Tag Archives: VU SA IF

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Profesoriaus A. Bumblausko kvietimas į diskusiją Gegužės 3-iosios tema

Kas yra Gegužės 3-osios Konstitucija? Kokios jos priėmimo priežastys ir aplinkybės?
Pagrindinės priežastys – tuo metu gyvavusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) siekis sustiprinti savo valstybę bei atsisakyti pasenusių valdymo formų. Tai reiškia, jog reikėjo atsisakyti liberum veto teisės, įvesti karaliaus renkamumo principą, reformuoti seimo rinkimus, suteikti miestiečiams teises patekti į seimą, toliau ginti valstiečių teises dvaruose. Tai yra gan ankstyvas konstitucinės monarchijos atvejis. Šiuo klausimu mus pralenkė tik Anglija, nors formaliai pagal rašytinės konstitucijos principą mes kartu su lenkais esame pirmi Europoje. Kaip kartais stalo teniso varžybose žaidžia tarptautinės poros, mes poroje su lenkais esame Europos čempionai. Tuo reikia didžiuotis. Lenkijos istorikai seniai yra pagrindę mintį, kad ši Konstitucija yra vienas reikšmingiausių to meto pasaulio dokumentų. Lenkų istorikas H. Samsonovičius  lenkų-lietuvių Konstituciją (1791 m. gegužės 3 d.) lygina su JAV Konstitucija (1787 m.) ir prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.).

 

Kaip manote, ar visuomenė buvo subrendusi Gegužės 3 dienos Konstitucijai ir jos diktuojamoms naujoms  gyvenimo sąlygoms, o gal tai tebuvo bajorų užgaida?

Jei visuomenė būtų visai tam nesubrendusi, Konstitucija būtų nepasirodžiusi. Buvo Konstitucijos šalininkų būrys, bet buvo ir labai daug besipriešinančių. Galite įsivaizduoti: staiga naikinama santvarka, kurią bent jau Lietuvoje apibrėžė Lietuvos Statutai. Tai – didelis smūgis, nes Lietuvos Statutai yra lietuviškosios tapatybės pamatas. Galiausiai priešininkai laimėjo, bet su Rusijos pagalba.

 

Galbūt valdantieji bandė žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu? Juk 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija, kaip Jūs minėjote, buvo pirma Europoje ir antra pasaulyje. Kas labiau skatino veikti bajorus: noras būti pirmiems, Apšvietos idėjos ar baimė prarasti ATR valstybės valstybingumą?
Turbūt viskas: noras eiti koja kojon kartu su pasauliu, orientuotis į pažangiausias idėjas. Karalius Stanislovas Augustas rašė prancūzų parlamentui, generaliniams luomams, kad yra dar viena tauta Europoje. Jis lyginosi su Prancūzija. Tuo metu visa aplinka buvo autokratinė. Absoliutizmas klestėjo Prūsijoje, Austrijoje, Rusijoje. ATR buvo demokratijos sala. Tokia santvarka yra orientuota į ateitį, tai – siekis sustiprinti valstybę.

 

Kokia Jūsų nuomonė Konstitucijos priėmimo klausimu? Ar būtumėte balsavęs už Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimą?
Aš būčiau elgęsis taip, kaip visi Lietuvos miesteliai: jie entuziastingai balsavo „už“.

 

Ar galima manyti, jog būtent Konstitucijos priėmimas paskatino ATR valstybės išnykimą iš žemėlapio? Juk žinome, kad 1792 m. Targovicos konfederatai (reformų priešininkai) panaikino Konstituciją. Netrukus sekė antrasis ATR padalijimas (1793 m.), Tado Kosciuškos vadovaujamas Konstitucijos šalininkų sukilimas (1794 m.) ir trečiasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas. Taip per kelerius metus nebeliko ne tik Gegužės 3-osios Konstitucijos, bet ir valstybės, kuriai ji buvo sukurta.
Dėl to kaltinti Gegužės 3-iosios Konstituciją – tas pats, kas kaltinti Vasario 16-ąją, kad po 20 metų Lietuvoje vėl neliko nepriklausomybės. Konstitucijos santvarka šiek tiek galiojo. Jos trumpumą lėmė tai, jog buvo pralaimėtas ne konkretus karas tarp Lenkijos, Lietuvos ir  Rusijos. 1792 m. vasarą septyniais balsais prieš penkis buvo priimta Jekaterinos nota. Penki balsai siūlė priešintis, nepriimti notos, ginti Varšuvą. Jeigu Varšuva būtų buvusi ginama, tai neaišku, kaip istorija būtų pasisukusi. Tai vienas iš šansų, kurį Lietuva ir Lenkija praleido, pražiopsojo. Man atrodo, kad nuo to daug kas priklausė. Jeigu būtų Lenkijos-Lietuvos valstybė gyvavusi net su Konstitucija, gal Lietuva būtų judėjusi airišku keliu. Turiu galvoje, kad lenkų kalba būtų labiau plėtojusis negu lietuvių. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo verčiama į lietuvių kalbą, pirmasis politinis dokumentas. Iki tol verstos tik maldaknygės.  Jeigu Lietuva būtų priėmusi Konstituciją ir judėjusi toliau, apsigynusi nuo Rusijos, Lietuvos-Lenkijos valstybė būtų išlikusi ir Lietuva būtų išlaikiusi tą dualizmą, kokį turėjo, būdama kartu su Lenkija. Tada nebūtų iškilęs Vilniaus klausimas XX a. pr. ir istorija būtų pasisukusi kita linkme.

 

Ar toks istorinis likimas, kuris ištiko ATR, buvo geresnis scenarijus Lietuvai? Ar yra tikimybė, jog jei ATR nebūtų žlugusi, šiandien mes šnekėtume lenkiškai?  

