turi mokėti rusų arba lenkų. Pasirinkęs medievistiką, tu gali absoliučiai nuo nulio (net nemokėdamas kirilinės abėcėlės) pramokti rusėnų, lotynų, lenkų kalbas. Galų gale, kalbų mokymasis – tai tam tikras savo charakterio, įgūdžių ugdymas. Manau, kad kuo daugiau iš savęs reikalauji, tuo daugiau pasieksi. Nesakau, kad naujaamžistikoje yra labai paprasta ir lengva, bet nesirinkti medievistikos vien dėl kalbų nemokėjimo yra nesąmonė. Pasirinkti reikia atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra įdomesnis ir į kokias tematikas norima gilintis, o ne remtis kalbų mokėjimu.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Kokie yra pagrindiniai medievistikos privalumai?

Turbūt būtent kalbos, nes bent jau aš pastebėjau, kad dabar ne taip baisu pradėti mokytis naujos šiuolaikinės kalbos, kurios aš nemoku. Nebėra baisu pasiimti žodyną, mėginti skaityti ir bent jau bandyti pagauti prasmę. Be to, aš buvau ne viename darbo pokalbyje ir būtent pasakymas, kad tu medievistas, rodo, kad nebijai iššūkių. Baigus medievistiką žymiai lengviau susirasti darbą, nes išugdyti įgūdžiai bei kalbų mokėjimas darbdaviams yra patrauklesni negu vienos užsienio kalbos (dažniausiai anglų) mokėjimas. Pavyzdžiui, dvi medievistės dirba Vilniaus KGB muziejuje, o viena mano kursiokė buvo priimta į darbą su medievistikos bakalauru, nors kartu su ja pokalbyje dėl šios vietos konkuravo dvi magistrės. Rusėnų paleografijos mokytis galima tik Vilniaus universitete – tai reta galimybė. Medievistikoje galima gauti unikalias žinias, sužinoti, kaip žmonės mąstė ankščiau, koks buvo jų mentalitetas. O apie tam tikras naaujamžistikos temas mums gali papasakoti ir močiutė, o kartais netgi ir tėvai (juokiasi).

Rusėnų kalbos, rusėniškų rankraščių skaitymas ir nagrinėjimas reikalauja nepaprasto stropumo bei kantrybės. Kas padeda Jums juos įveikti? Ar turite kažkokią metodiką?

Turiu keletą skaitymo metodikų. Kai trečiame kurse pradėjau studijuoti medievistiką, paleografiją, aš visiškai neturėjau kantrybės ir kruopštumo. Būtent paleografija man padėjo išsiugdyti šias savybes. Išmokau sėdėti prie rankraščių iki tol, kol pavyksta juos įskaityti. Man yra azartas įskaityti kuo sudėtingesnį rankraštį ir aš negaliu pakilti, kol jo neperskaitau. Ir jausmas, kuomet jį perskaitai yra daug vertas.

Kas, Jūsų manymu, nagrinėjant ir skaitant rusėniškus rankraščius, yra sunkiausia?

Sunkiausia, turbūt, yra skaityti XVII a. II pusės tekstus, kur atsiranda lotyniškų raidžių rusėniškuose žodžiuose. Bandai suprasti, ir vienaip ir kitaip skaityti. Tai užima žymiai daugiau laiko. Sunkus yra pats raštas, žodžiai. Kai kurie turi tam tikras prasmes, kurias tu ne visada žinai.

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Nuotrauka Jurgio Stanevičiaus

Jūsų bakalauro ir magistro baigiamieji darbai buvo susieti su rusėnų kalba. Kodėl nusprendėte gilintis į šią kalbą?

Mano bakalauro darbas buvo susietas su rusėnų kalba, o magistro darbas buvo apie kanceliarijos struktūrą ir veiklą – ten jau buvo visos LDK kalbos. Aišku, kad rusėnų kalba išliko pagrindu. Rusėnų kalba man visada atrodė prosta mowa (aut. paprasta kalba): lengva, paprasta šiuolaikine prasme ir man žymiai sudėtingiau buvo mokytis lotynų kalbos. Galbūt įtakos tam turėjo faktas, kad šeimoje girdėdavau truputėlį rusų kalbos, dėl to paprasčiau buvo išmokti rusėnų. Nors ir dabar nedrįsčiau pasakyti, kad ją moku. Nusprendžiau gilintis į šią kalbą dar ir dėl to, kad norėjosi nagrinėti ir rašyti darbą reta tema.

Šiuo metu apie LDK kanceliarijos struktūrą ir veiklą rašote disertaciją. Ar atradote kažkokių, visiškai naujų faktų, kurie Jus nustebino, įsiminė?

