1) Kas sieja istoriją ir diplomatiją?
Klausimas, kurį užduoda labai dažnai, nes Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje dirba daug istorikų. Istorijos fakultetas pirmiausia suteikia ne tiek žinias, kurių gali ir nesuteikti, jeigu mes patys to nenorėsime, o išmoko kritinio mąstymo, kuris gyvenime yra labai naudingas dalykas. Išmoko nebūti visišku idiotu ir tikėti viskuo kas ką aplinkui sako ar rašo. Informacijos yra tiek daug, kad pagrindinis dalykas yra ją atsirinkti ir kritiškai pasvarstyti. Mano karjeroje labai padėjo šaltinio analizė. Aš rašiau diplominį darbą apie Napoleono žygį į Rusiją. Naudojausi ne pirminiais istoriniais šaltiniais, bet amžininkų atsiminimais, o atsiminimas iš principo yra labai blogas šaltinis, bet šaltinis. Tai tas pats ir diplomatijoje. Aš visuomet, nors jau dirbu 26-erius metus, tikrinu informaciją. Vieno šaltinio neužtenka, nesvarbu koks patikimas jis būtų. Pavyzdžiui, atrodo, jog diplomatui patikimiausias šaltinis yra kokios nors šalies įstatymas. Netiesa. Aš nežinau nė vieno įstatymo nė vienoje šalyje, kuris neturėtų poįstatyminių aktų, o poįstatyminiai aktai nebūtų išskaidyti į daugybę ministerinių, žinybinių įsakymų ar potvarkių.
Valstybei tapus nepriklausomai, istorikus ėmė gaudyti į ministerijas, įvairias žinybas, nes paprastai, tai mąstantys ir raštingi žmonės. Mane pakvietė dirbti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją: „ateik, pasikalbėti į Užsienio reikalų ministeriją. Ieškome Rusijos ekspertų.“ Ir aš ėjau pas ministrą studentiškai pasipuošęs: su ilgu megztiniu ir nunešiotomis kelnėmis. Tuo metu tai nebuvo populiari tarnyba, o istorikai visur galėjo darbo gauti. Tarp mano kursiokų yra politologų asociacijos prezidentas A. Lukošaitis. Jis ne tik mano kursiokas, bet ir sugulovas kaip aš sakau (juokiasi): 4-5 metus gyvenome viename kambaryje. Taip pat A. Račas – garsus blogeris, D. Varnaitė – Kultūros paveldo departamento direktorė. Visur aš sutinku kolegų. Taigi Istorijos fakultetas yra labai gera vieta humanitarui, išmokanti racionaliai ir kritiškai mąstyti (diplomatui tai būtina). Kartais kritinis mąstymas su amžiumi pereina į cinizmą, bet sveiko proto pakanka išlaikyti tą balansą.
Nuotr. Jurgio Stanevičiaus
2) Ar patyrėte vidinį lūžį, kai įstojote studijuoti istoriją sovietmečiu, o baigėte nepriklausomoje Lietuvoje?
Mes patyrėme daug lūžių ir patys daug ką sulaužėme, nes nesusitaikėme su ta sistema, kuri buvo. Aš atsimenu koks buvo didžiulis smūgis, kai gatvėje, kurioje verda gyvenimas tu girdi viena, o ateini į paskaitą, kurioje profesorė tau pasakoja apie Lenino kaklaraiščio taškiukų kiekį. Natūralu, jog mes, jauni žmonės, iš karto pradėjome kelti revoliucijas, pavyzdžiui, buvo pakeistas fakulteto dekanas, juo tapo profesorius A. Bumblauskas. 1989 m. mes jau klausėmės gerų paskaitų. Tiesa, ne iš vadovėlių, nes vadovėlių nebuvo, bet dėstytojai: A. Bumblauskas, Z. Butkus ir kiti, kuo puikiausiai išmanė Lietuvos istoriją. Iš tikrųjų nejaučiu, jog mes pradėjome sovietinę mokyklą. Pavyzdžiui, mano pirmas kursinis darbas buvo „Kastinė visuomenė Indijoje“. Nepaisant to, jog tu rašai nuo marksizmo, leninizmo nutolusį dalyką, vis tiek kursiniame darbe turėjai panaudoti vieną, dvi citatas iš Lenino arba Markso raštų. Ir surasti ką jie bent panašaus galėjo sakyti apie tą visuomenę, problemą, dažnai užimdavo daugiau laiko nei parašyti patį darbą. Be to, mūsų fakultete buvo daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip žinojo Lietuvos istoriją iš savo asmeninių patirčių, tremčių. Šeimoje už uždarų langinių seneliai viską papasakodavo. Mes gyvenome gerų pokyčių laikais, tai buvo romantinis periodas. Ten buvo gerai, mielai prisimenu fakultetą.