Prisiminkime, kad Stalinas turėjo tokį planą: Lietuva graži be lietuvių, o lietuvių kalba turi būti Sibire. Visi, kurie nori naudotis lietuvių kalbos korta, dažnai prieštarauja Konstitucijai. Sako, kad Konstitucija būtų sunaikinusi lietuvių kalbą. Ji kaip tik buvo verčiama į lietuvių kalbą. O kas buvo Targovicos konfederatų pusėje? Koks lietuviškas dokumentas? Tegul man atsako didieji patriotai. Su Konstitucija atėjo demokratizacija, nes miesteliai įgijo galios, vadinasi, ir lietuvakalbė Lietuva. Sakyti, kad jeigu ATR būtų išlikusi, nebūtų likę lietuvių kalbos, yra neteisinga. Gegužės 3-iosios Konstitucija davė alternatyvą.

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

V. Jadzgevičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kodėl Lenkijoje ši Konstitucijos priėmimo diena minima kaip nacionalinė šventė, o Lietuvoje –ne?

Lietuviai nesidomi istorija po Birutės ir Kęstučio. Jie net vieną batalioną vadina Birutės vardu. Daugiau jokių karvedžių jie nežino. Jeigu nežino XVI a. istorijos, tai nežinos ir XVIII a. Visuomenė mažai kuo domisi, nes visuomenės istorinis išsilavinimas geriausiu atveju yra paremtas sovietinės Lietuvos vadovėliais. Juose nebuvo įveiktas istorinis naratyvas, kad buvo Vytautas Didysis, po to paniręs į vandenį arba užmigęs ir tik prie J. Basanavičiaus atsibudęs. Kol mes miegojom ar buvom panirę po vandeniu, kas pastatė Vilnių? Jeigu atsako, kad lenkai, tai mes geriausiu atveju paklausiam: kas jų prašė?

 

Galbūt šią situaciją galima sieti su tarpukario istorija? Šiuo laikotarpiu buvo iškeliama LDK, o ATR tarsi nuskandinama, o viso to viena iš priežasčių – Vilniaus krašto praradimas.

Be abejo, Vilniaus prizmė padarė tai, kad mes iš esmės atmetėme viską, kas yra susiję su lenkiškumu. Tik dabar atrandame, kad Radvilų Lietuva yra Radziwilų Lietuva su „w“. Būtent Radvilos, kuriuos lietuviai taip myli, sakė: nors mes esame lietuviai ir jais mirsime, bet savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą. Tai ką tada daryti? Turbūt Radvilas iš naujo kasti iš karstų ir karti. Svarbiausia, kad „w“ yra ir Vytauto varde. Na, štai, problema.

 

Gegužės 3 d. IFDi (VU Istorijos fakulteto dienų) metu bus rengiama diskusija Gegužės 3-iosios Konstitucijos tema. Jūs būsite šios diskusijos moderatoriumi. Kokius klausimus ir problemas bandysite apžvelgti, svarstyti diskusijoje?

Aš norėčiau supriešinti oponentus, net jeigu jie nėra tikri oponentai. Mes turėsime kalbėti apie tai, kaip ginčijama Gegužės 3-iosios prasmė. Manau, jog ir siūlysiu diskusijos organizatoriams parinkti tezių, kurios sako, kad reikia Gegužės 3-iąją naikinti. Gegužės 3-ioji yra „Lietuvos valstybingumo kapai“, kaip sakė Romualdas Ozolas. Tai štai, iškelsime tokias tezes ir bandysime svarstyti, kodėl  jos yra nekorektiškos, nepriimtinos, neteisingos.

Ateikite į diskusiją, jei jums įdomi ši tema ir XVIII a. Lietuva apskritai. Smetonos Lietuva šitos istorijos nežinojo, tad ir 1940 m. birželio 15-ąją nesipriešino, priėmė notą.  Tai padarė lygiai taip pat, kaip 1792 m. liepos 23 d. Dėl to reikia domėtis istorija.

 

Diskusija vyks gegužės 3 d. 15 val. VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7). Daugiau informacijos: https://lt-lt.facebook.com/istorijosfakultetodienos ir  https://vuifdi.wordpress.com/

 

Parengė E. Jasiulevičiūtė

 

Tagged , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Gabrieliumi Landsbergiu: „Pasirinkau studijas, kurios suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį “

Ar nuo pat vaikystės svajojote tapti politiku?

Mano svajonės apie karjerą pirmiausia buvo susijusios su istorija. Nuo pat mokyklos mėgau istorijos mokslą, nors niekas nesuprato, kodėl gali būti įdomu mokytis datas ir faktus. Man buvo įdomu skaityti ir istorines knygas, ir įvairius laikraščius. Seniau profesinio parengimo ir diskusijų apie tai, ką tu nori veikti gyvenime, nelabai būdavo, ir tuo reikdavo rūpintis pačiam. Aš tai dariau 10 klasėje: atsisėdau pasiėmęs savo pažymių knygelę ir sprendžiau, kas man gyvenime yra įdomu. Mano pažymių knygelė rodė, kad man geriausiai sekasi istorija ir užsienio kalbos. Pagalvojau: kuo užsiima žmonės, kuriems tai patinka? Turbūt tai yra diplomatija arba politika.

Daugelio žmonių, įstojusių į Istorijos fakultetą po 1990 metų, pasirinkimui įtakos turėjo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimas. Kokie motyvai jus atvedė į šį fakultetą?