Aš radau daug įdomių dalykų, tačiau nežinau, ar visiems jie yra aktualūs ir įdomūs. Pati kanceliarijos struktūra buvo palyginus aiški ir tai buvo vieta, kur nuo žemiausios grandies vidutinis bajoras galėjo pakilti į aukščiausią lygmenį, pavyzdžiui Eustachijus Valavičius nuo rašovo iki LDK kanclerio. Vėliau panašiai pakilo ir L.Sapiega. Dar atrandu tokias smulkmenas, kurios rodo, kokia buvo materialinė kanceliarijos padėtis: kur raštininkai turėjo savo namus kaip dijokai, (aut. raštininkų padėjėjai) miegodavo ant suolo kanceliarijoje arba kaip kažkoks iždininko raštininkas turėjo miegoti kaip sako šaltiniai, „ant iždo“, t.y. kažkur šalia jo. Svarbu paminėti, jog, pavyzdžiui, norint tapti iždininku, dažniausiai prieš tai reikėdavo pabūti raštininku.

Esate Vilniaus miesto gidė. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad gidas – viena romantiškiausių profesijų?

Ne. Tai yra puikus užsiėmimas, turint laisvo laiko, kuomet tu studijuoji, tiesiog užsidirbti. Galų gale papasakoti, ką tu žinai. Iš kitos pusės aš į tai žiūriu, kaip į visuomenės švietimą, nes kai tu išeini iš akademinės aplinkos į gatvę kalbėti su žmonėmis, kurie neturi tokio istorinio pasiruošimo, matai didžiulį atotrūkį tarp to, ką žino mūsų istorikai ir to, ką žino visuomenė. Man dėl šito yra labai liūdna ir aš visą laiką stengiuosi papasakoti kaip įmanoma daugiau. Pavyzdžiui, kad Bona Sforca nenuodijo Barboros Radvilaitės arba, kad Barbora nekalbėjo lietuviškai. Tai, kad gido profesija yra romantiška yra absoliutus mitas, nes, nepaisant to, kad tu daug keliauji, vaikštai, sutinki labai daug žmonių, esi atsakingas už tai, ką pasakai: kartais turi išklausyti tai, ko nenori girdėti. Visada sakoma, kad turizmo klientai yra patys kiečiausi, jie nori labai pigiai ir labai gerai (juokiasi). Taigi, netgi menkiausias pasakymas arba kažkoks kitoks požiūris gali supykdyti turistą ir tu gali labai lengvai įsivelti į konfliktus. Man tai tikrai nėra kažkas romantiška – tai yra tiesiog būdas išsikalbėti, papasakoti tai, ką tu perskaitei, pasidalinti su kitais ir pasistengti, kad visuomenė daugiau sužinotų. Labai norisi, kad istorikai būtų arčiau visuomenės. Mano patirtis rodo, kad žmonės domisi istorija, bet ne visada žino kur ieškoti informacijos, ne visada turi laiko istorinių knygų skaitymui. Norisi, kad istorikai atrastų daugiau būdų kaip kalbėti.

Ar norėtumėte tapti dėstytoja?

Taip.

Parengė Alina Borzenkaitė

Tagged , , , , , , , ,

Tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“

Lapkričio 17-18 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų Rūmuose Antrojo Lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai paminėti vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Antrasis Lietuvos Statutas: Temidės ir Klėjos atvejis“. Pranešimus konferencijoje skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir kaimyninių šalių statuto tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Konferencijoje nagrinėtas ne tik Antrasis Lietuvos Statutas, bet ir jo sąveika su kitomis teisinėmis sistemomis bei jo socialinė, politinė, kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, jos institucijų ir luomų raidai. Trečiajame posėdyje „Ubi societas, ibi ius “ nagrinėta Lietuvos statutų socialinė ir kultūrinė įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomams.

Doc. dr. Liudas Jovaiša skaitė pranešimą tema „Tie patys autoriai, ne tie Statutai: Domanovskis, Roizijus ir Medininkų bažnyčios konstitucijos“. Autorius palygino Medininkų bažnyčios konstitucijas su Vilniaus kapitulomis. Pranešime atskleisti svarbiausi Medininkų bažnyčios konstitucijų ir Vilniaus kapitulų skirtumai – pastarasis veikalas nėra taip tiksliai struktūriškai sutvarkytas kaip Medininkų bažnyčios konstitucijos. Kitaip nei Vilniaus kapitulose, Medininkų bažnyčios konstitucijose skiriama daug dėmesio protestantizmo plitimo stabdymui Žemaitijoje ir sukuriamos lankstesnės sąlygos tirti konkrečią teisminę situaciją. Šis pranešimas atskleidžia svarbiausius teisinius skirtumus tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų bei parodo teisės normų pritaikymą kasdieniam žmonių gyvenimui.

Dar vieną įdomų pranešimą pristatė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, kurios tema „Lietuvos Statutas: XVI a. teisės ir politinės kultūros sąveikos“. Pranešime aptariama Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų rengimo politinė aplinka, turėjusi įtakos ne tik Statutų turiniui, bet ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinės tautos formavimuisi. Lenkų politinės tautos siekis sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija, kurį vainikuoja Melniko aktai ir Radomo seime įtvirtintas Laskio statutas, buvo tarsi paskata LDK politiniam elitui sukurti savo teisės kodą, ne tik įtvirtinantį suverenios valstybės teisės normas, bet ir politiškai paneigiantį LDK inkorporavimą į Lenkijos karalystę. Lietuvos Statutai yra svarbūs ne tik kaip teisės šaltiniai, bet ir kaip svarbūs kultūriniai veiksniai, formavę politinę lietuvių tautą ir padėję susiformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetui.

