Tag Archives: VU

A. Švedo knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugė – tai tarsi dar vienerios Kalėdos knygų mylėtojams. Šiais metais, vasario 23-26 dienomis, vykusioje mugėje apsilankė apie 63 tūkst. lankytojų. Begalės knygų surado savo skaitytojus ir buvo papuoštos autorių autografais. Taip pat vyko diskusijos, susitikimai su rašytojais bei knygų pristatymai.

Nuotr. E. Miltinytės

Nuotr. E. Miltinytės

Vienas iš jų – tai istoriko, VU IF dėstytojo, doc. dr. Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatymas. Knyga sulaukė gana didelio susidomėjimo, todėl pristatyme, kurį filmavo ir LRT televizija, susirinko nemažas būrys žmonių. Pokalbyje dalyvavo pats autorius, I. Veisaitė, T. Venclova ir R. Rimickaitė. Galiu drąsiai teigti, jog tai buvo vienas iš šilčiausių ir nuoširdžiausių mano matytų knygos pristatymų. Nebuvo jokios vaidybos, dirbtinių šypsenų ar pritemptų pasakojimų norint išryškinti vieną ar kitą aspektą. Nuoširdumas, atvirumas ir įdomios mintys, privertė susimąstyti ne vieną iš besiklausančių. Buvo verta klausytis kiekvieno iš pašnekovų pasakojimų, tačiau esminiai žodžiai nuskambėjo iš A. Švedo lūpų atsakant į R. Rimickaitės klausimą „Ką davė ši knyga Jums kaip istorikui?“: „Irena su tokia išraiškinga, gilia, įvairiapuse asmenine istorija man buvo kaip asmeninis atradimas, – teigė A. Švedas, – ji buvo tas žmogus, kuri savo gyvenimu „sulipdo“ tą XX amžių, į kurį žiūrėdami istorikai, tiesą sakant, nelabai žino ką daryti. Kaip sujungti tarpukarį su sovietmečiu, kokį santykį žvelgiant iš XXI amžiaus perspektyvos sukurti su 1982 metais? Intelektualiai galima sukurti tam tikras schemas. Jos kartais veikia, kartais neveikia. Tačiau, kartais galima eiti tuo keliu, kuriuo bandžiau eiti aš. Klausti žmonių, kurie yra tikrieji tos vienos ar kitos epochos liudininkai, klausytis jų liudijimų ir kažkuria prasme aš kalbėdamasis su Irena, visų pirma, daug gavau kaip žmogus.“. A. Švedas savo pokalbių knygą įvardijo ne kaip atsiminimų, pokalbių apie praeitį knygą, o jo ir ponios Irenos bandymą sukurti santykį su praeitimi, kaip sakė jis pats : „Bandėme ieškoti žmogaus gyvenimo ir likimo prasmės amžiuje, kuris nesigaili žmogaus, kuris blaško žmogų kaip laivelį okeane“.

Pristatyme nuskambėjo daug padėkos žodžių žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų išleista, draugams, kurie pastūmėjo rašyti ir papasakoti šią galbūt nutylėtą, bet vertą kiekvieno skaitytojo akies istoriją. Kiekvienas iš ten buvusių išsinešėme daug minčių apmąstymams.

Parengė Emilija Miltinytė

 

Tagged , , , , , ,

Dr. Rūta Kačkutė: apie studijas, projektus ir savanorystę „ Visuomeninė veikla man padeda pažinti valstybę ir jos žmones“

 

Dr. Rūta Kačkutė yra Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto alumni, 2015 metais apsigynė disertaciją „Romėniškojo geležies amžiaus visuomenių socialinė analizė Baltijos jūros regione”. Šiuo metu  yra Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja, taip pat įvairių kultūrinių renginių ir iniciatyvų dalyvė ir organizatorė.

Esame Valstybės pažinimo centre, todėl  mano pirmas klausimas ir būtų, kas Jums padeda pažinti valstybę? Ir kokias įvardintumėte svarbiausias valstybės datas arba valstybės lūžius padėjusius susiformuoti valstybei?

Norėčiau pradėti nuo antros klausimo dalies. Man atrodo, jeigu mes kalbame apie modernią valstybę, o ir esame valstybės pažinimo centre, manau, kad visas šimtmetis, kuris prasideda ne tik vasario 16, bet ir anksčiau, visos ištakos nuo XIX amžiaus pabaigos- raida, kuri atvedė iki nepriklausomybės paskelbimo- mums kaip valstybei, svarbu suvokti kokioje terpėje ir kaip nelengvai gimė mūsų valstybė. Iš tikrųjų labai svarbu suprasti modernios valstybės ištakas ir žinoma, tokius  įvykius kaip Kovo 11. Manyčiau pačios  to lūžio datos yra svarbios, bet tam, kad suvoktum, kaip ta valstybė dabar funkcionuoja ir kodėl turi vienokių ar kitokių problemų, yra labai svarbu žinoti  ir valstybės ištakas, ir tai kas mus atvedė iki valstybingumo. Ir galbūt kaip tik ten ir yra  tam tikros  mūsų stiprybės, kurių mes galime ieškoti.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Pavyzdžiui, kokių stiprybių galėtume ieškoti praeityje?

Maža tauta labai greitai gali susivienyti – ir grynai pilietiško veikimo būdu ateiti iki nepriklausomybės, turiu omenyje Sąjūdžio situaciją ir atėjimą iki Kovo 11 dienos. Iš tikrųjų, tai yra neįtikėtinas žmonių susitelkimas ir neįtikėtinas meno žmonių, intelektualų, kurie sugebėjo sutelkti tautą ir atvesti ją į nepriklausomybę poveikisTai yra mūsų stiprybė, kurią dabar šiek tiek primiršome.

Grįžtant prie pirmos klausimo dalies: kas Jums kaip valstybės tarnautojai, mokslininkei ir pilietei padeda pažinti valstybę?

Man asmeniškai valstybę pažinti padeda, turbūt, mano kaip istorikės ir archeologės studijos, gal labiau istorikės, kartu ir darbas valstybės tarnyboje. Aš daug metų dirbu valstybės tarnyboje, nuo 2000 metų, bet taip pat prisideda ir mano visuomeninė veikla: aktyvus dalyvavimas valstybės gyvenime įvairiomis formomis. Aš turiu daug  veiklų. Tai man padeda pažinti valstybę ir jos žmones, ne tik  darbas valstybės tarnyboje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Galėtumėte įvardinti kokios  tai veiklos?

Pirmiausia savanorystė įvairiose kultūriniuose renginiuose – tai Kauno džiazo festivalis, įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos, kuriomis užsiimu nuo 2005 metų, na tokios kaip Metų knygos rinkimai, Knygų mugė. Daug įvairiausių. Pavyzdžiui, viena iš iniciatyvų – „Žymūs žmonės skaito“ knygų mugėje. Dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Migruojantys paukščiai“. Man tai tikrai atvėrė akis, leido pažinti kitus žmones, kurie gyvena ne Lietuvoje, jų santykį su valstybe. Tai plečia akiratį. Kiekvieną kartą, kai sutinki naujus žmones.

 Man būnant savanore įvairiuose projektuose susiduriu tuo, kad jame savanoriauja dažniausiai studentai, moksleiviai, ar nemanote, kad  Lietuvoje savanoriauja tik jauni žmonės, kai tuo tarpu užsienyje savanoriauja įvairaus amžiaus piliečiai?

Tikrai ne. Tie, kurie pradeda savanoriauti jaunystėje, jie ir ateityje greičiausiai bus savanoriai. Tik tiek, kad savanorystė kinta. Vienais dalykais domiesi, kai esi jaunas, tada ir savanoriauji vienose organizacijose, paskui su amžiumi keiti ir organizacijas. Pirmiausia tai – laimė dovanoti kitiems, bet iš tiesų savanorystė visomis prasmėmis tobulina tave kaip žmogų, specialistą ir asmenybę. Iš savanorystės  daugiau  gauni negu atiduodi, nes tikrai ne pinigais viskas – gyvenime matuojama. Savanoriaudamas gauni  tokias patirtis, kad nebūdamas savanoriu niekada jų negautum. Ir man atrodo, kad patirtys – pats  didžiausias ir svarbiausias turtas, o be to dar ir gerą darbą darai. Aš manau, kad savanorystė tinka ne tik jaunimui, bet  žinoma yra gerai pradėti savanoriauti jauname amžiuje, kol neturi didelių įsipareigojimų, turi daugiau laisvo laiko, gali sau tai leisti o paskui tai tampa įpročiu, be kurio nebegali gyventi.

Man kaip istorijos studijų programos studentei, įdomu kaip jūsų pasirinkime atsirado Istorijos fakultetas ir Jūsų atveju archeologija?

Aš į universitetą įstojau 1988 metais, iki 1987 metų sakiau, kad noriu būti mokytoja, nesusimąstydama nei kokios srities, nei ką aš  iš tiesų noriu daryti -1987 metais pradėjau daug skaityti apie Vilniaus  katedrą, apie jos tyrinėjimus. Taip ir  susidomomėjau archeologija. Atsimenu, kai sužinojau, kad  Katedros skulptūros buvo nuverstos ir sunaikintos, kilo noras kažką daryti, kad jos būtų restauruotos ar atstatytos. Ir tas susidomėjimas Katedra ir jos tyrinėjimais atvedė mane į archeologiją. Kai stojau į universitetą jau žinojau, kad noriu būti archeologė,  o ne istorikė.

Jūs  įstojote 1988 metais dar sovietmečiu, bet priklausėte tai kartai kuri baigė universitetą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kas per tą laiką keitėsi universitete, visuomenėje?

Patys įdomiausi metai buvo mano pirmas kursas, nes 1988/1989 metais vyko labai daug lūžių. Pirmame kurse 1988 metų rugsėjį vos  ne rugsėjo 3 dieną, išvežė rinkti bulvių, nes dar buvo Sovietų Sąjunga, tai buvo privaloma rudeninė praktika. Renkam mes ten bulves ir sužinom, kad žalieji rengia akciją, „Apjuoskite Ignalinos elektrinę“. Akcija nukreipta prieš atominę elektrinę. Šeštadienį ir sekmadienį mums būdavo laisva diena ir mes vadovui pareiškėme, kad važiuojame apjuosti elektrinės. O mums pasakė:„ jeigu išvažiuosit, grįžę nebebūsit studentais“. Bet mes  vis tiek išvažiavome dalyvauti akcijoje ir niekas mūsų už tai nenubaudė. Arba pavyzdžiui, mes visi atsisakėme karinių mokymų. Tuo metu  merginoms buvo privalomi kariniai medicininiai mokymai, o tuo tarpu vaikinus mokė karinio parengimo.  Mes mokymų atsisakėme, mums grąsino, tačiau iš studentų sąrašų neišbraukė. Tie nepriklausomybės pokyčiai buvo tokie greiti ir neįtikėtini! Buvo labai daug laisvės, labai greitai keitėsi mokymosi programos. 1988 metais pradėjom studijuoti TSKP istoriją, o jau 1989 m.,pavasario sesijoje  skaitėme rusišką knygą apie – Lenino ir  Stalino nusikaltimus. Apie Stalino nusikaltimus buvome girdėję, bet apie Lenino masinius naikinimus skaityti buvo visiška naujiena. Studijuoti buvo be galo įdomu per metus atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmą pusmetį  mes buvome maitinami viena informacija, o antrą pusmetį staiga  jau skaitėme visai  kitą literatūrą ir gaudavome informaciją. Tikrai  buvo labai įdomūs metai.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Taigi, darbas mokykloje buvo kaip  tolimesnis karjeros sprendimas?