Mes buvome ta nepriklausomybės karta. Tuo metu mes dar tik mokėmės rinktis, nes nežinojome, ką tai reiškia. Kai kurie žmonės stojo į universitetus arba tam tikras specialybes vien dėl to, kad ten buvo didžiausias konkursas. Tokiu būdu jie jautėsi galintys kažką įrodyti sau ir aplinkiniams. Aš tiesiog buvau susidomėjęs istorija. Tai yra sritis, kuri atskleidžia žmogų, praturtina gebėjimą mąstyti, suteikia plačiausią įmanomą perspektyvą į pasaulį. Turbūt galime diskutuoti apie tai, ar literatūros mokslas, ar politologija, ar istorija suteikia daugiau, bet po istorijos studijų nebežiūri  į faktą kaip į izoliuotą įvykį. Kasdien žiūrėdamas žinias, skaitydamas naujienas iš Ukrainos, iš Rusijos, matai kontekstą – didžiulę dėlionę, milžinišką žemėlapį ant sienos su šimtmečiais, žmonėmis, asmenybėmis, karais, kovomis, sienų kitimu. Istorijoje iš tikrųjų tiek daug slepiasi,  platesnio išsilavinimo turbūt nėra. Mane tai visada žavėjo.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Simonos Radvilaitės nuotr.

Kokie prisiminimai Jums iškyla prisiminus studijas Istorijos fakultete?

Pirmas prisiminimas yra toks: iš nedidelės klasės mokykloje (mūsų buvo 20-24) atėjau į kursą, kur buvo 100 žmonių. Pirma paskaita vyko pas Lidiją Šabajevaitę. Auditorija pilna, žmonės sėdi ant palangių, ant žemės – atrodo, kaip įmanoma kažką mokytis? Dėstytoja buvo griežta ir autoritetinga, sugebėdavo suvaldyti tokią masę.

Gyvendamas Vilniuje, tu turi savo pažįstamų ratą, žmones, kurių interesai panašūs, ir staiga  įkrenti į būrį žmonių, kuriame vienas – olimpiadų laimėtojas, kitas – istorikas, ginantis savo interesus, trečias – buvęs mokinių prezidentas. Kitas man įsiminęs dalykas – liepa, prie kurios vykdavo debatai. Ypač smagu, kad dalis žmonių, įstojusių į istoriją, labai mėgo patį mokslą. Mano gyvenime  tai buvo aštriausios diskusijos, kai išeidavome po paskaitos su priešinga nuomone nei išdėstyta dėstytojų, ir su kursiokais tęsdavome paskaitą. Tai buvo nepaprastai smagus etapas.

 

Kokios istorijos temos, laikotarpiai jus labiausiai domino?

Įvairūs etapai. Jeigu reikėtų išskirti vieną, patį įdomiausią, turbūt tai būtų Šaltasis karas. Po antrojo kurso aš pasirinkau Naujųjų laikų specializaciją. Mano bakalaurinio darbo tema susijusi su Lietuvos nepriklausomybe, jos pripažinimu iš užsienio perspektyvos, kaip Vakarai matė mus, ir Šaltuoju karu. Iš to laikmečio mane domina tokie įvykiai: Berlyno blokada, Kubos krizė, atominio karo pavojus. Taip pat jie yra geriausia viso to, kas vyksta dabar, paralelė. Kalbu apie  Rusijos agresiją Ukrainoje. Kyla klausimas, ar karo Ukrainoje kūrėjai yra viena ir ta pati valstybė. Juk dar Sovietų sąjungos tikslas buvo okupuoti visą Ukrainą. Tai itin siejasi su mano darbu. Šiandien daugiausia tuo ir domiuosi.

 

Turite kokį nors istorinį veikėją, kuris jums suteikia drąsos ir jus įkvepia?

Banalus, bet dėl to tikras ir minimas Vinstonas Čerčilis – dėl savo politinės drąsos ir įžvalgų. Jis buvo ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, ir sėdėjo prie Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų stalo. Kartu tai labai dramatiška asmenybė kaip žmogus, politikas, turėjęs perbristi demokratinį kelią. Vien ką reiškia pralaimėti rinkimus pro laimėto karo. Prisideda ir Nobelio premija, laimėta ne už taiką, o už literatūrą. Dar buvo dailininkas, kuris visai neblogai tapė. Beje, rašė knygas apie tapybą. Iš tikrųjų nėra tokios asmenybės, kuri man būtų idealas vien politikos srityje.

 

Kai įgijote istorijos bakalaurą, jūs jau turėjote konkretų planą, ką norite veikti toliau?

Taip. Į šį klausimą labai paprasta atsakyti. Užsienio reikalų ministerijoje jau nuo trečio kurso dirbau pagal tam tikrą programą, kuri leido dirbti dar neturint aukštojo išsilavinimo. Baigęs istoriją galėjau kandidatuoti į diplomatinę tarnybą.

 

Kodėl, jūsų nuomone, humanitariniai mokslai nuvertinami?

Aš nemanau, kad humanitariniai mokslai yra nuvertinami. Galima plačiai diskutuoti, ar istorija yra humanitarinis mokslas. Mano nuomone, istorija yra ir labai stiprus socialinis mokslas. Istorinį įvykį mes matome per žmogaus, kuris jį mato, vertina, prizmę. Labai retai mes turime istoriją, kuri būtų visiškai objektyvi. Kas yra objektyvu? Objektyvus yra dokumentų vertinimas. Istorija bet kuriuo atveju yra kažkur tarp humanitarinio ir socialinio elemento. Ar jie yra nuvertinti, kas juos nuvertina? Galbūt klausiama, ar valdžia juos nuvertina. Aš į tai nenorėčiau veltis. Manau, vertėtų klausti, kodėl žmonės nesirenka humanitarinių mokslų. Aš atsimenu, kad mano studijų laikais buvo tam tikra problema: ką veikti baigus mokslus. Tų žmonių, kurie ruošiasi tapti istorikais tikrąją to žodžio prasme – tyrinėti dokumentus, rašyti mokslinius veikalus, nėra daug. Klausimas, ar tai yra nuvertinimas, ar ne, ir ko mes siekiame. Tol, kol mes turėsime kokybišką aukštąjį mokslą ir kai bus žmonių, jį besirenkančių, aš nemanau, kad jis bus nuvertinamas. Svarbiausia kiekvienam skaitytojui, kuris skaitys mūsų interviu, užduoti klausimą: ko aš siekiu su savo mokslu ir ar mano pasirinkimas rinktis specialybę kažką nuvertina, ar ne. Jeigu jūs norite įgyti techninę specialybę, geriau rinktis kitą specialybę, kitas studijas, bet jeigu jūs norite būti mokytoju, diplomatu, politiku, istorijos studijos jus praturtins. Aš nemanau, kad tai yra nuvertinimas.