Doc. Dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą tema „Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbioze?“. Pranešime nagrinėta Lietuvos Statutų ir Magdeburgo teisės sąveika miestuose tarp skirtingai teisei priklausančių grupių. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai įtvirtino žemės teismo viršenybę Magdeburgo teisės atžvilgiu, tačiau tiek miestuose, tiek žemės teismuose buvo naudojamos abi teisės, taip siekiant surasti teisingą sprendimą remiantis ne tik vienu teisės dokumentu. Pranešimas atskleidžia tai, jog Lietuvos Statutai ir Magdeburgo teisė skatino skirtingoms teisėms priklausančių žmonių komunikaciją ir platesnį abiejų teisių naudojimą kasdieniame gyvenime.

Doc. Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė pristatė pranešimą provokuojančia tema „Neįgyvendintos Lietuvos Statutų nuostatos ir žydams nepalankūs sprendimai XVII-XVIIIa. seimų ir seimelių sprendimuose. Nekintančios sambūvio problemos ar bajorų neišradingumas?“. Pranešime aptariama žydų socialinė padėtis ir bajorų nusistatymas prieš žydų mažumą. Antrajame Lietuvos Statute pasirodo bajorų siekis suvaržyti žydus: įvesti draudimai skleisti judaizmą ir užimti valstybės postus, žydės žindyvės negalėjo dirbti pas krikščionis, žydams drausta samdyti krikščionis. Tai rodo politinės tautos siekį sumažinti politinę ir kultūrinę žydų įtaką Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kai kurie įstatymai nebuvo įtvirtinti Lietuvos Statutuose, pavyzdžiui, Antrajame Statute neįtvirtintas įstatymas žydams nešioti išskiriančius ženklus. Kai kurie draudimai buvo panaikinti arba į šiuos draudimus dėl ekonominės naudos ne visada buvo atsižvelgiama. Pranešimas atskleidžia kaip teisėje įtvirtinti įstatymai veikė žydų padėtį ir kaip ji ilgainiui keitėsi.

Konferencijos pranešimai yra svarbūs ne tik Antrojo, bet visų trijų Lietuvos statutų tyrinėjimo raidai ir atskleidė daugybę naujų Lietuvos Statutų vertinimo aspektų. Lietuvos Statutus galima traktuoti ne tik kaip teisės dokumentus, bet kaip ir savitą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės identitetą ir kultūrą suformavusius veiksnius. Taip pat Lietuvos Statutai suformavo įvairių socialinių ir religinių luomų apibrėžimus ir santykius tarp šių luomų. O tolesni Lietuvos Statutų tyrinėjimai atskleis ir daugiau mums aktualių  klausimų.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , , , , ,

Viena galimybė tapo gyvenimo profesiniu keliu

1) Kas sieja istoriją ir diplomatiją?

Klausimas, kurį užduoda labai dažnai, nes Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje dirba daug istorikų. Istorijos fakultetas pirmiausia suteikia ne tiek žinias, kurių gali ir nesuteikti, jeigu mes patys to nenorėsime, o išmoko kritinio mąstymo, kuris gyvenime yra labai naudingas dalykas. Išmoko nebūti visišku idiotu ir tikėti viskuo kas ką aplinkui sako ar rašo. Informacijos yra tiek daug, kad pagrindinis dalykas yra ją atsirinkti ir kritiškai pasvarstyti. Mano karjeroje labai padėjo šaltinio analizė. Aš rašiau diplominį darbą apie Napoleono žygį į Rusiją. Naudojausi ne pirminiais istoriniais šaltiniais, bet amžininkų atsiminimais, o atsiminimas iš principo yra labai blogas šaltinis, bet šaltinis. Tai tas pats ir diplomatijoje. Aš visuomet, nors jau dirbu 26-erius metus, tikrinu informaciją. Vieno šaltinio neužtenka, nesvarbu koks patikimas jis būtų. Pavyzdžiui, atrodo, jog diplomatui patikimiausias šaltinis yra kokios nors šalies įstatymas. Netiesa. Aš nežinau nė vieno  įstatymo nė vienoje šalyje, kuris neturėtų poįstatyminių aktų, o poįstatyminiai aktai nebūtų išskaidyti į daugybę ministerinių, žinybinių įsakymų ar potvarkių.