Studijuojant dažnai ieškoma įvairiausių galimybių užsidirbti. Mano močiutė buvo mokytoja, mama yra dėstytoja.Šeimoje natūraliai įgijau pedagoginiam darbui reikalingų  įgūdžių. Aš visada galvojau, kad sugebėčiau tiek mokyti, tiek dėstyti ir man pasitaikė tokia galimybė. Pradžioje mažus vaikus mokiau anglų kalbos, vėliau pasitaikė galimybė dirbti anglų kalbos mokyklėlėje. Tai buvo pradžių pradžia. Nebuvo jokios metodikos, kaip mokyti mažą vaiką užsienio kalbos,viską  reikėjo pačiam kurti. Kaip ir sakiau, mano močiutė anglų kalbos mokytoja, ji visą gyvenimą pati kūrė metodikas kaip dirbti su vaikais. Vaikystėje atsimenu mes su ja labai daug žaisdavome, buvo daug žaidimų, kuriais ji mane mokė anglų kalbos. Man tai pasirodė be galo smagus ir prasmingas užsiėmimas, kai žaisdamas su  vaiku gali jį dar kažko išmokyti.

Esate archeologijos mokslų daktarė, kas paskatino jus neapsiriboti vien bakalauro ir magistro studijomis ir siekti daktarės laipsnio?

Man visada buvo įdomu sužinoti daugiau. Būti mokslininke mane skatino interesas sužinoti daugiau. Gyvenime paprastai  nelieka pakankamai laiko, ramiai studijuoti ir gilintis į vieną ar kitą temą. Jeigu nori į kažkokią temą gilintis, turi sau sudaryti sąlygas. Tokios sąlygos yra sudaromos doktorantūros studijų metu. Man gyvenime pasisekė, kad aš tik pabaigus universitetą išvažiavau į užsienį. Išvažiavau studijuoti į Daniją, gerai pažininau Danijos ir skandinavų archeologiją. Todėl  man buvo įdomu rašyti disertaciją ir lyginti visuomenes, bendruomenes gyvenusias abiejose Baltijos jūros pusėse prieš pora tūkstančių metų. Atrodė, kad tuo metu gyvenę žmonės, turi daugiau panašumų negu skirtumų. Viena iš mano disertacijos išvadų ir yra ta, kad dalis bendruomenių gyveno labai panašiai.

Būdama Danijoje nusprendėte studijuoti ir baigti tolimesnes archeologijos studijas?

Danijoje nestudijavau, kaip paprasta studentė, bet aš porą metų buvau vadinamas studentas svečias, dabar vadinamasis laisvasis klausytojas, kur  galėjau lankytis tas paskaitas, kurios man buvo įdomios. Visą laiką turėjau vadovą, o paskui pradėjau rinkti medžiagą disertacijai, pradėjau važinėti po muziejus. Mane visą laiką globojo Orhuso universitetas. Disertaciją apsigyniau Vilniaus universitete. Kai grįžau iš Danijos, aš ją buvau pabaigus,  gintis turėjau Danijoje. Bet grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti Seime patarėja kultūrai. Taigi buvo tikrai daug darbo, mažas vaikas, nenuvažiavau ir nesigyniau. Paskui nusprendžiau, kad noriu disertaciją tobulinti, nes praėjo 10 metų, tai visą medžiagą reikėjo atnaujinti, nes moksle 10 metų daug reiškia. Aš naudojau savo surinktus duomenis, bet disertaciją parašiau antrą kartą ir  manau, kad nuo to ji tik pagerėjo. Ateina tam tikra branda ir dalykus pradedi kitaip vertinti.

Kodėl iš šiaurės šalių pasirinkote Daniją, tai buvo Jūsų profesinis sprendimas, ar žavėjimasis šia šalimi?

Aš pirmą kartą Danijoje buvau 1992 metais visiškai atsitiktinai. Pas mus namuose lankėsi danas iš Viborgo miesto, kuris bendravo su muziejuje dirbančiu archeologu.Pasikalbėjom ir jis man pasiūlė atvažiuoti atlikti  praktiką Viborgo muziejuje. Taigi, aš tokiu būdu atsidūriau pirmą kartą Danijoje. Pasirodė, kad archeologas dirba  ir Orhuso universitete. Po pokalbio jis pasiūlė atvažiuoti laisvu  klausytoju, jei gausiu ieškoti stipendija. Man pasisekė ir aš stipendiją gavau ir taip atvažiavau į Daniją. Paskui  buvau priversta išmokti danų kalbą, nes studijos buvo daniškai,daug svarbios literatūros tik daniškai. Kai išmoksti vieną  skandinavų kalbą, nesunku išmokti ir kitas šios grupės kalbas.

Taigi, Jums kaip humanitarinių mokslų atstovei kalbos tikrai ypač svarbios. Taigi, mano pirštai užlenkė netgi šešias kalbas!

Danų kalbą moku puikiai, skaitau norvegiškai ir švediškai, laisvai kalbu anglų, rusų kalbomis, lenkų galiu tik skaityti.

Skaitant Jūsų biografiją man užkliuvo faktas, kad esate studijavusi teisę. Ar susidūrėte su problemomis ir kliūtimis, nes visgi esate atėjusi iš humanitarinių mokslų?

Aš nestudijavau tikrosios teisės, studijavau Europos Sąjungos teisę ir adminstravimą, tai yra šiek tiek paprasčiau. Man nebuvo sunku, nes tuo metu jau kelis metus dirbau Seime. Seime dirbant, nuolat susiduri su teisės aktais. Praktiškai viską išmokau, bet man trūko -teorinių žinių.Studijuoti buvo be galo įdomu. Rašiau magistrinį darbą iš Europos struktūrinių fondų panaudojimo kultūrai, o kadangi aš dirbu kultūros srityje, man buvo smalsu pasižiūrėti,kaip kitos šalys sugeba struktūrinius fondus panaudoti kultūrai ir kaip juos panaudojame Lietuvoje. Įdomu  daryti tai, kuo tuo momentu gyveni ir darbe, ir studijose.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Ar vis dar esate susijusi su archeologijos mokslu? Galbūt vis dar leidžiatės į ekspedicijas, kasinėjimus?

Su archeologija esu susijusi tiek, kiek dėstau Vilniaus universitete. Ir  vis dar turiu tokį planą, ambiciją, išleisti savo disertaciją kaip monografiją, tik noriu ją papildyti.Bet kol kas nerandu tam laiko. O archeologiniai kasinėjimai – liūdnoji dalis, nes aš tikrai labai mėgstu būti ekspedicijose, bet deja, visiškai nerandu tam laiko. Kiekvieną vasarą  sau žadu, kad šiemet važiuosiu, bet geriausiai kas pavyskta, tai vienos dienos apsilankymas ekspedicijoje.Tuo metu, kai gyvenau ir studijavau Danijoje, atvažiuodavau kasinėti į Kernavę ir į Dauglaukį. Tačiau, kai pradėjau dirbti iš pradžių Seime, o vėliau Prezidentūroje, laiko tiesiog pradėjo trūkti ir apsilankydavau vis rečiau.

Kaip jūsų įgytas išsilavinimas jums padeda švietimo, kultūros klausimais?

Aš manyčiau, istoriko išsilavinimas –  dėkingas, tuo, kad atveria platų akiratį, leidžia pažinti įvairių dalykų  ir jeigu  paskui gyvenime tave domina viena ar kita tema jau žinai, kur ieškoti informacijos, kaip gilintis. Istoriko arba plačiąja prasme humanitaro išsilavinimas yra tikrai geras  ir platus. Svarbiausia, kad studijuojant istoriją pradedi  galvoti, kaip susieti dalykus, sužinai, kaip jie yra susiję istorijoje ir dabartyje ir tai atveda prie sąsąjų ieškojimo kituose dalykuose. Manau, istoriko išsilavinimas labai vertingas kaip pagrindas, na o teisė, administravimas, Europos sąjungos studijos ir kitos žinios padeda kasdieniame darbe. Galiu pasakyti tik tiek, kad savęs lavinimas domintis  kultūra ir jos procesais,man taip pat padeda.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , ,

Černobylis – griūvančios Sovietų Sąjungos šešėlio nustelbta katastrofa

Jau praėjo trisdešimt metų po Černobylio avarijos. Ar Jūs atsimenate tą dieną, kai  įvyko avarija Černobylio elektrinėje?

Tai yra tragiškas jubiliejus. Avarija įvyko balandžio 26 dieną. Tiktai balandžio 28 dieną Sovietų Sąjungos Telegrafų agentūra padarė oficialų vieno ar dviejų sakinių pareiškimą, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Iš esmės nieko ir nežinojome, kas įvyko. Žmonės, kurie klausė užsienio balsų, galėjo sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, švedai vieni pirmųjų pareiškė, kad kažkur įvyko katastrofa, nes radiacinis fonas yra padidėjęs. Tuo metu sklido gandas, kad jei vartoji alkoholį, jis apsaugo nuo radiacijos. Galiu pasakyti, jog būtent tą vakarą šventėm  profesoriaus Antano Kulakausko gimtadienį. Juokavom, kad mes tos dozės ir negavom. Vis dėlto 1986 metai buvo tik Perestroikos pradžia Sovietų Sąjungoje – viešumo lyg ir yra, bet realiai pasakyti apie įvykį buvo neįmanoma. Ankščiau egzistavo nuostata, kad tik užsienio šalyse įvyksta nelaimės, o Sovietų Sąjungoje niekados neįvykdavo nelaimingi atsitikimai, kadangi tai tiesiog nebuvo skelbiama. Vien tai, kad įvykis buvo paskelbtas, rodo naujo laikotarpio pradžią.

Kokia buvo Lietuvos visuomenės nuomonę apie šį įvykį po Sovietų Sjungos žlugimo?

Apie katastrofą buvo sužinota ankščiau. 1986 metų pavasarį ir vasarą buvo masiškai pradėti imti žmones į kariuomenę ir siųsti į Černobylį likviduoti šios katastrofos pasekmes. Iš Lietuvos siųsti keli tūkstančiai. Iš viso Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavo apie 600 000 tūkstančių žmonių. Kadangi likviduoti pasekmes reiškė eiti į radiacinę zoną, taigi dalis žmonių, kurie likvidavo pasekmes, mirė. Lietuvos visuomenė suprato, kad analogiški reaktoriai buvo pastatyti ir Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada pradėjo formuotis nusistatymas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Aš visada sakydavau ir sakau: „Kur jūs rasite valstybę, kurios gamtos parke būtų pastatyta atominę elektrinė?“. Tai reiškia vieną dalyką – Sovietų Sąjunga nieko neklausinėjo ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, kitose valstybėse kraštovaizdis ir gamta saugomi. Taigi, manau, kad ši katastrofa prisidėjo prie neigiamo  Ignalinos AE vaizdinio formavimo. Dar svarbu ir tai, kad  Ignalinos AE stovi seisminėje zonoje, kaip ir dabartinė Astravo AE Baltarusijoje.