 

Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atliko senelis?

Pirmiausia, profesorius Landsbergis atliko tą patį vaidmenį, kokį ir kiekvieno kito žmogaus senelis atlieka šeimoje (šypsosi). Kai reikia, jis padeda ir yra parama tavo gyvenime. Tai yra artimas tavo žmogus. Kalbant rimčiau, tai aš jaučiau jo paramą ir rinkdamasis studijų kelią. Jis pats yra žmogus, besidomintis istorija. Reikia pamatyti jo biblioteką, tikrai įspūdingas istorinių veikalų rinkinys. Taip pat jis  yra istorinė figūra, tam tikra istorijos dalis. Jis labai džiaugdavosi mūsų labai geromis diskusijomis istoriniais klausimais. Tokio nukreipimo galbūt aš neįvardinčiau tiesiogiai, bet būtų naivu neigti, kad jis nepadarė man įtakos. Būnant šalia žmogaus, kuriuo didžiuojasi kiti ir kurio darbas yra įdomus, atrodo natūralu rinktis diplomatijos, politikos, istorijos kryptį.

 

Sakoma, Historia est magistra vitae (Istorija yra gyvenimo mokytoja). Kokios mintys jums kyla išgirdus šią sentenciją? Ar pritariate šiai minčiai?

Taip. Perfrazuojant tezę, istorija suteikia šios dienos įvykiams kontekstą, nes mes nesame nuotrauka istorijoje. Mūsų realybė yra kažkas, kas prasidėjo labai seniai ir truks kurį laiką. Būtent istorijos suvokimas parodo tą perspektyvą, iš nuotraukos padaro filmą. Mes matome įvykių pradžią, jų tėkmę, matome viso to kaitą: kodėl mes esame čia, kodėl mes esame Europos sąjungoje, NATO, kodėl mes jaučiamės saugūs arba ne. Mano nuomone, pagal šiandienos portretą mes negalėtume prognozuoti to, kas mūsų laukia ateityje, o to turbūt siekia kiekvienas žmogus ir asmeniniame, ir valstybės gyvenime. Svarbiausia žinoti, kas mūsų laukia rytoj. Kodėl Lietuva gina Ukrainą, kodėl nesijaučia saugi? Pirmiausia, dėl istorinės patirties. Todėl, kad mes ten buvom. Dažnas klausimas Europos parlamente yra toks: kodėl mes esame tokie emocingi,  pasiruošę atstovauti laisvės klausimą ir ginti laisvą nuomonę? Todėl, kad mes ten buvom. Mes tai suprantame. Būtent todėl tas istorijos suvokimas yra toks svarbus.

 

Kaip manote, jei politikai geriau žinotų istoriją, galbūt išvengtume įvairių politinių klaidų?

Kartais tenka pripažinti, kad tam tikri žmonės mėgsta užmiršti istoriją. Aš nežinau, ar jie tai užmiršta dėl išsilavinimo spragų, ar tai daro sąmoningai, apsimesdami, kad neatsimena. Dėl to įvyksta nepaprastai skaudūs dalykai. Klausantis diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, apima jausmas, kad neva jos atsidūrė ten tik šiandien, kad žmonės, kurie kalba apie jas, nesupranta, iš kur ateina politinių kalinių skausmas ir jų pozicija.

Pačiame Europos parlamente dažnai pasigirsta balsai – pamirškite tas skulptūras. Tačiau kai kurie dalykai nepamirštami, tremtys ir laisvės kovos yra mūsų istorijos dalis – tai, kas mus sudaro. Aš labai linkėčiau tiems, kurie atsimena ir apsimeta, ne apsimesti, o padaryti istorinę atmintį savo dalimi. Buvo toks vienas lietuvis politikas, kuris apsimetė, kad nesupranta, kas tokie buvo lietuviai, gelbėję žydus. Dar tremtiniams yra labai skaudu, kad jų atmintis yra nepuoselėjama, kad jų skausmas nėra vertinamas, o okupacijos simboliai tebesaugomi.

 

Kokiomis vertybėmis stengiatės vadovautis gyvenime ir ką stengiatės įdiegti savo vaikams?

Laikytis duoto žodžio. Tai ypač svarbu politikoje. Sakoma, labai sudėtinga būti politiku, kuris kelia sau tokį reikalavimą, bet man atrodo, kad viskas nuo to ir prasideda. Kalbant apie vaikus, aš labiausiai stengiuosi įdiegti atsakomybę. Visi esame atsakinga bendruomenės dalis: esame atsakingi už valstybę, už šeimą, už namus, už savo gatves. Pamatęs, pakelk šiukšlę nuo kelio, paskambink į policiją, jei matai vykstant kažką blogo, stabdyk patyčias mokykloje. Be atsakomybės, be šito ryšio mes – plytos, padrikai sukrautos į krūvą. Su tuo bendrystės saitu mes  esame tvirtas statinys. Kitas dalykas: svarbu vaikams, taip pat bet kuriems jauniems žmonėms atskleisti, ką reiškia mūsų laisvė. Mes turime laisvę pasirinkti, tad turime tuo džiaugtis ir didžiuotis. Taip pat reikia gerbti kitus, jų laisvę pasirinkti. Tų dviejų dalykų dermė yra esminė priežastis, kodėl mes esame laisva valstybė, Vakarų civilizacijos dalis, kuo aš labiausiai džiaugiuosi. Tai vis primenu ir sau pačiam, ir tuo pačiu mokau to vaikus.