Valstybei tapus nepriklausomai, istorikus ėmė gaudyti į ministerijas, įvairias žinybas, nes paprastai, tai mąstantys ir raštingi žmonės. Mane pakvietė  dirbti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją: „ateik, pasikalbėti į Užsienio reikalų ministeriją. Ieškome Rusijos ekspertų.“ Ir aš ėjau pas ministrą studentiškai pasipuošęs: su ilgu megztiniu ir nunešiotomis kelnėmis. Tuo metu tai nebuvo populiari tarnyba, o istorikai visur galėjo darbo gauti. Tarp mano kursiokų yra politologų asociacijos prezidentas A. Lukošaitis. Jis ne tik mano kursiokas, bet ir sugulovas kaip aš sakau (juokiasi): 4-5 metus gyvenome viename kambaryje. Taip pat A. Račas – garsus blogeris, D. Varnaitė – Kultūros paveldo departamento direktorė. Visur aš sutinku kolegų. Taigi Istorijos fakultetas yra labai gera vieta humanitarui, išmokanti  racionaliai ir kritiškai mąstyti (diplomatui tai būtina). Kartais kritinis mąstymas su amžiumi pereina į cinizmą, bet sveiko proto pakanka išlaikyti tą balansą.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

2) Ar patyrėte vidinį lūžį, kai įstojote studijuoti istoriją sovietmečiu, o baigėte nepriklausomoje Lietuvoje?

Mes patyrėme daug lūžių ir patys daug ką sulaužėme, nes nesusitaikėme su ta sistema, kuri buvo. Aš atsimenu koks buvo didžiulis smūgis, kai gatvėje, kurioje verda gyvenimas tu girdi viena, o ateini į paskaitą, kurioje profesorė tau pasakoja apie Lenino kaklaraiščio taškiukų kiekį. Natūralu, jog mes, jauni žmonės, iš karto pradėjome kelti revoliucijas, pavyzdžiui,  buvo pakeistas fakulteto dekanas, juo tapo profesorius A. Bumblauskas. 1989 m. mes jau klausėmės gerų paskaitų. Tiesa, ne iš vadovėlių, nes vadovėlių nebuvo, bet dėstytojai: A. Bumblauskas, Z. Butkus ir kiti, kuo puikiausiai išmanė Lietuvos istoriją. Iš  tikrųjų nejaučiu, jog mes pradėjome sovietinę mokyklą. Pavyzdžiui, mano pirmas kursinis darbas buvo „Kastinė visuomenė Indijoje“. Nepaisant to, jog tu rašai nuo marksizmo, leninizmo nutolusį dalyką, vis tiek kursiniame darbe turėjai panaudoti vieną, dvi citatas iš Lenino arba Markso raštų. Ir surasti ką jie bent panašaus galėjo sakyti apie tą visuomenę, problemą, dažnai užimdavo daugiau laiko nei parašyti patį darbą. Be to, mūsų fakultete buvo daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip žinojo Lietuvos istoriją iš savo asmeninių patirčių, tremčių. Šeimoje už uždarų langinių seneliai viską papasakodavo. Mes gyvenome gerų pokyčių laikais, tai buvo romantinis periodas. Ten buvo gerai, mielai prisimenu fakultetą.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

3) Kaip pats, kaip istorijos studentas vertinote/stebėjote nepriklausomybės priešaušrį ir pačią nepriklausomybę?

Neįmanoma papasakoti. Aš galvoju, kad 2/3 visuomenės tai buvo atgavimas to kas ir turėjo būti. Aš nuo kokios 2 klasės žinojau, jog Lietuva buvo nepriklausoma. Sužinojau ne mokykloje, o iš  tėvelių. Taip pat daug reiškė katalikiškos šventės. Nepaisant to, jog buvo šnipų provincijoje, bet vis tiek visi švęsdavo, juk niekas nepanaikino švenčių. Prisimenu pas močiutę susitikdavome, užtraukdavom užuolaidas ir švęsdavom Šv. Velykas, Šv.Kalėdas. Daug sužinodavome ir iš knygų, pavyzdžiui, iš Šapokos istorijos. Šapoka – istorikas romantikas, tais laikais ta knyga buvo nuskaityta, suplyšusi. Didžioji dalis, tie 2/3 visuomenės visada tikėjo, jog Lietuva kada nors bus laisva. O likusiam trečdaliui Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje buvo natūralus ir naudingas. Manau, jog mes ir po 26 metų turim vienos ir kitos dalies atstovų. Ir čia mes grįžtame į kritinį mąstymą: jeigu žmogus pagalvotų, kad šalis, (pasaulyje nėra nė vieno regiono arba nė vienos valstybės, jeigu nekalbėsime apie Latviją, Estiją) per 25 metus sugebėjo iš vienos ekonominės-politinės sistemos pereiti į kitą tokiu tempu ir taip sėkmingai. Apie mus po 100 metų rašys kaip apie absoliučios sėkmės variantą. Pasižiūrėkite, aš esu gyvas liudininkas diplomatijoje. Mes viską pradėjome nuo nulio. 1991 m. negalvojome apie Europos Sąjungą, tai buvo svajonė. Tais laikais galvojome, kad galbūt būsime asocijuota Europos Sąjungos narė. Apie NATO net nekalbu. O tada mes net kariuomenės neturėjome. Nepamirškite, kad 1991 m. Šiaurės miestelyje stovėjo karinis dalinys su tankais. Kai pradėjome derybas dėl kariuomenės išvedimo negalvojome, kad mums taip greitai pasiseks (kariuomenė išvesta 1993 m.). Mes sunkiai dėl to dirbome. Tik mes visiškai nevertiname to ką turime šiandien.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

4) Kokius jausmus, mintis kėlė dalyvavimas Lietuvai svarbiose derybose dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos ir derybose su Rusija ir Baltarusija  dėl sienos delimitavimo ir demarkavimo?