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

Nuotr. Jurgio Stanevičiaus

 Ar Černobylio avarija galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos žlugimo?

Nemanau. Patį svarbiausią vaidmenį turėjo vidiniai Sovietų Sąjungos procesai, kurie ir atvedė prie valstybės žlugimo. Galbūt prisidėjo prie tam tikro Gorbačiovo nusivylimo – jis bandė slėpti šį įvykį. Manau, kad tuo metu vykę nacionaliniai judėjimai, sovietinės sistemos išsigimimas ir kiti procesai turėjo didžiausią įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui, o su Černobyliu to nesiečiau.

Vis dėlto Černobylio avarijai nėra skiriama daug dėmesio žiniasklaidoje Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Nepasakyčiau, kad mažai, kartais pasitaiko straipsnių, ypač dabartiniam kontekste su Astravo AE statyba, siekiant sugretinti tuo metu Sovietų Sąjungos reaktorius su dabartinės Rusijos statomais reaktoriais Baltarusijoje. Galbūt dėmesio skiriama ne tiek daug, nes kai Lietuvoje nėra AE, Lietuvos visuomenei tai neaktualu. Prisiminkim, kiek konservatoriai surinko parašų, kad nebūtų statoma Astravo AE –  apie 60 tūkstančių. Vadinasi,  didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai nėra svarbu.

Kokią  politinę, socialinę ir ekonominę įtaką Černobylis turėjo Ukrainai ir Baltarusijai? Ar šios šalys turi specifinių raidos bruožų,  susidariusių  būtent dėl Černobylio avarijos?

Jeigu žiūrint labai siauru požiūriu, tai pirmiausia nukentėjo žmonės. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, kadangi būtent į Baltarusijos pusę ėjo radioaktyvūs debesys. Trisdešimties kilometrų spinduliu aplink Černobylį buvo evakuoti žmonės. Apie šimtas penkiolika tūkstančių buvo evakuota, kas yra ne tiek mažai, trečdalis Kauno. Šiems žmonėms buvo liepta greitai susiruošti ir nieko nepasiimti, taigi jie buvo evakuoti taip, kaip stovi. Taip pat buvo užteršta ir gamta. Tuo metu aiškinta, jog negalima grybauti, nes grybai koncentruoja radioaktyvias medžiagas. Kitas dalykas – ekonomika. Sovietų sąjungos ekonomiką neišvengiamai palietė būtinumas statyti taip vadinamąjį sarkofagą. Tai kainavo didžiules lėšas, todėl ekonomika dėl to negalėjo būti nepažeista. Taip pat buvo pradėta aiškinti Černobylio reikšmė. Pagal vieną iš versijų, „čer“ – tai juoda, o „byl“ – žolė.  Net ir šitas pavadinimas pradėtas iššifruoti kaip turėjęs blogą nešančią prasmę. Atsirado ir skaudūs anekdotai, pavyzdžiui – „Pagranduk, pagranduk, kur  taip bėgi? – sako –„ Aš ne pagrandukas, aš ežiukas iš Černobylio“. Kitas anekdotas – „Senelis auklėja anūką ir anūkas klausia: “Seneli, kada aš būsiu didelis?“, „Na, kai užaugsi, tai  būsi didelis“ pasakė senelis, glostydamas tai vieną, tai kitą anūko galvą.

Kokią kultūrinę įtaką turėjo Černobylis? Šie specifiniai anekdotai Černobylio tema rodo katastrofos įtaką žmonių mąstymui.

Galbūt, bet aš nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Černobylis ir kultūra man kažkaip nesusisieja, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Černobylis palyginti greitai užsimiršo, nes įvykių gausa politiniame gyvenime tiesiog atitolino šią katastrofą. Dėl tokios gausos įvykių ėmėme labiau žiūrėti į ateitį, o ne į praeitį.

Turistinės kelionės į Černobylio zoną labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Ar Jūs išdrįstumėte leistis į tokią kelionę?

Man tai skamba įdomiai, bet aš nemanau, kad nėra įdomesnių vietų, kurias reikėtų aplankyti pasaulyje. Aš labiau mėgstu gražią gamtą, o noro pamatyti Černobylį neturiu.

Neseniai įvyko avarija Fukušimos AE Japonijoje. Kuris įvykis – Černobylio ar Fukušimos katastrofa yra svarbesnė tarptautiniu mąstu?

Turbūt Černobylis. Kadangi vakarams buvo didesnis šokas nei Fukušimos katastrofa. Vakarai žinojo, kokio lygio yra sovietinė technika. Pagal sprogimo mąstą, Černobylio AE katastrofa pirmoje vietoje pasaulyje.

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

“Istorija yra daugiau nei datos ar knygos ir aš noriu žmonėms tai parodyti”

Pirmiausia norėčiau užduoti gana trumpą, bet galbūt sudėtingą klausimą. Kas tau yra istorija?

Pastaruoju metu labai dažnai sulaukiu tokio klausimo. Gal gana banaliai nuskambės, bet istorija yra absoliučiai visas mano gyvenimas: nuo ryto iki nakties. Iš pradžių istorija buvo labai didžiulis pomėgis, aistra. Įstojus į Vilniaus Universitetą istorija pradėjo užimti didžiąją  dalį laiko ir dabar džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad aš iš istorijos gyvenu. Aš stengiuosi, kad visos mano veiklos vienaip ar kitaip būtų  susijusios su istorija – ne tik magistrantūros studijos, bet ir įvairūs projektai, renginiai. Labai džiaugiuosi, kad galiu  save neoficialiai vadinti fakulteto ambasadore. Stengiuosi istoriją  ne tik  mėgautis, bet ir ją skleisti tarp draugų, šeimos narių ir tarp Lietuvos visuomenės.

Esi dalyvavusi įvairiuose projektuose. Kuo istorija buvo naudinga dalyvaujant įvairiose veiklose?

Istorija yra gera atspirtis dalyvaujant įvairiose veiklose. Jeigu būčiau matematikė, į pilietinius projektus ar visuomeninę veiklą būtų sudėtingiau įsilieti. Dabar man istorija tarnauja kaip žinių skleidimas visuomenei. Istorija yra daug daugiau nei mokslas, datos, knygos ar straipsniai ir aš noriu žmonėms tai parodyti. Be to,  savo krašto istorijos pažinimas yra tam tikra pilietiškumo išraiškos forma. Žmogus, pažindamas savo šalį, savo šalies istoriją gali būti pilietiškas.

Ir kaip dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Aš už Lietuvą“ ir „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ keitė tavo planus ir idėjas?

Projektas „Aš už Lietuvą“ atėjo šiek tiek vėliau negu ekspedicija. Ekspedicija man buvo pasiūlyta vasarį, o projektas „Aš už Lietuvą“ atsirado labai netikėtai – man pasiūlė prisijungti ir tapti projekto veidu, pilietišku pavyzdžiu visuomenei. Šis projektas buvo puiki proga išeiti į viešą erdvę: tapau žinomesniu veidu, susipažinau su žiniasklaidos priemonėmis. Ši nauja patirtis suteikė man daugiau drąsos ir atvėrė naujas  galimybes. Supratau, kad istorikas gali eiti į viešumą, o svarbiausia, kad jis viešumoje yra laukiamas ir priimamas. Nacionalinė ekspedicija  yra geriausias mano gyvenimo nuotykis iki šiol. Visada būsiu dėkinga tiek profesoriui Bumblauskui, tiek Edmundui Jakilaičiui už šią galimybę. Ekspedicija kardinaliai keitė viską, nes atvėrė daugiau horizontų ir naujų veiklų. Ir dabar netgi atėjus kažkur ir pasakius: „Sveiki, aš Luka – dalyvavau Nacionalinėje ekspedicijoje“ yra visai kitoks žmonių sutikimas ir požiūris. Nacionalinė ekspedicija taip pat buvo  puiki galimybė apie tam tikras istorines temas pakalbėti viešai.

Nuotr. G. Jauniškio

Nuotr. G. Jauniškio

O kas tau labiausiai įsiminė iš ekspedicijos?

Iš tikrųjų tai buvo pirmas mano kartas Baltarusijoje, į kurią nebuvo taip paprasta nuvykti. Man paliko įspūdį tai, jog Baltarusijoje yra labai daug Lietuvos istorijos. Labiausiai vertinu galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie plaukė kartu. Iš jų pasisėmiau naujų idėjų. O kas liečia istoriją, turbūt pati įspūdingiausia diena buvo kai mes ieškojome Pauliaus Simonso sienų. Pats profesorius visiškai nežinojo, ką rasime. Mes Baltarusijos glūdumoje atradome Lietuvą. Po šio nuotykio sakėme, kad jau praktiškai galime važiuoti namo, nes jau viską atradome. Baltarusijoje atradimų buvo beveik kiekvieną dieną, todėl buvo labai smagu ją pažinti. Gana neigiamą įspūdį paliko Lenino paminklai, raudonos žvaigždės ir kita sovietinė simbolika.  Man to dar neteko matyti, kadangi aš jau užaugau nepriklausomoje Lietuvoje. Pamatyti savo akimis tą laikotarpį buvo tikrai pribloškiantis ir protu sunkiai suvokiamas dalykas, bet buvo verta.

Šį rudenį keliauji po Lietuvos mokyklas. Kokį įspūdį paliko Lietuvos mokyklos?

Manau, kad į mokyklas kiekvienam akademikui reikia keliauti, nes tai neleidžia atitrūkti nuo moksleivių ir jų gyvenimo. Pirmus du metus keliavome kartu su Norbertu Černiausku ir Kęstučiu Kilinsku po Lietuvos gimnazijas, o dabar keliauju viena. Esu maloniai nustebinta, kad moksleiviai yra labai protingi, daug kuo domisi ir užduoda įvairiausių klausimų į kuriuos kartais net  sunku atsakyti. Svarbu, kad  ne tik mokytojai bendrautų su mokiniais, bet kad ir istorikas su jais bendrautų, tarkim, pasakotų apie Rūtos Vanagaitės knygą  “Mūsiškiai”,  kaip ją vertinti, pakalbėtų apie informacinį karą, įvykus Ukrainoje, apie  rinkimus. Žinoma, mokiniai dar  negali balsuoti, bet jie tuo domisi.  Aš manau, kad ši veikla yra labai prasminga ir labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę keliauti po mokyklas ir parodyti, koks yra istoriko gyvenimas. Visi istoriko gyvenimą įsivaizduoja gana stereotipiškai, kad tai yra liūdnas ir pilkas gyvenimas, sėdint archyve ir nematant dienos šviesos.O patį istoriką įsivaizduoja kaip seną, pagyvenusį dieduką. Džiaugiuosi, kad galiu laužyti šiuos stereotipus ir istoriko specialybę parodyti jaunimui savo pavyzdžiu. Stengiuosi parodyti, kad istoriko gyvenimas yra ypatingai spalvingas, aišku, toks, kokį aš susikuriu pati. Labai smagu savo patirtimi pasidalinti su vaikais. Manau, mūsų keliavimas į Lietuvos mokyklas davė vaisių, nes tiek pernai, tiek šiemet stojimas  į istorijos studijų programą yra tikrai didelis. Labai tikiuosi, kad bent kiek prie to prisidėjau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Ir ką manai  apie savo veiklą? Kaip manai, kokią įtaką istoriko veikla turi visuomenei?