Nuotr. Jurgio Stanevičiaus
3) Kaip pats, kaip istorijos studentas vertinote/stebėjote nepriklausomybės priešaušrį ir pačią nepriklausomybę?
Neįmanoma papasakoti. Aš galvoju, kad 2/3 visuomenės tai buvo atgavimas to kas ir turėjo būti. Aš nuo kokios 2 klasės žinojau, jog Lietuva buvo nepriklausoma. Sužinojau ne mokykloje, o iš tėvelių. Taip pat daug reiškė katalikiškos šventės. Nepaisant to, jog buvo šnipų provincijoje, bet vis tiek visi švęsdavo, juk niekas nepanaikino švenčių. Prisimenu pas močiutę susitikdavome, užtraukdavom užuolaidas ir švęsdavom Šv. Velykas, Šv.Kalėdas. Daug sužinodavome ir iš knygų, pavyzdžiui, iš Šapokos istorijos. Šapoka – istorikas romantikas, tais laikais ta knyga buvo nuskaityta, suplyšusi. Didžioji dalis, tie 2/3 visuomenės visada tikėjo, jog Lietuva kada nors bus laisva. O likusiam trečdaliui Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje buvo natūralus ir naudingas. Manau, jog mes ir po 26 metų turim vienos ir kitos dalies atstovų. Ir čia mes grįžtame į kritinį mąstymą: jeigu žmogus pagalvotų, kad šalis, (pasaulyje nėra nė vieno regiono arba nė vienos valstybės, jeigu nekalbėsime apie Latviją, Estiją) per 25 metus sugebėjo iš vienos ekonominės-politinės sistemos pereiti į kitą tokiu tempu ir taip sėkmingai. Apie mus po 100 metų rašys kaip apie absoliučios sėkmės variantą. Pasižiūrėkite, aš esu gyvas liudininkas diplomatijoje. Mes viską pradėjome nuo nulio. 1991 m. negalvojome apie Europos Sąjungą, tai buvo svajonė. Tais laikais galvojome, kad galbūt būsime asocijuota Europos Sąjungos narė. Apie NATO net nekalbu. O tada mes net kariuomenės neturėjome. Nepamirškite, kad 1991 m. Šiaurės miestelyje stovėjo karinis dalinys su tankais. Kai pradėjome derybas dėl kariuomenės išvedimo negalvojome, kad mums taip greitai pasiseks (kariuomenė išvesta 1993 m.). Mes sunkiai dėl to dirbome. Tik mes visiškai nevertiname to ką turime šiandien.
Nuotr. Jurgio Stanevičiaus
4) Kokius jausmus, mintis kėlė dalyvavimas Lietuvai svarbiose derybose dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos ir derybose su Rusija ir Baltarusija dėl sienos delimitavimo ir demarkavimo?
Prisiminkite vieną S. Lozoraičio pasakytą mintį: “Saugokite valstybės sienas”. Mums, jauniems diplomatams, ši frazė buvo įkalta iš pat pradžių. Lietuva neturėjo savo sienų. Ką reiškia neturėti savo sienų juridiškai ir faktiškai? Pažiūrėkite dabar Doneckas, Donbaso regionas – jie neturėjo juridinės sienos su Rusija, todėl pasakyti pasauliui, jog jie kirto mūsų sieną – kokią tavo sieną? Kur yra tavo siena? Vienas iš svarbiausių darbų atkūrus nepriklausomybę buvo išvesti sovietų kariuomenę (Lietuvoje ji išvesta anksčiau nei Vokietijoje) ir siekti valstybės sienų pripažinimo. Pasirašytos bazinės sutartys su kaimynėmis. Jos buvo esminis valstybingumo įtvirtinimas. 1991 m. liepos 29 d. rusai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir sienas. Tai taip pat yra kertinis elementas. Mes turime užfiksuotą pokario valstybę
5) Ar sutinkate, kad Jūsų atveju istorija yra ne profesija, o išsilavinimas?