Prisiminkite vieną S. Lozoraičio pasakytą mintį: “Saugokite valstybės sienas”. Mums, jauniems diplomatams, ši frazė buvo įkalta iš pat pradžių. Lietuva neturėjo savo sienų. Ką reiškia neturėti savo sienų juridiškai ir faktiškai? Pažiūrėkite dabar Doneckas, Donbaso regionas – jie neturėjo juridinės sienos su Rusija, todėl pasakyti pasauliui, jog jie kirto mūsų sieną – kokią tavo sieną? Kur yra tavo siena? Vienas iš svarbiausių darbų atkūrus nepriklausomybę buvo išvesti sovietų kariuomenę (Lietuvoje ji išvesta anksčiau nei Vokietijoje) ir siekti valstybės sienų pripažinimo. Pasirašytos bazinės sutartys su kaimynėmis. Jos buvo esminis valstybingumo įtvirtinimas. 1991 m. liepos 29 d. rusai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir sienas. Tai taip pat yra kertinis elementas. Mes turime užfiksuotą pokario valstybę

5) Ar sutinkate, kad Jūsų atveju istorija yra ne profesija, o išsilavinimas?

Besimokydamas mokykloje aš norėjau būti teisininku. Kodėl įstojau į istoriją, o ne į teisę? Todėl, kad kai kažkas traukia paaiškinti yra labai sudėtinga. Galvojau kur stoti, ruošiausi stojimams ir mąsčau: teisė ar istorija, istorija ar teisė? Važiuojant iš Kauno į Vilnių, ėjau priduoti dokumentų ir.. (spragteli pirštais) padaviau į istoriją. Ir nė kiek nesigailiu, nes ji man davė labai gerą pagrindą. Ar aš galėčiau dirbti istoriku? Taip, aš dėsčiau mokykloje ir man patiko. Ir iki šiol skaitau istorines knygas. Labai mėgstu prof. habil. dr. E. Gudavičiaus knygas, bet kiti jo negali skaityti, nes iš tikrųjų jis labai klampiai, sodriai rašantis. O man kaip tik patinka toks barokinis klampumas: faktai, datos, sąsajos. Yra kiti istorikai, kurie lengvesni: prof. dr. A. Bumblauskas, mano nuomone, yra viduramžiškos retorikos pavyzdys kaip galima skirtingus dalykus paprastai, gražiai, vaizdžiai papasakoti. Taip, iš principo galiu sutikti su jūsų užduotu klausimu. Nors šį klausimą reikėtų plėsti ir individualizuoti. Man dar užduoda klausimą:“Kaip galvoji, ar diplomatija yra tavo?” Tai aš pirmą karą susimąsčiau, ar iš tikrųjų diplomatija yra mano. Negalėčiau pasakyti, tikriausiai taip. Nors galėčiau dirbti daug visokių darbų.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

6) Gyvenote, dirbote įvairiose užsienio valstybėse. Ar galėtumėte palyginti jų ir lietuvių istorinį sąmoningumą? Kaip žvelgiama į savo šalies praeitį ir tos praeities pasekmes šiandien?

Lyginant tas šalis, požiūrį į praeitį dažnu atveju suponuoja dabartinis gyvenimas šalyje. Tuo metu, kai gyvenau Rusijoje, tai buvo atšilimo, demokratizacijos procesas. Tada jie bandė tyrinėti gana giliai ir objektyviai savo šalies istoriją. Jelcino vyriausybė, jo režimas leido klestėti istorijos mokslui. To ko dabar  nėra visai. Dabar imami naudingi dabartinei idealogijai istoriniai faktai. Tuo tarpu Švedijoje, išsivysčiusioje visuomenėje, istorija kaip mokslas nedominuoja. Pagrindinis mąstymo vektorius Švedijoje yra nukreiptas į ateitį. Italijoje yra visko, bet Italijos istorija yra tokia daugiasluoksnė. Tai yra laisvo pasaulio istorija, kurioje persipynusi praeitis, dabartis, tiesa, apie ateitį jie kalba mažiau nei švedai. Bendra visuomenės mintis yra arčiau rusiškos. Jie istoriją naudoja naudingai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

7) Kiek Jums kaip asmenybei įtakos turėjo istorijos išsilavinimas?