Man kažkada labai patiko doc. A. Švedo pasakymas, kad istorikas neretai mūsų visuomenėje yra kaip gaisrų gesintojas.Manau tai, kad istorikas yra gaisrų gesintojas nėra blogai. Vadinasi esant kritiškam momentui, kuomet nebežinoma  į ką kreiptis  ir nebežinoma, ką daryti,  ateinama pas istoriką. Istorikas turi  kritišką požiūrį dėl ko juos labai  mėgsta įvairios saugumo instancijos. Sugebėjimas per gana trumpą laiko tarpą absorbuoti ir įvertinti  daug įvairių šaltinių, manau,  yra labai unikalus gebėjimas ir ypatingai reikalingas šiai dienai, kai yra begalės informacijos srautų. Istorikas bene vienintelis tokios specialybės atstovas gali  tinkamai įvertinti didžiulius kiekius informacijos. Žmonės istorija vis labiau domisi ir greičiausiai taip yra būtent dėl žinomų istorikų, kurie kuria laidas, leidžia įdomias knygas, skaito paskaitas. Profesorių Bumblauską kviečiasi tokių specialybių atstovai kaip sportininkai ar verslininkai. Smagu, kad net tokių specialybių žmonės kviečiasi istoriką.

Istorikai gana plačiai veikia visuomenėje būtent sostinėje. O ką manai apie mažesnius miestelius? Kaip žinau, esi kilusi iš Šiaulių. Ir kaip reiškiasi istorikai Šiauliuose?

Lietuvoje turime problemą su mažesniais miesteliais – jie šiek tiek yra apsnūdę ir patys iniciatyvos nesiima.  Aš į Šiaulius grįžtu su tam tikromis idėjomis ir jų įgyvendinimo planais. Šį rudenį turėjau porą projektų, susijusių su istorija ir toliau juos plėtoju, nes kiti istorikai Šiauliuose to nedaro. Manau, kituose miesteliuose problema ta pati. Vis dėlto, ekspedicijos metu Merkinėje sutikome  profesoriaus studentą, magistrantą, kuris ten yra atidaręs muziejų. Būtent studentai iš Istorijos fakulteto neretai grįžta į savo gimtuosius miestelius ir  vykdo veiklą, susijusią su istorija. Ateityje norėčiau skatinti mūsų fakulteto studentus nespjauti į savo gimtuosius miestelius ar kaimus ir nešti šviesą į juos, nes kas kitas, jei ne mes tai padarysime.

Ar gyvenimas baigiasi po studijų? Kaip istorijos studijos pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą ir Lietuvą? Ar padėjo suprasti,ką nori viekti gyvenime?

Galėčiau ilgai pasakoti. Man nušvitimas atsirado po trečio kurso. Pirmi du metai buvo sunkūs, atrodė, kad nesuprantu, kodėl mokausi.Viskas apsivertė, kai atėjo realus suvokimas, kad visuomenėje yra daug netiesos, melo, kad žmonės nemato tokių logiškų, mums suprantamų dalykų, ar tai būtų sovietinis palikimas ar vertybių klausimas. Supratau, kas kitas jei ne istorikas gali tą tiesą atskleisti. Supratau, jog noriu atskleisti bent dalelę tiesos visuomenei. Po truputį šiuo dalyku vadovaudamasi pradėjau eiti toliau tuo keliu. Būtent todėl įstojau į magistrantūros studijas, rimtai galvoju ir apie doktorantūros studijas. Kiekvieną dieną vis kažką naujo sužinau apie Lietuvos istoriją, todėl meilė Lietuvai vis didėja. Tai nėra banalus dalykas ir aš taip sakau ne dėl to, kad kažkas man moka pinigus. Jau keli metai jaučiu vidinį, nuoširdų jausmą, kylantį kažkur giliai iš širdies. Jaučiu pareigą ir norą prisidėti prie pilietiškesnės Lietuvos kūrimo ir kiekvieną dieną darau kažką, kad prie to prisidėčiau. Didelių laurų dabar tikrai nenoriu, negaliu ir nežinau, ar kažkada prisiimsiu, bet tikrai darau viską dėl to, kad kažkada ateityje galėčiau sau pasakyti, kad padariau viską, o ne tiesiog sėdėjau ir laukiau, kol kažkas padarys už mane. Esu pozityviai nusiteikusi, nes žinau, kad pati kažką darau.

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Nuotr. Lukos Lesauskaitės

Parengė Justina Šumilova

Tagged , , , , , ,

Imperijų susidūrimas fuksų stovykloje

Rupjūčio 21-23 dienomis vyko vienas iš svarbiausių renginių pirmakursiams – fuksų stovykla „Divide et impera“, organizuojama VU SA IF. Būsimiems istorikams, archeologams bei kultūros istorijos ir antropologijos studentams tuo metu prasidėjo vienos iš įsimintiniausių dienų.

Karštą rupjūčio 21 dienos rytą vienas su kitu nedrąsiai sveikinomės geležinkelio stotyje. Neilgai trukus prisijungėme prie likusių bendrakursių, kurie mūsų laukė prie Medicinos fakulteto. Suskirstyti imperijomis: mongolų, arabų, egiptiečių ir japonų – išvykome į Trakus, kur vyko fuksų stovykla. Autobuse sklido negarsūs pokalbiai ir juokeliai. Turbūt visi jaudinomės, nes nežinojome ko laukti. Tačiau greitai supratome, jog tikrai nebuvo ko. Vos spėjus atvykti mus pasitiko plačios organizatorių ir kuratorių šypsenos. Susipažinę su stovyklos darbotvarke supratome – nuobodžiauti nebus kada. Nuo pat pirmos minutės buvome įtraukti į įvairiausių veiklų sūkurį. Žaidėme daug žaidimų. Teko parodyti savo kūrybiškumą ir išradingumą, kurio tikrai nepagailėjo ir mūsų organizatoriai. Kiekvieną vakarą vyko socialiniai vakarai, kurie buvo tarsi įžanga į studentavimo pradžią. Per juos mes labiau susipažinome, išnyko susikaustymas. Galėjome pabendrauti su vyresniais studentais ir išgirsti patarimų beveik apie viską. Visa tai ką mes išgirdome nerastume jokiame interneto puslapyje ar knygoje. Tai buvo tikro studentiško gyvenimo pasakojimai.

Tarp įvairiausių žaidimų ir linksmybių mūsų dienas paįvairindavo ir paskaitos. Susipažinome su dėstytojais: prof. Rimvydu Petrausku, lekt.dr. Justina Poškiene, prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, lekt. Andriumi Grodžiu ir lekt.dr. Norbertu Černiausku. Taip pat mus aplankė VU SA prezidentas Egidijus Kinderis, „Misijos Sibiras“ dalyviai. Savo veiklą pristatė korporacija „Korp!Tilia“ ir VU SA nariai Išgirdome raginimų neužsidaryti tarp 4 bendrabučio ar namų sienų. Raginimų išnaudoti viską ką mums duoda universitetas ir studentiško gyvenimo galimybės. Manau, daugeliui iš mūsų, tai buvo nemaža motyvacija apgalvoti kaip norime realizuoti save ateinančius metus. Fuksų stovyklą vainikavo orientacinės varžybos „Imperijų susidūrimas“. Čia mes turėjome dirbti  komandomis ir įveikti įvairias užduotis Buvome purvini ir kai kurie net  kiaurai sušlapę, bet turime pripažinti, kad buvo velniškai smagu. Vėliau viskas tęsėsi paskutiniame socialiniame vakare fuksų stovykloje.

23 dienos rytą, nors ir sunkiai kėlėmes, tai nesudarė sunkumų mums atlaikyti mankštą. Po mankštos nors ir nenoromis, supratome, kad viskas eina į pabaigą. Kraudamiesi daiktus nuliūdome, bet buvo gera žinoti, kad tai ne pabaiga. Tai studentavimo pradžia ir mums viskas tik prasideda. Galiu drąsiai teigti, kad fuksų stovykla – tai vieta, kuri suartina žmones, duoda ypač naudingų patarimų ir yra viena iš geriausių patirčių.

Emilija Miltinytė

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Interviu su B. Gailiumi: apie partizanų karo atmintį, Džeimsą Bondą ir studijas

Nuotr. V. Daškevičiūtės

Kaip vystėsi Jūsų akademinis kelias?

Reikia pradėti nuo to, kad aš – netikras istorikas. Pirmiausia baigiau teisę Vilniaus universitete, įgijau magistro diplomą. Į istoriją aš patekau ir sau pačiam netikėtai, kai maždaug trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Daugiausia dirbau ties partizaninio karo ir teisiniais klausimais, nes ten buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo tam reikalingų žinių. Taip išėjo, kad paliekant šį darbą man pasidarė labai gaila viso to, kas ten buvo mano apmąstyta ir surinkta, ir tada (2006 m.) parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“.

Po to įstojau į doktorantūrą. Tai padaryti mane įkalbėjo draugai ir pažįstami. Aš iš pradžių labai griežtai atsisakiau, nes man mokslų jau buvo gana. Vis dėlto jie mane įtikino, dabar manau, kad teisingai padarė. Doktorantūroje pasirinkau tirti visai kitą temą, bet vieną dieną kiemelyje sutikau profesorių A. Bumblauską, ir jis savo tokiu jam būdingu stiliumi dūrė į mane pirštu ir pasakė: „Tu parašei knygą!” Sakau, taip, parašiau: „Tai ką tu čia dabar veiki, tai ir rašyk disertaciją ta tema!“ O aš net nežinojau, jog taip galima. Tada pakeičiau disertacijos temą į partizanų karo atmintį. Taip čia ir pasilikau.

Kokie buvo jums svarbiausi, įsimintiniausi dėstytojai?

Iš Teisės fakulteto man labiausiai patikęs ir didžiausią įspūdį palikęs dėstytojas buvo Armanas Abramavičius. Vienu metu jis buvo Konstitucinio teismo teisėjas. Tuo metu, kai man dėstė, turbūt dar buvo prezidento patarėjas. Labai geras baudžiamosios teisės specialistas ir dėstytojas. Aš iš jo paskaitų labai gerai atsimenu epizodą, kai studentas jo paklausė kažkokio sudėtingo klausimo, į kurį jis net negalėjo iš karto atsakyti. Kai po pertraukos mes visi susirinkom, jis į tą studentą pasižiūrėjo ir sako: „Žinot, aš valgydamas truputį pagalvojau, ir yra viskas taip:…“ Man nuo tada įstrigo, kad jei žmogus net pietaudamas galvoja apie studentų klausimus, reiškia, jam studentai tikrai svarbūs. Tą dėstytoją labai šiltai prisimenu.

Kalbant apie Istorijos fakultetą, labai gerbiu Nerijų Šepetį, kuris buvo ir tebėra mano draugas bei vienas iš žmonių, kurie mane įkalbinėjo rašyti disertaciją. Aišku, atsimenu profesorių Bumblauską, kuris buvo mano darbo vadovas. Doktorantūra jau yra visai kitas dalykas, čia su dėstytojais susiduri visai kitaip. Jie taip nebeįsirėžia į atmintį visiems laikams, kaip anksčiau.