 

Ko palinkėtumėte istorikų bendruomenei?

Būti tais, kurie plės mūsų visų suvokimą apie tai, kodėl mes esame būtent čia ir kas mes esame. Būti žmonėmis, kurie nenustos domėtis ir skaityti, pasakoti. Šiandien jūsų kurse yra 70 žmonių – tai nėra daug. Jūsų žinios, kurias jūs turėsite po 4, 6 ar 10 metų, ir jūsų užsidegimas pasakoti apie tai, ką žinote, iš esmės padės visuomenei suprasti, kas mes esame. Jūs esate švietėjai ir įgyvendinantys mokymosi visą gyvenimą programą. Jūs turėsite galimybę nešti žinojimo šviesą, žiburį žmonėms, kurie yra toliau nuo istorijos mokslo.

Parengė: Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Krikštynos iš fuxės pozicijos

Tikrose krikštynose, kur kartais suspiegia vaikas, aplaistytas šventu vandieniu, man teko pabuvoti vieną kartą. Iš šio didžio įvykio labiausiai įsiminiau tai, kad skaniai prisivalgiau ir, lyg pačiai pačiai būtų vos keli mėnesiai, visa išsiterliojau kažkokiomis salotomis. Galiu neabejodama pasakyti – universiteto krikštynų meniu taip pat neužmiršiu.

Simonos Radvilaitės / Justinos Simanonytės nuotr.

Manau, dauguma žino tą jausmą, kai apima aštrus jaudulys, prieš laikant egzaminą. Panašaus pobūdžio jaudulys prieš einant į Istorijos fakulteto krikštynas manęs vos nepribaigė. Vilniui esant nedideliam miestui, kiekvienas gandas nesunkiai pasiekia tavo ausis,tuo labiau, susijęs su studentavimu. Savo nelaimei buvau prisiklausiusi istorijų apie kitų universitetų organizuojamas  krikštynas. Taigi, ėjau pasiruošusi būti… prilupta?

Simonos Radvilaitės ir Justinos Simanonytės nuotrauka

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Vis dėlto buvau maloniai nustebinta. Taip, kiaušinių buvo. Skaičiuojant matematiškai – vienas. Ir sudužęs. Į mano grupės narės galvą. Tačiau labai pradžiugino tai, kad krikštynos nebuvo bukos. Jos turėjo temą ir, beje, glaudžiai susijusią su istorija. Turėdami įvykdyti septynis Antikos žygdarbius, išmaišėme visą miestą – nuo Barbakano iki Trijų Kryžių kalno. Užuominos kievienai užduočiai buvo originalios bei įdomios. Kalbant apie jau minėtąjį valgiaraštį, labai skaniai degustavome svogūną – buvo sultingas,o viena komandos narė paskanavo cinamono.

Vėliau ridenome Sizifo akmenį. Žinoma, prieš tai mus suklijavo lipnia juosta bei turėjome dainuoti. To pageidavo Sizifo žmona, kuri kalbėjo senąją graikų dievų kalba. Prokrusto lovoje išmatavo mūsų ūgį. Anksčiau, norėdama kompensuoti savo trumpas kojas, nešiodavau aukštakulnius. Gaila, bet man net į galvą nebuvo atėję, kad šią problemą galima spręsti naudojant bulves. Tiesiog prisiklijavus jas prie batų tampi beveik kaip Claudia Schiffer.Praktiška, pigu ir tobulai Prokrusto lovos išmatavimų reikalavimus atitinki. Jei per aukštas – kurią nors kūno dalį reikės paaukoti ir bėgti ieškoti nuotykių su prie nugaros priklijuota ranka.

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Simonos Radvilaitės /Justinos Simanonytės nuotr.

Pasakojant apie penktąjį žygį, kur nors fone turėtų suskambėti fanfaros. Tai buvo įspūdinga. Nusigavę iki Trijų Kryžių kalno turėjome ropoti, kol tuo metu ant mūsų pylė kažkokį skystį ir su silke plekšnojo per veidą. Mano nuomone, be tokių užduočių krikštynos netektų prasmės. Liaudies išmintis byloja – jei iš universiteto krikštynų grįžti nesmirdantis, tu vis dar fux‘as. Tiesą pasakius, gerai, kad nežinojau, ką mes ten gėrėm. Nelabai ir dabar noriu žinoti.

Šeštojoje užduotyje lyg Prometėjas iš dievų vogėme ugnį. Ant jos turėjome išsikepti zefyrą. Visi valgė neiškeptus. Tikriausiai ugnis užgeso nuo silkės tvaiko. Septintojoje užduotyje keliavome per keturis metų laikus romatiškai sningant miltais. Bėgdami atgal į universitetą linksminome praeivius. Pamačius jų ironiškas šypsenas labai knietėdavo juos apkabinti. Savo krikštynų džiaugsmus ir vargus baigėme bučiuodami kiaulės galvą, kuriai buvo atliktas profesionalus makiažas.

Reziumė: buvo nuostabu. Važiuodama viešuoju transportu linksminau keleivius ir lyg pabėgusi iš malūno palikau paskui save paslaptingus miltų pėdsakus. Nežinau, ar kas nors paskui šiuos pėdsakus bandė sekti ( tiesą pasakius, galėjo sekti ir pagal kvapą – kvepėjau kaip silkės delikatesas), tačiau pati, vis dar kartais palto kišenėje rasdama šiek tiek užsilikusių miltų, nuoširdžiai nusišypsau.