Iš tikrųjų, bet kuris humanitarinis išsilavinimas asmenybei vystytis yra būtinas dalykas. Mano gilų įsitikinimą patvirtina ir sūnaus pavyzdys. Jis Niujorko universitete studijuoja programavimą. Ką programavimas turi bendro su pasaulio literatūra? Jiems yra privalomi keturi dalykai. Tu gali pasirinkti tris dalykus iš tų keturių, o ketvirtasis – pasaulio literatūros kursas yra privalomas. Kam jam to reikia? Pasirodo reikia. Reikia ne tik senojoje Europoje, bet ir naujajame pasaulyje. Istorija, mano nuomone, yra be galo yra racionalus humanitarinis išsilavinimas. Be to, dabar tiek galimybių istorikams važinėti po pasaulį, susipažinti. Būtų galima, pavyzdžiui, su Egipto archeologais užmegzti kontaktus ir turėti praktiką prie piramidžių. Pirmame ir antrame kurse mes mokėmės Romos ir Graikijos istoriją. Istoriją tų šalių, kur mes tikriausiai niekada nenuvažiuosim (pašnekovas kalba apie studijas sovietmečiu – red.past).  Ir, kai tu po kurio laiko išvažiuoji dirbti į Italiją ir supranti, jog dalykai, kurie atrodė nepasiekiami, visai staiga tapo realybe. Dievai gerai parėdė, kad mes tapome nepriklausomi.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

 

Tagged , , , , , ,

Istorija, prabilusi kino salėje: “81-asis smūgis”

Nuo 2007 m. Lietuvoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis kiekvienais metais pritraukia kitokio kino mėgėjus. Šiais metais spalio 13 d. – lapkričio 8 d. vykęs renginys pateikė gausų asortimentą dokumentinių filmų, kurių nagrinėjamos problemos buvo pačios įvairiausios – nuo aplinkosaugos iki holokausto, nuo žmogaus teisių problemos tolimuosiuose rytuose iki dokumentinių filmų vaikams. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti filmą pagal savo skonį. Keletą radau ir aš, tačiau didžiausią įspūdį paliko režisierių David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch ir Zvi Shner filmas ,,81 – asis smūgis‘‘.

Filmas prasideda apdainuojama berniuko Michaelo Goldmann – Gilado iš Pšemyslio geto Lenkijoje pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės. Toliau dainuojama:

,,Vieną dieną Michaelis papasakojo savo istoriją
Buvo manoma, kad jis išsigalvojo ją.
Bet tai yra tiesa, – sakė jis.
Sunku patikėti, – atsakė jam.
Ir tai jam buvo dar vienas smūgis
81 – asis smūgis‘‘

 Surinkti archyviniai kadrai chronologiškai parodo Antrojo pasaulinio karo įvykius – Hitlerio atėjimą į valdžią ir tuo pat metu triumfuojančias ir siautėjančias vokiečių minias. Taip pat pirmąsias žydų diskriminacijos dienas, kurios vėliau išaugo į getus ir koncentracijos stovyklas. Visus šiuos skaudžius istorinius įvykius įgarsina išgyvenusiųjų holokaustą pasakojimai. Sujungtos nuotraukos, vaizdinė medžiaga ir žmonių liudijimai suteikia mums progą giliau pažvelgti į nacistinės Vokietijos sukeltą košmarą, kurį išgyveno nekalti žmonės.

Šis filmas neparodo šiandienos aktualijų, problemų, tačiau jis žiūrovui pasakoja istoriją, kurios nereiktų kartoti ateityje. Juk praeitis yra neatsiejama dabarties dalis. Turbūt nė vienas populiarus komercinis filmas neprivers taip susimąstyti ir pajausti tų žmonių patirto siaubo. Sėdėdama kino salėje ir matydama tuos šiurpius vaizdus užduodavau sau klausimus: kas galėjo filmuoti mušamą moterį gatvėje ir jai nepadėti? Kas galėjo filmuoti skriaudžiamą, alkaną žmogų koncentracijos stovykloje ir nejausti gailesčio? Kas būtų, jeigu visa tai man būtų reikėję patirti? Nors praėjo ne viena ir ne dvi dienos po peržiūros, bet vis dar ieškau atsakymo į sau užduotus klausimus, kurie iš tiesų privertė susimąstyti.

Parengė Emilija Lipskytė

Tagged , , , , , ,

“Istorija yra daugiau nei datos ar knygos ir aš noriu žmonėms tai parodyti”

Pirmiausia norėčiau užduoti gana trumpą, bet galbūt sudėtingą klausimą. Kas tau yra istorija?

Pastaruoju metu labai dažnai sulaukiu tokio klausimo. Gal gana banaliai nuskambės, bet istorija yra absoliučiai visas mano gyvenimas: nuo ryto iki nakties. Iš pradžių istorija buvo labai didžiulis pomėgis, aistra. Įstojus į Vilniaus Universitetą istorija pradėjo užimti didžiąją  dalį laiko ir dabar džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad aš iš istorijos gyvenu. Aš stengiuosi, kad visos mano veiklos vienaip ar kitaip būtų  susijusios su istorija – ne tik magistrantūros studijos, bet ir įvairūs projektai, renginiai. Labai džiaugiuosi, kad galiu  save neoficialiai vadinti fakulteto ambasadore. Stengiuosi istoriją  ne tik  mėgautis, bet ir ją skleisti tarp draugų, šeimos narių ir tarp Lietuvos visuomenės.