Jums artima partizanų tema pastaraisiais metais išgyvena tam tikrą atgimimą, apie tai pasidarė populiaru kalbėti. Kaip manote, kodėl?

Galbūt yra ne visai taip. Tai, ką jūs apibūdinote kaip pakilimą, yra didesnį intensyvumą įgavusios partizanų karo istorijos studijos. Su tuo aš sutinku. Visuomenėje, viešojoje erdvėje greičiau yra ne pakilimas, o kaip tik – nuosmukis. Šia tema jau seniai tiek nebekalbama, kiek žmonės kalbėdavo 1995 ar 1992 metais, tai nebe taip visiems įdomu. Turbūt pergyvenamas normalus poslinkis nuo buvimo politiniu klausimu prie buvimo istoriniu klausimu, nes yra vis mažiau žmonių, kurie su tuo susidūrė tiesiogiai. Susiskaldymas, kurį partizanų karas Lietuvoje paliko tikrai ilgam, dabar jau nebėra toks aktualus. Lietuvos visuomenė, mano nuomone, jau nebėra posovietinė, tai jau irgi praeityje. Dabar vyksta tai, kas ir turėtų įvykti: partizanų karas virsta labai svarbia Lietuvos istorijos tema, nes ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinės valstybės ištakomis.

Pernai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė J. Ohman filmas „Nematomas frontas“, paskui vyko žaliosios juostelės akcija. Šie reiškiniai iš kai kurių žmonių susilaukė didelės kritikos, kad tai skirta masinei auditorijai, kad filmas yra popsistinis. Ar pritartumėt tam?
Ar jūs jaučiate, kad diskusija yra visiškai pasikeitusi? Nebėra taip, kad kas nors sakytų „oi, jūs užsirišot žalias juosteles, o iš tikro tai žudikų reklama užsiimat“. Jau yra visiškai kitas požiūris. Aišku, istorikams profesionalams visa tai atrodo nerimta, bet istorikams išvis niekad niekas, kas vyksta jų laikais, neatrodo rimta. Jiems rimta yra tik tai, ką gali iš esmės išnagrinėti, kas jau yra praėję. Tada, kai jau šaukštai po pietų, tu kaip istorikas esi labai gudrus pasakyti, kad visi viską neteisingai padarė, ir išaiškinti, kas būtų buvę teisinga, ir kaip tu pats būtum daręs, jei būtum tada gyvenęs. Kaip gaila, kad negyvenai! Nepalaikau šitos istorikų mados, stengiuosi pats taip niekada nedaryti. Net ir būdami istorikais mes gyvename savo laiku ir turime aiškiai suprasti, kas vyksta mūsų pačių visuomenėje.

Paradoksaliai galima pasakyti, kad tos žalios juostelės labai mažai ką bendro turi su partizanų karu ir jo atmintimi. Tai daug labiau susiję su visuomenės išgyvenimais, tam tikru laikotarpiu, kurį žmonės supranta kaip krizę. Iš tikrųjų tai gi labiausiai buvo susiję su Ukraina ir su Lietuvos baime ja virsti. Galima diskutuoti apie tai, kiek ta baimė buvo pagrįsta, bet faktas, kad taip buvo. Ši akcija buvo tų visuomenės jausmų išraiška. Labai gerai, kad žmonės turi intuityvų pojūtį, kad Lietuvos valstybė iš dalies laikosi ant partizanų karo atminties. Tai, kad visuomenė adekvačiai įvertina savo ištakas ir padėtį, jau yra labai daug. Dėl to reikia džiaugtis, o ne kabinėtis, kad žmonės ne visas knygas perskaitė.

Pavasarį dalyvavote Trakinių partizanų akademinėje dienoje. Ten buvo kalbama apie 1939-1940 metų Lietuvą, ir jūs sakėt, kad Lietuva išnaudojo tik pusę savo galimybių iš turėtų trijų. Ką turėjote omenyje?

Pirma, Lietuva neišnaudojo galimybės pasipriešinti, kai buvo iš tikrųjų galima tai padaryti, t.y. 1939 metų rudenį. Neišnaudojo ne tik Lietuva, o ir kitos tuo metu SSRS terorizuotos valstybės. To nepadarius, 1940 metais jau buvo per vėlu, sovietų kariuomenė jau buvo Lietuvoje. Pralaimėjimas buvo akivaizdus. Tai būtų buvęs ne pasipriešinimas, o savižudybė. Politikai būtų neatsakingi pradėti karą, kurio negali laimėti, tai beveik nusikaltimas. Nejaučiu gėdos dėl to vadinamojo „neiššauto šūvio“, greičiau priešingai. Bet tuo metu, 1940 metų birželį, kai vyko vyriausybės posėdis, mano supratimu, daug svarbesnis buvo kitas klausimas, t.y. buvo pareikalauta suimti du vyriausybės narius. Juos gi buvo galima išgelbėti. Net ir krizės ištikta, net ir labai mažos valstybės vyriausybė gali išgelbėti du žmones nuo kitos valstybės, jeigu turi dar nors kiek galimybių veikti, bet apie tai išvis niekas nekalbėjo. Vadovautasi logika, kad jei jau priimi vieną ultimatumo punktą, tai priimi visus savaime. Yra neapsakomai gėdinga, kad Povilaitį suėmė policija, kuriai jis pats vadovavo.

Vienintelis teisingas dalykas, kuris tuomet buvo padarytas, ir vienintelis dalykas, už kurį mes pykstam ant Smetonos – kad jis pabėgo. Kai taip įvyko, tapo sunkiau parodyti, kad Paleckio vyriausybė viską daro teisėtai, o sovietai to labai norėjo. Manau, kad Smetonos pasitraukimas buvo išmintingas žingsnis, nes pagal tai, kas atsitiko latvių ir estų prezidentams, labai aiškiai galima įsivaizduoti, kas būtų atsitikę ir jam. Kodėl žmogus turi to norėti ir pasilikti viso to laukti? Man atrodo, kad jis suprato, ką daro. Manau, kad tai buvo vienintelė išnaudota galimybė iš visų, bet tai labai mažai. Iš to meto politikos reiktų mokytis visai ne to, ar reikia priešintis, ar ne. Reikia mokytis, kaip pamatyti tikruosius savo pasirinkimus ir kaip adekvačiai įvertinti savo padėtį įvairiose situacijose. Ar mes turėtumėm pasipriešinti, ar pasiduoti? Svarbiausia žinoti, kada ką pasirinkti.

Kokia yra ir turėtų būti istoriko darbo prasmė?

Mokslininkai viską daro tik dėl to, kad jiems smalsu. Paskui pasakoja, kad viską padarė tam, kad visuomenė būtų geresnė, apsišvietusi, kad kai segasi žalias juosteles, žinotų, ką tai reiškia, bet gi visa tai yra išvedžiojimai. Kažką darai dėl to, kad gimsta sumanymai, kuriuos norisi įgyvendinti. Norisi kažką sužinoti ir paskui papasakoti kitiems. Senamadiškai manau, kad istorikas beveik neišvengiamai yra rašytojas. Gali būti kino kūrėjas, kas gal dar yra nepakankamai išnaudojamas pasakojimo būdas. Kartais ateina įkvėpimas, kuriam negali atsispirti, ir kai dirbi, tu savęs neklausi apie to darbo prasmę. Ją išgalvoji tada, kai žmonės priešais tave atsisėda ir paklausia. O kokia prasmė to, ką jūs darot? Tokia pati.

Kaip jūsų akiratyje atsirado Džeimso Bondo tema?

Man buvo turbūt 14-15 metų. Tais laikais buvo leidžiamas labai įspūdingas detektyvų žurnalas „Rankas auštyn!“. Vienas numeris buvo skirtas vien pirmam Flemingo romanui apie Džeimsą Bondą – „Rojalio kazino“, kuriame jis buvo išverstas ir išspausdintas. Šis žurnalo numeris man visiškai atsitiktinai pateko į rankas ir aš jį perskaičiau.

Kažkada vienam pažįstamui prisipažinau, kad turbūt tą knygą perskaičiau per anksti, nes kai jau daug vėliau skaičiau Džeimso Bondo knygas, visai kitką ten atradau. Tada man paaiškino, kad čia yra ne visai taip, nes būna atvejų, kai knyga perskaito tave. Ko gero, taip ir įvyko – knyga perskaitė mane, nes kaip tik tuo metu,  kai daug domėjausi kinu ir dažnai vaikščiojau į kino teatrą, prasidėjo Bondo filmų atgimimas, o nepaprastai žavingu Džeimsu Bondu tapo P. Brosnanas. Tarp kitko, pastebėjau, kad kiekvienam žmogui įsimena tas Bondas, kuris vaidino jo jaunystėje ar paauglystėje. Vien tik pagal tai žmonės nusprendžia, kuris aktorius yra geriausias. Man geriausias, aišku, yra P. Brosnanas.

Po 10-15 metų iš naujo sugrįžau prie šios veiklos ir tada jau perskaičiau visus Flemingo romanus. Kažkas tada, matyt, įvyko, tas pasaulis įtraukė, užbūrė. Praėjus dar kokiems penkiems metams galiausiai supratau, kad toje temoje yra daugiau, nei žmonėms atrodo. Pradėjau domėtis, kas parašyta apie Džeimsą Bondą, o parašyta labai daug kultūrinės kritikos. Supratau, kad dar ne viskas pasakyta ir kad galiu pridėti kai ką naujo. Tokiai drąsiai minčiai atėjus, pradedi  po truputį veikti. Dabar aš jau esu įpusėjęs kažkada būsimą knygą. Ji iš dalies pati save diktuoja ir vis keičia savo pavidalą.

Kokias knygas mėgstate skaityti laisvalaikiu?
Labai mėgstu trilerius, ypač mėgau anksčiau, kai turėjau tam daugiau laiko. Galiu išskirti F. Forsaitą, J. Grishamą, teisinių trilerių rašytoją. Šiaip dabar jau darosi sunku suprasti, kokias knygas mėgstu skaityti, nes daug skaitau dėl to, kad manau, jog reikia perskaityti, nors tai tik vidutiniškai įdomu, pvz., Makiavelio „Valdovas“. Įdomi knyga, kai jau perskaitęs apie ją galvoji, bet skaitydamas to nepasakysi, nes ji parašyta visai ne tau, o XVI a. skaitytojui, kuris visiškai kitaip mąstė ir dėl to visai kitu būdu skaitė. Negaliu pasakyti, kad visos knygos, kurias skaitau, yra vienas malonumas. Tikrasis malonumas yra skaityti/žiūrėti trilerį.

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Juditos Malininaitės (Talinas) Erasmus įspūdžiai

 

Kelionės pradžia

Reikėtų pradėti nuo to, kad Estija man nebuvo svetima ir nepažinta žemė. Esu baigusi lietuvių filologijos ir užsienio (estų) kalbos bakalauro studijas. 2012 metų pavasario ir rudens semestrų metu studijavau Tartu universitete, dalyvaudama Erasmus programoje pagal dvišalę sutartį (Bilateral agreement). Esu apkeliavusi beveik visą Estiją. Prieš atvykstant studijuoti į Talino universitetą, buvau susikūrusi tam tikrų stereotipų apie miestą ir žmones, tačiau jau pirmą dieną, sausio 24-ąją, spaudžiant -25 laipsnių šaltukui, užlipusi ant apžvalgos aikštelės ir žiūrėdama į apsnigtus raudonus senamiesčio stogus, supratau, kad pamilsiu bei prisijaukinsiu ir Estijos sostinę.