Parengė Indrė Novopašinaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su Dr. N. Černiausku: apie studijas, studentavimą ir istoriko reikšmę visuomenės gyvenime

Pradėkime nuo beveik tradicija tapusio klausimo: kodėl pasirinkote studijuoti istoriją? Galbūt kas nors paskatino ją rinktis, arba atvirkščiai – atkalbinėjo?

Vienos konkrečios akimirkos neprisimenu, tiesiog nuo 5-6 klasės žinojau, jog studijuosiu būtent tai, ir dėl to nekilo jokių klausimų. Kurį laiką dar turėjau idėjų rinktis geografiją ar karo akademiją, bet tik kokį pusmetį. Taip tiesiog susiklostė, kitaip ir negalėjo būti.

Ko labiausiai gailitės ir kuo džiaugiatės iš studijų metų? Daugiau studijavote ar studentavote?

Tiesą sakant, išlaikiau balansą. Baisiausia ne tada, kai studentai arba tik studentauja, ar tik studijuoja, bet kai tinginiauja. Studentavimas tam tikra prasme irgi yra veikla, ne tik linksmybės. Labiausiai gailiuosi, kad pirmus du kursus nesilankiau bibliotekoje, nes galvojau, kad viską žinau, tačiau antro kurso metu supratau, kad taip nėra, ir pradėjau bibliotekoje lankytis dažnai. Be to, aš visiškai kitaip įsivaizdavau, kas yra istorija. Galvojau, kad čia studijuodamas užpildysiu žinių apie datas, įvykius, tolimas šalis ir kitokias spragas, bet paskui supratau, kad ne čia istorijos studijų esmė.

Galbūt kažką galėtumėte patarti dabartiniams istorijos studentams?

Ne užsidaryti tik istorijos studijose, bet žvelgti plačiai ir gyventi viskuo, kas vyksta aplinkui. Čia tarpsta labai platus kultūrinis gyvenimas: paveldas, spektakliai, kinas, žygiai – įvairi veikla. Istorikas nėra kažkoks (pagal paplitusius stereotipus visuomenėje) senukas, kuris ateina įsimintinų datų, minėjimų proga ir iš lapų paskaito neįdomų pranešimą. Reikia paneigti šį stereotipą ir istorikui eiti į žmones, į platesnį kultūrinį lauką. Tuo užsiimti studentams linkiu nuo pat pirmų kursų. Kaip mano vienas kolega, Vytautas Volungevičius, sako: „Istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“.

Tęsiant temą apie stereotipus, kaip manote, kuris stereotipas apie istoriją ir istorikus yra plačiausiai paplitęs visuomenėje?

Kaip jau minėjau, manoma, kad istorikai – neįdomūs, užsidarę žmonės, kurie knaisiojasi archyvuose arba neišeina iš bibliotekų. Tyrinėja tai, kas jiems vieniems įdomu, o kai skaito pranešimus, klausytojai iš nuobodulio užmiega. Na, tokie naftalininiai žmonės, nemokantys naudotis technologijomis, daugiau niekuo nesidomintys.

Per IFDi’ 37 buvote išrinktas metų dėstytoju. Kaip apsisprendėte tapti dėstytoju? Kuo jus sužavėjo ši profesija?

Tiesą sakant, noras tapti dėstytoju atėjo natūraliai, kaip ir rinktis istoriją. Po pirmų sesijų, kai pamačiau, kad visai neblogai sekasi studijuoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, dar reikėjo pabaigti bakalauro ir magistro studijas. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir pagalvojau: ,dabar aš noriu būti dėstytoju. Šiaip nežinau, ar aš save laikau dėstytoju. Reikia dar daug ką išmokti, daug dalykų pažinti.

 

Kas lėmė, jog domėtis ėmėte būtent XX amžiumi (XX a. I pusės socioekonominėmis permainimis, partizaniniu karu Lietuvoje, lietuvių politiniu ir kultūriniu gyvenimu išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo)?

Kai trečiame kurse atsirado pasirenkamieji dalykai, aš dvi savaites buvau medievistas, tačiau paskui pasirinkau kitą kryptį. Taip nutiko ne dėl to, kad medievistika man pasirodė neįdomi ar sunki. Man įdomiausias yra XVIII a., bet tikriausiai dažnai taip būna, kad žmogus nepasirenka to, kas jam labausiai patinka, nes po to jis negali atsiriboti nuo temos ir parašyti gerą tekstą, viską apmąstyti. Aš pats tyrimo lauke neapsiriboju viena tema, stengiuosi apmąstyti daug aspektų. Dabar domiuosi tarpukario Lietuvos socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Partizanai man yra savotiškas akademinis hobis, išeivija – taip pat. Galbūt po metų, dvejų kas nors pasikeis.

Esate visuomeniškas ir veiklus žmogus: dalyvavote „Misija Sibiras’10”, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuojate „Trakinių partizanus”. Ar taip stengiatės visuomenei diegti istorinį sąmoningumą bei išsaugoti istorinius paminklus?

Sąmoningumas neateina per dirbtinį diegimą. Sąmoningumas turi ir ateiti sąmoningai. Pilietišką veiklą aš sieju su noru ją vykdyti. Kaip jau minėjau, istorikas neturi užsidaryti tarp istorikų ir universiteto sienų. Jis turi visą laiką būti tarp žmonių, kad jaustų jų nuotaikas, aktualijas, supratimą apie istoriją, politiką ir kaip įmanoma daugiau prisidėtų, kad žmogus taptų kritiškesnis, subtilesnis ir pan.