Esi dalyvavusi įvairiuose projektuose. Kuo istorija buvo naudinga dalyvaujant įvairiose veiklose?

Istorija yra gera atspirtis dalyvaujant įvairiose veiklose. Jeigu būčiau matematikė, į pilietinius projektus ar visuomeninę veiklą būtų sudėtingiau įsilieti. Dabar man istorija tarnauja kaip žinių skleidimas visuomenei. Istorija yra daug daugiau nei mokslas, datos, knygos ar straipsniai ir aš noriu žmonėms tai parodyti. Be to,  savo krašto istorijos pažinimas yra tam tikra pilietiškumo išraiškos forma. Žmogus, pažindamas savo šalį, savo šalies istoriją gali būti pilietiškas.

Ir kaip dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Aš už Lietuvą“ ir „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ keitė tavo planus ir idėjas?

Projektas „Aš už Lietuvą“ atėjo šiek tiek vėliau negu ekspedicija. Ekspedicija man buvo pasiūlyta vasarį, o projektas „Aš už Lietuvą“ atsirado labai netikėtai – man pasiūlė prisijungti ir tapti projekto veidu, pilietišku pavyzdžiu visuomenei. Šis projektas buvo puiki proga išeiti į viešą erdvę: tapau žinomesniu veidu, susipažinau su žiniasklaidos priemonėmis. Ši nauja patirtis suteikė man daugiau drąsos ir atvėrė naujas  galimybes. Supratau, kad istorikas gali eiti į viešumą, o svarbiausia, kad jis viešumoje yra laukiamas ir priimamas. Nacionalinė ekspedicija  yra geriausias mano gyvenimo nuotykis iki šiol. Visada būsiu dėkinga tiek profesoriui Bumblauskui, tiek Edmundui Jakilaičiui už šią galimybę. Ekspedicija kardinaliai keitė viską, nes atvėrė daugiau horizontų ir naujų veiklų. Ir dabar netgi atėjus kažkur ir pasakius: „Sveiki, aš Luka – dalyvavau Nacionalinėje ekspedicijoje“ yra visai kitoks žmonių sutikimas ir požiūris. Nacionalinė ekspedicija taip pat buvo  puiki galimybė apie tam tikras istorines temas pakalbėti viešai.

Nuotr. G. Jauniškio

Nuotr. G. Jauniškio

O kas tau labiausiai įsiminė iš ekspedicijos?

Iš tikrųjų tai buvo pirmas mano kartas Baltarusijoje, į kurią nebuvo taip paprasta nuvykti. Man paliko įspūdį tai, jog Baltarusijoje yra labai daug Lietuvos istorijos. Labiausiai vertinu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie plaukė kartu. Iš jų pasisėmiau naujų idėjų. O kas liečia istoriją, turbūt pati įspūdingiausia diena buvo kai mes ieškojome Pauliaus Simonso sienų. Pats profesorius visiškai nežinojo, ką rasime. Mes Baltarusijos glūdumoje atradome Lietuvą. Po šio nuotykio sakėme, kad jau praktiškai galime važiuoti namo, nes jau viską atradome. Baltarusijoje atradimų buvo beveik kiekvieną dieną, todėl buvo labai smagu ją pažinti. Gana neigiamą įspūdį paliko Lenino paminklai, raudonos žvaigždės ir kita sovietinė simbolika.  Man to dar neteko matyti, kadangi aš jau užaugau nepriklausomoje Lietuvoje. Pamatyti savo akimis tą laikotarpį buvo tikrai pribloškiantis ir protu sunkiai suvokiamas dalykas, bet buvo verta.

Šį rudenį keliauji po Lietuvos mokyklas. Kokį įspūdį paliko Lietuvos mokyklos?

Manau, kad į mokyklas kiekvienam akademikui reikia keliauti, nes tai neleidžia atitrūkti nuo moksleivių ir jų gyvenimo. Pirmus du metus keliavome kartu su Norbertu Černiausku ir Kęstučiu Kilinsku po Lietuvos gimnazijas, o dabar keliauju viena. Esu maloniai nustebinta, kad moksleiviai yra labai protingi, daug kuo domisi ir užduoda įvairiausių klausimų į kuriuos kartais net  sunku atsakyti. Svarbu, kad  ne tik mokytojai bendrautų su mokiniais, bet kad ir istorikas su jais bendrautų, tarkim, pasakotų apie Rūtos Vanagaitės knygą  “Mūsiškiai”,  kaip ją vertinti, pakalbėtų apie informacinį karą, įvykus Ukrainoje, apie  rinkimus. Žinoma, mokiniai dar  negali balsuoti, bet jie tuo domisi.  Aš manau, kad ši veikla yra labai prasminga ir labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę keliauti po mokyklas ir parodyti, koks yra istoriko gyvenimas. Visi istoriko gyvenimą įsivaizduoja gana stereotipiškai, kad tai yra liūdnas ir pilkas gyvenimas, sėdint archyve ir nematant dienos šviesos.O patį istoriką įsivaizduoja kaip seną, pagyvenusį dieduką. Džiaugiuosi, kad galiu laužyti šiuos stereotipus ir istoriko specialybę parodyti jaunimui savo pavyzdžiu. Stengiuosi parodyti, kad istoriko gyvenimas yra ypatingai spalvingas, aišku, toks, kokį aš susikuriu pati. Labai smagu savo patirtimi pasidalinti su vaikais. Manau, mūsų keliavimas į Lietuvos mokyklas davė vaisių, nes tiek pernai, tiek šiemet stojimas  į istorijos studijų programą yra tikrai didelis. Labai tikiuosi, kad bent kiek prie to prisidėjau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Ir ką manai  apie savo veiklą? Kaip manai, kokią įtaką istoriko veikla turi visuomenei?

