Sveiki, esu istorijos pirmo kurso studentė Austėja. Noriu jums papasakoti savo pirmuosius, pačius šviežiausius studijų įspūdžius, nuslūgusius neramumus širdyje ir visiškai iš naujo atrastą istoriko portretą. Taigi dabar, jau praėjus mano pirmajam studijų mėnesiui, galiu šiek tiek daugiau papasakoti apie istorijos studijas ir atsakyti į klausimus, kurie man pačiai prieš gerus pusę metų nedavė ramybės. Visgi, koks yra Istorijos fakultetas?
Iš pradžių pasidžiaugsiu, kad bauginančiai atrodžiusi valanda su puse prieš mokyklines 45 minutes nėra tokia baisi ir nesibaigianti, kaip atrodė rugsėjo pradžioje. O ir skambučio nebuvimas yra neapsakomas jausmas! Neslėpsiu, jog aš, kaip ir didžioji dalis dabar jau mano draugų istorikų, žengdami pro universiteto duris jautėme didelį nerimą širdyje. Kai kurie iš mūsų buvo atvykę iš kitų Lietuvos miestų, tad nepažinojo Vilniaus, o ką jau kalbėti apie fakultetą, kuris atrodė klaidus net vilniečiams… Už begalinį rūpestį ir globą pirmosiomis studentiško gyvenimo dienomis dėkojame mūsų energingiesiems kuratoriams! Būtent jie mums aprodė būsimus antrus namus – fakultetą, padėjo artimiau susipažinti tarpusavyje bei dalijosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, kaip atvykti iki susitikimo vietų. Galiausiai, negaliu nepaminėti itin dėmesio verto studentiško renginio, palikusio nesuskaičiuojamus įspūdžius – pirmakursių stovyklos. Be galo smagu, kai atvykęs į Rugsėjo pirmosios šventę regi jau pažįstamus veidus ir gali drąsiai prieiti pasisveikinti su bendrakursiais. Po stovyklos jautėmės netgi maža dalele jau įsilieję į būsimą universitetinį gyvenimą.
Čia, Istorijos fakultete, atradau žmonių, su kurias bendrauti gera, kurie užkrečia savo trykštančia energija ir noru mokytis bei viską žinoti. Taigi, kokie mano akyse dabar atrodo istorikai? Be jokių išimčių visada su šypsena, vieningi, paslaugūs, ne tik protingi, bet ir labai sportiški! Tad mielieji, nebijokite visuomenėje vyraujančio nuobodaus istoriko vardo. Patikėkit, čia labai gera ir smagu!
Po liepa 