Vis dėlto neseniai startavo jūsų organizuojamas konkursas ,,Praeities stiprybė – dabarčiai”, ar taip nebandote ugdyti artimesnio mokinių ir istorijos ryšio?

Teisingai pastebėjote. Reikia ugdyti kritiškesnį požiūrį į praeitį ir mus supančią aplinką. Yra vis dar daug įvairių gajų mitų, stereotipų, kurie paremti neteisingais istorijos faktais, teorijomis. Sąmoningumas ir kritiškumas yra pagrindiniai dalykai, kuriuos moksleiviai turi atsinešti į universitetą. Taip pat svarbu skatinti moksleivius visoje Lietuvoje kuo geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, kuri pilna turtingų kultūrinių klodų (jų yra ne tik Vilniuje ir Kaune). Žmogus, kuris pažįsta savo gyvenamąją aplinką, tampa išsilavinusia, kultūringa asmenybe.

Ar dabarties visuomenė vis dar gali mokytis iš praeities? O gal XXI a. žmogui to jau nebereikia?

Egzistuoja požiūris, kad istorikai, humanitarai yra nelabai reikalingi. Istoriją kaip mokslą išplėtojo būtent modernus žmogus. Matyt, jam to reikia, nes žmogus nebūtų modernus, jei nesuprastų savo kultūrinės aplinkos. Manau, kad problema yra ne ta, kad visuomenei istorijos nereikia, bet kad istorikai kartais nesugeba ar nenori keistis pagal esamas tendencijas.

Galbūt pačiam istorikui reikėtų būti šiek tiek aktyvesniu visuomenininku?

Taip, istorikai Lietuvoje per mažai rodosi viešumoje, domisi realijomis, per dažnai užsidaro akademiniame lauke ir tyrinėja tai, kas jiems labai svarbu, bet reikėtų savo tyrimus sieti su aktualiais dalykais. Aš nesakau, kad viskas, ką parašai, turi visiems būti įdomu, nes taip niekada nebus, bet reikėtų bent šiek tiek į tai atkreipti dėmesį.

Galbūt tikroji istorija yra per žiauri, todėl daugelis žmonių linkę ja nesidomėti ir pamiršti? Juk Rudyardas Kiplingas yra pasakęs: „Jei istorija būtų dėstoma kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta”.

Istoriją dėstyti kaip pasaką – gera idėja. Ne, aš nemanau, kad istorija per žiauri. Tai paties istoriko problema: jei istorikas nuobodus, tai ir jo istorija bus nuobodi. Todėl linkiu visiems studentams stengtis nebūti nuobodžiais nuo kiekvieno pasisakymo seminaro metu iki kiekvieno rašto darbo. Stenkitės būti originaliais, drąsiai kelti idėjas, bandyti jas pagrįsti. Galbūt pirmąsyk neišeis, bet antrą kartą tikrai pavyks.

Jeigu turėtumėte galimybę, su kuria istorine asmenybe norėtumėte susipažinti? Kodėl?

Negaliu išskirti vienos konkrečios asmenybės. Norėčiau pabendrauti su 1919 m. savanoriu, su naujakuriu ūkininku iš Suvalkijos arba su 1938 m. Kauno pramonės darbininku, įsikėlusiu į naują butą. Su tokiomis asmenybėmis kaip A. Smetona ar Vytautas Didysis susitikti kaip tik nenorėčiau. Nemanau, kad grįžęs kelis šimtus metų atgal apskritai su kažkuo susikalbėtum, ne dėl kalbos barjero, bet dėl mentaliteto skirtumų. Be to, viena mūsų istorijos problemų yra ta, kad mes ją lipdome nuo didžiųjų, nepasižiūrėdami į savanorį, ūkininką ar darbininką.

Parengė Emilija Jasiulevičiūtė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pirmakursės įspūdžiai

11960015_1130922610269085_612683222868003411_n

Sveiki, esu istorijos pirmo kurso studentė Austėja. Noriu jums papasakoti savo pirmuosius, pačius šviežiausius studijų įspūdžius, nuslūgusius neramumus širdyje ir visiškai iš naujo atrastą istoriko portretą. Taigi dabar, jau praėjus mano pirmajam studijų mėnesiui, galiu šiek tiek  daugiau papasakoti apie istorijos studijas ir atsakyti į klausimus, kurie man pačiai prieš gerus pusę metų nedavė ramybės. Visgi, koks yra Istorijos fakultetas?

Iš pradžių pasidžiaugsiu, kad bauginančiai atrodžiusi valanda su puse prieš mokyklines 45 minutes nėra tokia baisi ir nesibaigianti, kaip atrodė rugsėjo pradžioje. O ir skambučio nebuvimas yra neapsakomas jausmas! Neslėpsiu, jog aš, kaip ir didžioji dalis dabar jau mano draugų istorikų, žengdami pro universiteto duris jautėme didelį nerimą širdyje. Kai kurie iš mūsų buvo atvykę iš kitų Lietuvos miestų, tad nepažinojo Vilniaus, o ką jau kalbėti apie fakultetą, kuris atrodė klaidus net vilniečiams… Už begalinį rūpestį ir globą pirmosiomis studentiško gyvenimo dienomis dėkojame mūsų energingiesiems kuratoriams! Būtent jie mums aprodė būsimus antrus namus – fakultetą, padėjo artimiau susipažinti tarpusavyje bei dalijosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, kaip atvykti iki susitikimo vietų. Galiausiai, negaliu nepaminėti itin dėmesio verto studentiško renginio, palikusio nesuskaičiuojamus įspūdžius – pirmakursių stovyklos. Be galo smagu, kai atvykęs į Rugsėjo pirmosios šventę regi jau pažįstamus veidus ir gali drąsiai prieiti pasisveikinti su bendrakursiais. Po stovyklos jautėmės netgi maža dalele jau įsilieję į būsimą universitetinį gyvenimą.