 

Studijos Talino universitete

Kadangi moku estų kalbą, tad iš šešių dalykų tik du buvo dėstomi anglų kalba. Mokiausi pasaulio meno istorijos, Estijos istorijos (1917-1944), kultūros, Estijos teatro ir kino istorijos, atminties istorijos bei tobulinau estų kalbą.

Įdomiausias dalykas buvo seminaras magistrantams „Atminties istorija“. Šį dalyką taip pat mokėsi pirmakursiai estai magistrantai. Seminarų metu lankėmės kapinėse, kuriose dabar stovi Bronzinis karys, aplankėme kelis muziejus, žiūrėjome filmą ir net išvykome savaitgaliui į Narvą – miestą Rusijos pasienyje, kurio gyventojai rusai sudaro net 85 proc. miestiečių. Kelionė buvo suplanuota specialiai gegužės 9-ąją – Pergalės dieną. Buvo įspūdinga stebėti paradą, matyti pasipuošusius ir švenčiančius žmones tiesiog kapinėse, kalnus gėlių prie paminklų. Antrą dieną lankėmės apleistame Krenholmo fabrike bei Narvos pilyje.

Tartu ir Talino universitetuose yra tokia sistema, kad paskaitos nėra ištęstos. Pavyzdžiui, Estijos teatro ir kino istoriją sudarė 8 paskaitos. Jos truko tik du mėnesius. Atsiskaitymą sudarė rašto darbas ir egzaminas. Kada laikyti egzaminą, galima rinktis iš dviejų ar net trijų datų. Pavyzdžiui, pirmąjį egzaminą laikiau jau kovo viduryje. Po savaitės tuo pat metu prasidėjo kitos paskaitos. Beveik visiems dalykams reikėjo parašyti po rašto darbą, kuris sudarė 30-50% galutinio pažymio. Mano pasirinktuose moduliuose dalį pažymio taip pat sudarė lankomumas, nors viena dėstytoja per pačią pirmą paskaitą nurodė, kad to, ką rodo skaidrėse, egzamine nebus, bet reikės skaityti nurodytą literatūrą.  

Dėstytojai man buvo labai draugiški ir dėmesingi. Galbūt jiems įspūdį padarė tai, kad tarp 60 pirmakursių estų, besiklausančių apie Estijos žemės reformą, sėdėjo ir lietuvė. Negalėjau visą laiką būti aktyvi paskaitose, nes jaučiau kalbos barjerą ir nemokėjau tiksliai išreikšti savo minčių, tačiau tai nesutrukdė net du rašto darbus parašyti estų kalba. Vieną egzaminą dėstytoja leido laikyti anglų arba estų kalba ir dar pajuokavo, kad galėčiau atsakinėti ir lietuviškai, tik deja, ji nemoka lietuvių kalbos. Per tą egzaminą buvo daug streso, bet puikiai atsimenu, kad klausimą apie pinigų reformą atsakiau estiškai, o mintis dėstyti apie politines partijas lengviau buvo angliškai.

Tiesa, reikia prisiminti, kad Estijoje vertinama yra raidėmis. Egzaminas išlaikytas, jei gavai A, B, C, D ar E. Deja, bet F reiškia neišlaikytą egzaminą. Visus egzaminus išlaikiau ir visai gerai, nors negaliu pasakyti, kad labai daug mokiausi, nes buvau susiradusi darbą.

Kadangi esu studijavusi Tartu ir Talino universitetuose, galiu juos šiek tiek palyginti. Labiausiai juos siejantis dalykas yra laisvas bendravimas su dėstytojais, kreipimasis į juos vardais ir neformalus bendravimas po paskaitų. Nors lankomumas beveik visose paskaitose buvo privalomas, tačiau iš anksto susitaręs su dėstytoju galėdavai praleisti vieną ar kelias paskaitas be papildomų atsiskaitymų. Galbūt šiltas bendravimas su dėstytojais lėmė, kad dėstomi dalykai buvo įdomūs ir jų praleisti tikrai nesinorėdavo.

 

Praktika ambasadoje

Jau kovo mėnesį pradėjau kurti planus, kaip pratęsti savo laiką Estijoje, ir prisiminiau praktikos galimybę. Norėjau kokybiškai praleisti laiką daug dirbdama, bendraudama, todėl nutariau praktiką atlikti Lietuvos ambasadoje Taline. Beieškodama informacijos internete, pastebėjau, kad Švietimo mainų paramos fondo organizuojamas konkursas dėl praktikos ambasadose jau pasibaigęs, tad man beliko paruošti CV, parašyti nuostabų motyvacinį laišką ir išsiųsti ambasadai. Po kelių dienų gavau atsakymą su nurodytais laikais, kada ambasadorius gali mane priimti.

 

Antraisiais magistro studijų metais reikia atlikti privalomąją dviejų mėnesių praktiką. Aš nusprendžiau, kad galiu ir noriu tuo užsiimti ilgiau, t. y., 5 mėnesius. Kadangi praktika yra neapmokama, užpildžiau dokumentus Erasmus+ praktikai ir gavau stipendiją. Susidūriau su dideliu popierizmu, nes reikėjo pildyti daug dokumentų, atsakinėti į tuos pačius klausimus bei pereiti patikrą Užsienio reikalų ministerijoje.

Praktiką pradėjau liepos pirmą dieną ir jau po mėnesio tyliai dėkojau sau, kad dirbsiu dar keturis.  Per mėnesį pamačiau daug, bet tikrasis darbas prasidėjo tik atėjus rugsėjui. Dažnai draugai užduoda klausimą, ką aš ten dirbu/veikiu. Atsakymas yra labai paprastas – viską: nuo vertimų iki archyvo tvarkymo, nuo bendravimo su tautiečiais iki rankų spaudimo kitų šalių ambasadoriams, nuo renginių organizavimo iki lankymosi seimo sesijose ir apžvalgų rašymo. Taip pat kiekvieną šeštadienį dirbu mokytoja Šeštadieninėje Lietuviškoje mokyklėlėje. Yra trys vaikų grupės, mažiausiam mokinukui metai ir vienas mėnuo, vyriausiai – 13 metų. Svarbiausias tikslas – bendrauti, kalbėtis, skaityti, rašyti lietuviškai, dirbti kūrybiškai ir nenuobodžiai, kad vaikas norėtų atvykti ir kitą kartą, kad lietuvybės išlaikymas neasocijuotųsi su prievarta ar parduotais šeštadieniais.

Labai dažnai laiką po darbo ar savaitgalius leidžiu kartu su kitais praktikantais. Keliaujame, pramogaujame ir labai daug diskutuojame apie savo šalis, kultūras. Net kuriam laikui nustojau skaityti knygas, nes bendraudama su „gyvais“ žmonėmis apie jų šalies ekonomiką, politiką ir kultūrą, sužinau kur kas daugiau. Egzistuoja posakis, kad diplomatas dirba visą parą, ir tai tiesa, nes bendraudamas net su draugais tu turi formuoti savo šalies įvaizdį ir puikiai ją reprezentuoti.  Didžiausias skirtumas tarp studijų ir praktikos draugų yra tas, kad praktikantų daugiau yra iš Šiaurės šalių (Olandijos, Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Suomijos). Labiausiai žavi tai, kad mūsų praktikantų grupė, kurią jau kartais kiti pavadina „internų mafija“, yra drąsūs, protingi, žinantys, ko nori iš gyvenimo, ambicingi žmonės. Kiekvieną dieną mokomės vieni iš kitų.

 

Nepamirštama patirtis

Ir Erasmus+ studijos, ir praktika man suteikė galimybę gyventi mėgstamoje šalyje, tobulinti kalbą, susipažinti su nuostabiais žmonėmis, įgyti nepakartojamos patirties. Nėra reikalo abejoti ir svarstyti, reikia imti ir tai daryti. Išvažiavęs studijuoti ar atlikti praktiką kitoje šalyje, tu praplėsi savo akiratį, pamatysi, kad pasaulis nesibaigia ties mama, tėčiu, antros eilės pusbroliu ir studijų draugais, praturtėsi pats, gal net pasuksi savo gyvenimą taip, kaip niekada negalvojai! O svarbiausia – suprasi, kokia nuostabi ir pilna galimybių yra Lietuva!

Tagged , , , , , , , , ,

Interviu apie istoriko amatą: nuo valstybės tarnybos iki kūrybos sferų su Doc. Dr Aurimu Švedu

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, turėtų rinktis istorijos studijas?

Istorijos studijas derėtų rinktis tiems jauniems žmonėms, kurie yra smalsūs, nebijo eksperimentuoti ir improvizuoti, o taip pat – jaučia poreikį gilintis į tuos klausimus, kurie keliami bei sprendžiami humanitarinių mokslų „teritorijoje“. Kitaip sakant, Istorijos arba Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programas kūrę dėstytojai laukia sąmoningų, pilietiškų, kūrybingų žmonių, kurie nori kurti Lietuvos ir Vakarų Europos ateitį, tačiau suvokia, kad šios kūrybos sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo tradicijos pažinimo, mokėjimo būti atviriems pasaulio įvairovei ir kartu – gebėjimo toje įvairovėje neprarasti savasties.

 

Kokius gebėjimus įgyja žmonės baigę istorijos studijas?

Istorijos fakultete studijuojantys žmonės įgyja solidų humanitarinį išsilavinimą. Be to, čia dirbantys dėstytojai didžiulį dėmesį skiria keleto, mano nuomone, labai svarbių gebėjimų ugdymui: informacijos paieška dirbant su įvairiomis terpėmis – internetu, bibliotekos fondais, archyvais, mediatekomis, etc.; efektyvi didelių informacijos kiekių analizė minimaliomis laiko sąnaudomis; sklandi savo idėjų raiška teksto arba prezentacijos pavidalu; viešo kalbėjimo įgūdžiai ir mokėjimas polemizuoti; gebėjimas greitai reaguoti į situaciją įgyjant naujų žinių, mokantis naujų gebėjimų ir taikant šias žinias arba gebėjimus praktikoje.

 

Ką galima veikti baigus istorijos studijas?

Pradėkime nuo tradicinių darboviečių, kuriose kiekvienais metais įsidarbina Istorijos fakulteto absolventai, išvardinimo. Tai – muziejai, mokyklos, archyvai, bibliotekos, universitetai ir institutai, įvairios su paveldosaugine veikla susijusios institucijos. Kita vertus, būtų didelė klaida galvoti, jog aukščiau išvardintos alternatyvos yra vienintelės. Jau kalbėjau apie Istorijos fakultete ugdomus specifinius gebėjimus, kurie leidžia mūsų absolventams įsidarbinti valstybės tarnyboje ir sėkmingai daryti valdininko karjerą. Istorikai ganėtinai lengvai savo kelią randa žiniasklaidos pasaulyje. Viešieji ryšiai ir reklama – dar viena sfera, kurioje darbuojasi ne vienas mūsų fakultete studijavęs žmogus. Taigi, darbo rinkoje Istorijos fakulteto absolventai jaučiasi ganėtinai užtikrintai.