Besimokydamas mokykloje aš norėjau būti teisininku. Kodėl įstojau į istoriją, o ne į teisę? Todėl, kad kai kažkas traukia paaiškinti yra labai sudėtinga. Galvojau kur stoti, ruošiausi stojimams ir mąsčau: teisė ar istorija, istorija ar teisė? Važiuojant iš Kauno į Vilnių, ėjau priduoti dokumentų ir.. (spragteli pirštais) padaviau į istoriją. Ir nė kiek nesigailiu, nes ji man davė labai gerą pagrindą. Ar aš galėčiau dirbti istoriku? Taip, aš dėsčiau mokykloje ir man patiko. Ir iki šiol skaitau istorines knygas. Labai mėgstu prof. habil. dr. E. Gudavičiaus knygas, bet kiti jo negali skaityti, nes iš tikrųjų jis labai klampiai, sodriai rašantis. O man kaip tik patinka toks barokinis klampumas: faktai, datos, sąsajos. Yra kiti istorikai, kurie lengvesni: prof. dr. A. Bumblauskas, mano nuomone, yra viduramžiškos retorikos pavyzdys kaip galima skirtingus dalykus paprastai, gražiai, vaizdžiai papasakoti. Taip, iš principo galiu sutikti su jūsų užduotu klausimu. Nors šį klausimą reikėtų plėsti ir individualizuoti. Man dar užduoda klausimą:“Kaip galvoji, ar diplomatija yra tavo?” Tai aš pirmą karą susimąsčiau, ar iš tikrųjų diplomatija yra mano. Negalėčiau pasakyti, tikriausiai taip. Nors galėčiau dirbti daug visokių darbų.
Nuotr. Jurgio Stanevičiaus
6) Gyvenote, dirbote įvairiose užsienio valstybėse. Ar galėtumėte palyginti jų ir lietuvių istorinį sąmoningumą? Kaip žvelgiama į savo šalies praeitį ir tos praeities pasekmes šiandien?
Lyginant tas šalis, požiūrį į praeitį dažnu atveju suponuoja dabartinis gyvenimas šalyje. Tuo metu, kai gyvenau Rusijoje, tai buvo atšilimo, demokratizacijos procesas. Tada jie bandė tyrinėti gana giliai ir objektyviai savo šalies istoriją. Jelcino vyriausybė, jo režimas leido klestėti istorijos mokslui. To ko dabar nėra visai. Dabar imami naudingi dabartinei idealogijai istoriniai faktai. Tuo tarpu Švedijoje, išsivysčiusioje visuomenėje, istorija kaip mokslas nedominuoja. Pagrindinis mąstymo vektorius Švedijoje yra nukreiptas į ateitį. Italijoje yra visko, bet Italijos istorija yra tokia daugiasluoksnė. Tai yra laisvo pasaulio istorija, kurioje persipynusi praeitis, dabartis, tiesa, apie ateitį jie kalba mažiau nei švedai. Bendra visuomenės mintis yra arčiau rusiškos. Jie istoriją naudoja naudingai.
Nuotr. Jurgio Stanevičiaus
7) Kiek Jums kaip asmenybei įtakos turėjo istorijos išsilavinimas?
Iš tikrųjų, bet kuris humanitarinis išsilavinimas asmenybei vystytis yra būtinas dalykas. Mano gilų įsitikinimą patvirtina ir sūnaus pavyzdys. Jis Niujorko universitete studijuoja programavimą. Ką programavimas turi bendro su pasaulio literatūra? Jiems yra privalomi keturi dalykai. Tu gali pasirinkti tris dalykus iš tų keturių, o ketvirtasis – pasaulio literatūros kursas yra privalomas. Kam jam to reikia? Pasirodo reikia. Reikia ne tik senojoje Europoje, bet ir naujajame pasaulyje. Istorija, mano nuomone, yra be galo yra racionalus humanitarinis išsilavinimas. Be to, dabar tiek galimybių istorikams važinėti po pasaulį, susipažinti. Būtų galima, pavyzdžiui, su Egipto archeologais užmegzti kontaktus ir turėti praktiką prie piramidžių. Pirmame ir antrame kurse mes mokėmės Romos ir Graikijos istoriją. Istoriją tų šalių, kur mes tikriausiai niekada nenuvažiuosim (pašnekovas kalba apie studijas sovietmečiu – red.past). Ir, kai tu po kurio laiko išvažiuoji dirbti į Italiją ir supranti, jog dalykai, kurie atrodė nepasiekiami, visai staiga tapo realybe. Dievai gerai parėdė, kad mes tapome nepriklausomi.
Parengė Emilija Jasiulevičiūtė
Po liepa 