Man kažkada labai patiko doc. A. Švedo pasakymas, kad istorikas neretai mūsų visuomenėje yra kaip gaisrų gesintojas.Manau tai, kad istorikas yra gaisrų gesintojas nėra blogai. Vadinasi esant kritiškam momentui, kuomet nebežinoma  į ką kreiptis  ir nebežinoma, ką daryti,  ateinama pas istoriką. Istorikas turi  kritišką požiūrį dėl ko juos labai  mėgsta įvairios saugumo instancijos. Sugebėjimas per gana trumpą laiko tarpą absorbuoti ir įvertinti  daug įvairių šaltinių, manau,  yra labai unikalus gebėjimas ir ypatingai reikalingas šiai dienai, kai yra begalės informacijos srautų. Istorikas bene vienintelis tokios specialybės atstovas gali  tinkamai įvertinti didžiulius kiekius informacijos. Žmonės istorija vis labiau domisi ir greičiausiai taip yra būtent dėl žinomų istorikų, kurie kuria laidas, leidžia įdomias knygas, skaito paskaitas. Profesorių Bumblauską kviečiasi tokių specialybių atstovai kaip sportininkai ar verslininkai. Smagu, kad net tokių specialybių žmonės kviečiasi istoriką.

Istorikai gana plačiai veikia visuomenėje būtent sostinėje. O ką manai apie mažesnius miestelius? Kaip žinau, esi kilusi iš Šiaulių. Ir kaip reiškiasi istorikai Šiauliuose?

Lietuvoje turime problemą su mažesniais miesteliais – jie šiek tiek yra apsnūdę ir patys iniciatyvos nesiima.  Aš į Šiaulius grįžtu su tam tikromis idėjomis ir jų įgyvendinimo planais. Šį rudenį turėjau porą projektų, susijusių su istorija ir toliau juos plėtoju, nes kiti istorikai Šiauliuose to nedaro. Manau, kituose miesteliuose problema ta pati. Vis dėlto, ekspedicijos metu Merkinėje sutikome  profesoriaus studentą, magistrantą, kuris ten yra atidaręs muziejų. Būtent studentai iš Istorijos fakulteto neretai grįžta į savo gimtuosius miestelius ir  vykdo veiklą, susijusią su istorija. Ateityje norėčiau skatinti mūsų fakulteto studentus nespjauti į savo gimtuosius miestelius ar kaimus ir nešti šviesą į juos, nes kas kitas, jei ne mes tai padarysime.

Ar gyvenimas baigiasi po studijų? Kaip istorijos studijos pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą ir Lietuvą? Ar padėjo suprasti,ką nori viekti gyvenime?

Galėčiau ilgai pasakoti. Man nušvitimas atsirado po trečio kurso. Pirmi du metai buvo sunkūs, atrodė, kad nesuprantu, kodėl mokausi.Viskas apsivertė, kai atėjo realus suvokimas, kad visuomenėje yra daug netiesos, melo, kad žmonės nemato tokių logiškų, mums suprantamų dalykų, ar tai būtų sovietinis palikimas ar vertybių klausimas. Supratau, kas kitas jei ne istorikas gali tą tiesą atskleisti. Supratau, jog noriu atskleisti bent dalelę tiesos visuomenei. Po truputį šiuo dalyku vadovaudamasi pradėjau eiti toliau tuo keliu. Būtent todėl įstojau į magistrantūros studijas, rimtai galvoju ir apie doktorantūros studijas. Kiekvieną dieną vis kažką naujo sužinau apie Lietuvos istoriją, todėl meilė Lietuvai vis didėja. Tai nėra banalus dalykas ir aš taip sakau ne dėl to, kad kažkas man moka pinigus. Jau keli metai jaučiu vidinį, nuoširdų jausmą, kylantį kažkur giliai iš širdies. Jaučiu pareigą ir norą prisidėti prie pilietiškesnės Lietuvos kūrimo ir kiekvieną dieną darau kažką, kad prie to prisidėčiau. Didelių laurų dabar tikrai nenoriu, negaliu ir nežinau, ar kažkada prisiimsiu, bet tikrai darau viską dėl to, kad kažkada ateityje galėčiau sau pasakyti, kad padariau viską, o ne tiesiog sėdėjau ir laukiau, kol kažkas padarys už mane. Esu pozityviai nusiteikusi, nes žinau, kad pati kažką darau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,