Čia, Istorijos fakultete, atradau žmonių, su kurias bendrauti gera, kurie užkrečia savo trykštančia energija ir noru mokytis bei viską žinoti. Taigi, kokie mano akyse dabar atrodo istorikai? Be jokių išimčių visada su šypsena, vieningi, paslaugūs, ne tik protingi, bet ir labai sportiški! Tad mielieji, nebijokite visuomenėje vyraujančio nuobodaus istoriko vardo. Patikėkit, čia labai gera ir smagu!

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Fuksų stovykla „LDK žaidynės“

stovkė

Rūgpjūčio 25-27 dienomis Kiškių kaime, Ignalinos rajone, vyko VU SA IF organizuota fuksų stovykla „LDK žaidynės“. Jau pats pavadinimas sakė, jog būsimų pirmakursių laukia trys įtraukiančios, veiklos ir įspūdžių kupinos dienos.

Karštą rugpjūčio 25-osios rytą visi pirmą kartą susitikome Vilniaus traukinių stotyje. Trumpai pabendravę ir susipažinę ne tik su būsimais bendrakursiais, bet ir su savo kuratoriais, sėdome į traukinį ir patraukėme Ignalinos link. Po linksmos kelionės traukiniu atvykome į stovyklavietę, kur buvome suskirstyti į komandas, t.y. kiekvienas tapo tam tikros LDK didikų giminės – Radvilų, Chodkevičių, Vazų, Sapiegų ar Tiškevičių – nariu.  Kiekvienai komandai teko užduotis apginti savo giminės garbę bei orumą LDK žaidynėse. Visų pirma sveikinimo žodį kaip giminių vadas tarė karalius Mykolas ir LDK žaidynės prasidėjo. Kartu su savo giminaičiais rungėmės estafečių varžybose, ruošėmės ir pristatinėjom savo gimines susipažinimo vakare. Žaidynių akcentu ir užbaigimu tapo naktinės orientacinės varžybos.

Be linksmųjų žaidynių netrūko kitos įdomios ir naudingos veiklos. Naudingi buvo dekano Rimvydo Petrausko, archeologijos katedros vedėjo Albino Kuncevičiaus ir lektorės Justinos Poškienės  patarimai ir studijų įvado pradžiamokslis. Išties įdomu buvo pasiklausyti VU SA, korporacijos „Korp!Tilia“, VU SA IF prisistatymų bei raginimų prisijungti prie jų veiklos. Taip pat turėjome galimybę dalyvauti susitikime su studentais „veteranais“, kurie pasidalino savo nuomone apie fakultetą, studijas bei įgytą patirtį studijuojant.

Šios trys vasaros dienos prabėgo akimirksniu. Mums buvo suteikta visa pirmakursiui aktuali informacija. Džiaugiamės dar iki studijų pradžios susipažinę su Istorijos fakulteto bendruomenės nariais: dėstytojais, vyresniais bendrakursiais, taip pat pažinę savo būsimus bendrakursius – žmones, su kuriais ateinančius ketverius metus bendrausime, dalinsimės patarimais, studijuosime ir studentausime.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pirmieji fukso archeologo įspūdžiai

Akimirka iš Rugsėjo 1-osios eisenos

Akimirka iš Rugsėjo 1-osios eisenos

Pirmas susitikimas su savo kursiokais pavyko puikiai ir įdomiai. Aš, būdamas archeologu, stebėjausi, kiek mūsų mažai – 25, kol istorikų yra 70, o kultūros istorikų – 40. Mūsų kuratoriai labai stengėsi, kad mes susipažintume vieni su kitais, fakultetu bei tokiais artėjančiais ivykiais kaip fuksų stovykla ir taip toliau.

 

Išgirdęs apie stovyklą, nedelsdamas į ją užsirašiau. Atėjus laikui, visi kartu nuvažiavome į Ignaliną, netoli kurios ir buvo mūsų stovyklavietė. Džiugino puikus oras, gera kompanija ir įdomi veikla. Pastebėjau, kad 80% pirmakursių yra iš skirtingų miestų, tad tarp mūsų susipina skirtingi mąstymai, papročiai ir šnektos. Kiekvienas žmogus buvo savaime įdomus ir nuobodu ten, aišku, nebuvo: pavyzdžiui, vyko socialiniai vakarai, kurių metu visi daug šoko ir bendravo. Apibendrindamas sakau, kad stovyklą vertinu 9 balais iš 10.

 

Po rugsėjo 1-osios prasidėjus mokslams, pagaliau susipažinau su visais savo kursiokais ir dėstytojais. Pastaruosius vertinu taip pat gerai. Jų dėstomus dalykus sunkiau įsisavinti nei mokytojų suteikiamas žinias mokykloje, tačiau manau, kad ilgainiui su tuo susidorosime.

 

Mūsų fakultetas – taip pat nuostabus, tik gaila, kad su labai mažu kiemeliu, nors ir turi gražią liepą. Fakulteto auditorijos – itin jaukios. Užėjęs į dekanatą dėl informacijos, labai nustebau pamatęs, jog jis su medinėmis lubomis, autentiškomis freskomis ant sienų. Apsilankęs fakulteto kavinėje, nesupratau, kodėl ji vadinama kavine, o ne restoranu – jos tokia graži aplinka. Dabar aišku, kur senamiestyje galima skaniai, bet ir pigiai pavalgyti. Vienintelis man nepatikęs dalykas tas, jog mūsų fakulteto studentų atstovybė naudojasi kiek per mažomis patalpomis, manau, tokiai organizacijai reiktų didesnio ploto.

 

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad praėjus tiek mažai laiko jau turime labai daug įspūdžių. Tikiuosi, kad jų vis gausės.

 

Pavel Puzyna

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,