Dažnai girdime įvairius  stereotipus apie istorikus. Vienas tokių, kad jie gan nuobodūs ir dauguma laiko praleidžia archyve tartum atitrūkdami nuo šiuolaikinio pasaulio.

Istorikai daug reikšmingos informacijos savo tyrimams randa archyvuose. O pastarąsias dokumentų ir kitų istorinių šaltinių saugyklas visuomenės vaizduotė piešia kaip niūrias, šaltas ir tamsias vietas, kuriose dirba savęs ir pasaulio atsižadėję asketai. Tad Jūsų paminėto stereotipo genezę ganėtinai nesunku atkurti.

Nuotr. Vidas Naujikas

Nuotr. Vidas Naujikas

 

Kokių Jums yra dar tekę girdėti stereotipinių nuomonių apie istorikus?

Jų yra ganėtinai daug. Beje, kai kuriuos mitus ar stereotipus istorikai patys ir kuria arba mielai palaiko jų gyvastį. Kaip antai, ne paslaptis, kad nemažai mūsų fakulteto studentų daliai patinka, jog  apie istorikus yra kalbama, esą mes – meniškos prigimties ir bohemiškos sielos žmonės. Ar taip iš tikrųjų yra? Lyginant „vidutinį statistinį istoriką“ su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto arba Fizikos fakulteto studentu skirtumų, be jokios abejonės, galima rasti. Tačiau man atrodo mažai prasminga kalbėti apie tai, kaip kas rengiasi ir kur arba su kuo laisvą laiką po paskaitų leidžia. Būtų daug įdomiau palyginti, kokias knygas skaito, tarkim, istorikai ir politologai ir kaip skiriasi jų mąstymas. Neabejoju, kad tokie palyginimai atvertų galimybes naujų bei daug įdomesnių mitų kūrybai.

Tuo tarpu kalbant apie tokius mitus ar stereotipus, kurie patiems istorikams nepatinka, reikėtų paminėti dalies visuomenės į galvą įsikaltą įsivaizdavimą, kad istorikai yra visiški nuobodos, kurie slepiasi nuo gyvenimo archyvuose ir bibliotekose, o ištraukti į dienos šviesą tesugeba kalbėti datomis ir skaičiais, kurių niekas be jų pačių neprisimena ir nesupranta. Toks stereotipas, be jokios abejonės, neturi pagrindo, nes istorija yra įdomus, dinamiškas ir kūrybines žmogaus galias skatinantis mokslas, kurio atstovai ne bėga nuo pasaulio ir visuomenės, o nuolat galvoja, kaip būti naudingais XXI a. žmogui bei sociumui ir kokiu būdu prisidėti prie šiandienos formų konstravimo darbo.

 

Galėtumėte papasakoti kokia yra istoriko diena?

Nelygu apie kokį istoriką šnekame. Jeigu mes šnekame apie istorijos institute  dirbantį tyrinėtoją, kurio pagrindinis atliko darbo rodiklis  yra parašyti tekstai, tai ženkli tokio praeities tyrinėtojo darbo  dienos dalis praeis skaitant knygas ir analizuojant labai įvairius šaltinius (kartais sėdint archyvuose, kartais dirbant su vizualika, kartais analizuojant žiniasklaidoje paskelbtus tekstus). Tuo tarpu jeigu mes kalbam apie  istoriką, kuris dirba universitete, tai tokio žmogaus darbo dienos struktūra yra visiškai kita – valandos praleistos auditorijoje, dirbant su studentais, pasirengimas paskaitoms ar seminarams, įvairūs kiti praktiniai užsiėmimai ir daug mažesnė kasdieninė „dozė“ tylos, reikalinga tekstų rašymui.

 

Lieka laiko istorikui užsiimti moksliniais tyrinėjimais?

Ženkliai mažiau negu  kolegoms, kurie dirba Lietuvos istorijos institute arba Lietuvos kultūros tyrimų institute. Todėl žmonės, turintys įvairių mokslinių sumanymų, turi labai preciziškai planuoti savo laiką, neretai aukodami savo laisvalaikį. Kita vertus, darbas universitete suteikia unikalią galimybę bendrauti ir keisti idėjomis su kolegomis ir studentais. O tai irgi yra savita bei labai vertinga pažinimo forma.

 

Kalbant apie dalyvavimą visuomeninėje veikloje lieka tam laiko šalia darbo universitete ?

Darbas universitete tikrai netrukdo džiaugtis kino festivaliais, lankyti džiazo arba roko muzikos koncertus, žiūrėti teatro spektaklius, dalyvauti įvairiose diskusijose. Buvimas kultūros lauke, mano nuomone, istorikui yra labai svarbus visuomenės ir kultūros gyvenimo „pulso“ pajautimo prasme. Nejaučiant šio „pulso“ sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurią aš visu pirma suprantu kaip mokslininko ir visuomenės dialogo kūrimo pastangą, kalbant apie visuomenei aktualius dalykus, analizuojant ir kritiškai vertinant įvairius sociokultūrinius reiškinius, rekonstruojant mūsų sociumo ir valstybės raidą apsunkinančius stereotipinius vaizdinius apie praeitį ir dabartį. Tiems, kurie nori dirbti tokį darbą, galimybių tikrai yra – istorinėms temoms nuolat dėmesį rodo „Veidas“, „Verslo klasė“, „IQ“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Galbūt šiek tiek mažiau pastaruoju metu galimybių pasireikšti istorikai turi televizijoje. Kita vertus, Lietuvos televizijoje Virginijus Savukynas kuria laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje nuolat dalyvauja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žmonės.

 

Kaip manote, kokią naudą  istorikai duoda visuomenei?

Bendriausia prasme istorikai kaip ir kiti humanitarinių mokslų atstovai augina ir puoselėja idėjas bei vertybes, kurios padeda žmogui ir visuomenei išlikti XXI a. Dar kitaip mūsų naudą visuomenei galiu apibrėžti kaip kasdieninį darbą, kuriuo prisidedama prie kolektyvinės tapatybės formavimo ir jos gyvybingumo palaikymo.

Čia visai neprošal prisimint vieną  anekdotą apie amžiną ginčą, kam reikia skirti didesnį finansavimą – krašto apsaugos sistemai ar universitetams. Į pastarąjį klausimą galima atsakyti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jeigu nebus istorikų, filologų arba filosofų, tai neliks ir vertybių ar idėjų, kurias turėtų ginti kariuomenė.

 

Kokių istorikų reikia šiuolaikinei Lietuvos visuomenei? Ar jai reikia istorikų mokytojų?

Kažkuria prasme taip, šiuolaikinei visuomenei jų reikia. Tačiau ne tokių istorikų – pamokslautojų, kurie nuolat graudena ir gąsdina įvairiomis negandomis, o tokių, kurie gali visuomenei priminti apie kažkada jau „išmoktas pamokas“, moka atsakyti į klausimą – kokias didžiausias klaidas yra padarę mūsų protėviai arba geba paaiškinti, kaip mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams pavyko itin sunkiose situacijose rasti gerus sprendimus.

Tikiu, kad toks gebėjimas žvelgti į istoriją atveria mums galimybes įvairius negandų bei nesėkmių „ruožus“ istorijoje vertinti kaip visuomenės kolektyvinėje atmintyje likusią svarbią „išmoktą pamoką“, na o prisimindami ypatingai sėkmingus Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijus siužetus mes gauname pozityvių emocijų užtaisą ir pagrindą tikėjimui.

 

Kaip vertintumėte dabartinę istorijos mokslo situacija Lietuvoje?

Manyčiau, kad XX-XXI a. sandūroje istorikai išgyvena savo aukso amžių.  Niekada neturėjome tiek laisvės galvoti, kurti ir reikšti savo nuomonę; niekada negalėjome taip aktyviai dirbti pasinaudodami įvairių stažuočių ir fondų teikiamomis galimybėmis. Kitaip sakant – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas istorikams suteikė unikalų šansą, kuriuo mes ir bandome pasinaudoti.

 

 Kalbant apie Jus kaip jūs pasikeitėte  ar įvyko permainų Jūsų gyvenime?

Aš pamenu save 1993 metais, kai tik atvažiavau studijuoti į Istorijos fakultetą. Prisimenu savo abejones ir ieškojimus, kai pradėjau rašyti disertaciją. Svarbių sprendimų laikotarpiu tapo ir 2006-ieji metai, kuomet parengiau disertaciją, ir 2009-ieji, kai pradėjau įgyvendinti podoktorantūros projektą. Šie (ir nepaminėti mano pasirinkimai) formavo ir keitė mane. Pastarieji dalykai vyko Istorijos fakultete ir, didele dalimi, dėka mano kolegų ir bičiulių,  su kuriais aš bendravau, kurie esmingai prisidėjo prie mano paieškų ir atradimų procesų. Taigi, Istorijos fakultetui ir jame dirbusiems bei tebedirbantiems žmonėms esu dėkingas už svarbias permainas mano gyvenime, kurios prasidėjo man įstojus į pirmąjį kursą ir tebesitęsia iki šiol.

Parengė Rūta Matimaitytė

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Dr. V. Volungevičius „Viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri užburia“

Kaip ir dera istorikams, pradėkime viską nuo pradžių. Kas jus paskatino būti istoriku? Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?

Dabar galėčiau atsakyti taip, kaip atsako daugelis istorikų, tačiau atsakysiu savaip. Daugelis meluoja, kodėl pasirinko istoriko kelią. Man tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš neturėjau labai daug pasirinkimų: kadangi nebuvau labai geras mokinys, rinkausi ne tai, ko norėjau, o tai, ką galėjau. Istorija buvo vienas tų dalykų, į kuriuos aš galėjau įstoti. Žinoma, rinkausi ją ne vien dėl to.

Dabar tikrai nesigailiu to, kur esu, tiesiog visą gyvenimą niekada negalvojau, kad būsiu istorikas ir kažką tyrinėsiu. Gyvenime būna atsitiktinumų, ir viskas yra žemiškiau, negu mes dažnai linkę galvoti.

 

Kokios buvo jūsų studijos, jų pradžia? Ar kilo keblumų mokantis lenkų, rusų, lotynų kalbas?

Aš niekada neskyriau pakankamai laiko mokymuisi. Man visada atrodydavo labai nuobodu kažką kalti. Lotynų kalbos mokiausi jau mokykloje, rusų kalbos buvau pramokęs iš kasdienių gyvenimo situacijų, televizijos, aplinkinių, o su lenkų kalba susipažinau universitete. Vis dėlto tai, jog aš nerodžiau didelios iniaciatyvos mokytis kalbų, dabar atsiliepia. Man reikia įdėti žymiai daugiau pastangų skaitant ir turiu užpildyti savo spragas, kurių būčiau galėjęs išvengti. Mano didžiausia problema ta, jog anksčiau tame problemų nemačiau.

 

Ar turite savo mūzą – žmogų, į kurį lygiuojatės, kuriuo žavitės?  

Sudėtingas klausimas. Nežinau, ar būsiu suprastas, bet man pats geriausias istorikas yra Leopoldas. Lietuvos istoriografijoje didžiausias autoritetas yra Edvardas Gudavičius. Visgi galima kalbėti ir apie kitus istorikus: mano buvusius dėstytojus ir tuos, su kuriais susiduriu tik skaitydamas jų knygas.

 

Daugelis mano, jog viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame klestėjo tik bažnyčios hierachija ir žmonių išnaudojimas, be to, tai seniai praėję ir neįdomu. Kodėl būtent viduramžiai yra jūsų pasirinktas tyrimo laikotarpis?

Galbūt nuskambės labai patriotiškai, šapokiškai, tačiau aš „Lietuvos istorijos studijas“ visada skaitydavau iki Vytauto mirties laikų, šitaip susiaurindamas bei sutrumpindamas visą Lietuvos periodizaciją. Iš tikrųjų mano pasirinkimas buvo nesąmoningas, tačiau Naujieji laikai iš šalies atrodo gana paprasti, nes tai buvo visai neseniai, o viduramžiuose glūdi paslaptis, kuri keri. Bet manau, jog tai yra tik mano pasąmonėje glūdintis romantizmas. Tikrai nenuvertinu naujaamžistų bei jų dėstomų dalykų.

 

Kas jums labiausiai patinka jūsų veikloje ?

Iš esmės man patinka viskas: paskaitos, kūryba, skaitymas. Bėda su paskaitomis ta, jog ne visada pavyksta tinkamai joms pasiruošti, o jei taip įvyksta – negerai. To padaryti nesuspėji ne dėl to, kad tinginiauji, paprasčiausiai yra ir kitų svarbių užsiėmimų. Kita veikla – rašymas – man įdomus, tai nėra pats lengviausias dalykas: reikia pasukti galvą, kaip sudėlioti sakinį, išlaikyti vidinę logiką. O skaitymas, kaip ir daugeliui, – malonus užsiėmimas. Lengviausia, kai nereikia teksto perpasakoti, tačiau ir tai savotiškai įdomu.

Aplinkiniai mano, jog istorikas yra arba labai protingas žmogus, kurį supranta tik kiti istorikai, arba tiesiog neįdomus, neveiklus, nuolat sėdintis prie stalo ir skaitantis. Ar tokių istorikų esama ir ar jūs esate  vienas iš jų? 

Na, gal net nėra tekę bendrauti su žmogumi, kuris pasakytų, jog jo veikla įdomesnė už mano. Istorikai nėra žmonės, šnekantys tik senosiomis, mažai vartojamomis kalbomis, kurias galėtų suprasti tik kiti istorikai. Mūsų darbo metodika daugeliu atvejų nesiskiria nuo kitų mokslo sričių. Nesėdime prie stalų ir neskaitome knygų visą gyvenimą. Bet neneigsiu, yra istorikų, kurie taip myli savo darbą, jog skaitydami tarsi nusikelia į tyrinėjamą epochą ir pripažįsta skaitymą kaip mėgstamiausią, bet ne vienintelę darbo veiklą. Apie save aš linkęs galvoti optimistiškai. Manau, esu vienas įdomiausių istorikų Lietuvoje arba bent būsiantis tokiu, jei Dievas duos sveikatos. Stengiuosi išeiti, susitikti su kitais žmonėmis ir domėtis ne tik pasaulyje vykusiais dalykais, bet ir dabartimi.

 

Ko jums suteikė istorijos mokslas?

Daug kas sako: studijuodamas istoriją, žmogus įgyja įvairių sugebėjimų, platų išsilavinimą. Ne visai sutinku su šiais teiginiais, tai galima pasakyti ne vien apie istorijos studijas. Visų pirma, studijuojantis žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, kalbėjimo įgūdžius, plėsti suvokimo ribas. Tiesiog kiekvienas mokslas šias žinias perteikia skirtingu kampu. Šiuo atveju, istorija man padeda geriau orientuotis pasaulyje, sveikiau mąstyti, išmokė apdoroti medžiagą, kelti įvairius klausimus ir galbūt teikti atsakymus, suvokti žmonijos raidą. Tai leidžia išvengti įvairių mąstymo šablonų, mitų, kurie dažniausiai yra iš piršto laužti.

 

Gediminas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, M. K. Čiuliornis – su kuria istorine asmenybe pasirinktumėte susitikti? Kodėl?

Aišku, jei reikia rinktis tik iš šių kandidatų, renkuosi Gediminą, ir žinau, kodėl: kadangi yra įvairių hipotezių, teiginių, svarstymų, kuriuos sunku patvirtinti arba paneigti. Vienas iš pavyzdžių būtų klausimas, ar tiesa, kad Gediminas verkė susirašinėjimo su popiežiumi metu. Viename šaltinyje yra išlikęs toks epizodas. Turiu pabrėžti, jog renkuosi šią asmenybę, nes manau, jog klausimas sufomuluotas idealia realybe, o tai reiškia, jog aš jį susitikęs gebėčiau susikalbėti, ir nebūtų taip, jog kalbos barjeras ir amžiaus skirtumas būtų neįveikiamas.

 

 

Minėjote, jog ,,istorikas turi viskuo domėtis: skaityti ir  „Lietuvos istorijos studijas“, ir žurnalą „Žmonės“. Taigi, kuo domitės be istorijos?

Žurnalai „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Žmonės“ – tai tarsi du skirtingi poliai, kuriuos aš norėjau palyginti. Mano manymu, „Lietuvos istorijos studijos“ – rimto turinio žurnalas, o  „Žmonės“ – lengvas bulvaras. Tai sakydamas, aš parodau, jog istorikai domisi įvairiais dalykais, kurie gali atrodyti visiškai skirtingi. Aš pats domiuosi įvairiomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, filosofija, psichologija, socialiniais tyrimais, menu ir panašiais dalykais. Žinoma, kvantinės fizikos kiekvieną dieną tikrai neskaitau, bet straipsnius, susijusius su fizikiniais reiškiniais, perskaitau dažnai.

 

Kokių turite užsibrėžtų tikslų?

Planuoti galime visada ir mintyse esu parašęs bent penkias knygas, tačiau tai, ko norime, ne visada sutampa su realybe. Žinoma, su nekantrumu laukiu išeisiančios savo knygos. Tikiuosi, viskas pavyks, ir ji bus išleista gruodžio mėnesį. Tolimesnių planų kol kas neatskleisiu, pasistengsiu nustebinti.

 

Ką patartumėte pirmakursiams istorijos studentams?

Norėčiau palinkėti nedaryti tų klaidų, kurias dariau aš. Pasistenkite atrasti savyje jėgų per  pirmuosius metus tinkamai mokytis ir pasikloti sau tinkamą pamatą, ant kurio jausitės saugiai. Net ir neįdomiuose dalykuose reikia atrasti prasmę, į juos įsigilinti. Taip bus suvokta jų vertė, o gal taip jie net pasidarys įdomūs.

 

Parengė Simona Glazauskaitė

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Pristatytas „Lietuvos dokumentinio kino antologijos“ DVD

Ketvirtadienį knygyne „Mint Vinetu“ mūsų fakulteto dėstytoja dr. Lina Kaminskaitė – Jančorienė, atstovaujanti „Meno avilį“, kino entuziastų organizaciją, pristatė pirmąją lietuviškos dokumentikos sintezę. Į ją sudėti darbai, sukurti nuo 1960 – ųjų iki pirmų atgautos nepriklausomybės dešimtmečių.

Žvelgiant į galutinį rezultatą – gražų kompaktinį diską – sunku patikėti, kiek darbo įdėta, kad jis atsirastų. Visų pirma filmai privalėjo būti suskaitm eninti. Jų net nebuvo įmanoma parodyti kino teatre, nes jų kopijos buvo analoginėse juostose, kurių Lietuvos kino teatruose demonstruoti neįmanoma. Be to, internetinės filmų versijos buvo nekokybiškos, neatitiko pirminių meninių idėjų. Skaitmenininti pradėta prieš 3 metus, ir pirmasis modernesnę formą įgijęs filmas buvo Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Lietuvoje nėra įrangos, galinčios skaitmeninti, tad tai daryti vykta į Varšuvą, kur dirbta kartu su filmo kūrybine grupe. Iš viso „Meno avilys“ suskaitmenino jau 16 filmų. Rinkinyje yra 13 jų. Juos nuspręsta išleisti tam, kad būtų prieinami kiekvienam kino mėgėjui, jo asmeniniam naudojimui.

Renginio metu pademonstruoti du į rinkinį įtraukti dokumentiniai filmai. Pirmasis – V. Starošo filmas „Nenusimink, Virginijau“ (1962, 21 min.). Pasak „Meno avilio“ atstovės, šis kūrinys rodo liberalėjimo procesus kine, nešančiame ideologizuotą žinią. Jame svarbiausias vaidmuo suteiktas vaikui, ir jam suteikta teisė kalbėti savo balsu. Vis dėlto, filmas net ir tais laikais traktuotas kaip pernelyg propagandinis, keliantis ironišką šypseną, klausantis skambių lozungų ir matant piešiamą idealią sovietinę visuomenę. Filmas nebuvo užsakytas, jame veikė paties autoriaus režisūriniai sprendimai, nulemti įskiepytos autocenzūros.

Antrasis parodytas R. Verbos filmas „Senis ir žemė“ (1965, 18 min.) – jau kitoks, nors jį nuo Starošo filmo sukūrimo skiria vos 3 metai. Svarbu, kad Verba pradėjo formuoti vaizdinį, jog dokumentiniame kine gali būti panaudojama meninė raiška, tai pat pasirinko įtraukti į kiną marginalizuotus herojus, kurių kalba laužo nusistovėjusias struktūras. „Senis ir žemė“ po kelių metų buvo uždraustas, nes vienas žmogus iš filme vaizduojamo kaimo pasiskundė A. Sniečkui, esą kūrinyje juodinama sovietinė tikrovė, o filmo herojus Anupras ir jo sūnūs dalyvavo partizaniniame pasipriešinime. Į skundą nesureaguota, ir tas pats žmogus parašė laišką jau pačiam Leonidui Brežnevui. Taip skundas sugrįžo į Lietuvos kino studiją, ir ji ėmėsi aiškintis veikėjų biografijas. Neaišku, kuo ši istorija baigėsi filme vaizduojamai šeimai, bet filmo Lietuvoje nebeleista rodyti, nors jis ir buvo populiarus visoje SSRS.

„Lietuvos dokumentinio kino antologija“ – pirmas bandymas susisteminti Lietuvos dokumentiką ir kalbėti apie ją suteikiant platesnį kontekstą. Šis DVD reprezentuoja lietuviško dokumentinio kino raidą. Siekiant įveikti sovietmečio sukurtus stereotipus apie dokumentiką, į rinkinį įtraukti marginalizuoti ir mažiau žinomi filmai. L. Kaminskaitė – Jančorienė užsiminė apie įvykį, kad net Jonas Mekas minėtą R. Verbos filmą pamatė tik neseniai, Niujorke. „Meno avilys“ siekia gilinti tyrimus kino sferoje ir dirbti su archyvine medžiaga. Deja, bet ikisovietinis Lietuvos kinas yra dingęs (tarpukariu egzistavo lietuviškas nebylus kinas). Per pirmąją sovietų okupaciją visa filmuota medžiaga išvežta į Rusiją, kur galimai dabar išsaugotos lietuviškos juostos. Galbūt ateityje dar išgirsime apie sensacingus Lietuvos kultūros paveldo radinius?

Parengė Lina Hall

Tagged , , , , , , , , , , , ,